„Snoro“ komisijos pėdsakais...

Lietuvos žmonės, patyrę šimtamilijoninius nuostolius dėl 2011 m. „Snoro“ griūties, netrukus ėmė spausti Seimą išsiaiškinti, kas gi tame „Snore“ įvyko. 2012 metų pradžioje Seime šiam tikslui imtasi kurti komisiją.

Tačiau jos kūrimui netikėtai pasipriešino konservatoriai. Seimo pirmininkė Irena Degutienė pareiškė, kad „prasidėjo raganų medžioklė, bandant apšmeižti mane ir mano šeimą“ ir suabejojo, ar 40 Seimo narių siūlymas sudaryti komisiją „Snoro“ bankrotui ištirti nepakenks valstybei ir nacionaliniam saugumui.

Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė apkaltino opoziciją, kad klausimas dėl komisijos rengiamas tą pačią dieną, kai Londone vyks svarbiausių „Snoro“ akcininkų teismas. Tačiau Seimo pirmininkės pavaduotojas Česlovas Juršėnas tik nusijuokė ir pabrėžė, kad Seimo nariai yra laisvi pasirinkdami datą neeilinėms sesijoms.

Konservatorius Jurgis Razma aiškino, kad komisijos sudarymas būtų ža­lin­gas Lie­tu­vai, nes padėtų „Snoro“ savininkams iš­veng­ti at­sa­ko­my­bės už ga­li­mai pa­da­ry­tas nu­si­kals­ta­mas vei­kas. Taip pat esą sukeltų grėsmę Lie­tu­vos ban­ki­nės sistemos stabilu­mui ir sau­gu­mui.

Vis dėlto Seimo nario Valentino Mazuronio vadovaujama komisija buvo sudaryta, bet jos darbo pabaigos chaosas buvo panašus į jos steigimo pradžią. Iš paskutinio komisijos posėdžio, turėjusio tvirtinti visą išvadų komplektą, konservatoriai pabėgo, balsavimas neįvyko, nors balsuojant dėl kiekvieno išvadų punkto, dalyvaujant ir konservatoriams, jie visi buvo patvirtinti. Mazuronio teigimu, faktiškai išvados buvo patvirtintos ir komisijos išvados teisėtos.

Kuo komisijos išvados išgąsdino konservatorius? Iš esmės dėl kelių frazių: „Lietuvos banko valdybos nutarimas dėl „Snoro“ veiklos laikinojo sustabdymo, LR Vyriausybės sprendimas perimti „Snoro“ akcijas visuomenės poreikiams ir Lietuvos banko sprendimas dėl bankroto bylos iškėlimo „Snorui“ buvo priimti SKUBOTAI IR NEPAKANKAMAI PAGRĮSTAI.

Šie sprendimai sudarė prielaidas atsirasti didelėms išlaidoms skolinantis iš Lietuvos valstybės biudžeto lėšų padengti valstybės garantuojamas sumas indėlininkams už lėšas laikytas “Snore”. LR Vyriausybė priimdama sprendimą nacionalizuoti „Snorą“ ir teikdama Seimui įstatymų pakeitimus SKUBOS TVARKA, nedisponavo pakankamai išsamia informacija, neapsvarstė visų aplinkybių ir galimų pasekmių“.

To jau buvo per daug! Būtent po šito punkto konservatoriai paliko posėdžių salę, manydami, kad toliau dalyvauti jie negali. Be abejo, taip nusprendė ne patys komisijos nariai, bet straipsnio pradžioje minėti jų partiniai bosai.  

Paprasčiau kalbant, komisijos nuomone, Vyriausybė neturėjo išsamios informacijos apie vadinamąją milijardo skylę „Snore“, bet vis tiek priėmė minėtus sprendimus. O ką apie šiuos reikalus liudijo „Laikinosios tyrimo komisijos dėl Lietuvos Respublikoje veikiančių komercinių bankų priežiūros efektyvumo ir situacijos bankrutuojančioje akcinėje bendrovėje banke „Snoras“ išsiaiškinimo išvados“, tai yra „Snoro“ komisijos dokumentas?

Štai ką. Jokių įrodymų nei „Tarnybiniame rašte“ (dokumentas, neva nulėmęs „Snoro“ likvidavimą), nei „Snoro“ administratorių Simono Freakley ir Neilo Cooperio ataskaitose, pateiktose LB valdybai dėl „Snoro“ turto vertės 2011 lapkričio 16, komisijai pateikta NEBUVO. Jų NEPATEIKĖ ir Lietuvos banko valdybos nariai, grįsdami sprendimą dėl „Snoro“ turto sumažėjimo.

Tame pačiame „Tarnybiniame rašte“ nurodomas galimas vertybinių popierių  už 1,3 mlrd. litų, laikytų Šveicarijos banke pradingimas. Dokumentų, įrodančių šių vertybinių popierių dingimą Komisijai pateikta NEBUVO.

Komisija NEGAVO dokumentų ar kitokių įrodymų, kuriuo vadovaujantis LR generalinė prokuratūra buvusiems akcininkams pateikė ieškinį, motyvuodama, kad tai yra ikiteisminio tyrimo duomenys.

Kaip matome, milijardo skylės dokumentinio užfiksavimo iki Komisijos darbo pabaigos ji taip ir NEGAVO. Nepaisant to, banko likvidavimo smagratis jau buvo įsisukęs ir poeto žodžiai „Buvo kaimas - ir kaimo nėra“ įgijo naują variaciją „Buvo bankas – ir banko nėra“.

Nepaisant dokumentų nebuvimo, o tiksliau nepateikimo (neva jie būtų atnešę daugiau žalos negu naudos...), komisijos darbo laikotarpiu žurnalistų buvo užfiksuoti kad ir šykštūs Seimo komisijos apklaustų asmenų žodiniai komentarai, irgi tikinę, kad jokio milijardinio dingimo jie nei matė, nei girdėjo.

Buvęs (iki 2011 balandžio) Lietuvos banko pirmininkas Reinoldijus Šarkinas aiškino, kad jo vadovavimo metu apie „Snorą“ krėtusias bėdas nebuvo kilę jokių įtarimų, o jei ir kildavo problemų, tai ne dėl banko mokumo. „Snoras“ buvo patikimas bankas, o jei banke būtų buvęs ryškus lėšų trūkumas, Lietuvos bankas nebūtų galėjęs jo „pražiūrėti“.

Jis nekomentavo, ar bankui reikėjo skelbti bankrotą, bet perklausė žurnalistų: „ar jūs žinote, kad ten trūko lėšų?“ Buvusi pirmininko pavaduotoja Ramunė Zabulienė po apklausos komisijoje irgi teigė neturėjusi informacijos apie galbūt blogą „Snoro“ finansinę veiklą.

Buvęs „Snoro“ viceprezidentas ir vyriausiasis patikros pareigūnas Romasis Vaitekūnas, iki 2011 lapkričio dirbęs banke, tvirtino, kad bankas buvo mokus ir vienas geriausių Lietuvoje. Bankas dar 2011 gegužę surado investuotoją. „380 milijonų atėjo į Lietuvą, kurie guli šiuo metu „Finastos“ banke.

Lietuvos bankas turi visus dokumentus, pateisinančius šių pinigų kilmę. „Snorą“ suskubta nacionalizuoti, nes iš sąskaitų neva pradėjo plaukti pinigai. Per dvi dienas išėjo 200 milijonų litų. Bet dar po dienos Snoras jau disponavo 230 mln...“                   

Kito buvusio „Snoro“ viceprezidento Naglio Stanciko, taip pat banko Investicijų tarybos direktoriaus Remigijaus Bartaškos nuomone, banką nacionalizuoti nebuvę pagrindo. Anot jų, „Snoras“ visą laiką buvo mokus.

Buvęs Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamento direktorius Kazimieras Ramonas tikino apie "Snoro" nemokumą nieko nežinojęs. Anot jo, kasmetiniai inspektavimo duomenys bei audito ataskaitos nerodė, kad bankas būtų turėjęs kokių nors problemų. „Jeigu aš būčiau žinojęs, būtų imtasi atitinkamų priemonių“.

Lietuvos banko valdybos nariai Vaidievutis Ipolitas Geralavičius ir Darius Petrauskas teigė, kad apie "Snoro" problemas jie informavo premjerą Andrių Kubilių dar 2009 metais. Tačiau Vyriausybė esą rėmėsi oficialia Lietuvos banko pozicija, iki 2011 lapkričio 16 aiškinusia, kad grėsmių bankiniame sektoriuje, dėl kurių būtų reikalingi Vyriausybės veiksmai, nėra.

Lietuvos bankas, kaip žinia, pavaldus Seimui. Ką apie Snoro įvykius žinojo Kęstutis Glaveckas, parlamentinio Biudžeto ir finansų komiteto vadovas? Jis tikino, kad neturėjo oficialios informacijos apie „Snoro“ problemas.

„Mūsų komitetas šiais (2011) metais su Lietuvos banko vadovais – ir buvusiu Reinoldijumi Šarkinu, ir esamu Vitu Vasiliausku buvo susitikęs tris kartus ir kalbėjomės apie tuos klausimus, apie ką dabar eina kalba, bet negavome jokios informacijos, kad situacija yra negera“, – sakė K.Glaveckas.

Kas buvo po to? Konservatoriams pabėgus ir nebalsavus, nors prieš tai viskas buvo suderinta, baigėsi ir komisijos darbas. Seimas atsisakė svarstyti išvadas esą jos nepriimtos komisijoje. Atėjus naujajam Seimui, šis atsisakė tvirtinti ankstesnio Seimo išvadas. Dabartinis Seimas turbūt net nežino tokio banko.

Bet žmonių atmintis geresnė. Per dešimt tūkstančių Lietuvos piliečių, patikėjusių tiek „Snoro“ leistomis obligacijomis, tiek Lietuvos banku, tvirtinusiu apie gerą „Snoro“ būklę ir netgi tarptautiniu - 2010 metų geriausio Lietuvos banko pripažinimu, puikiai pamena tą vardą.

O realybė vėlgi chaotiška: dingę žmonių pinigai už „Snoro“ obligacijas, kurių nedraudimo nepajėgė patvirtinti jokia Lietuvos institucija. Tačiau Europos Teisingumo Teismas, į kurį kreipėsi mūsų Aukščiausiasis, vis dėlto patvirtino, kad Indėlių sertifikatai ir obligacijos būtinai turėjo būti apdrausti pagal vieną iš Europos direktyvų, negalėjo jie būti nedrausti.

Deja, Aukščiausiasis Teismas nepaklausė Europos ir savo sprendimais užėmė „Snorą“ gelbstinčią poziciją, o Lietuvos žmones – obligacijų pirkėjus faktiškai įvardijo kaip kvailus ėriukus. Negi „Snoro“ istorija taip ir baigsis?