Atsakymas „Swedbank“ vyr. ekonomistui: ką laimėtų piliečiai

Skelbiame Lietuvos Valstiečių ir žaliųjų sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininko Armino Mockevičiaus išplatintą atsakymą „Ką laimi bankas, o ką uždraudus užsieniečiams įsigyti žemę laimėtų piliečiai?“

A. Mockevičius atsako bendrovės „Swedbank“ vyriausiajam ekonomistui Nerijui Mačiuliui į jo publikaciją „Ką laimėtume uždraudę užsieniečiams įsigyti žemės?“

•••••••

Pirmiausia noriu atsakyti gerb. Nerijui Mačiuliui, kuris klaidina žmones, nes buvo surinkta per 300 000 Lietuvos piliečių, o ne šiaip gyventojų, parašų, bet šį kartą tai nėra esminis klausimas. Pasirašę žmonės išsakė nuomonę, kuri visų pirma yra nepalanki dideliems skandinavų kapitalo valdomiems bankams, ir aš vėliau paaiškinsiu kodėl.

Iš tiesų piliečiai pasirašė už tai, kad būtų kuo mažiau iškreipimų rinkoje. Didelė dalis pasirašiusiųjų norėjo, kad visų pirma Europos Sąjunga laikytųsi savo įsipareigojimų ir suvienodintų išmokas mūsų ir kitų ES valstybių narių žemdirbiams. Tada po kelerių metų mūsų žemdirbiams turint vienodas sąlygas galbūt būtų galima pereiti prie tam tikro modelio, kuris įvairiose pasaulio šalyse yra įtvirtintas. Pavyzdžiui, būtų galima įsteigti tarnybą, kuri pagal įstatymų reikalavimus (tarkime, nustatytas n-metų gyvenimo Lietuvoje tarpas, n-ploto žemės ploto vienam fiziniam asmeniui nustatymas) išduotų leidimus užsienio valstybių piliečiams pirkti žemę Lietuvoje (kaip, pavyzdžiui, Vokietijoje, Pranzcūzijoje arba kitose valstybėse). Taigi, šiuo atveju pasirašiusieji gana pragmatiškai gina Lietuvos valstybės ir piliečių interesus.

Kalbant apie užsieniečio, dirbančio žemę Lietuvoje, naudą, reikėtų prisiminti danų kiaulides, kurios paskaičiavo, kad joms geriau pažeisti įstatymus, mokėti advokatams pinigus ir net vykstant teismų procesams tęsti savo veiklą. Netgi Lietuvos Aukščiausiasis teismas nesustabdė jų veiklos, nes danai rado tariamą teisinę spragą – dar vieną procesinį būdą, kaip pratęsti savo veiklą (po pasitarimo su Aplinkos ministerija gimė idėja prašyti, kad teismas įvertintų neigiamus socialinius padarinius dėl kiaulidės uždarymo; Marijampolės rajono apylinkės teisme atsirado 25 darbininkų prašymas atnaujinti to paties teismo civilinę bylą, kuri užbaigta nagrinėti įsiteisėjusia LAT nutartimi; kol ta byla bus išgvildenta, teismas pritaikė laikiną apsaugos priemonę ir sustabdė LAT sprendimo vykdymą). Taigi, karti patirtis rodo, kad užsienio valstybių subjektai ne visada laikosi įstatymų.

Tiesa, būdamas visiškai korektiškas, gerbiamas N. Mačiulis paminėtų, kad užsienio valstybių subjektams, vykdantiems gamybinę veiklą Lietuvoje, nereikia mokėti mokesčių nuo dividendų ir kad pelną jie išsiveža iš Lietuvos, taip gerindami gyvenimą ne Lietuvos, o užsienio valstybių gyventojams. Be to, gal N. Mačiulis galėtų paminėti ir tai, kad užsienio valstybių žemdirbiai pila į žemę 6 kartus daugiau chemikalų.

Deja, visa tai nutylima, nes manytina, kad parduodant žemę užsieniečiams gali pakilti jos vertė ir bendrovės „Swedbank“ balanse (2012 metais) esanti žemės vertė 12 817 000 litų padidės kelis kartus, o tada gerb. N. Mačiulis už savo pastangas gaus kažkokį procentą prie algos.

Atsakydamas į kainos argumentą pabrėžiu, kad jeigu ES sukuria iškreiptą rinką, mes turime apsaugoti savo interesus, nes kitaip nukentėsime. O dėl darbo vietų kūrimo, tai norėčiau sužinoti, kiek darbo vietų buvo sukurta iš užsienio investicijų ir kiek žmonių „optimizavus“ įmones buvo atleista – turėtų būti įdomūs skaičiai. Juk žinome, kaip elgiasi „Calsberg“ grupė su darbininkais, kuriems net streikuoti neleidžia. N. Mačiulis labai jau abstrakčiai kalba apie galimą naudą.

Kalbant apie dirvonuojančią žemę – gerbiamas ekonomistas vėlgi nepateikia jokių skaičių, tik skambias frazes „žinome“, „nuolat apleista“, „nekurianti vertės ir darbo vietų“. Taigi, kalbėkime skaičių kalba, tai yra pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 metų duomenis: tik 3,9 % žemės, kurią galima dirbti, yra nenaudojama, o žvelgdami į bankų balansus galime matyti, kad didelė dirbamos žemės dalis yra bankų valdoma, ir taip sukeliama iliuzija, neva žmonės yra tie, kurie nedirba žemės.

Vėlgi, šis žmogus pradeda painioti tautybę, rasę su pilietybe, taigi yra visiškai neįsigilinęs į klausimo esmę, juk kiekvienas žmogus, kuris nori čia gyventi ir dirbti žemę, gali ją nuomotis, o jeigu nori tvirtesnio santykio su mūsų valstybe, gali įgyti mūsų pilietybę ir žemę. Tam nėra jokios kliūties, tik tam tikri reikalavimai, kurios privalo įvykdyti bet kuris pilietis, nepriklausomai nuo tautybės.

Ir pabaigai noriu atkreipti dėmesį, kad kalbame ne tik apie atskirų piliečių teisę parduoti savo asmeninę žemę, bet ir apie valstybinę žemę, kuri pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 metų duomenis sudaro 37,5 %, o ji priklauso visiems Lietuvos piliečiams ir dėl šios žemės naudojimo turi būti priimtas bendras sprendimas. Taip pat noriu pabrėžti, kad juridiniai asmenys, priešingai nei yra teigiama, nėra supirkę labai daug žemės: jų dalis sudaro tik 3,9 % bendro Lietuvos žemės ploto.

O ką mes, Lietuvos piliečiai, laimėtume? Visų pirma aiškumą, kad mūsų žemė nebus parduota užsienio aferistams, kad visada turėsime atsarginį planą ir galėsime prasimaitinti iš savos žemės, kad pelnas liks Lietuvoje ir kad mūsų ūkininkai galės stiprėti bei kurti Lietuvoje.

Taigi, gerb. Nerijau Mačiuli, iš Jūsų, kaip analitiko, kitą kartą tikiuosi daugiau skaičių ir argumentų, nes kaip tokio banko atstovas turėjote atsakingiau išanalizuoti situaciją.