Bendra konservatorių partijos ir prezidentės atsakomybės baimė (video)

Sausio 9 d. kaip signataras kreipiausi į Seimą dėl apkaltos Prezidentei Daliai Grybauskaitei pradėjimo, nes yra akivaizdūs pagrindai ištirti galimai nusikalstamas Prezidentės veikas ir šiurkščius Konstitucijos pažeidimus. 2013 m. spalio 31 d. Prezidentės viešai atskleista valstybės paslaptis tiesiogiai susijusi su jos siekiu visais įmanomais ir net neteisėtais būdais slėpti savo biografijos faktus, paskelbti su jais susijusią informaciją valstybės paslaptimis ir neteisėtai kištis į teisėsaugos institucijų veiklą, naudoti jas neteisėtai veiklai.

Seimo kanceliarija pranešė, kad šis mano pareiškimas perduotas svarstyti Seimo frakcijoms.

Konservatoriai kreipėsi į Seimą dėl diskusijos apie kai kurių asmenų, taip pat ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataro Zigmo Vaišvilos tariamo atstovavimo Rusijai. Kitų asmenų neaptarinėsiu, nes apkalbėti žmones negražu. Kalbėsiu apie save – nuoširdžiai džiaugiuosi konservatorių pasiūlymu diskutuoti Seime ir dėl apkaltos Prezidentei, ir dėl mano kuklaus asmens. Tokio viešumo man nebuvo suteikta jau keliasdešimt metų. Šiaip nieko naujo – dar 1991–1992 m. sandūroje, po to, kai vykdydamas Ministro Pirmininko pareigas neleidau vogti perimamų ir inventorizuojamų KGB dokumentų, ir tuometė valdžia bandė dėmesį nukreipti į mano tariamą bendradarbiavimą su KGB. Po to, kai mano vadovaujamas VSD pradėjo lipti KGB dokumentus pavogusiesiems ant kulnų, prasidėjo interpeliacija man ir VSD reorganizacijos. Lietuvai įvykdžius ginklų pirkimo iš Rusijos sandorį dalyvaujant valstybės Ginklų fondui, o ne privačioms G. Konopliovo įmonėms „Lietverslas“ ir „Ge Ka“ bankui, Ministras Pirmininkas Aleksandras Abišala perdavė man V. Landsbergio nuomonę, kad aš esu nereikalingas. Šiemet pasikeitė tik tokius prašymus pasirašantieji.

V. Landsbergio nemalonės ir tautos epitetus esmingai praturtinusių kreipinių sulaukiau ir po savo viešų pasisakymų dėl 2012 m. spalio 14 d. referendumo, užkirtusio kelią konservatorių ir Prezidentės Visagino AE „verslo“ projektui. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko, puikiai mane pažįstančio nuo Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės laikų, elgesį vertinau kaip nelabai vykusį pajuokavimą. Ne pirmas kartas. Tačiau manau, kad į Tautą taip kreiptis profesorius neturi teisės. Pykčio protrūkiai – tai ne tik žmogaus kultūros klausimas, bet ir nevykę argumentai siekiant apginti šį akivaizdžiai korupcinį projektą, prieštaraujantį Tautos valiai. V. Landsbergio nesivaldymas ir priekaištai Lietuvos piliečiams dėl naujo referendumo paskelbimo iniciatyvos tik patvirtino, kad moralės ir teisės, pagarbos mūsų žmogui šiuose profesoriaus veiksmuose nesimato. Tai jau buvo aišku po 2009 m. V. Landsbergio ir konservatorių partijos Lietuvai primesto visiškai amoralaus projekto „Tebūnie Dalia Lietuvos Dalia!“ Į mano viešą kreipimąsi konservatorių partija neatsakė. Po to, kai šiemet V. Landsbergis tautai papriekaištavo ir dėl komunistų rinkimo, man telieka pakartoti klausimus profesoriui, kodėl jis pasirinko D. Grybauskaitę ir bandė ginklų sandorį su Rusija 1992 m. įvykdyti ne valstybės, o kompartijos nomenklatūros atstovo a. a. G. Konopliovo privačių struktūrų, kurioms buvo suteikta teisė net naudoti Lietuvos herbą, veikimu. V. Landsbergį kviečiau ir dar kartą kviečiu į viešą diskusiją tiek šia tema, tiek dėl dingusių KGB archyvų, Aukščiausiosios Tarybos valstybinių komisijų dokumentų, jo bendrininkavimo su a. a. A. Brazausku be Sąjūdžio tarybos žinios, ir kitų temų. Padiskutuotume apie tai, kam turime būti dėkingi, kad Aukščiausioji Taryba kruvinųjų 1991 m. sausio įvykių metu iki sausio 10 d. imtinai žinojo apie pagrindinius būsimus priešo planus, kodėl pavyko nuteisti M. Burokevičių.  Padiskutuokime ir dėl D. Grybauskaitės pasirinkimo. Profesoriaus atsakymų nėra, o tyla, kaip sako lietuvių tautosaka, reiškia sutikimą su mano argumentais ir faktais. Aš pasiruošęs diskutuoti, turėdamas dokumentų, tačiau lygiomis teisėmis, kad neapkalbėtume vienas kito už akių. Sveikiausia tai būtų daryti tiesioginiame LRT eteryje, dalyvaujant Sąjūdžio informacinės agentūros žurnalistams Audriui Siaurusevičiui ir Ritai Miliūtei, pokalbį galėtų moderuoti buvęs Sąjūdžio savaitraščio „Atgimimas“ žurnalistas, apie kruvinuosius Sausio įvykius užsienio žurnalistus nušviesdavęs Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko spaudos atstovas Audronis Ažubalis. Tikiuosi, būtų leista ir man keletą žmonių atsivesti. Pakalbėkime ir apie tai, kodėl aš kaltas dėl kreipimosi į prokuratūrą dėl Algirdo Paleckio ir Alfa grupės vado Michailo Golovatovo skleidžiamo melo.

Konservatorių partijos vadovas Andrius Kubilius pasirašyti dokumento Seimui dėl Zigmo Vaišvilos svarstymo (gerai, kad ne dėl mano šeimyninio gyvenimo, kaip senais tarybiniais laikais) neišdrįso, nors Rusijos agentu jis drauge su V. Landsbergiu konservatorių partijos tarybos posėdyje mane apšaukė 2013 m. sausio 19 d. po Seime pasakytos mano 2013 m. sausio 13 d. kalbos. Kalboje pateikiau ne apkalbas, o faktus, jog Sausio 13-osios byloje netiriamos kolaborantų veikos, jog teismas nustatė, kad M. Burokevičiaus vadovaujama perversmininkų LKP/TSKP samdė virš 800 darbuotojų, o būsima Lietuvos Prezidentė, kuri suklaidino rinkėjus ir slėpė, kaitaliojo savo biografiją, būdama viena tokių perversmininkų samdomų vadovaujančių darbuotojų, po Kovo 11-osios dirbo perversmininkų štabu tapusioje TSKP CK Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje.

Pakalbėkime apie tokio konservatorių partijos elgesio ištakas ir priežastis. Bet kas supranta, išskyrus tuos, kas to nenori, jog Rusijai nereikia nieko ieškoti archyvuose – medžiaga apie valstybių vadovus visada jiems yra „po ranka“. Tuo labiau, kad galimų mūsų Prezidentės ryšių su buvusiomis TSRS spec. tarnybomis biografijos požymiai yra akivaizdūs, jų nebekartosiu. Tačiau VRK ir Liustracijos komisija to tirti nepanoro.

Į šią spaudos konferenciją kviečiau savo studijų Vilniaus valstybiniame universitete draugą ir konservatorių partijos pirmininką Andrių Kubilių pasidalinti nuomone apie jo studijų draugo Zigmo Vaišvilos išvykimą į Dubną. Spaudos konferencijoje būtų labai prasmingas konservatorių partijos vadovybės ir šios partijos jaunimo dalyvavimas. Tai padėtų išvengti konservatorių jaunimo ir visuomenės klaidinimo. Dar prieš Lietuvos Prezidento rinkimus 2009 m. Kremliaus portale www.regnum.ru buvęs aukštas Rusijos prezidento V. Putino administracijos pareigūnas Modestas Kolerovas sakė komplimentus D. Grybauskaitei, atvirai ją mokydamas, kaip elgtis plėtojant santykius su Rusija: „...dar tarybinės akademinės jaunystės laikais Daliai Grybauskaitei užteko profesionalumo (...) Dabar, kai euroatlantinė socialistinė ekonomika tas perspektyvas Lietuvoje sunaikino, o krizė tiktai pasunkino šalies kolonijinę priklausomybę, Grybauskaitei prireiks dar daugiau narsos, kad ji būtų ne vien „karaliaujančia“, tačiau nevaldančia prezidente ekonomiste, bet ir (labai ilgam laikui) faktiškai vienintele legitimia ir tęstine Lietuvos valdžia“. M. Kolerovas nepaaiškino, kur, jo supratimu, turėtų išnykti kitos valdžios šakos, tik perspėjo būsimąją prezidentę, kad jai nederėtų kartoti „savižudiško visiškai vegetarinių santykių su rusais kelio, kuris privedė prezidentą Rolandą Paksą prie purvinos apkaltos“. Pasak M.Kolerovo, Lietuvą valdo „partinė – šnipų oligarchija“. Po dešimt metų trukusio „nacionalistų valstybininkų“ valdymo vienintelė Lietuvos išeitis – sveikas konservatyvizmas, laisvas nuo „amerikiečių demagogijos“. Jei bus einama šiuo keliu, M. Kolerovas piešė šviesią Lietuvos ir Rusijos tarpvalstybinių santykių perspektyvą.

Pranašiškas M. Kolerovo spėjimas apie būsimą D. Grybauskaitės vadovavimą Lietuvai. Viskas numatyta – nuo bendros veiklos su konservatoriais, amerikiečių užsipuolimo (CŽV kalėjimų paieškos pagal rusiškų šaltinių nuorodas, atsisakymas susitikti su JAV Prezidentu B. Obama Prahoje), karų su neįvardintais oligarchais kariavimas užmirštant politinės ekonomikos pagrindus, kad oligarchija yra ne stambus privatus kapitalas, o jo susiliejimas su valstybės valdžia, iki pat D. Grybauskaitės tapimo „... (labai ilgam laikui) faktiškai vienintele legitimia ir tęstine Lietuvos valdžia“. Šią absoliučią valdžią karūnavo tinkamas generalinis prokuroras ir D. Grybauskaitės iniciatyva Lietuvoje įvestas prokurorinis teisingumas (nori prokuroras – tiria nusikaltimą, nenori – netiria, net teismui panaikinus jo atsisakymą), naudojamas, pvz., „nepastebint“ milžiniško Snoro banko lėšų pasisavinimo administravimo pretekstu. 2009 m. ir 2013 m. Rusijos „pieno karai“, atominių elektrinių Lietuvos pašonėje statybų toleravimas, nesiderėjimas dėl dujų kainos sumažinimo – visa tai Prezidentei smulkmenos. Žmogus, turintis, ką slėpti, yra valdomas. Jei kalbame apie labai svarbius Lietuvos ir Rusijos santykius, visos kadencijos metu Prezidentės D. Grybauskaitės pozicija buvo labai patogi šiai valstybei. Ne tik dėl A. Paleckio ir M. Golovatovo „savi šaudė savus“, vežėjų ir mūsų gamintojų bėdų, bet ir dėl strateginių dalykų. Susimąstykime, kodėl suskystintųjų dujų importo terminalo statybai priverstinai pasirinkta Vokietijos įmonė PPS, turinti aibę Vokiškos įmonės Eon Rur Gas užsakymų? Priminsiu, kad Eon Rur Gas yra ir Gazprom akcininkė ir drauge su Gazprom valdo po 38 % (iš viso 76 %) Lietuvos dujų akcijų. Nenustebsiu, jei PPS laiku iki 2015 m. nepastatys šio terminalo ir noriai sumokės mums baudas. Lietuvai tokiu atveju teks su Gazprom rašytis naują sutartį, neturint šio terminalo. Šiuos PPS nuostolius mielai padengs Gazprom ar Eon Rur Gas. Nustebino ir ką tik paskelbtas dujų pardavėjo konkursas – pirksime ne biržoje, o vėl prisirišime prie vieno pagrindinio pardavėjo? Šį kartą iš Vakarų. Keliagubai didesnio galingumo, nei mums reikia, terminalo statybos ir fantastinių jos kainų šiandien nespėsime aptarti. Neužteko uždaryto naftos vamzdžio patirties, kad suprastume, jog pastačius šį dujų terminalą ir valstybei prisiėmus milžiniškus įsipareigojimus, Rusija gali nuleisti kainas tiek, kad pigiau bus pirkti iš jos nei iš Vakarų, o įsipareigojimai mokėti už šį terminalą valstybei liks. Po Fukušimos AE avarijos ženkliai padidėjo Japonijos perkamų dujų kiekis ir jų kainos. Didesnės trumparegystės – nesišnekėjimo su Rusija šiais klausimais – neįsivaizduoju. Taip nesielgia nė viena Europos šalis. Todėl Rusijai tokia mūsų Prezidentės pozicija yra ideali. Tinkamesnio Rusijai mūsų valstybės vadovo dar neturėjome. Jei ji netiktų Rusijai, tai „sudeginti“ ją su tokia primityviai slepiama jos biografija – vienos dienos darbas Rusijai.

Apie neteisėtą Lietuvos suvereniteto atidavinėjimą Europos Sąjungai, tautos sprendimo referendume ignoravimą, teisėsaugos griovimą ir jos naudojimą užgaidoms, Briuselio forsuojamą ir visos mūsų valdžios priimamą paskutiniųjų valstybės ekonomikos reguliavimo svertų – centrinio banko ir lito – atidavimą biurokratiniam centrui, magaryčių pridedant ir prokuratūros pavaldumą jau net kalbėti koktu. Tai daroma primityviai, forsuotai, tiesmukiškai. Vien baimės atmosferos Lietuvoje sukūrimas ko vertas...

2012-10-14 referendume tauta užkirto kelią Visagino AE „verslo” projektui, sumąstė neparduoti žemės bei susigrąžinti referendumą kaip tiesioginę Konstitucijoje įtvirtintą šios valstybės suvereno teisę valdyti šalį ir tiesiogiai. Analogiški procesai tautai pavyko Kroatijoje, Islandijoje. Vengrijos valdžia ir tauta bendrai priešinasi Briuselio biurokratų užmačioms. Tuo tarpu mūsų valdžia beatodairiškai vykdo praėjusių metų lapkrityje ES prezidento lūpomis Vilniuje atvirai paskelbtą ES tikslą – panaikinti tautas ir valstybes. Tai patvirtina ir forsuojamas euro įvedimas.

Nekomentuosiu jaunųjų konservatorių pasirašyto tuščio kreipimosi į Seimą dėl manęs. Kalbėsiu apie šią partiją, neturinčią nieko bendro nei su Sąjūdžio idėjomis, nes ji įkurta tik 1993 m. gegužės 1 d. Tai, kad joje yra buvusių sąjūdiečių, kurie (visų pirma, vadai) ignoruoja Sąjūdžio vertybes, nesuteikia jos nariams teisės monopolizuoti patriotiškumo ir juo veidmainiauti. V. Landsbergiui ir konservatorių partijai viešai pasisakius prieš Konstitucijos 4 str. nurodytą Tautos teisę aukščiausią suvereno galią vykdyti tiesiogiai, t. y. referendumo būdu, o ne tik per atstovus, ir prieš mūsų žemių išsaugojimą, V. Landsbergis neatsakė į viešą mano klausimą, kodėl jis Sąjūdžio laikais buvo už žemės ir valstybės priklausymą Tautai ir demokratijai, o dabar – ne? Kuo V. Landsbergiui ir konservatoriams skiriasi D. Grybauskaitė nuo K. Prunskienės ir V. Uspaskicho, kurie visi buvo tinkami Maskvai atitinkamais laikotarpiais.

Į šią spaudos konferenciją kviečiau ir Andrių Kubilių. Ne tik dėl to, kad šį neraštingą Oksfordo ar Kembridžo absolventų kreipimąsi į Seimą reikėtų bent išmokti parašyti. Šio paskubom surašyto rašinėlio autoriui paaiškinsiu, kad Dubnoje buvo ne TSRS, o buvusiųjų socialistinių valstybių branduolinių tyrimų centras – Jungtinis branduolinių tyrimų institutas. Miestas, beje, net neuždaras. Savo atsiradimo ten įdomią istoriją, kurią paliudyti gali aibė dar gyvų liudininkų Lietuvoje, išsamiai papasakojau vaizdo įraše Ainei Ramonaitei ir jos kolegoms, rinkusiems medžiagą apie Sąjūdžio priešistorę: ir apie atsiradimą ten, ir anekdotines situacijas, ir pirmąsias politines pamokas, dėl kurių man nebuvo leista Dubnoje baigti mokslinį darbą. Ten jį tik gyniau. Mielai visa tai papasakosiu dar kartą bet kam, tačiau žinodamas viešinimo problemas kviečiu tai drauge su manimi padaryti Seimo narį Andrių Kubilių. Jis puikiai žino mano išvykimo į Dubną aplinkybes, nes yra ne tik mano studijų Vilniaus valstybiniame universitete, kurį drauge baigėme 1979 m., grupės draugas, bet ir mano vestuvių su Regina pirmasis pabrolys. Todėl Andrius, jei būtų sąžiningas, visų pirma paaiškintų šias aplinkybes ir Mantui Adomėnui, ir visai konservatorių partijai, o nesislėptų už jų parašų. Tai labai žema ir veidmainiška. 2009 m. sausio 16 d. specialioje LTV laidoje, skirtoje tos dienos įvykiams prie Seimo, nė vienu argumentu Andriaus nerėmiau prie sienos, nes tai būtų buvęs nesąžiningas naudojimasis mūsų sena pažintimi. Diskutavome dalykiškai ir rimtai, nors A. Kubiliaus, kaip Ministro Pirmininko, padėtis buvo nepavydėtina. Laimė, kad aktyvus buvo Seimo Pirmininkas A. Valinskas.

Tavo apsimetimas, Andriau, kad nežinai mano biografijos, žemas ne tik todėl, kad tu su grupės draugais suorganizavai šaunias studentiškas mano išleistuves į Dubną, kurių metu pasirašei ant grupės draugų dovanos man: „Zigmai, kaip toli Tu bebūtum, niekada nepamiršk savo draugų (-ių). Žinok, mes visada su Tavimi.“ Neįsivaizdavau, Andriau, kad net drauge praėjus Sąjūdžio kelią taip žemai galima pulti ir pradėti spekuliuoti mūsų pažintimi. Dėl to, ką tu tikriausiai vadini „politika“?

Pirmasis ženklas mums, grupės draugams, tarp kurių ir Nacionalinės premijos laureatas A. Sužiedėlis, buvo „Williams“ istorija, kai tu, Andriau, mūsų grupės draugo gimtadienio dieną bandei aiškinti mums konservatorių demagogiją apie „Williams“ istoriją. Kadangi mūsų grupė nėra pėsčia, tau draugai pasiūlė rimtai vyriškai pasišnekėti, jei mums dar bandysi aiškinti tai, ką jūs, konservatoriai, aiškinote tautai. Pasaulis mažas – pagrindinėse derybose dėl šios istorijos drauge su vienu kursu vyresniu fiziku Aleksandru Abišala tu sėdėjai prieš a. a. Gediminą Kiesų ir kitą mūsų grupės draugą, dabar advokatą, atstovavusį  „Mažeikių naftai“. Po šių „derybų“ mūsų draugas per tą mėnesį visiškai pražilo ir ilgai su niekuo nebenorėjo kalbėtis. Ir ne tik apie šią istoriją.

Po to, kai Ministro Pirmininko M. Stankevičiaus vadovaujama Vyriausybė suteikė „Mažeikių naftai“ valstybės garantiją už 10 mln. JAV dolerių paskolą, dėl ko ši įmonė pradėjo ne tik perdirbinėti ne savo naftą, bet ir pati pirkti žaliavą bei pardavinėti iš jos pagamintus savus produktus, ne tik per pusmetį buvo likviduotos visos ilgametės „Mažeikių naftos“ skolos biudžetui ir Sodrai, bei ir netrukus buvo sukauptos lėšos, reikalingas įmonės rekonstrukcijai. „Mažeikių naftos“ dvyniui „Petrochimia Plock“ Lenkijos valdžia nebuvo paskyrusi finansinės dietos, dėl ko ši nuolat klestėjo. Todėl pasakomis apie „Mažeikių naftos“ „privatizavimo“ už dyką būtinumą ir dar primokant milijardus tariamam „investitoriui“ savo studijų grupės draugų tu neįtikinsi.
Todėl, Andriau, būk drąsus ir susitark su LRT – tiesioginiame eteryje mudu abu Lietuvos žmonėms paaiškintume ne tik mano išvykimo į Dubną aplinkybes, bet ir Visagino AE „verslo“ ir SGD terminalo projektus, referendumo nevykdymo ir referendumo baimės klausimus, projektą „Tebūnie Dalia Lietuvos Dalia“, kodėl valstybės perimtas Snoro bankas buvo pasiųstas į bankrotą, o ne naudotas valstybės poreikiams, kodėl konservatoriai negynė FNTT vadovų. Manau, kad ir tu pasiūlysi temas. Tavo  pirmojo vadovavimo Vyriausybei metu tau nebuvo gėda klausytis grupės draugo Zigmo paaiškinimų apie Lietuvos teisėsaugą, ekonomiką, strateginius objektus. Visiems būtų naudinga sužinoti, kodėl konservatorių partijos iniciatyva 1992–1996 m. kadencijos Seimas priėmė neprivatizuojamų Lietuvos įmonių įstatymą, kurį tik perėmę daugumą Seime po 2000 m. rinkimų, pradėjote keisti. Tokiu būdu pradėjote Lietuvos strateginių objektų pardavimą, kurį vėliau besikeičiančios valdžios vykdė panašiais scenarijais, kurių visų esmė buvo mokėti valstybei tol, kol perimamas įmonės valdymas. O tada tokios privatizuojamos įmonės lėšomis atsiskaitoma su valstybe. „Mažeikių naftos“ atidavimo ir LEO akcijų išpirkimo atgal valstybei projektų atvejais valstybė net primokėjo „investitoriams“.

Šiuo antru atviru laišku kreipiuosi į visus konservatorius, visų prima, dėl to, kad dėl jūsų dviprasmiško elgesio pasirenkant ir beatodairiškai palaikant Prezidentę D. Grybauskaitę tirpsta jūsų partijos gretos. To pasekmės skausmingos Lietuvai – dešinysis ir patriotinis elektoratai netenka pasirinkimo, konservatorių partija tirpsta, o viduje diskusijos jokios. Prašyte peršasi išvada – konservatorių vadovybę su Prezidente suvienijo ne tik mums nežinomos priežastys, bet ir didelė labai žmogiška baimė, kad konservatorių favoritei D. Grybauskaitei pralaimėjus būsimus Prezidento rinkimus ar įvykus jos apkaltai Seime, keisis generalinis prokuroras. Tuomet, manau, iš mirties taško pajudės ne tik vadinamoji V. Matuzo byla, bet ir prasidės kitos. Išsklaidyk šias abejones, Andriau. Tu esi šios partijos vadovas.

Susiję:

Kada tauta praregės, arba kam skambina varpai