Atsistatydino Vatikano banko, kurio vardą liūdnai pagarsino masonas arkivyskupas Paulius Kazimieras Marcinkus, vadovai

Kai birželio 28-ąją Italijos policija suėmė Vatikano banko (oficialiai jis vadinamas Religijos reikalų institutu – Istituto per le Opere di Religione, IOR) aukšto rango darbuotoją monsinjorą 61 metų Nunzio Scarano, liepos 1-ąją atsistatydino banko direktorius Paolo Cipriani ir jo pavaduotojas Massimo Tulli, pranešė „Reuters“.

N. Scarano pateikti kaltinimai dalyvavimu tarptautinėje sukčiavimo schemoje ir korupciniais ryšiais.

Kartu su N. Scarano buvo suimtas buvęs Italijos žvalgybos (Agenzia Informazioni e Sicurezza Interna, AISI) agentas Giovanni Maria Zito bei finansų brokeris Giovanni Carinzo.

Prokurorų teigimu, N. Scarano sumokėjo G. M. Zito 400 000 eurų, kad šis savo privačiu lėktuvu iš Šveicarijos į Italiją pergabentų 20 milijonų eurų grynaisiais. P. Cipriano ir M. Tulli padėjo N. Scarano sutvarkyti banko reikalus.

Vatikano atstovo spaudai Federico Lombardi teigimu, N. Scarano nušalintas nuo savo pareigų dar prieš mėnesį, kai jo vyresnybė sužinojo apie galimai nusikalstamą pastarojo veiklą.

Taip pat tiriama N. Scarano veikla, galimai susijusi su pinigų plovimu Italijos Salerno mieste, pranešė „La Repubblica“.

Nors sąskaitas Vatikano banke (IOR) oficialiai turėti gali tik Vatikano darbuotojai, kunigai ir diplomatai, teigiama, kad jų turi ir Italijos politikai bei mafijos atstovai.

Per daugelį metų 1942-aisiais įkurtas Vatikano bankas buvo įsipainiojęs į daugybę skandalų.

Didžiausias skandalas susijęs su JAV gimusiu lietuviu arkivyskupu Pauliumi Kazimieru Marcinkumi (Paul Casimir Marcinkus, 1922-2006), Vatikano banko prezidentu 1971-1989 m. Jis buvo lietuvių emigrantų sūnus, į kunigus įšventintas 1947 m. Čikagoje, o 1952 m. vieno kardinolo dėka gavo postą Vatikane. Čia P. K. Marcinkus iš pradžių dirbo popiežiaus Pauliaus VI asmens sargybiniu ir dėl aukšto ūgio buvo pravardžiuojamas Gorila.

Kai P. K. Marcinkus pradėjo dirbti Vatikano banko vadovu, 1982 m. žlugo su šiuo banku glaudžius ryšius palaikęs „Banco Ambrosiano“, o jo prezidentas Roberto Calvi rastas pakartas po vienu Londono tiltu. R. Calvi kišenėse rastos plytos. Tą pačią dieną R. Calvi sekretorė Graciela Korocher iššoko pro langą banke Milane. Artimas P. K. Marcinkaus draugas, dirbęs banke, mirė kalėjime apsinuodijęs cianidu.

Buvo nustatyta, kad bankas iššvaistė apie 750 milijardų dolerių dalydamas paskolas fiktyvioms įmonėms Lotynų Amerikoje ir kitur: R. Calvi buvo įsteigęs apie 200 fiktyvių bankų bei kredito įstaigų. Tikrasis bankas „Cisalpina“ buvo įkurtas Bahamose, jį valdė P. K. Marcinkus ir R. Calvi. Manoma, kad šis bankas buvo susijęs ir su pinigais, gautais iš prekybos kokainu.

P. K. Marcinkus įtartas ryšiais su italų mafija, su kuria buvo susijęs jo draugas Sicilijos mafijos bosas Michele Sindona. Nors neturėjo ekonominio ar finansinio išsilavinimo, P. K. Marcinkus stebėtinai puikiai tvarkė Vatikano banko ir mafijos tarpusavio reikalus. Vatikane P. K. Marcinkus buvo laikomas pavojingu žmogumi, tačiau popiežius Jonas Paulius II jam suteikė visus įgaliojimus dėl Vatikano banko atgaivinimo. Nežinia kur buvo pervesti šimtai milijonų dolerių. Gali būti, kad taip Jonas Paulius II atsidėkojo P. K. Marcinkui, kuris 1982 m. išgelbėjo jį nuo pasikėsinimo nužudyti Fatimoje. Tuo tarpu 1984 m. žurnalistas Davidas Yallopas savo knygoje „Dievo vardu“ pateikė įtarimus, kad P. K. Marcinkus galėjo būti susijęs su popiežiaus Jono Pauliaus I nužudymu.

1990 m. į sąlygišką pensiją išėjęs P. K. Marcinkus grįžo į Čikagą, kurioje jam diplomatinį imunitetą iki pat mirties garantavo Vatikano pilietybė, tad jokie teisėsaugininkai prie jo negalėjo prieiti nė iš tolo.

P. K. Marcinkaus veikla Vatikano banke sudomino kino kūrėjus. Jie 2001 m. ekranizavo skandalą filme „Dievo bankininkai“. P. K. Marcinkus tapo ir filmo „Krikštatėvis III“ veikėjo arkivyskupo Gildėjaus prototipu.

P. K. Marcinkus nuo 1967 m. priklausė masonų ložei „Propagandua Due“ (P2), veikusioje 1945-1976 m. Italijoje (1976-1981 m. ji uždrausta Italijos Konstitucijos) ir vadintoje „valstybe valstybėje“, arba „šešėline vyriausybe“.

P2 save vadino „domininkonais“, todėl ir R. Calvi pakorimas po Domininkonų tiltu Londone 1982-aisiais gali būti laikomas simbolišku. Beje, žurnalistas Carmine (Mino) Pecorelli, kuris rašė žurnalistinius tyrimus apie P. K. Marcinkų, Vatikano banką ir jų ryšius su mafija, 1979 m. buvo rastas sušaudytas automobilyje Romoje.

P. K. Marcinkaus masoniškas vardas, pasak Giuseppe Ardagnos knygos „P2 sąrašo atradimas Italijos spaudoje“ (La scoperta della lista P2 nella stampa italiana, Napoli, 2004), buvęs Marpa. Apie tai rašė ir „Osservatore Politico“ bei daugybė kitų Italijos ir kitų šalių žiniasklaidos priemonių.

P2 ložei priklausė daug žymių politikų, žurnalistų, pramonininkų, kariškių, taip pat Silvio Berlusconi bei visų trijų Italijos saugumo struktūrų (SISDE, SISMI, CESIS) vadovai. Ložė veikė ir Urugvajuje, Brazilijoje, Argentinoje.

„Propaganda Due“ vadovas, aktyvus fašistas, Benito Mussolini patikėtinis Ispanijoje ir Vokietijoje Licio Gelli (gim. 1919 m.) 1996 m. buvo nominuotas Nobelio literatūros premijai. 2003 m. interviu L. Gelli gyrė S. Berlusconi, nes šis atgaivino masonų ložės veiklą būdamas valdžioje.