Ar Dievas išėjo iš Baltijos šalių?

Griūvant senajam Lietuvos simboliui Gedimino kalnui, prieš savaitę Vidaus reikalų ministro įmūrytas stulpelis su Rusija, siekiant apsisaugoti nuo šios šalies grėsmių, iš karto tapo naujuoju Lietuvos simboliu. ekspertai.eu

1917 m. Rusijos revoliucijos, pasibaigusios bedieviško komunistinio režimo įsigalėjimu ilgiems dešimtmečiams, šimto metų sukaktis, pirmoji istorijoje šventojo Mikalojaus relikvijų kelionė iš katalikiško Bario į stačiatikių Maskvą ir komunistinio režimo kankinio Teofiliaus Matulionio skelbimas palaimintuoju suteikia progą apmąstyti istorinės atminties ryšį su dabarties politinėmis aktualijomis, tiksliau – politikų piktnaudžiavimą istorine praeitimi siekiant savanaudiškų politinių tikslų, nežiūrint to, kad toks piktnaudžiavimas sėja nesantaiką tarp tautų, t. y. sėja blogį, vadinasi, tarnauja tam, apie kurį Šventasis Raštas sako, kad „jis nuo pat pradžios buvo galvažudys“, ir kad „jis melagis ir melo tėvas“ (Jn 8, 44). Atrodytų – ką blogo galima pasakyti apie tai, kad rusų stačiatikių krikščionims suteikta galimybė pagerbti labiausiai Rusijoje mylimo šventojo relikvijas? Tačiau kadangi kalbama apie rusus ir Rusiją, politinės rusofobijos režimas Lietuvos žiniasklaidą įpareigoja būtinai pasakyti ką nors negatyvaus apie kalbėjimo objektą. Nors truputį. Pavyzdžiui tai, kad Rusijos stačiatikių bažnyčia palaiko oficialią „gėjų diskriminacijos“ politiką. Arba tai, kad italai mano, jog, perkeldami šventojo Mikalojaus relikvijas iš Likijos Miros (dabartinėje Turkijoje) į Barį, jie išgelbėjo jas nuo užkariautojų musulmonų išniekinimo, tuo tarpu kai rusai mano, jog katalikai jas pavogė. (Iš tikrųjų, žiūrint grynai juridiškai, Bario pirkliai būtent pavogė šventojo relikvijas, nes leidimo jas išsivežti vietinė krikščionių stačiatikių bendruomenė nedavė. Vis dėlto Rusijos stačiatikių bažnyčia, praėjus vos keliems metams po to, kai 1087 m. katalikai perkėlė šventojo Mikalojaus relikvijas iš Likijos Miros į Barį, pradėjo švęsti šį perkėlimą. Bet kadangi, kalbant apie „Putino Rusiją“, turi dominuoti ne pozityvas, o negatyvas, akcentuoti reikia ne tai, kad rusai švenčia, o tai, kad rusai mano, jog katalikai pavogė.)

Daug sunkesnes pasekmes savitarpio supratimui tarp tautų turi kai kurių mūsų regiono šalių neoliberalių politinių elitų ir tuos elitus aptarnaujančių akademinių bendruomenių narių bei žiniasklaidos formuojamas komunizmo nusikaltimų prilyginimo nacizmo nusikaltimams diskursas. Reikalas ne tas, kad vieno bedieviško režimo nusikaltimai yra mažiau verti pasmerkimo už kito bedieviško režimo nusikaltimus. Reikalas tas, kad komunizmo nusikaltimų prilyginimas nacizmo nusikaltimams be patraukimo atsakomybėn trečiojo bedieviškos ideologinės trejybės nario yra tik pusė tiesos, o pusė tiesos yra melas, išeinantis iš „melo tėvo“. Kalbėti apie „antrąjį Niurnbergą“ komunizmo nusikaltimams ir tuo pačiu netarnauti (sąmoningai ar nesąmoningai) „melo tėvui“ galima tik teisiamųjų suole šalia komunizmo rezervuojant vietą trečiam bedieviškos ideologinės trejybės nariui – liberalizmui. (Kalbėdamas apie vieną iš pagrindinių globalios neoliberalios politinės dienotvarkės momentų – vienalyčių „santuokų“ įteisinimą – popiežius Benediktas XVI pasakė, kad „tai išeina anapus visos žmonijos moralinės istorijos“.) Būtent (neo)liberalizmas (dažnai pasitelkdamas pagalbon naivų nacionalizmą), prisidengdamas kovos su „komunizmo paveldu“ kauke (viena iš daugelio šios kovos apraiškų yra komunistinių simbolių prilyginimas nacistiniams simboliams) mūsų regione diegia rusofobiją – šiandien tai ypač akivaizdžiai pasireiškia Ukrainoje.

Tai, kad dauguma komunizmo nusikaltimų prilyginimo nacizmo nusikaltimams idėjos entuziastų mūsų regiono neoliberaliuose režimuose yra vedami ne nuoširdaus istorinio teisingumo siekio, o konjunktūrinės (arba atvirkščiai – visai nuoširdžios) rusofobijos, įrodo jų nenoras matyti akivaizdų skirtumą tame, kaip komunistinis ir nacistinis režimai įsigalėjo Rusijos ir Vokietijos valstybinėse visuomenėse ir kaip jie iš tų visuomenių buvo pašalinti. Skirtingai nuo Vokietijos, kurioje nacizmas įsigalėjo beveik be kraujo praliejimo, laikantis visų demokratinių procedūrų (t. y. pritariant – garsiai arba tyliai – didžiajai tautos daliai), Rusijoje komunistų valdžia įsitvirtino po vieno kruviniausių žmonijos istorijoje pilietinio karo (ko gero, pačio kruviniausio, išskyrus Kinijos pilietinį karą tarp komunistų ir nacionalistų). Skirtingai nuo Vokietijos, iš kurios valstybės kūno nacizmas buvo pašalintas radikalios ir nepaprastai skausmingos chirurginės operacijos būdu, komunizmo bacila Rusijos valstybės kūne nunyko pati („sąstingio“ epocha ir pan.), buvo šio kūno įveikta. Skirtingai nuo Vokietijos, kurioje nacizmo diegimas buvo pirmiausia pačių vokiečių darbas, Rusijoje komunizmas buvo diegiamas anaiptol ne vienų rusų, bet daugelio tautų atstovų. Kai kurių tų tautų vardu šiandien reikalaujama (jų neoliberalių politinių elitų bei pastaruosius aptarnaujančių intelektualų lūpomis) atlyginti žalą už sovietinę okupaciją (t. y. už komunistinės SSRS okupaciją). Laimei, lietuviai į komunistinio režimo pergalę Rusijoje ypatingo įndėlio neįnešė. Ko negalima pasakyti, pavyzdžiui, apie latvius su jų garsiaisiais „raudonaisiais šauliais“.

Tačiau svarbiausia ne tai. Svarbiausia tai, kad klastingai pakišdamas komunizmo nusikaltimų prilyginimo nacizmo nusikaltimams idėją, liberalizmas (kartu su komunizmu ir nacizmu pats būdamas bedieviškos ideologinės trejybės nariu), viena vertus, nukreipia žvilgsnį nuo savo paties nusikaltimų žmoniškumui, o kita vertus – gundo nuo komunizmo išsivadavusias šalis dabartinėje Rusijoje matyti ne tiek šalį, kuri pati išsivadavo nuo komunizmo (t. y. pasiekė pergalę prieš šią bedievišką ideologiją), kiek šalį, kuri patyrė pralaimėjimą „Šaltajame kare“ nuo liberalių Vakarų (pagal analogiją su Antrajame pasauliniame kare pralaimėjimą patyrusia Vokietija). Kaip žinoma, nugalėtojai neteisiami. Tai nugalėtojai teisia nugalėtuosius. Niurnberge komunistai ir liberalai nuteisė nacizmą todėl, kad Vokietija buvo nugalėta. „Antrojo Niurnbergo“, kuriame liberalizmas nuteistų komunizmą, idėja grindžiama dvasiškai iškreipta perspektyva, kurioje „Šaltajame kare“ nugalėta Rusija turi atgailauti už komunizmo nusikaltimus. Natūralu, kad toks „antrasis Niurnbergas“ Rusijoje suprantamas kaip rusofobinė idėja, kokia iš tikrųjų ji ir yra. Po nusikalstamų neoliberalių „reformų“, nusiaubusių nuo komunizmo išsivadavusią Rusiją, aidint garsiems Vakarų plojimams, didžiajai dabartinės Rusijos gyventojų daliai (ne Vilniuje savo susirinkimus organizuojančiai „demokratinei opozicijai“) komunizmo nusikaltimų teismas turi prasmę tik kartu su liberalizmo nusikaltimų teismu.

Pirmasis atkurtos Latvijos valstybės užsienio reikalų ministras Janis Jurkans (Jānis Jurkāns), kalbėdamas apie dabartinę savo šalies padėtį ir apie kelią, nueitą per 27 metus, pasakė, kad, jo nuomone, „Dievas išėjo iš Latvijos“. Manau, šį teiginį reikėtų pataisyti. Dievas neišėjo, bet Jo buvimas daugelyje mūsų regiono šalių, praėjus daugiau kaip ketvirčiui amžiaus nuo Jo dovanotos pergalės prieš komunizmą, turi visus požymius to, kas vadinama „Dievo bausme“. Rūsti tiesa yra ta, kad mes pasirodėme esantys neverti mums dovanotos pergalės prieš komunizmą. Jurkans sako: „Abejoju, ar Dievo plane yra tokios Latvijos laiminimas. Už ką? Argi mes laikomės pagrindinio įsakymo: nedaryk kitam to, ko nenori, kad kitas darytų tau? Argi mes mylime artimą, kaip save patį? O kaip su atleidimu? Nė vieno iš šių pagrindinių įsakymų mūsų visuomenėje nėra. Bet mes prašome Dievo palaimos. Tai veidmainystė...“ Šie žodžiai buvo pasakyti apie Latvijos visuomenę, sukurtą per ketvirtį amžiaus neoliberalios vidaus politikos. Tačiau juos reikia pritaikyti ir mūsų regiono pokomunistinių šalių neoliberalių režimų vykdytai ir tebevykdomai užsienio politikai. „Nedaryk kitam to, ko nenori, kad kitas darytų tau.“ Ar Vakarai ir didžioji dalis nuo komunizmo išsivadavusių mūsų regiono šalių įsiklausė į nuo komunizmo išsivadavusios Rusijos poziciją dėl Jungtinių Tautų nesankcionuotos NATO agresijos prieš Jugoslaviją arba dėl NATO plėtros į Rytus? Ne. Kodėl? Todėl, kad į Rusiją buvo žiūrima ne tiek kaip į nuo komunizmo išsivadavusią ir pergalėje prieš komunizmą esminį vaidmenį suvaidinusią šalį, kiek į šalį, kuri pralaimėjo „Šaltąjį karą“, kuri turi atgailauti už komunizmo nusikaltimus ir atsiprašynėti savo kaimynų.

Birželio 25 dieną Vilniuje įvyksianti komunistinio režimo kankinio Teofiliaus Matulionio beatifikacija yra puiki proga susimąstyti, kur atsidūrėme po 27 metų neoliberalaus režimo viešpatavimo. Tragiška demografinė Baltijos šalių situacija, be abejonės, yra akivaizdžiausias įrodymas to, kad jos pasirodė esančios nevertos Dievo dovanotos – didele dalimi taip pat ir per Rusiją – pergalės prieš komunizmą. Nevertos, nes leido „melagiui ir melo tėvui“ sugundyti save pasaka apie tai, kad neoliberalizmas ir yra tikroji „laisvė“, o politinė rusofobija yra adekvati reakcija į egzistavimą Rusijos, kuri nenori atgailauti už komunizmo nusikaltimus ir tik svajoja apie savo „imperijos“ atkūrimą. Tačiau „melagis ir melo tėvas“ taip pat yra ir „galvažudys“, kuris mėgaujasi kraupia savižudybių, alkoholio sukeltų mirčių ir mirštančių savo šaliai nesibaigiančiuose emigracijos srautuose statistika.