Ar Lietuvos prezidentais skelbsime Sniečkų, Griškevičių ir Songailą?

Kai vietoj rimtos valstybės politikos visuomenei nuolat pateikiami viešieji ryšiai, o pastaruoju metu - ir atvira propaganda, laukti, kad socialinė atskirtis sumažėtų, net ir viename atskirai paimtame Lietuvos regione, nekalbant apie visą šalį, yra beviltiška.

Ji kaip tik gali tik padidėti. Nes vienas kitas turtingesnis verslininkas ir šiaip šalies pilietis gali ne tik verslą po tokios propagandos perkelti, bet ir pats su šeima persikelti į kurią kitą šalį.

Toliau nuo pafrontės valstybės, kokia Lietuvą įvardijo krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis. Dėl viso pikto, kaip sakoma. Frontą ir karą kai kurių tėvai dar prisimena. Labiau apsiskaitę ir jaunesni apie tuos dalykus žino iš Ukrainos.

Po tokios valstybinės propagandos Lietuvoje gali likti tik tie, kurie neturės už ką išvažiuoti.

Ir emigrantai po tokios propagandos neparvažiuos. Kad ir kaip prezidentė Dalia Grybauskaitė ar kiti juos akcijomis kviestų. Taigi čia ta pati pafrontės valstybė, prisimenant ministrą.

Kita vertus, kažin ar tuos emigrantus žodžiais dar galima įtikinti, kad, nepaisant menamos fronto linijos, niekur geriau, anot prezidentės ar jai patarusių taip sakyti, nesurasi.

Ypač kai tie emigrantai šiandien turi galimybę palyginti angliškus ar vokiškus atlyginimus su Lietuvoje mokamais. Maisto produktų kainos kokiame Vilniuje ir Londone taip pat su kalbamuoju gerumu gerokai disonuoja. Kai kam gal ir labai pikta, kad tai palyginti geba ne tik emigracijoje gyvenantys, bet ir Lietuvoje, bet čia jau mūsų gal kai kuriais atvejais ir be reikalo keikiamos švietimo sistemos privalumai atsiskleidžia.

Faktus ir informaciją, galimas grėsmes ir problemas politikas privalo mokėti sisteminti, analizuoti, tinkamai įvertinti ir siūlyti geriausius sprendimus jas neutralizuoti bei įveikti.

Nepradėsime aiškintis, kiek tokių šiandien Lietuvoje yra. Tiesiog pabandykime pažvelgti kitu aspektu. Kada kai kurie dalykai yra pervertinami, kyla pavojus, kad visuomenė gali būti labiau išgąsdinama, negu sutelkiama.

Kas mus šiandien dar vienija? Kaip Tautą ir kaip valstybę? Baimė, grėsmė ar baimė dėl grėsmės? Galbūt kiti dalykai - istorija, kultūra, sportas, Seimo pirmininko pasiūlymai ar kokio Seimo nario siūloma diskusija dėl giros stiprumo, arba ministro užmojis prieš vaistus ir spiritiniu pagrindu gaminamus gėrimus?

Dėl vienijančio sporto priedermės prieš prasidedant Europos krepšinio čempionatui lyg ir nereikėtų ginčytis. Tai šventa. Tik, kaip ir visi šventi dalykai, dėl žemiškų nuopuolių, nuodėmių ir aplinkybių krepšinio rezultatai mums kartais atsisuka ne veidu į Švenčiausiąjį, bet kita kūno vieta. Tikėjimas krepšiniu, kaip ir tikėjimas Dievu, šiandienos Lietuvoje turi labiau paradinę, o ne dvasinę išraišką. Kuri vyraus - priklausys nuo galutinio rezultato.

Seniau, kai žmonės prarasdavo tikėjimą Bažnyčia, jie tikėdavo savo karaliumi. Kadangi karaliaus šiandien neturime, lyg ir turėtume tikėti valdžia, kuri mus valdo. Matyt, geriausiai būtų pasitikėti Seimo pirmininku, kuris siūlo V.Landsbergiui prezidento titulą. Nors Lietuvos Respublikos Konstitucijoje aiškiai parašyta, kad prezidentas yra renkamas visos tautos laisvuose ir lygiuose rinkimuose.

Šiuo atveju Seimo pirmininkas tik turėtų papildyti savo siūlymą, kad LR prezidentais reikėtų paskelbti ir Antaną Sniečkų, Petrą Griškevičių bei Ringaudą Songailą, kurie įvairiose enciklopedijose nurodomi kaip faktiniai Lietuvos vadovai. Istorinė teisybė ir šiuo atveju būtų atkurta, nepaisant istorinio laikmečio peripetijų.

Atmetus ironiją, tai šiek tiek panašu į keistus politinius žaidimus. Kaip ir kai kurie Valstybės gynimo tarybos sprendimai. Pavyzdžiui, siųsti geriausiai parengto ir pasirengusio Lietuvos kariuomenės dalinio „Aitvaras“ vyrus kovoti su terorizmu Sirijoje, Libane ar bet kurioje kitoje pasaulio dalyje.

Kai lygiagrečiai kalbama apie pavojus dėl galimų provokacijų prieš Lietuvą pratybų „Vakarai“ metu, sprendimas išsiųsti savo geriausiai parengtus karius iš šalies, sutikite, atrodo gana keistokai.

Negi kova su terorizmu ar noras pasirodyti prieš JAV partnerius mūsų valdantiesiems yra gerokai svarbiau negu Lietuvos valstybės galima gynyba (patys apie pavojų nuolat kalba) būtent jos profesionaliausių karių pasipriešinimo galimybėmis?

Nerimas svarbus ne tik ir ne tiek dėl pratybų. Kiek jų jau buvo ir kiek dar bus... Nerimas dėl valstybės, dėl jos krypties ir kelio vis labiau neduoda ramybės apie Lietuvą kaip valstybę dar galvojantiems žmonėms.

Naikindami savo valstybę ir paversdami ją sunykusia teritorija, mes sukuriame prielaidas užimti ją be kovos kitiems, kuriems jos gal pernelyg net ir nereikia, bet kurie negali nepasinaudoti lengva proga su mažiausiais nuostoliais pasiimti tam tikrą Žemės rutulio dalį.

Kai mes nekuriame valstybės, bet vis ieškome, kur, kada ir kaip prie kažko „prisitrinti“, mes stiprėjame kaip ištikimi vasalai, bet silpnėjame kaip laisva ir nepriklausoma valstybė. Taip mes prarandame Lietuvą. Ir baisiausia, kad daugelis to nesupranta, apsimeta nesuprantantys ar nenori suprasti.

Dar baisiau, kad kita dalis, suprasdama, jog Lietuva prarandama tyčia ir iš savanaudiškų paskatų, nebenori tam priešintis. Vieni susitaiko, kiti renkasi emigraciją. Nes laisvos Lietuvos ir laisvės Lietuvoje siekį nuolat žudė ketvirtis atkurtos neva laisvos Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio metų. Skaudu tai pripažinti, bet tai reikia šiandien įvardinti. Nes rytoj jau gali būti per vėlu. Net ir išlaikyti valstybę, jau nekalbant apie jos kūrimą.

Mūsų kaimynai lenkai tą savarankišką valstybę yra pasirengę išlaikyti ir, manau, dėl savo sprendimų tvirtumo jie turi pakankamai daug šansų tai padaryti. Nepaisant prasidėjusių ES grasinimų sankcijomis dėl nekeičiamų Lenkijos Respublikos sprendimų dėl teismų sistemos pertvarkos.

Europos Sąjungai niekuomet nepatiks bet koks valstybių savarankiškumas, ne tik dėl teismų. Gebėjimas ir ryžtas pasipriešinti ir įveikti centralizuotos ES diktatą rodo valstybės ir jos politikų stuburą.

Klausimas, ar mūsų valstybės vadovai pastaraisiais metais dar turėjo stuburą, pradedant Ignalinos atominės elektrinės uždarymu ir baigiant euro Lietuvoje įvedimu, matyt, būtų labiau retorinis. Gaila, kad Lietuvos žmonės valstybingumo klausimais yra gerokai tvirtesni negu kai kurie jos vadovai. Apmaudu, kad kol kas ne nuo žmonių priklauso esminiai sprendimai valstybėje.