„Atgimimo prezidentu“ vadinamas Arvydas Juozaitis pateisins su juo siejamas viltis bei lūkesčius?

Tarp būsimų kandidatų kitąmet įvyksiančiuose Respublikos Prezidento rinkimuose bene didžiausia intriga – pastaruosius kelis dešimtmečius politikoje nedalyvavęs, buvęs Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, rašytojas, filosofas Arvydas JUOZAITIS, užsimojęs „traukti Lietuvą iš smegduobės“.

Atslūgus jubiliejinių renginių euforijai, Sąjūdžio trisdešimtmečio, Lietuvos šimtmečio Dainų šventės, Vyčio -„Laisvės kario“ paminklo KAUNE atidengimo iškilmių šurmuliui, manau, vertėtų kiek atidžiau įsiklausyti į viltingai nuteikiančio, „atgimimo prezidentu“ vadinamo A. Juozaičio deklaruojamą priešrinkiminę poziciją spaudoje, veidaknygėje (facebook) #sekujuozaiti , na ir žinoma, atkreipti dėmesį į viešai išplatintas gaires, kurios yra siūlomos naujai valstybės politikai - „Lietuva yra čia“.

Tarytum oponuojant mūsų šalies politinio „elito“ ir Briuselio klerkų proteguojamam Europos Sąjungos liberaliam federalizmui, pasisakoma už nacionalinių valstybių - „tėvynių sąjungos“ išsaugojimo modelį, kuris priimtinas tokioms Bendrijos šalims, kaip Lenkija, Čekija, Slovakija, Vengrija, Slovėnija, Austrija ir Italija: „Globalios Lietuvos nėra, LIETUVA YRA ČIA. Sparčiai mažėjantis mūsų Tėvynės gyventojų skaičius pasiekęs kritinę ribą, kurią artimiausiu metu galime peržengti. Tai nutikus, Lietuva fiziškai nebeatsikurs, o „globali Lietuva“ išnyks bematant. Todėl gyvybiškai būtina keisti dabartinį politinio elito kursą globalizuojant Lietuvą“, - pirmuoju politinių gairių punktu tvirtina Arvydas Juozaitis.

Šis teiginys adekvačiai mąstantiems tautiečiams, Tėvynės patriotams, jokių abejonių kelti lyg ir neturėtų, kaip ir visi kiti postulatai, tarkim, dėl galimybės išeivijoje gyvenantiems tautiečiams gauti Lietuvio pasą, o ne siekti „dvigubos pilietybės“, siūlymai dėl socialinės atskirties mažinimo ir diferencinių mokesčių įvedimo pagal principą - kapitalas moka daugiau, valstybinių ir stambaus masto korupcinių nusikaltimų tyrimams būtina įstatymu įsteigti savarankiško, plačius įgaliojimus turinčio Ypatingojo prokuroro instituciją, pastabos dėl šeimos politikos ir švietimo sistemos, tautinės kultūros, tradicijų išsaugojimo bei puoselėjimo. Panašūs teiginiai, ne kartą ištarti ir kitų politikų lūpomis, pažangos siekiančiai pilietinei visuomenei yra žinomi ir priimtini.

Vis tiktai, mano nuomone, vertėtų atidžiau suklusti ties dvyliktuoju A. Juozaičio viešai išplatintų gairių punktu - Lietuvos SAUGUMO užtikrinimui: „Visos tarptautinės sąjungos ir tarptautinio bendradarbiavimo instrumentai turi tarnauti Lietuvos ir regioniniam saugumui bei gerovei. Reikia iš esmės ir naujai kurti Lietuvos-Latvijos santykius, Baltiškąją vienybę. Euroatlantiniam bendradarbiavimui, NATO nėra alternatyvos.“

Savo veidaknygėje komentuodamas apsilankymo prezidentūroje metu (liepos 1 d.) darytą foto nuotrauką - Dainų šventės rengėjų būryje būsimasis „atgimimo prezidentas“ tiesiog švyti, stovėdamas šalia politinės korupcijos „stogo“, karinga „rusai puola“ retorika pasižyminčios prezidentės Dalios Grybauskaitės, vykdančios Lietuvai pragaištingą „teroristinės valstybės Rusijos atgrasymo politiką“, - Arvydas Juozaitis dar kartą priminė smalsaujantiems tautiečiams: „NATO? -- Be jokių alternatyvų, laikomės su NATO iki paskutiniųjų.“

Tai reiškia, jog prieš kelis mėnesius (kovo 13 d.), atvykęs į Rūtos Janutienės vedamą „Lietuvos ryto“ televizijos laidą „Patriotai“ ir drąsiai sukritikavęs konfrontacinę LANDSGRYBINĘ užsienio politiką , kurios dėka Lietuva faktiškai virto pafrontės zona galimame JAV – Rusijos kariniame konflikte („Lietuva yra pafrontės zona, atimta iš jos žmonių ir perduota svetimiesiems rusiška rulete lošiančios valdžios“, - tąkart sakė A. Juozaitis), deja, nemato kitos alternatyvos Lietuvai apginti (tarkim, imant pavyzdį iš Suomijos, užsienio politikoje laikytis neutraliteto), tik Euroatlantinis bendradarbiavimas ir NATO aljansas, kuris, netgi subyrėjus Sovietų sąjungai, toliau plėtėsi ir tapo agresyviu pasaulio žandaru.

1990 metais „istorine klaida“ pavadinęs V. Landsbergio išrinkimą Aukščiausiosios tarybos pirmininku A. Juozaitis minėtoje „Lietuvos ryto“ TV laidoje kalbėjo drąsiai, be užuolankų apie didį įtarinėjimų meistrą, nesantaikos ir karo kurstytoją, konservatorių „patriarchą“, troškusį tapti Lietuvos Prezidentu: „Jeigu V. Landsbergis būtų tapęs Prezidentu, Lietuva būtų nusižudžius... Venos perpjautos, Lietuva iki 50-mečio gali ir neišgyventi... Jeigu jis ir nusipelno paminklo, tai jame turi būti pavaizduotas susikibęs rankomis su A. Brazausku...“, - ironizavo A. Juozaitis.

Kaip žinia, alternatyvos NATO nemato ne tik „atgimimo prezidentą“ palaikantys, bet ir politinės korupcijos pelkėje besimurgdantis „elitas“ - globalaus liberalizmo apologetai užsienio politikoje. Sisteminių partijų (konservatorių, krikdemų, socdemų, liberalų) politikieriai, neatsiklausę Tautos, grubiai pažeidžiant LR Konstituciją, leido įrengti nuolatines NATO karines bazes suverenios valstybės teritorijoje. Tad kodėl „atgimimo bangos“ pakylėtam A. Juozaičiui ir jį remiantiems intelektualiems „šviesuoliams“ tokie „mažmožiai“ visai nerūpi?!.. Atgrasymui nuo „teroristinės“ valstybės Rusijos iš kuklaus Lietuvos biudžeto taškomi milijardai karinei amunicijai, pasenusiai kovinei technikai įsigyti, užuot skirus daugiau lėšų švietimui, kultūrai, medicinai, socialinės atskirties mažinimui, pensijų didinimui.

Štai kaip birželio 27 d. #sekujuozaiti komentarų skiltyje A. Juozaitis aiškina savo poziciją dėl NATO vienam iš savo gerbėjų - G. Budreikai:
Gintaras BUDREIKA: „Gerb. Arvydai, kadangi esu beveik apsisprendęs už jus balsuoti, norėčiau kai ko paklausti. Ar jus įsiliesite į bendrą rusofobinį chorą, kaip tai padarė dabartinio Seimo dauguma, ir girsite NATO ir ES? Jei taip, tai ir dabartinė Ekscelencija tai daro. Jei ne, tai jums bus sunkiau negu Trampui ir Paksui kartu paėmus, elitas jus visaip bandys išėsti.“

Arvydas JUOZAITIS: „Gerb. Gintarai, juk suprantate, kad Jūsų atsakymo laukia mažiausiai penkiolika maitvanagių ir dar daugiau gegučių? Politika yra „galimybių menas", žinant, ko mums reikia, kad išliktume. Nuo 2013 metų mes staigiai ėmėme smukti į mirties duobę. Po 5-7 metų pensininkų kiekis bus nebepakeliamas valstybei. Dabar reikia VILTĮ SKLEIDŽIANČIO ir aukso kiaušinių nežadančio. Manau, supratote. Į karo zoną lietuvių jaunuomenė negrįš@“.

Nejau toks aptakus A. Juozaičio atsakymas reiškia, jog „viltį skleidžiantis ir aukso kiaušinių nežadantis“ būsimas kandidatas į Prezidentus tegali šnekėti Ezopo kalba, tarsi bandydamas įtikti visiems?!..

Geopolitika rimčiau besidomintys, adekvačiai mąstantys tautiečiai, manau, aiškiai suvokia, ko vertas toks miglotas „atgimimo prezidento“ atsakymas ir patikinimas, kad „į karo zoną lietuvių jaunuomenė negrįš“, jeigu jau dabar Lietuva yra paversta NATO pafrontės zona, o valdžios svertus šalyje bei sisteminę žiniasklaidą uzurpavęs „elitas“, vietoj normalių kaimyninių santykių, bet kokiu pretekstu eskaluoja nesantaiką ir galimą karinį konfliktą su branduoline valstybe Rusija!..

Apie pragaištingą Lietuvai prolandsberginę užsienio politiką įžvalgiai ir teisingai kalbėjo mūsų Tautos didžiavyris, buvęs politinis kalinys – mirtininkas, šviesios atminties disidentas Liudas DAMBRAUSKAS, kuris savo laiške (1999. 07. 25 d.) žinomam diplomatui Stasiui Bačkiui rašė:

„Šiandieninė užsienio politika, atrodo, neturi aiškios ateities vizijos. Svajonės apie Europos Sąjungą ir NATO daugiau grindžiamos emocijomis negu realybe. Priešiškumas Rusijai laikomas patriotizmo etalonu. Blogiausia, kai tuo priešiškumu kuriamas stabilios valstybės įvaizdis. Man regis, pirmiausia mažos valstybės saugumo garantas yra jos geri kaimyniški santykiai. Politinės išminties, nuosaikumo ir gebėjimo įveikti savo neapykantą buvusiam priešui galėtume pasimokyti iš Suomijos. Bandome lošti NATO korta. Kai kam šis žaidimas yra naudingas, teikiantis papildomų, valstybės lėšomis apmokamų pramogų. Tačiau būtų naivu tikėtis, kad mūsų demonstratyvus veržimasis į karinę sąjungą, nukreiptą prieš Rusiją, pasitarnauja geriems kaimyniniams santykiams. Ar tai nepaskatins Rusijos „geraširdiškumo“ suteikti mums karinę globą prieš NATO? Kaliningrado karinės bazės čia pat, daug pastangų nereikia, tad pasitikėti rusų naivumu, kad jie sutiks turėti šalia savęs NATO bazes, būtų rizikinga, visiškas nevertinimas Rusijos karinės strategijos. Nemanau, kad patys Vakarai to nesuvoktų ir bandytų žaisti su ugnimi prie Kaliningrado parako statinės. Vakarų pasauliui taika su Rusija yra ženkliai svarbiau negu mūsų ambicingos bėdos. Istorijos vingiuose turėjome progos savo kailiu tai patirti. Vaidinti narsiai nusiteikusią karinę pelę prieš katiną be galo pavojinga, nors ir bandome save įtikinti, kad galėsime prieš rusus atsilaikyti savo karinėmis pajėgomis... Vertėtų karo strategams susimąstyti, kas liktų iš Lietuvos teritorijos kilus karui tarp Rusijos ir Vakarų pasaulio, kurio vargiai bus galima išvengti. Amžinos taikos nebūna!..“

Šios eilutės iš L. Dambrausko dienoraščio (knyga „Išeinančiojo mintys“, 167-168 psl.) nepraranda aktualumo ir dabar. Neseniai įvykusio JAV ir Rusijos prezidentų, Trampo ir Putino istorinio susitikimo Helsinkyje metu (liepos 16 d.) buvo ieškoma sąlyčio taškų, siekiant sušvelninti konfrontaciją ir atkurti kiek įmanoma normalesnius dviejų branduolinių supervalstybių santykius.

Manau, Arvydas Juozaitis, gerai pažinojęs, ne kartą svečiavęsis Liudo Dambrausko namuose, turėtų prisiminti garbaus disidento PERSPĖJIMĄ dėl didžiojo politikos Tartiufo Vytauto Landsbergio daromos žalos Lietuvai, kurio paranojiška rusofobija „užsikrėtusi“ prezidentė D. Grybauskaitė tebevykdo pragaištingą Tautai ir valstybei, konfrontacinę užsienio politiką: „Landsbergis nebūtų politinių šachmatų specialistas, jei nejaustų savo nešvarios politinės karjeros galo. Ir ne toks, kad lengvai pripažintų vykdęs kenksmingą lietuvių tautai politiką. Bijau, kad jis ryšis prieš pabaigą dar didesnei aferai – išprovokuoti konfliktą tarp Rusijos ir Lietuvos. Jo superpatriotinė antirusiška politika, greičiausiai pačios Maskvos remiama, ir turi tikslą dirginti Lietuvos – Rusijos santykius.

... Žinoma, kiek jis konkrečiai Lietuvai yra pakenkęs, vargu ar kam nors pavyks nustatyti. Tačiau šiandieninė „patriotinė“ jo veikla, persunkta vaidybinės „neapykantos“ KGB organams ir rusams, man asmeniškai atrodo maskuojanti. Keistai skamba Landsbergio „tėviški“ įspėjimai apie besiveržiančią Rusijos įtaką į mūsų valstybę ir keliančią grėsmę mūsų nepriklausomybei,“ – 2000 m. gegužės mėn. 21-25 dienomis L. Dambrauskas rašė savo dienoraštyje („Išeinančiojo mintys“, 250-253 psl.).

Tikėtina, filosofui A. Juozaičiui jo gerbiamo disidento L. Dambrausko mintys ne tik puikiai žinomos, bet ir PRIIMTINOS, nežiūrint, jog pastaruoju metu kai kurie Sąjūdžio pirmeivio veiksmai atrodo prisitaikėliški „Dėdulės“ V. Landsbergio ir jo favoritės Lietuvos Dalios atžvilgiu.

„Siekiant švento tikslo reikia būti geru aktoriumi“, - liepos 11 dieną, kalbėdamas gausiai susirinkusiems tautiečiams Klaipėdos Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje surengtoje Klaipėdos istorijos, kultūros ir menų šventėje „Žemėj Lietuvos 2018“, prisipažino A. Juozaitis.

„Bet jeigu paklaustumėte, kokie bruožai reikalingi Prezidentui, manyčiau, jog pirmiausia būtinas NEKERŠTINGUMAS. Ypač dabar. Visi esame pilni nuoskaudų - daug jų prisikaupė ir viešoje erdvėje žmonės užgauti. Kad ir mane , kuo tik neišvadino. Dar kiek, ir būsiu „liuciferis“. Tačiau joks purvas man neįdomus. Dar nuo sporto laikų visus neigiamus dirgiklius, kurie man trukdo daryti tikrą reikalą arba siekti tikslo, aš moku tiesiog išjungti“, - štai taip, „be purvo“ ir „be pykčio“, motyvuoja savo „Tautos vienytojo“ misiją Arvydas Juozaitis.

Retoriškai galėtume paklausti: kadangi atėjo laikas „traukti Lietuvą iš smegduobės“, kaip teigia būsimasis „atgimimo prezidentas“, nejau pats A. Juozaitis ir už jį ketinantys balsuoti tautiečiai naiviai tikisi, kad po nepriklausomybės atkūrimo šalyje įsitvirtinusi politinės korupcijos, melo, nesantaikos ir karo kurstymo propagandos, autokratinės valdžios SISTEMA, visas tas politinis „elitas“ (isteblišmentas), 2004 metais surengęs valstybės perversmą (paksogeitą) Lietuvoje, yra linkęs be nuožmiausios kovos bei šmeižto lavinos, sugiedojus Tautos himną - „Ir tiesa, ir šviesa mus žingsnius telydi... Vardan tos Lietuvos vienybė težydi!“, taikiai perduoti aukščiausios valdžios svertus nuo jų visiškai nepriklausomam, demokratiškai žmonių išrinktam Respublikos Prezidentui?!..

„Nuoširdžiausias dėkui visiems, susiejusiems mano asmenį su Lietuvos atgimimo galimybe. Apie galutinį savo sprendimą pranešiu rudenį,“ - žinutę #sekujuozaiti sienoje birželio 11 d. paskelbė būsimasis tariamai nesisteminis kandidatas į Prezidentus.

Ir nors Sąjūdžio pirmeivis, filosofas Arvydas Juozaitis išties nepriklauso jokiai politinei partijai, tačiau pernelyg naivu būtų galvoti, kad dauguma jį remiančių „šviesuolių“ yra apolitiški ir nesusiję su LT politiniu „elitu“ – rusofobais tautininkais, liberalkonservatoriais bei konservatorių patriarchu „Dėdule“ V. Landsbergiu.

Atsižvelgiant į Lietuvoje giliai įsišaknijusio savanaudžio prisitaikėliškumo, politinės konjunktūros dėsnius, pagrįstai galima teigti: lyg iš dangaus staiga nukritusiam, nuo nieko nepriklausomam „Tautos gelbėtojui“ tikrai nebūtų suteikta tribūna Mokslų akademijos salėje ar juolab iškilmingame Seimo posėdyje, minint Sąjūdžio trisdešimtmetį!..

Šioje vietoje vertėtų rimčiau susimąstyti, ieškant atsakymo į labai paprastą klausimą: kodėl ne ką mažiau Lietuvai nusipelnę nei Sąjūdžio pirmeivis Arvydas Juozaitis, signatarai Rolandas Paulauskas, Zigmas Vaišvila, pagaliau „Vilniaus forumo“ lyderis, Vilniaus universiteto prof. Vytautas Radžvilas, nevengiantys aštresnės kritikos politinės SISTEMOS atžvilgiu, paprastai nėra kviečiami į oficiozo rengiamus valstybinių švenčių minėjimus, kodėl jiems nesuteikiama Seimo tribūna?!.. Galbūt todėl, jog vieniems Nepriklausomybės akto signatarams, nekeliantiems didesnio pavojaus „elitui“, pvz., tokiems kaip buvęs Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Romas Pakalnis arba Radijo ir spaudos rėmimo fondo direktorius Gintaras Songaila, suteikiama privilegija vienus pakviesti, kitus „užmiršti“, ir netgi iš „savųjų“ tarpo parinkti būsimą „atgimimo prezidentą“ bei inicijuoti jį remiančių „šviesuolių“ parašų rinkimą?!..

„Nežinau, kaip ir kam kilo toks sumanymas. Greičiausiai jį sužadino mano kalba Seime, minint Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 30-metį. Joje išdėsčiau savo požiūrį į procesus, kurie dabar vyksta mūsų šalyje. Kai kurioms politinėms jėgoms galima mano kandidatūra – kaip šaltas dušas. Esu nesisteminis žmogus, tad visos politinės partijos, ko gero, kaišiotų pagalius į vežimo ratus, jeigu rudenį apsispręsčiau ir sumanyčiau kelti savo kandidatūrą“, - birželio 12 d. „Lietuvos ryto“ žurnalisto Gedimino Pilaičio parengtame interviu „Prezidentu tapti pakviestas Sąjūdžio šauklys nustebo“ – samprotavo A. Juozaitis .

Šiemet išleistoje naujausioje Arvydo Juozaičio knygoje „Tėvynės tuštėjimo metas“, kurioje, pasak autoriaus, „užfiksuota 17 metų Lietuvos kardiograma“, visų Lietuvos Prezidentų rinkimai suskirstyti pagal dėsnius-kanonus. „Šiaulių krašto“ žurnalistės Živilės Kavaliauskaitės parengtoje publikacijoje „A. Juozaitis: „Kaip sakė poetas J.Marcinkevičius - RUSENOME, O DABAR ANGLĖJAME“ gan įdomiai samprotaujama - koks kodas gali laimėti Prezidento rinkimus 2019 metais?

„Pirmas kodas buvo stabilizavimo. Po dvejų metų Sąjūdžio radikalios politikos paaiškėjo, kad vyksta griovimas, Seimo Pirmininko postas – baisus nesantarvės židinys. Tai galėjo stabilizuoti tik Algirdas Brazauskas. Kaip figūra, kuri buvo populiaresnė net už Sąjūdį tais 1992 metais.

Antras kodas – Amerikos laisvinimo mitas, kuris buvo gajus nuo pokario kovų. Laukė lietuviai, kad „ateis amerikonas ir išvaduos“. Šis kodas „suveikė“ visose trijose Baltijos šalyse – visose atsirado užatlantės išauginti prezidentai.

Trečiuosius rinkimus laimėjo „naujosios kartos“ atstovas – tuščias skrydis. Viską visiems žadėjęs prezidentas, kuris ant mūsų įsiliejimo į Europos Sąjungą bangos užskrido. Ta banga jį labai greitai ir sumalė.

Ketvirtasis kodas – Europos pinigų viltis. Dalia Grybauskaitė, A. Brazausko išsiųsta į Europą, labai nesunkiai įtikino lietuvius, kad jie negauna iš Europos to, ką galėtų gauti. Labai agresyviai kritikavo kritikos vertus valdininkus ir politikus. Kaipgi tokio Prezidento (Prezidentės) neišrinksi?..

Dabartinių rinkimų kodo nematau. Norėčiau matyti „Lietuva – vienintelė lietuvių žemė“ ideologijos atstovą, bet tik jau ne „Globalios Lietuvos“ ideologą. Tačiau visi regimi kandidatai – „Globalios Lietuvos“ ideologai.

Vienintelės Lietuvos žemės Prezidentas – ar jis bebus? Juk mes stovime ant baisaus slenksčio. Aukščiausia politika dabar – žiaurus verslas. Savireklama. Primityvi kova už savęs išaukštinimą valstybės sąskaita. Juodinant konkurentus. Kur čia kas gali bebūti? Net nenorėčiau svarstyti šito klausimo,“ – minėtoje „Šiaulių krašto“ publikacijoje š. m. kovo 13 d. teigė A. Juozaitis.

Tačiau prabėgus vos keliems mėnesiams, birželio pradžioje nežinia kieno iniciatyva surinkus 55 „šviesuolių“ parašus, Lietuva jau turi ATGIMIMO viltis žadinantį Prezidentą: „Šilumos banga užliejo mus, kad pagaliau turėsime už ką balsuoti per Lietuvos Prezidento rinkimus. Arvydas Juozaitis - svajonių Prezidentas tiek savo morale, tiek erudicija, o kur dar fizinis patrauklumas, brandi jaunystė ir patikimumas. Kas jau kas, o A. Juozaitis vertas pagarbos ir tikėjimo šviesia ateitimi. Linkime sėkmės rinkimuose. Tikiuosi, po mūsų šalies vadovų ir politikų išvilkimo į dienos šviesą daug kam atsivers akys ir dauguma balsuos už Lietuvos šviesuolį A. Juozaitį“, - anoniminių komentarų skiltyje pasipylė panašaus pobūdžio optimistiškai nusiteikusių tautiečių liaupsės.

Be abejo, netrūksta ir skeptiškai, netgi sarkastiškai vertinančių A. Juozaičio ketinimus kitąmet dalyvauti Prezidento rinkimuose: „Koks Sąjūdžio šauklys? AMB gaujos narys, patarėjas ir padėjėjas. Ir dar su ta pigia vaidyba: oi, aš nenoriu, tikrai, tikrai, bet va, žmonės prašo, tai kažkaip nepatogu atsisakyti... Šis žmogus pats pripažįsta, kad nutolo nuo politikos, tai ko čia dar maivosi dėl kandidatavimo? O gal pinigų pritrūko?.. Tegul dabar gailisi, kad vietoj savęs AMB į Seimą prakišo - kitaip gautų dabar rentą ir galėtų dinderį mušti kaip kai kurie buvę seimūnai, kliedintys dėl jo kandidatūros.

Nelaimės jis tų rinkimų, nes neturi stipraus politinio užnugario. O jeigu ir laimės, tai su juo bus susidorota, kaip ir su R. Paksu. Žmogelis suaugęs ir turi žinoti, kur eina ir kuo visa tai gali baigtis. Bet kokia avantiūra pasmerkta žlugimui, ypač jeigu ji dar neparuošta ir neparuošti atsitraukimo keliai.“

Buvęs Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Vilniaus universiteto prof. Vytautas RADŽVILAS, š. m. birželio 29 d. Alytaus rajono bibliotekoje pristatydamas savo naujausią publicistinę knygą „Kiek kartų gali atgimti tauta?“ , lakoniškai taikliai charakterizavo galimus Respublikos Prezidento rinkimų kandidatus:

„Gitanas NAUSĖDA – Skandinavijos bankų statytinis, o Aušra MALDEIKIENĖ, nors ir gan aštriai kalba socialiniais klausimais, yra globalistė, neturinti jokios tautinės valstybinės sąmonės. Saulius SKVERNELIS, atėjęs iš jėgos struktūrų, o represinės struktūros visuomet pasižymi tam tikru mentalitetu. Vygantas UŠACKAS – nepaprastai ištikimas Briuselio patikėtinis, panašus į dabartinę prezidentę Dalią Grybauskaitę. Žygimantas PAVILIONIS – vienas nuosekliausių Lietuvos valstybingumo neigėjų, o Visvaldas MATIJOŠAITIS – verslininkas, neturintis aiškaus valstybinio mąstymo.

Arvydas JUOZAITIS turi sąjūdinės dvasios, tautines valstybines apraiškas, bet ką jis toliau darys – sunku pasakyti, nes jis nei su „Vilniaus forumu“, nei su Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubu nesikonsultavo. A. Juozaičio kandidatavimas būtų naudingas tautinių valstybinių idėjų aktualizavimo atžvilgiu, tačiau net to nenorėdamas jis gali tapti naujos rūšies gelbėtoju, kurio kandidatūrą rems žmonės, nieko nenorintys daryti dėl Lietuvos.

Problema ta, jog Prezidentas negali veikti be jį remiančių jėgų. Priešingu atveju, jis bus apstatytas tais žmonėmis, kuriais reikia, kaip savo laiku buvo apstatytas ir Valdas Adamkus. Negalima kurti iliuzijų, jog Lietuvą gali išgelbėti vienas žmogus“, – baigdamas susitikimą pareiškė prof. Vytautas Radžvilas (info www.alytus.rvb.lt parengė Arnoldas Šatrauskas).

Siekiant sutelkti rimtą Prezidento palaikymo rinkiminę komandą A.Juozaičiui, manau, tikrai vertėtų konsoliduotis ne tik su Sąjūdžio pirmeiviais - Vytautu Radžvilu, Zigmu Vaišvila, Rolandu Paulausku, bet ir su didelę politinio darbo patirtį turinčiu Europos Parlamento nariu, Prezidentu Rolandu Paksu, jeigu nenorima apsiriboti vien gražiomis, filosofinėmis kalbomis apie „dainuojančią revoliuciją".

Tiesą sakant, Arvydas Juozaitis ir pats puikiausiai suvokia komandos svarbą. Apie bendražygių komandą, nežinia kodėl prisiminęs SISTEMOS nuversto Prezidento Rolando Pakso atvejį, gan vaizdžiai kalbėjo jis liepos 11 dieną Klaipėdos Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje surengtoje kultūros ir menų šventėje „Žemėj Lietuvos 2018“:

„Komanda negali būti atsitiktinė. R. Pakso likimas yra toks, kad jis atskrido kaip laumžirgis ir išskrido kaip laumžirgis. Kas tik nelipo ant jo sparnų, visus priėmė. O paskui visi išskrido ir išdavė jį. Tai buvo ne komanda, tai buvo susibėgėlių būrys. Einant į tą vietą (prezidentūrą) reikia turėt labai stiprią komandą. Ir aš ne veltui sakau, kad aš turiu tą paskutinį pulką!..“, - intriguojančiai užbaigia savo pasvarstymus apie komandą A. Juozaitis. Kokios gi sudėties bus tas „paskutinysis atgimimo prezidento pulkas“, kol kas galime tik spėlioti. Kaip žinia, viščiukai skaičiuojami rudenį!..