13 metų gatvės meną kuriantis Antanas Dubra: „Aš nesakralizuoju savo darbų”

Tarp gatvės prekeivių ir daugybės muzikos scenų praėjusį savaitgalį Vilniuje migruojantys „Sostinės dienų” dalyviai mažesnėse miesto gatvėse galėjo ne tik atsikvėpti nuo šventės šurmulio, bet ir stebėti pirmąjį Vilniaus gatvės meno festivalį, kurio metu buvo pristatyti penki meno projektai. Vieną jų ant buvusios Šv. Jokūbo ligoninės sienos sukūrė jau 13 metų gatvės menu užsiimantis vilnietis Antanas Dubra, kuris šiemet drauge su aktoriumi Šarūnu Dateniu už spektaklį „Gaidelis pinigiautojas” pelnė „Auksinį scenos kryžių” geriausių jaunųjų menininkų nominacijoje. Grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje baigęs A. Dubra sukūrė daugybę iliustracijų renginiams ir muzikos leidiniams, dalyvavo kuriant MC Messiah vaizdo klipą „Nelieskit mėlynojo gaublio”. Ant sienos praėjusią savaitę nupaišytas milžiniškas šuo neabejotinai tapo vaikų favoritu, o suaugę festivalio žiūrovai A. Dubros darbą aktyviai fotografavo ir komentavo.

Dažnai menininkai pasakoja apie darbų tęstinumą: kad iš vieno darbo gimė kitas, trečiasis turėjo įtakos ketvirtajam, o penktasis buvo atsakas į kito menininko darbą. Kaip atsirado šio tavo darbo idėja?

Šiam darbui įtakos turėjo kiti darbai: tęsiu gatvės gyvūnų tematiką. Pačioje pradžioje aš paišydavau kaukoles, buvau kažkoks piktas. Tačiau greitai kaukolės labai išpopuliarėjo ant rūbų ir visur kitur, o aš nusprendžiau, kad jos nieko gero neduoda ir užteks kurti piešinius su negatyvia energija. Tuomet kažkaip spontaniškai pradėjau piešti gyvūnus ir viskas labai pasikeitė – atsirado daug žmonių reakcijų. Ir kuomet pats eini gatve, pamatai ir atpažįsti kažkokį gyvūną, natūraliai atsiranda dialogas tarp jo ir tavęs. Buvo nutikę ir taip, kad draugo mama nufotografavo tokį gyvūną ir atnešė jam parodyti (šypsosi). Norėjosi piešti ne tik tiems, kurie piešinius mato sukurtus kur nors viduje, bet kad piešinius pamatytų daugiau žmonių.

Kokius gyvūnus jau esi nupiešęs?

Esu pripiešęs delfinų, vienaragių, meškų, banginių, arklį, žuvį, katę ir t. t.

O kiek iš jų yra išlikę iki šiol?

Tiksliai nepasakysiu, bet turbūt išliko apie 20 iš 100, kuriuos buvau nupaišęs įvairiuose Lietuvos miestuose.

Tapybos darbas būna nutapytas, parduotas ar padovanotas, jis kabo galerijoje ar būna saugomas archyve, jį galima pavogti arba sugadinti ir pan. O koks gatvės meno kūrinio gyvenimas?

Jį gali uždažyti, apipaišyti kiti piešėjai, gali nugriauti pastatą. Kai dingdavo vienas iš mano gyvūnų, sakydavau, kad jį nušovė. Bet kuomet paišai, turi būti tam pasiruošęs. Aš po ilgo tokio darbo stažo jau esu pripratęs. Atrankos būdu iš penkių pagimdytų šunelių išlieka tik kokie trys (šypsosi). Kuo aukščiau nupaišai, kuo tą darbą sunkiau pasiekti, tuo daugiau galimybių, kad jis išliks, bet garantijų nėra. Net piešinį, kurį sukūriau šio festivalio metu, gali kas nors apmėtyti ar apipaišyti apačioje. Bet aš nesakralizuoju savo darbų, kad jie kažkokie neliečiami ar pan.

Kur tau dar buvo leista piešti ant sienos?

Turėjau įvairių užsakymų: kino teatras „Pasaka”, aibė kavinių, objektai Kaune, Klaipėdoje, taip pat Kristianijoje Kopenhagoje. Daug kas neišliko, bet tokiu būdu nematydamas senų savo darbų evoliucionuoji.

Koks jausmas apima, kuomet kūriniui pasirenki sieną kaip drobę ir kurdamas įsibrauni į kitam priklausančią erdvę? Apie ką galvoji paišydamas, kas vyksta su tavimi pačiu?

Kaip ir visos kitos vizualinės taršos priemonės, ši irgi yra nepateisinama, bet, kita vertus, kodėl gi ne? Ant privačių namų aš nepaišau, man moralės normos to daryti neleistų, nenorėčiau pakenkti kažkokiam individui.

Ar legali kūryba ant sienų neatima dalies malonumo?

Atima. Ir patys piešėjai dažniausiai prioritetu laiko nelegalų darbą. Dėl to legalūs darbai įgauna kiek kitokį atspalvį: tuomet tu tarsi leidiesi į kompromisą su tais, prieš kuriuos kovoji piešdamas nelegaliai. Keičiasi ir gatvės menininkų darbai.

O kaip tie darbai kinta?

Jie praranda dalį energetikos. Kai žmogus ant sienos pamato nelegaliai padarytą darbą, jis reaguoja stipriau. Jam iškart kyla klausimas, kaip jis tai padarė? Gal žmogus ramiai sau ėjo į darbą, o čia staiga per naktį atsirado koks nors gyvūnas. Kodėl autorius apskritai paišė naktį? Gal jam daugiau nelabai yra ką veikti? O eidamas pro legalų darbą žmogus turbūt galvoja tik apie tai, kad jį gražiai nupaišė. Bet aš neturiu tvirtos nuomonės šiuo klausimu.

Kaip manai, kas Vilniuje pasikeis po šio festivalio?

Šiaip daug kas galvojo apie tokį dalyką ir pagaliau jis įvyko. Pirmieji piešiniai ant didelių sienų galbūt ir kitus inspiruos kažką panašaus padaryti, o žmonės galbūt ne taip pyks ir vyks didesnis dialogas ne tik tarp piešėjų, bet tarp pačių graffiti piešinių. Juk kai vyksta diskusijos, jose dažniausiai dalyvauja tik žmonės, kurie rašo komentarus, o ne patys piešėjai. Taip pat manau, kad bus žymiai lengviau tokį festivalį surengti kitais metais, nes jau yra tam tikras atspirties taškas ir labai nemažai festivalio sklaidos.

Vilnius kunkuliuoja nuo jaunų žmonių iniciatyvų, trinančių bet kokias ribas tarp meno šakų. Esi išbandęs daug kūrybos sferų: piešimas, grafika, graffiti, scenografija, vaizdo klipai ir t.t. Apie ką dar svajoji? Kokio naujo iššūkio ar naujos kolaboracijos norėtum?

Labai norėčiau kolaboracijos su kokiu nors mentoriumi, bet iki to dar turbūt reikės daug dirbti. O vienas iš dabartinių siekių – dirbti su trumpametražiu filmu. Daug žmonių aplinkui šiuo metu galvoja, ką daryti, bendrai ore kažkas sklando, tik dar žemėn nenusileido. Taip pat artėja spektaklis „Lėlės” teatre, kur su režisieriumi Miku Žukausku ir kompozitoriumi Arturu Bumšteinu kuriame spektaklį pagal itin iliustratyvią čeko Milošo Macoureko kūrybą. Spektaklio premjera numatyta gruodžio mėnesį.

Labai įdomu dirbti, nes kiekviena nauja medija užduoda savo taisykles ir jas reikia tinkamai apžaisti. Jeigu kurdamas vaizdo klipą gali nufilmuotas scenas sukeisti vietomis, tai teatre viskas vyksta čia ir dabar, viskas turi veikti, niekas negali nukristi ir t.t. Daug ką šiam spektakliui kursiu pats, bet bendradarbiausiu ir su teatro gamybos cechais.

Buvo žmonių, kurie stebėjosi, kaip mes neturėdami patirties kuriame spektaklį.. Bet man atrodo, kad tokiu būdu mes sukursime kažką žymiai šviežesnio. Šiek tiek baisu, nes daug atsakomybės gula ant pečių, bet tikrai nesinori, kad pirmas blynas būtų prisvilęs. Tad reikia mažiau kalbėti ir daugiau daryti.

Ačiū už pokalbį.