Apie Konfucijaus išmintį, Ukrainą ir istorinių paralelių spindesį ir skurdą

Andrijus Cholomeniukas. „Lietuvos karys“, 2013. Iš Valentinos Zaitler kolekcijos. Nuotr. Gyčio Norvilo

Kai Konfucijaus paklausė, nuo ko jis pradėtų valstybės valdymą, šis atsakė: „Pradėti būtina nuo vardų ištaisymo“. Prieš pustrečio tūkstančio metų kinų išminčiaus duotas atsakymas, reikalaujantis vadinti daiktus savais vardais, mūsų dienų pasaulyje su jame siautėjančiais „informaciniais karais“ ir „dvigubų standartų“ bakchanalija, ko gero, yra dar aktualesnis negu anuomet. Kad ir kokia puolusi (paties Konfucijaus vertinimu – „nužmogėjusi“) buvo anuometinė Kinijos visuomenė, vis dėlto tai buvo vadinamųjų šimto filosofinių mokyklų epocha, nepapras­tai intensyvių intelektualinių ir dvasinių ieškojimų laikotarpis, kai šalia Konfucijaus Kinijoje mokė Lao Dzė, Indijoje –­ Sidharta Gautama (Buda), Persijoje –­ Zaratustra, Izraelyje – pranašai Jeremijas ir Ezekielis, o Graikijoje tuo metu pirmus žingsnius žengė Vakarų filosofinė tradicija. XXI a. pradžios pasaulio informacinėje erdvėje viešpatauja ne išminties mokytojai, o „smegenų plovimo“ specialistai, į plačiųjų masių sąmonę siekiantys įdiegti „teisingą“ (t. y. vienai arba kitai iš konkuruojančių pasaulinės oligarchijos grupių naudingą) pasaulio matymą. Dažnai nesusimąstoma, kokia tragiška žmogaus sąmonei ir gebėjimui kritiškai mąstyti prasmė slypi pačioje „informacinio karo“ sampratoje. Kaip ir bet kuris karas, informacinis karas reikalauja aukų. Kaip ir bet kuriame kare, informaciniame kare žalojama ir žudoma. Ir tai daro ne kuri nors viena, „blogoji“, kariaujanti pusė, bet visi informacinio karo dalyviai. Piliečių kritinis mąstymas – štai, kas yra žalojama ir žudoma informaciniame kare, jo aukas paverčiant vadinamaisiais zombiais. Jeigu atidėsime į šalį tokius egzotiškus totalitarinius režimus, kaip Šiaurės Korėja, ir į informacinio karo reiškinį pažvelgsime objektyviai, o ne pro masines informacijos priemones valdančių ir informacinį karą kariaujančių oligarchinių klanų peršamus akinius, turėsime pripažinti, kad „zombinimo“ propagandinis mechanizmas visur veikia labai panašiai. Skirtumai tarp JAV (arba bet kurios kitos vadinamųjų Vakarų šalies), Rusijos, Kinijos, Indijos, Pakistano, Irano, Saudo Arabijos, Nigerijos, Brazilijos, Kolumbijos arba Venesuelos propagandos tėra jos kokybės (profesionalumo), bet ne esmės skirtumai. Žiūrint vien tik Lietuvos televizijos programas „zombiu“ galima tapti lygiai taip pat sėkmingai, kaip ir žiūrint vien tik Rusijos televizijos programas.

Kai, nešališko stebėtojo požiūriu, „arabų pavasaris“ Sirijoje jau buvo įgavęs akivaizdaus pilietinio karo pobūdį, Lietuvos masinės informacijos priemonės, mechaniškai atkartodamos propagandinę JAV ir jos sąjungininkų retoriką, dar ilgai konflikto esmę vaizdavo kaip „tirono“ Bašaro al Asado karą su „savo liaudimi“. Tiesą pasakius, „pilietiniu karu“ ginkluoto konflikto nevadino ir Sirijos valstybinė propaganda. Asadas pasauliui skelbė, kad kovoja ne su savo tauta, bet su iš užsienio Siriją užpuolusiais, Vakarų valstybių ir Persijos įlankos monarchijų remiamais „teroristais“. Tiek Vakarų, tiek valstybinė Sirijos propaganda nevadino daiktų savais vardais, iškraipė tikrovę ir atliko „zombinimo“ funkciją. Abi informacinį karą kariaujančios pusės sakė tik dalį tiesos ir piešė supaprastintą sudėtingos tikrovės vaizdą, – Asadas kariavo ne vien su „savo liaudimi“, bet ir ne vien su iš užsienio atvykusiais „teroristai“. „Pilietinis karas“ – toks yra tikrasis Siriją ištikusios tragedijos vardas. Ir šios tragedijos priežastis slypi ne vien pačioje Sirijoje. Ši šalis tapo daug galingesnių pasaulinių jėgų antagonistinių interesų susikirtimo lauku ir auka.

Jau nuo praėjusių metų lapkričio pabaigos stebime vadinamąją Ukrainos krizę. Kiekvienas galėjo susidaryti nuomonę apie šią krizę lydinčio informacinio karo dalyvių propagandos mašinų veikimo kokybę. Todėl apsiribosiu atkreipdamas dėmesį tik į vieną šio informacinio karo aspektą, –­ į tai, kaip kariaujančios pusės vaizduoja Ukrainos valdžios ir jos priešininkų konfliktą. (Pirmame krizės etape tai –­ prezidentas Viktoras Janukovičius versus Maidanas. Antrame –­ naujoji Ukrainos valdžia versus Donecko ir Luhansko srityse veikiantys kovotojai.) Ar nekrinta į akis šiame informaciniame kare naudojamų propagandinių klišių panašumas į Vakarų ir prezidento Asado propagandinę retoriką Sirijos konflikte? Ir ar nėra taip – kaip ir Sirijos atveju, – kad abi informacinį karą kariaujančios pusės nevadina daiktų savais vardais, iškraipo tikrovę ir vykdo piliečių „zombinimą“? Abi pusės sako tik dalį tiesos ir piešia supaprastintą sudėtingos tikrovės vaizdą. Šio straipsnio autorius nenori pasakyti (o taip sako Rusijos propaganda), kad Ukrainoje vykstančios dramos tikrasis vardas jau dabar yra „pilietinis karas“. Tačiau jam taip pat akivaizdu, kad pilietinis konfliktas šioje šalyje yra daug gilesnis už tą vaizdą, kurį gauna Vakarų propagandos vartotojas. Labai nevienodą Ukrainos piliečių požiūrį į Maidaną puikiai iliustruoja „žuvusiųjų Maidane žemėlapis“. (Jį galima rasti internete.) Tik apie 10 % žuvusių tenka devynioms Pietryčių Ukrainos sritims ir Rusijos aneksuotam Krymui. Iš didžiulio regiono su milijoniniais Donecko, Charkovo, Dnepropetrovsko ir Odesos miestais Maidano įvykiuose žuvo mažiau žmonių negu iš vienos Lvovo srities (atitinkamai 11 ir 19). Įvykusiuose prezidento rinkimuose piliečių aktyvumas Pietryčių Ukrainoje buvo ženkliai mažesnis negu centrinėje ir vakarinėje šalies dalyse. Jeigu Lvovo srityje prie balsavimo urnų atėjo beveik 80 % rinkėjų, Odesos srityje šis rodiklis nesiekė 50 %. Turint omenyje tragiškus gegužės 2 d. įvykius, vargu ar tai laikytina atsitiktinumu. Vargu ar verta tikėtis, kad kruvinas smurtas Odesoje, Donecko ir Luhansko srityse nepaliks gilių ir ilgai neužgysiančių žaizdų Ukrainos pilietinės visuomenės kūne. Ir panašiai kaip Sirijos atveju, Ukrainos dramos priežastis slypi ne vien pačioje Ukrainoje. Ši šalis tapo daug galingesnių pasaulinių jėgų antagonistinių interesų susikirtimo lauku ir auka.

Jau pripratome prie dykumos peizažo fone vykstančių karo veiksmų ir sugriautų Sirijos miestų vaizdų. Tačiau dabar kraupi to, kas vyksta Sirijoje, šmėkla atsibastė į žaliuojančių laukų ir miškų kraštovaizdį, į sovietinių daugiabučių rajonus, beveik niekuo nesiskiriančius nuo esančių, tarkime, Klaipėdoje arba Panevėžyje. Paskutinį kartą pabūklai čia griaudėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Ir būtent tokio pobūdžio karo vaiduoklis per pastaruosius kelis mėnesius įkyriai iškildavo įvairaus lygio geopolitiniuose svarstymuose. Minint Pirmojo pasau­linio karo pradžios šimto metų sukaktį ir pirmą kartą po Šaltojo karo pabaigos taip atvirai ir daug samprotaujama apie Trečiojo pasaulinio karo galimybę. Atgimsta Antrojo pa­saulinio karo demonai ir šmėklos. Vieni trimituoja apie „fašizmo“ ir „nacizmo“ renesansą Ukrainoje. Kiti Vladimirą Putiną lygina su Adolfu Hitleriu ir veda paralelę tarp Krymo aneksijos ir nacių Vokietijos įvykdyto Austrijos „anšliuso“. Kai vieni džiaugiasi „rusų pavasariu“, kiti nurodo šį pavasarį esant „neteisingoje istorijos pusėje“. Būtent taip – „neteisinga istorijos puse“ – JAV prezidentas Barackas Obama pavadino tai, kas Rusijoje vadinama „istorinio teisingumo atstatymu“. Apeliuoti į istorinius pavyzdžius ir demonstruoti vaizduotės lakumą vedant istorines paraleles tapo kone madinga. Galima suprasti ukrainiečiams simpatizuojančius lietuvius, Krymo referendumą lyginančius su rinkimais į „Liaudies Seimą“ sovietų okupuotoje Lietuvoje 1940 m., o Kijevo Maidaną – su 1991 m. sausio 13-osios Vilniumi. Tačiau vargu ar tokios paralelės gali būti pateisintos intelektualinio sąžiningumo akivaizdoje. Pirmuoju atveju bet koks nešališkas stebėtojas turėtų konstatuoti visiškai aiškų absoliučios Krymo gyventojų daugumos norą prisijungti prie Rusijos. Antruoju atveju istorinių paralelių ieškojimo entuziastui tenka priminti, kad 1991 m. Lietuvos piliečiai gynė savo 1990 m. Kovo 11 d. Nepriklausomybę paskelbusią šalį nuo SSRS agresijos. Tuo tarpu Maidane vieni Ukrainos piliečiai naudojo smurtą prieš kitus Ukrainos piliečius. Skirtingi yra ir pilietinio aktyvumo rezultatai. Žmonių gyvybių pareikalavusi Sausio 13-osios naktis Lietuvą suvienijo. Visiškai kitaip nutiko Ukrainoje, kurioje po Maidano buvo Krymas, Odesa, Doneckas ir Luhanskas. Beje, praėjus vos kelioms dienoms po to, kai Ukrainos piliečiai išrinko naują šalies prezidentą, savo šalies vadovą rinko ir Sirijos piliečiai. Kaip ir Ukrainoje, antro turo neprireikė. Kaip ir Ukrainoje, kai kuriose Sirijos teritorijose balsavimas nevyko. Sirijos valdžia sako, kad tos teritorijos yra kontroliuojamos islamistų maištininkų, kurių pamatą sudaro užsieniečiai samdiniai ir teroristai. Ar esama pagrindo kalbėti apie paralelę tarp šių rinkimų?

Vis dėlto bent jau vienu atžvilgiu paralelė tarp 1991 m. Vilniaus ir 2014 m. Kijevo yra pagrįsta ir prasminga. Prieš mus – pačia giliausia prasme istoriniai įvykiai, chronologiškai įrėminantys vienos istorinės epochos pradžią ir pabaigą. Šiandien, kai viešojoje erdvėje samprotaujama (ne visada atsakingai) Trečiojo pasaulinio karo tema, kaip niekada anksčiau akivaizdu, kad garsioji amerikiečių politologo Franciso Fukuyamos tezė apie „istorijos pabaigą“ buvo klaidinga. Baigiasi ne istorija, o greičiau epocha, buvusio „socialistinio bloko“ gyventojams prasidėjusi 1989–1991 m., epocha, su kuria Fukuyama siejo savo dabar jau akivaizdžiai neišsipildžiusią pranašystę, – neoliberalizmo epocha. Neoliberalizmo (kuris anuomet dangstėsi – o ir šiandien nevengia tokios pakilios retorikos – už „geležinės uždangos“ buvusiems kone magiškais „Vakarų“, „laisvojo pasaulio“, „demokratijos“ vardais) triumfo žygis sutapo su komunizmo ir SSRS žlugimu, –­ įvykiu, kurį didžiausios pokomunistinės neoliberalios oligarchijos dabartinis vadovas pavadino „didžiausia XX a. geopolitine katastrofa“. Šio teksto autorius neprotestuoja prieš dabartinės Rusijos ir nacionalsocialistinės Vokietijos kaimyninių valstybių teritorijų grobimo politikos gretinimą, kuo ypač mėgsta užsiimti kai kurie kitų neoliberalių oligarchijų – taip pat ir pokomunistinės neoliberalios Lietuvos oligarchijos – politikai. Tačiau, jei norime būti sąžiningi istorinio proceso stebėtojai, o ne paviršutiniškai istorinėmis analogijomis žongliruojantys, neoliberalios oligarchijos interesus aptarnaujantys demagogai, turime prisiminti, jog kone visuotinai pripažįstama: Antrojo pasaulinio karo ištakos slypėjo ne tamsioje Adolfo Hitlerio sieloje, o Pirmajame pasauliniame kare, jo rezultatuose ir ne paskutinėje vietoje –­ daugeliu atžvilgių neteisingoje Versalio taikos sutartimi įsteigtoje pokario Europos tvarkoje. Suprasdamas piktnaudžiavimo istorinėmis analogijomis rizikingumą, skubu patikslinti, kad omenyje turiu pirmiausia ne tai, kad po SSRS griūties milijonai rusų –­ kaip kadaise vokiečių – atsidūrė už Rusijos valstybės ribų, pavyzdžiui, Ukrainai atitekusiame Kryme. „Neteisingumas“ čia suprantamas daug fundamentalesne prasme. Dalykas tas, kad komunizmo žlugimas neatnešė komunizmo vergijoje buvusioms tautoms tikro išsivadavimo. Komunizmo žlugimo vaisiais pasinaudojo absoliuti mažuma – pirmiausia tie, kurie buvo pakankamai įžvalgūs ir suprasto, jog už gražiai skambančių „laisvės“ ir „demokratijos“ šūkių slypi agresyvi neoliberali socioekonominė tikrovė. („Paprasti žmonės“ šią tikrovę pavadino „laukiniu kapitalizmu“.) Vargu ar atsitiktinumas, kad tokių „įžvalgiųjų“ ypač daug atsirado buvusios komunistinės partinės nomenklatūros gretose. Apskritai pats komunizmo „žlugimas“ buvo ne stichinė griūtis (kuri, kaip būtų galima tikėtis iš „klasikinio“ revoliucinio proceso, turėjo politiškai „palaidoti“ buvusios represinės sistemos bent jau svarbiausius ideologinio aparato veikėjus), bet visai racionaliai valdomas – ir paprastai tų pačių buvusių komunistinės ideologijos nešėjų – procesas, kurio metu marksistinės utopijos pagrindu sukonst­ruota socioekonominė sistema buvo transformuota į neoliberalios utopijos (vadinamosios Čikagos mokyklos propaguojamo rinkos fundamentalizmo) pagrindu sukonstruotą socioekonominę sistemą. Ilgus dešimtmečius komunistinio socialinės inžinerijos eksperimento jungą tempusios visuomenės buvo paverstos kito socialinės inžinerijos eksperimento poligonu. Galima kelti klausimą, kiek nuoširdus buvo neoliberalių reformatorių XX a. pabaigoje atgaivintas XVIII a. gimęs tikėjimas (XIX a. atsiradęs marksizmas siūlė alternatyvią ekonominio žmogaus „išganymo“ versiją) tuo, kad „nematoma rinkos ranka“ išspręs visas pagrindines visuomenės problemas. Egzistuoja nuomonė, kad globalus neoliberalus projektas buvo sąmoninga pastanga pasauliniu mastu perskirstyti turtą koncentruojant jį niekingai mažo „išrinktųjų“ sluoksnio rankose. Net jei šią nuomonę būtų galima priskirti „sąmokslo teorijų“ sričiai, akivaizdu, kad rezultatas būtent toks, –­ per pastaruosius trisdešimt su viršum metų nuo neoliberalių reformų pradžios turtinė nelygybė pasaulyje nepaliaujamai augo, o socialinė atskirtis (tarp turtingųjų ir skurstančiųjų šalių, ir atskirų visuomenių viduje) grėsmingai gilėjo. Pokomunistinės visuomenės – kuriose, kitaip nei, tarkime, Vakarų Europoje, nebuvo veiklių profsąjungų ir apskritai kovos už savo pilietines teises tradicijų – tapo ypač nukentėjusiomis neoliberalaus eksperimento aukomis ir vienais ryškiausių pasaulio oligarchizacijos tendencijos pavyzdžių.

„Dainuojanti revoliucija“ Baltijos šalyse kartu su Berlyno sienos griūtimi bei daugeliu kitų įsimintinų įvykių ženklino gilią komunizmo krizę, o „Ukrainos krizė“ kartu su 2008 m. prasidėjusia pasauline finansų krize ir daugeliu kitų įvykių ženklina neoliberalizmo krizę. Paradoksalų Maidano dramatizmą lemia tai, kad nacionalinio ir antioligarchinio pradų pirminė harmonija liaudies proteste šiandien akivaizdžiai yra sugriauta antrojo prado nenaudai. Tenka konstatuoti, kad kol kas ukrainiečių nacionalizmas yra priemonė neoliberalios Ukrainos oligarchijos lošiamame geopolitiniame žaidime, kurio kiti dalyviai yra daug galingesnės JAV, Europos Sąjungos ir Rusijos neoliberalios oligarchijos. (Toks pat priemonės vaidmuo kol kas tenka ir pastarųjų įvykių sužadintam didžiarusiškam nacionalizmui. Beje, ir patriotiniai lietuvių jausmai yra išnaudojami – ypač vienos pagrindinių neoliberalios oligarchinės Lietuvos valstybės politinių partijų –­­­ kurstant rusofobinę isteriją.) Tai, kad „Ukrainos krizė“ ženklina būtent neo­liberalizmo krizę, o ne jo įveikimą, liudija ir drakoniškos neoliberalios „reformos“, kurias bus priversta vykdyti Ukraina, ir kurios, be abejo, apkartins pirmiausia paprastų piliečių, o ne oligarchų gyvenimą. Vis dėlto Maidano ir jį lydėjusių įvykių išlaisvinta tiek ukrainietiško, tiek didžiarusiško nacionalizmo stichija verčia prisiminti vieną tekstą. 1944 m., pasaulio tautoms naikinant žmogiškumą baisiausiame istorijoje Antrajame pasauliniame kare, pasirodė knyga, pavadinta „Didžioji transformacija“, kurios paantraš­tė – „Politinės ir ekonominės mūsų laikų ištakos“ – leido tikėtis rasti atsakymą į klausimą, kaip „civilizuota“ žmonija galėjo nusiristi iki tokios apgailėtinos padėties. Knygos autorius –­ Karlas Polanyi, turintis šiokių tokių ryšių ir su Lietuva. (Jo motinos tėvas buvo Vilniaus rabinas.) Polanyi atsakymas: civilizacijos krizės priežastis –­ tikėjimas „laisvosios rinkos“ (jis dar vartoja terminus „susireguliuojanti“, „prisitaikanti“ rinka) utopija. „Mūsų tezė yra tokia: prisitaikančios rinkos idėja buvo akivaizdi utopija“, – rašo Polanyi, – „Tokia institucija negalėjo egzistuoti, kad nesunaikintų visuomenės žmogiškosios ir gamtiškosios esmės, – ji būtų fiziškai sunaikinusi žmogų, o jo aplinką pavertusi laukine. Visuomenė neišvengiamai ėmėsi priemonių apsiginti, tačiau visos jos trukdė susireguliuojančiai rinkai, dezorganizavo pramonės egzistavimą ir buvo dar vienas pavojus visuomenei“ („Didžioji transformacija“, Vilnius, „Algarvė“, 2002, vertė Jūratė Musteikytė ir Rimantas Grikienis). Komunistinė ir nacionalsocialistinė revoliucijos, Franklino D. Roosevelto „Naujasis kursas“ ir buvo tokios „priemonės apsiginti“. Rezultatas: „Pasaulio socialinės transformacijos viršūnė –­ dar neregėti karai, kuriuose daugybė valstybių žlunga, ir iš kraujo jūros kyla naujos imperijos“. Štai į ką, anot Polanyi, atvedė „liberalus tikėjimas“ –­ tikėjimas „žmogaus pasaulietišku išgelbėjimu su susireguliuojančios rinkos pagalba“. Aštuntojo ir devintojo XX a. dešimtmečių sandūroje startavęs ir pokomunistinę erdvę užtvindęs neoliberalizmas yra laisvosios rinkos utopijos atgaivinimas ir to, pasak Polanyi, „šėtono girnų“ mechanizmo paleidimas iš naujo. O dabar paklauskime: „Ar – kaip kai kas mus bando įtikinti – pagrindinė kalbų apie Trečiąjį pasaulinį karą priežastis glūdi agresyviame Rusijos elgesyje ir jos imperialistinėse ambicijose?“ O gal priežastis gilesnė ir fundamentalesnė? Gal ji slypi esminiame neoliberalios pasaulio tvarkos ydingume? Jei taip, tuomet iškyla šios globalios tvarkos architektų klausimas.

„Teisingoje istorijos pusėje“ esanti Lietuvos prezidentė atėmė valstybinį apdovanojimą iš vieno Rusijos žurnalisto, ypač uoliai įtikinėjusio savo šalies ir „artimojo užsienio“ šalių piliečius, kad, aneksuodama Krymą, Rusija tiesiog įvykdė „istorinio teisingumo atstatymo“ aktą. Viskas būtų paprasta ir aišku, jei ne viena pikantiška aplinkybė. Reikalas (ir ironija) tas, kad Sausio 13-osios atminimo medalio neteko žurnalistas (ir solidarumo vardan pati šio apdovanojimo atsisakiusi jo kolegė), kuris anomis sunkiomis ir lemtingomis Lietuvai dienomis, žvelgiant iš mūsų, lietuvių, perspektyvos, buvo „teisingoje istorijos pusėje“, tuo tarpu kai dabartinės mūsų šalies vadovės pozicija anuomet buvo, švelniai tariant, labai neaiški. Nenorėdamas nieko nei teisinti, nei smerkti, tiesiog noriu prašyti pagarbos dabartinės padėties sudėtingumui, kuris nėra menkesnis už buvusį 1991-aisiais. Tai, kad tie, kurie anuomet buvo vienoje barikadų pusėje, o dabar atsidūrė skirtingose, rodo, jog epocha, prasidėjusi devintojo ir dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečių sandūroje, eina į pabaigą. Esu tikras, kad tarp tų Rusijos kultūros veikėjų, kurie pasirašė Krymo aneksiją remiantį pareiškimą, yra daug tų, kurie 1991 m. sausio 13-ąją visa širdimi buvo su Lietuva. Bet skirtingose barikadų pusėse dabar yra ir Kovo 11-osios akto signatarai, ir daug kitų Lietuvos piliečių, – tai liudija jau vien „referendumo dėl žemės“ istorija. 1989–1991 m. prasidėjusi epocha eina į pabaigą. Deja, bet neoliberalizmo saulėlydis savaime dar nereiškia geresnės ir teisingesnės tiek viso pasaulio, tiek mūsų gyvenamo regiono ateities. Esama niūrių atei­ties prognozių, kuriose pasaulio visuomenių oligarchizacijos tendencija ne tik kad neišnyksta, bet priešingai –­ dar sustiprėja, stumdama žmoniją dar didesnės nelaisvės ir socialinės atskirties link, kai praraja tarp „elito“ ir „masių“ įgauna kone skirtumo tarp skirtingų biologinių rūšių pobūdį. Tokie technokratiniai trečiojo tūkstantmečio viduramžiai, kuriuose tradicinės religijos vietą užimtų įvairios sąmonės valdymo technologijos, žvelgiant iš krikščioniškos perspektyvos, būtų jau ne Fukuyamos „istorijos pabaiga“, o veikiau kažkas panašaus į Apreiškime Jonui aprašomus tikrosios istorijos pabaigos įvykius. Kita vertus, pasaulyje netrūksta ir pasipriešinimo tokiam scenarijui apraiškų. Ir viena jų – nacionalizmo atgimimas, kuriame, be abejonės, esama savų pavojų ir neraminančių reiškinių, pradedant tokiomis populiarėjančiomis kraštutinėmis partijomis, kaip „Auksinė aušra“ Graikijoje arba „Jobbik“ Vengrijoje, ir baigiant „Dešiniuoju sektoriumi“ Ukrainoje ir „Novorosijos“ koncepto aktualizavimu pastaraisiais mėnesiais Rusijoje. Rinkos fundamentalizmas su savo „šėtono girnomis“ sukelia, pasak Polanyi, visuomenės „priemones apsiginti“, kurios betgi yra „dar vienas pavojus visuomenei“. „Nejaugi mūsų auka buvo beprasmė?“ – klausia JAV karo Irake veteranai, stebėdami pergalingą ILIV (Irako ir Levanto islamo valstybė) kovotojų žygį. Bet juk būtent jų rankomis neoliberalaus pasaulio architektai siekė užtikrinti, Fukuyamos žodžiais tariant, pax Americana, globalųjį „Amerikos taikos“ –­ kaip kadaise pax Romana – amžių.

Puikiai suprantu, kad Lietuva neturėjo pasirinkimo, ir neoliberalizmas buvo jos lemtis. Tačiau manau, kad jei Lietuvoje būtų daugiau žmonių, kurie daiktus vadintų savais vardais, šiandien mūsų šalyje gyventų ne beveik 3 milijonai, bet galbūt 3,3, o gal ir 3,5 milijonai žmonių. Puikiai suprantu Lietuvos geopolitinės padėties dramatizmą. Žinau, kad reikia įsiteikti „strateginiams partneriams“, plačiai užmerkti akis prieš jų daromą blogį, meluoti ir skleisti demagogiją. Taip jau yra, kad mūsų pagrindinis saugumo garantas yra šalis, pagal „Gallup International“ 65 pasaulio šalyse atliktos gyventojų apklausos duomenis, keliantį didžiausią pavojų pasaulinei taikai (Kinijai teko 3 vieta, Rusijai – tik 12). Tačiau kai asmuo, kuris lemtingomis Lietuvai 1991-ųjų sausio dienomis kariavo kažkokį paslaptingą „savo karą“, asmuo, priklausęs partijai, kuriai tiesiogiai buvo pavaldi tarnyba, kurioje savo karjerą pradėjo dabartinis Rusijos prezidentas, išveda paralelę tarp Putino ir Hitlerio su Stalinu, manau, yra peržengiama tam tikra padorumo riba. Lietuvos politinėje kultūroje Konfucijui vietos neatsirastų.

literaturairmenas.lt

Keli kiti autoriaus tekstai:

Karo ragą bepučiant

Žaliojo tilto skulptūras – į Grūto parką, o neoliberalizmą – į istorijos teismą

Samprotavimas apie „penktąją koloną“

Anapus propagandos ir geopolitikos

Ar Lietuva sulauks savo Boriso Jelcino?