Apie kairuoliškumo (Leftism) esmę

Štai jums trumpiausias įmanomas kairuoliškumo (leftizmo) apibrėžimas: Kairuoliškumas  yra viskas, kas leidžia ir skatina naudotis tuo, ko nesukūrei, o ką sukūrė kiti. Kitais žodžiais – virusinė veltėdiškumo ideologija, savo tikslams pasiekti naudojanti visus žmogaus protui prieinamus resursus išverčiant juos išvikščiaja puse. Žinoma, geriausias tokio naudojimosi galimybes turi tie visuomenės sluoksniai, kurie minimas taisykles kuria, jas įteisina įstatymais ir turi visus vykdomosios valdžios įrankius tuo naudotis.

Paaiškinsiu. Visus gamtos dėsnius galima apibendrintai suvesti į vieną – tai priežasties pasekmės dėsnis (kitaip – karma). Ir nieko čia neprigudrausi. O ir nereikia – elgiesi pagal prigimti ir gyveni rojuje. Geresnis individas gyvena geriau, blogesnis – blogiau (štai ir visas gėrio ir blogio paaiškinimas). Geriausiai prisitaikantys prie aplinkos išliko (the fittest survives), o per palikuonis, kuriems perdavė savo pranašiuosius genus ir aprūpino juos maistu, patys saugojo, kol jie maži, o taip pat, perduodami žinias ir įgūdžius, palaipsniui išmokė apsisaugoti savarankiškai ir perduoti geriausius genus toliau (kelias į amžinybę). Viskas paprasta, aišku ir jokio nereikalingo streso.
Ūkinė veikla – įrankių gamyba ir pritaikymas, vėliau – technologijos, irgi puikiausiai tinka į šią formulę. Tuo būdu gabiausi ir veikliausi individai bei iš jų susidariusios bendruomenės ir vystėsi sėkmingiausiai, tuo tarpu nevykėlių laukė alkana mirtis ir, žinoma, jokios vilties pratęsti save amžinybėn, kadangi palikuonių arba išvis nebūdavo, arba jie pas tokius nevykėlius neišgyvendavo.  Jokios ideologijos, jokios klastos – tik dėsningumai (primenu: priežastis – pasekmė) ir prigimtis. Tokie iki šiol yra tie žmonės, kuriuos tebevadiname rimtais, veikliais, dalykiškais (rus. „delovoi celovek“, angl. „business man“). Paprastai, jau atsiradus ne tik ideologijoms, bet ir partijoms, tokie budavo laikomi dešiniaisiais (čia turiu padayti išlyga, jog tai - klasikinės dešinumo apibūdinimas, nes dabar viskas gerokai iškraipyta, bet apie tai gal kitą kartą).

Tuo tarpu kairė – faktiškai visi tie, kurie pagal prigimties (gamtos – gimdos) dėsnius paprasčiausiai neišgyventų – griebėsi klastos ir išrado pirmiausiai „idėjų pasaulį“ (čia itin pasižymėjo toks Platonas), o vėliau iš jų išaugino ideologijas. Aišku, kad tokie dalykai praeitų, reikėjo išrasti ką nors tokio, kas liptų prie ausų, kaip geriausi makaronai, ir ko nebūtų galima patikrinti. Tam idealiai tiko pomirtinis gyvenimas. Šis žodžių junginys – tai totalaus idiotizmo pavyzdys. Tik įsiklausykite: gyvenimas po mirties; priežasties – pasekmės dėsnis (jei mirei – tai negyveni) įkišamas giliausion įmanomon šiknon, o kritinė proto funkcija užtemsta tą pačią akimirką. Tačiau melui logikos nereikia – svarbu, kad atsirastų suinteresuotųjų grupė, kuri tuo tikės ir tuo remsis. O nuo čia jau mažiau nei žingsnis iki gamtos dėsnių pajungimo interesų grupėms. Kitaip tariant – kaip čia bevartytum, o visoks ten „viešasis interesas, bendrasis gėris, artimo meilė, demokratija, valstybinis sektorius ar proletariato diktatūra“ tėra pagal laikmetį ir vyraujančią frazeologinę (skaityk – smegenų plovimo) madą parenkamos ideologinės klišės ir niekas daugiau.

Apibendrinant – sveikiems ir dalykiškiems žmonėms jokios ideologijos ir netgi jokios valstybės, kaip ant idėjinio (juk ne ant prigimtinio!) pamato pastatyti dariniai nėra nei būtini, nei reikalingi. Tuo tarpu veltėdžiams ir nevyklėliams – priešingai. Tik nuimk visokias socialines programas ir iškart kur dėsis išlaikytinių ordos, tame tarpe ir tos, kurios plūstelėjo į Europą pastaruoju metu? Kaip tik todėl bet koks kairuoliškumas yra gryniausias blogis, žiūrint per gamtos – gimdos (prigimties) prizmę, o valstybė irgi negali būti gėris iš principo, tačiau ji gali būti daugiau arba mažiau bloga, vertinant pagal tai, kiek kairuoliškumo (kitaip – valstybingumo esmės) joje puoselėjama, o kiek – paliekama erdvės idividualiai veiklai?

Na, šiam kartui pakaks.