„The Times of India“ – apie keliautoją ir antropologą Antaną Pošką

Kalkutos universitetas suteikė pomirtinį daktaro vardą lietuvių keliautojui ir antropologui Antanui Poškai

Kounteya Sinha

TNN | Lapkričio 9, 2014, LONDONAS:

Kalkutos universitetas patvirtino, kad pomirtinis daktaro vardas bus suteiktas vienam didžiausių pasaulio tyrinėtojų – lietuvių keliautojui ir antropologui Antanui Poškai – žmogui, kuris įvykdė neįtikėtiną kelionę į Indiją motociklu iš Vilniaus 1929 metais. Šių metų lapkričio 28 dieną prezidentas Pranabas Mukherjee surengė specialų priėmimą per Universiteto susirinkimo ceremoniją kartu su Vakarų Bengalijos gubernatoriumi Keshari Nath Tripathi ir jo vicekancleriu Suranjan Das pripažinti „pomirtinį garbės D Litt laipsnį šiam jos indėliui indologijos studijoms“.

Lietuvos ambasadorius Indijoje Laimonas Talat Kelpša pakvietė Poškos dukterį Laimutę Kisielienę į Kalkutą atsiimti daktaro laipsnio. Ji atvyks į Indiją pirmą kartą ir praleis laiką sekdama savo tėvo pėdomis. Šis sprendimas gimė po to, kai TOI surado Laimutę, kuri dabar yra choreografijos ir šokio metodologijos profesorė Lietuvos Edukologijos universitete. Ji pirmą kartą TOI parodė trijų surištų knygų su Tagorės parašu ir mažu delno apimties žurnalu, pagamintu iš beržo žievės. Ji gavo jas iš silpnos senos moters, kuri vieną dieną jai parodė šiuos rankraščius. Rankos rašysena juose buvo panaši – jas parašė jos tėtis per jo gyvenimą tremtyje.

Dr. Das pasakė, kad Poška „simbolizavo Rytų Europos smalsumą apie Indiją“ ir jam buvo suteiktas daktaro laipsnis „už jo indėlį populiarinant Indiją išorės pasaulyje per savo gausų rašytinį palikimą“. Das pasakė TOI, kad „Poškos žygdarbiai yra nepalyginami, kai Indija populiarinama Europoje. Poška taip pat studijavo Kalkutos universitete. Vystant glaudžius santykius su Lietuva, pirmumas teikiamas Indijos vyriausybei, nurodant, kad daktaro laipsnio suteikimas padės sutvirtinti draugystę“.

Būtent TOI paviešino Poškos legendą dar prieš susipažindama su jo darbais –

pirmą kartą išverstais Rabindranato Tagorės veikalais į lietuvių kalbą. Jie buvo išspausdinti 1929 m. Kai Poška grįžo į Lietuvą po 8 metų ilgos kelionės po pasaulį, sovietų valdžia jį suėmė ir išsiuntė 18 metų ilgos tremties į Sibirą „be jokios formalios priežasties“.

Silpna moteris tada pasakė Laimutei, kad jos tėtis grįžo iš Indijos kaip vienas didžiausių Rabindranato Tagorės gerbėjų. Jis tada išvertė kai kuriuos poeto veikalus į lietuvių kalbą – tai buvo pirmieji indų literatūros vertimai į lietuvių kalbą. Popieriaus būnant tremtyje stoka privertė jį naudoti beržo žievę užrašams. Būdamas tremtyje, jis taip pat rašė poeziją, kopijuodamas Tagorės stilių. Jis tada perdavė šiuos popierius tai moteriai, visiškai ja pasitikėdamas, o ji tuomet dirbo tuo metu sovietų kontroliuojamose leidykloje. Jis norėjo, kad toji leidykla išleistų jo vertimus, bet valdžia sunaikino daugumą jo darbų.

Poška taip pat jai perdavė užrašą, kuriame buvo užrašyta: „Šie vertimai yra mažas šviesos spindulėlis neviltyje“. Moteris akimirksniu suprato, kad jie buvo „didelis kultūrinis palikimas“, kurį reikia saugoti ir slėpti nuo sovietų. Sužinojęs, kad Poška išliko dukters dėka ir kad ji jį prižiūri, sena moteris pasibeldė į Laimutės duris pateikdamas rankraščius.

Išskirtiniame inverviu TOI Laimutė pasakė: „Aš buvau nustebinta, kai aš gavau šiuos rankraščius. Jis labai mylėjo Indiją, ir aš užaugau klausydama istoriją apie Tagorę ir Gandį. Mano tėtis niekada niekam nepasakojo apie šiuos vertimus. Tagorės darbai padarė didelę įtaką mano tėčiui, ir dėlto jis patyrė daug vargo galvodamas, kaip versti Tagorę nuolat patiriant sovietų spaudimą. Tai yra tikri kultūros paveldo perlai“. „Aš mielai šiuos rankraščius atiduočiau bet kuriam leidėjui, kad tik dabar išspausdintų vertimus. Tačiau Lietuvoje vargu ar as juos vertintų“.Taip pasakė Laimutė, kuri dar niekam nerodo šių rankraščių.

Ji pridūrė: „Jos tėčio svajonė buvo išversti Vedas į lietuvių kalbą“. Vienas iš išverstų darbų – „Datuota 1932-aisiais Šantiniketane“, šį veikalą TOI perskaitė su įžanga, kurioje teigiama, esą „Būnant didžiojo Indijos poeto svečiu, su jo asmenine pagalba, aš paruošiau mažą dovaną lietuviams. Tai yra Tagorės kūrybos perlas, vadinamasis „derliaus nuėmimas“.

Laimutė paliudijo, kad Poška ir Tagorė susitiko du kartus per jo buvimą Kalkutoje. Laimutė pasakė: „Šantiniketano (Shantiniketan) laikotarpiu jis tris dienas laukė susitikimo su Tagorė. Mano tėtis vėliau pabrėžė, kad pirmasis susitikimas tarp jo ir Tagorės nebuvo šiltas. Tik tada, kai Tagorė pradėjo domėtis Poškos kelione į Indiją, jis susidomėjo pačiu Poška. Poška perteikė savo susidomėjimą Tagorės darbų vertimu – bet to Tagorė nemėgo. Tagorė perteikė jam pasiūlymą, kad jis ieško užsienio vertėjų, kurie, pasak Tagorės nuojautos, gali duoti pelno“.

„Poška savo dienoraščiuose taip pat rašė, kad jis nori pasakyti daug komplimentų bengalams. Poška patyrė, kad bengalai yra ypač šilti, mieli ir kūrybiškai, kaip ir Tagorės pasakojimuose“, – persakė Laimutė.

Poška sutiko Laimutės mamą būdamas tremtyje. Laimutė gimė Petropavlovske Kazachstane 1950 metais. Ji buvo devynerių, kai šeima visam laikui sugrįžo į Lietuvą iš tremties. „Poška niekada nepasakė, kodėl jį sovietų valdžia ištrėmė. Kai kas nors jo to užklausdavo, jis juokaudamas sakydavo: dėl to, kad jis pavogė Stalino pypkę. Vienas iš Poškos artimų draugų ir lingvistų iš Bengalijos Suniti Kumaras Chatterji jam padovanojo Tagorės fotografiją, kurią jis visada nešiodavosi kartu su savimi“, – taip pasakė Poškos duktė Laimutė, kuri, klausydamasi tėčio pasakojimų apie indiškus šokius, pati tapo šokio meno (choreografijos) profesore.

Poška ir jo bendrakeleivis Matas Šalčius išsiruošė į nepakartojamą kelionę į Indiją motociklu 1929 metais. Jų keliai išsiskyrė Irane, ir kiekvienas jų savarankiškai pasiekė Indiją 1930 metais. Kol Šalčius pasiekė Indiją ir tęsė savo kelionę į Filipinus, Poška pasiliko Indijoje penkeriems metams, studijuodamas Bombėjaus, vėliau – Kalkutos – universitetuose ir dirbdamas Antropologijos laboratorijoje Indijos muziejuje Kalkutoje. Jis pašventė šiuos metus studijuoti bendrybes tarp lietuvių ir sanskrito kalbų, indų vedų ir lietuvių folkloro, susibičiuliaudamas su Indijos inteligentija ir išreikšdamas savo aistrą ir palaikymą Indijos nepriklausomybės siekiams. Jis, gyvendamas 20 a. kolonijinėje Indijoje, buvo ištikimas esperanto – tarptautinės taikos kalbos, kurią sukūrė lietuvių žydas Liudvikas Zamenhofas – gerbėjas.

Per sovietų okupaciją Poška buvo areštuotas dėl to, kad jis daug keliavo, ir daug sužinojo keliaudamas po pasaulį anapus geležinės uždangos. Jis buvo pirmasis, priėmęs iššūkį sunkiai dirbti Sibiro lageriuose, o vėliau – Centrinėje Azijoje. Oše (Kirgistane) jis atrado ir aprašė netyrinėtas paleolitines gyvenvietes ir retas fosilijas.