Artimųjų Rytų demokratizavimas ir džihadistų atsakas

Teroristiniai išpuoliai Belgijoje eilinį kartą patvirtina, kad visas tas politikų tuščiažodžiavimas apie visuomenės saugumą tėra tik iliuzija. Faktai sako ką kitą...

Pagal faktą, džihadistų išpuoliai yra atsakas europiečiams į veiksmus diegiant savo kultūrą ir vertybes kitose šalyse, tikint, kad taip galima pakeisti ir pagreitinti tai, kas trunka šimtmečius. Dėl to buvo iššauktas tik klaikus archajiškumas, kuris iki to tyliai savaime pats merdėjo. Kitaip sakant, dabartiniai teroristiniai išpuoliai – tai atsakas europiečiams į jų išprovokuotus veiksmus.

Europos civilizuotas pasaulis pats sau susikūrė nepakeliamas ir šiam momentui neišsprendžiamas problemas, sunaikindamas pusiausvyra Artimosiose Rytuose, o tai milijonai nuskriaustų žmonių, kurie tapo resursų baze radikaliajam islamizmui. Į demokratizacijos akiratį pakliuvusiose valstybėse sunaikintos beveik visos vertikalios valstybės valdumo struktūros, o jų buvusiam politiniam elitui buvo palikti tik 2 pasirinkimai: išnykti arba pradėti savo kovą dėl išlikimo.

Europiečių politikos dėka Artimieji Rytai tapo nestabiliausiu regionu, o viskas prasidėjo nuo Musulmonų brolijos ir vahabitų, kuriuos rėmė ES demokratizatoriai. Būtent europiečių remiama Musulmonų brolija ir vahabitai buvo nestabilumo procesų Artimuosiose Rytuose pradiniai iniciatoriai. Toliau susikūrė ir įsitraukė „Daeš“ bei kitos radikalaus islamizmo grupuotės ir atšakos. Europiečių išprovokuotas radikalusis islamizmas šiai dienai jau kovoja ne tik už savo išlikimą, bet ir už vietą po saule. Demokratizatoriai praleido vieną labai svarbų momentą: pamiršo, kad kartais atsitinka taip, jog pačių sukurtas monstras pradeda žudyti savo kūrėjus. Nelabai norisi tikėti, kad tie monstrai buvo ir yra kuriami sąmoningai.

Teroristinių konglomeratų vedamas amorfinis karas išryškina visišką europiečių bejėgiškumą ir nepasirengimą tokiam karui. Vienas dalykas mėtyti iš saugaus aukščio bombas, kai į tokius veiksmus nesulaukiama atsako. Ir visai kas kita yra hibridinis, dar vadinamas nekonvenciniu karas europiečių teritorijose.

Laisvas judėjimas, kuriuo europiečiai taip didžiavosi ir tai vadinta konkurenciniu pranašumu, virto problema, pakertančia pačių europiečių saugumą. Radikalieji džihadistai, pasinaudodami laisvo judėjimo galimybėmis, sugebėjo sukurti savo tinklus Europoje, kurie tampa fronto linijomis.

Toks džihadistu elgesys suprantamas, juk džihadistai kito pasirinkimo neturi, jie neturi priemonių kovoti su aukštai skrendančiais lėktuvais, kurie gan taikliai mėto bombas. O europiečiai neturi priemonių prieš savižudžius, kurie susisprogdina gatvėse, metro ir oro uostuose. Patys europiečiai atsidūrė strateginėje pačių sukurto nekonvencinio karo aklavietėje.

Džihadistų logika paprasta: jei europiečiai neturi šansų laimėti – privalės tartis. Ir kuo labiau europiečiai eskaluos karą Artimuosiuose Rytuose, tuo daugiau bus teroristinių išpuolių europiečių namuose. Štai toks išeina žaidimas su ugnimi. Agitaciniai ir propagandiniai karai su gražiais paveiksliukais televizoriaus ekrane yra viena, o realybė yra šiek tiek kitokia.