Birželio 3-iosios Forumo prasmė. I dalis – Susivokime, kur atsidūrėme

2015 m. birželio 3 d. įvyko Forumas Mūsų valstybės tikslas. Įdomu buvo stebėti ir negeranoriškus, ir mėgėjiškus samprotavimus apie tai, kas gi įvyko. Nebijokime šį renginį lyginti su 27-erių metų senumo įvykiais toje pačioje Lietuvos mokslų akademijos salėje. Labai sunkiai, tačiau nepaisant aibės trukdytojų ir psichologinių problemų įvyko tai, ko jau seniai nebuvo Lietuvoje – bandymas dalykiškai kalbėtis su valdžia. Tai labai svarbu. Emocijų, kaip ir Sąjūdžio renginiuose, buvo. Tačiau šis renginys pasiekė tikslą, kurio nenori matyti tie, kas rūpestį valstybės ir tautos likimu tik imituoja, bet nebando kalbėti apie esmę ir keisti padėtį konkrečiais veiksmais. O pakeisti galima tik drauge ir susitelkus, žinant tikslą. Ir priverčiant valdžią daryti tai, ką būtina daryti. Kol kas Lietuvos Konstitucija mums visiems neleidžia atsisakyti valstybės ir Tautos išlikimo. Jei valdžia nenori to suprasti ar prisiimti atsakomybės, tai ją turime prisiimti visi tie, kas tai suprantame, norime pakeisti susidariusi situaciją ir galime tai padaryti. Kuo mūsų bus daugiau, tuo lengviau tai bus padarysime. Jei valdžia tai ignoruos, teks ją keisti. Konstitucija tai numato, tik reikia visiems suprasti savo pilietinę atsakomybę dėl savo ir Tautos likimo. Būtent pilietiškumas šiandien yra vienintelė ir pati svarbiausia priežastis, galinti ir turinti mus visus, Lietuvos Respublikos piliečius, visuomenines organizacijas ir net suvokiančias tai politines partijas, susivienyti ir susitelkti valstybės tikslui siekti. Ne drąsios šalies dėl drąsumo ar lėšų, dangstantis strategija „Lietuva 2030” ir Valstybės pažangos taryba, pasidalinimo, o dėl tikslo. Forume išgirdome ir kompetentingą Lietuvos mokslų akademijos nuomonę, kad „Lietuva 2030”, deja, geriausiu atveju, tėra padrikų svajonių rinkinys. Kitaip ir būti negalėjo, nes besikeičiančios Lietuvos valdžios tapo tik svetimos valios įgyvendintojais, jau net bijančiais atsigręžti į Tautą, kalbėtis su ja.

Forumas, gal ne visiems dar suvokiant jo svarbą, patvirtino, kad valdžia neturi valstybės tikslo, o Seimo vadovybė ir Prezidentė dar neapsisprendė viešai akistatai su visuomene ir mokslo žmonėmis. Tačiau juk kalbame apie neatidėliotinus klausimus ir mūsų apsisprendimą būti ar nebūti Tautai. Todėl nuošalyje niekas neturi teisės būti. Todėl tai, kad Forume dalyvavo ir į tikrai nelengvus klausimus bandė atsakyti Vyriausybės atstovas R. Vaitkus, yra labai svarbu. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio pradžia taip pat nebuvo lengva ir paprasta, tačiau dialogas su valdžia vis tik vyko. Banguotai, permainingai, nuotaikoms keičiantis nuo „bananų baliaus“ vos ne iki draugystės. Tačiau būtina suprasti, kad pasiekti kuo greitesnį ir būtiną rezultatą galima tik drauge veikiant valdžiai ir Tautai, šios žemės ir valstybės suverenui. Priešprieša veda ne Lietuvos, o karo keliu. 1988 – 1990 metais, dar iki 1990 m. kovo 11-osios, tokiu būdu Tautai, atstovaujamai Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio, ir tarybų Lietuvos valdžiai (XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai, kurioje Sąjūdis teturėjo vos keletą deputatų iš 350-ies) pavyko ne tik įteisinti tokius fundamentalius dalykus, kaip valstybinę lietuvių kalbą, referendumą, žemės ir jos gelmių nuosavybę Lietuvos TSR, mūsų įstatymų viršenybę prieš TSRS įstatymus, jei jiems nepritaria Lietuvos TSR AT, panaikinti Lietuvos TSR Konstitucijos 6-ąjį straipsnį, kuris tuo metu visą valdžią buvo suteikęs komunistų partijai.

Veikiant drauge ši aukščiausioji okupacinės valdžios institucija net panaikino rinkimų teisę okupacine kariuomenei, kurios mūsuose buvo bent 30 tūkstančių, ir neleisti jiems balsuoti 1990 m. vasario 24 d. XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimuose. Tos pačios, į kurią renkamų deputatų skaičių ankstesnė Lietuvos TSR AT sumažino nuo 350 iki 141 ir kuri 1990 m. kovo 11-ąją balsavo dėl Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo.

Štai ką reiškė bendras Sąjūdžio darbas su tautos nekenčiama ir net okupacine valdžia. Tai buvo darbas vardan Lietuvos Tautos akivaizdoje. Šiandien to neliko. Todėl šių metų birželio 3-ioji šiuo požiūriu yra labai svarbi. Visa kita priklausys nuo to, kaip sugebėsime burtis ir įtikinti valdžią daryti tai, kas nepatiktų Maskvai, Briuseliui ar Vašingtonui. O bendraminčius ir tikrus bendražygius netruksime pamatyti pagal bendrus darbus, o ne tik deklaracijas. Vaidinti „visuomenininką“ ir biurokratijos „sėdynių spardytoją“ yra viena. Tačiau matant, kad toks Tautos „gynėjas“ Seime balsuoja priešingai, belieka suvokti, kad jis yra arba savanaudis narcizas, arba toks jo vaidmuo sistemoje. Tuo požiūriu Forumo išvakarėse nutiko svarbus įvykis – po pirmininko pasikeitimo ir viešo Prezidentės D. Grybauskaitės palaiminimo Darbo partija tapo sistemos dalimi. Prezidentės nekantrumas iškart pasikviesti jos naująjį pirmininką pats savaime iškalbingas - pasitvirtino senas mano pastebėjimas, kad Darbo partijos byla yra ne politinė, o politikos darymo įrankis. Tad protesto balsus ši partija jau praranda. Į šiuos balsus pretenduojančiai partijai Tvarka ir teisingumas laikas apsispręsti – tapti šios sistemos dalimi ar ginti valstybę ne tik žodžiais, bet ir darbais. Neužtenka partijos pirmininko R. Pakso pasisakymų už Lietuvos valstybę – šios partijos frakcijos balsavimai Seime, deja, yra sisteminiai, t.y. išvalstybinantys mūsų valstybę. Nuoširdžiai linkiu šiai partijai nedelsti apsispręsti, kol nevėlu.

Tačiau tie, kas norėjo ir kam reikėjo, suprato Forumo svarbą ir jo prasmę, Forumo ir piliečių telkimosi pavojų sistemai, uzurpavusiai Lietuvos valstybės valdymo svertus ir įgyvendinančiai tik svetimą valią. Susitelkę piliečiai Lietuvą vėl grąžintų į tuos laikus, kai turėjome savo nuomonę ir drauge siekėme bendro tikslo.

Forume dalyvavo ir svečiai, kurie viešai nekalbėjo. Ne iš Maskvos, bet iš Vašingtono – Dž. Martino Masinio naikinimo ginklo neplatinimo tyrimų centro atstovai. Jų kvietimu birželio 19 d. diskutavome apie JAV ir NATO įsipareigojimus Europos sąjungininkams. Įdomiai diskutavome ir naudingai.

Visų pirma, pasiūliau susitarti dėl saugumo sąvokos supratimo. Tai nebuvo paprasta. Jei saugumu vadinsime tik tankų priešpastatymą iš abiejų pusių ir kuo arčiau, tai, ačiū, tokio saugumo nereikia. Jei kas nors turi iliuzijų, kad saugumo siekti reikia tik grasinimais ir ginklais, bet ne diskusijomis ir derybomis, tai mums to nereikia. Prisiminėme ir Sąjūdžio laikų patirtį. Tarybinės kariuomenės ieškoti už sienų nereikėjo – ji buvo Lietuvoje. Ir tankų divizija buvo čia pat – Šiaurės miestelyje. Tačiau vyravo vienintelė nuotaika ir sveikas protas – palydėti juos su gėlėmis namo. Okupacinė kariuomenė, kurią po keliasdešimties metų mūsų teismai pamiršo, iškeliavo. Daug paprasčiau ir greičiau nei iš Vokietijos. Ir tai padarė labai konkretūs abiejų pusių žmonės, bet ne stabai. O Vakarai mus ne rėmė, bet stabdė mūsų siekius. Kad nesugriautume M.Gorbačiovo perestroikos...

Gyvenome viena mintimi – gink Dieve, neleisti išprovokuoti jokio ginkluoto konflikto! Net užuomazgos! Ir tai pavyko. Deja, Maidano siekis ir priemonės buvo kitos. Ir rezultatas kitas. 1990-1992 m. būdami valdžioje nebijojome nei su ta nelaimingąja Maskva kalbėtis, nei su jos kariškiais Lietuvoje aiškintis. Bet kokiose situacijose. Jei reikėjo, tai buvome ir drauge su žmonėmis, ir į kailį gavome drauge. Drauge buvome ne fotografijose įsiamžinti, bet bręstančius konfliktus gesinti, padrąsinti vieni kitus šioje, atrodė, beviltiškoje akistatoje su priešu. Neleidome niekam net pagalvoti apie ginkluotą konfliktą. Todėl ir sausio 13-ąją tarybiniai kariškiai, net atsiųstieji į Lietuvą įvykių išvakarėse, peržengę tą ribą prie TV bokšto ir Konarskio gatvėje, neperžengė taikaus žmonių pasipriešinimo ribos prie Aukščiausiosios Tarybos.

Jei kas nors mano, kad po Rytų Ukrainos scenarijaus pritaikymo Lietuvoje išliks mūsų ir taip baigianti išsivaikščioti Tauta, tai aš esu prieš tokį naivumą ir neatsakingumą. Todėl diskutavome ne apie pabūklų vamzdžių skaičių. Negi Europos Sąjunga nesuprato, kad pasirašius su Ukraina asocijuotos narystės sutartį, t.y. atvėrus ekonominę erdvę su Ukraina, kuri neišsprendė savo buvimo ar nebuvimo kitoje ekonominėje erdvėje su Rusija, Baltarusija, Kazachstanu, klausimų, tai nesuteiks Rusijai preteksto reaguoti į tai? Suprato ir dar kaip! Tad klausimai paprasti – kodėl taip elgtasi, kodėl Rusijai suteikti visi įmanomi pretekstai reaguoti ir pasirinkti reagavimo priemones? Naivu manyti, kad JAV ir ES to nesuprato. Tad kodėl buvo sudarytos sąlygos tokiam iš anksto lengvai atspėjamam kariniam konfliktui atsirasti? Europoje.

Kodėl Suomijos užsienio reikalų ministras viešai pareiškia, kad nebijo Rusijos, nes jų šalyje nėra NATO kariuomenės, o Lietuvos Prezidentė mano, kad mūsų saugumo formulė yra Rusijos koliojimas? Manau, kad Suomija, išmokusi karo su Tarybų Sąjunga pamoką, turi daugiau moralinių teisių, nei Lietuva, turėjusi didžiulę kariuomenę ir baigusi savo egzistavimą 1940 m. taip, kaip baigė. Tad tarkimės ir su Suomija. Kodėl Suomijoje, bet ne Lietuvoje pernai birželio 12 d. įvyko slaptas B. Obamos ir V. Putino susitikimas? Kodėl Suomija apie tai paskelbė po trijų mėnesių?

Tad jei kalbame apie Europos saugumą, tai susitarkime, kas tai yra. Ar išprovokuoti Rusiją – tai yra saugumo tikslas? Kokio ir kieno saugumo? Paklausiau diskusijos dalyvių, atrodytų, paprasto klausimo – kodėl Vakarai tyli dėl Karaliaučiaus krašto? Juk Tarybų Sąjungai ši teritorija buvo skirta tik 45 metams? Rusija tai aiškina sienų pokarinėje Europoje neliečiamumo principu, įtvirtintu Helsinkio baigiamajame susitarime.

Tai kodėl nekalbame apie ginkluotės mažinimą Kaliningrado srityje, o elgiamės priešingai – grūste ir forsuotai gabename ginklus į Lietuvą – ginklus priešpriešiname ginklams ir laukiame, kieno kantrybė baigsis pirmiau? Kodėl nekalbame su Rusija, kaip mažinti jos karinį kontingentą Kaliningrado srityje, o kaitiname atmosferą ir žvanginame ginklais? Ir dar mokame už tai. Ar nurungsime Rusiją ginklų skaičiumi ir kokybe? Deja, tampame saldofonais. Beje, NATO sutarties pirmasis straipsnis įpareigoja sąjungininkus problemas ir konfliktus spręsti, visų pirma, taikiai.

Nejučia pradedi galvoti, kad viso to tikslai - visiškai kiti. Tačiau kodėl Lietuva turi mokėti už kažkieno tikslus savo likimu? Sužinai naujieną apie visuotinio sekimo PRIZMA D sistemos, apie kurią prieš pora metų pasaulį perspėjo E. Snowdenas, įdiegimą šią savaitę Lietuvoje karinių NATO manevrų pretekstu ir supranti, kodėl pernai Prezidentė Seimui paliepė pakeisti įstatymus ir internetinės kontrolės centrą įkurti bei vadovavimą jam pavesti kariškiams. Dar vieną pretekstą suteikėme Rusijai mus paversti taikiniu Nr.1. Klausiu pašnekovų, ar sutiktų Vašingtono ir Niujorko gyventojai jų miestuose įkurdinti NATO štabą? Tyla. Koks nesveiko mąstymo ar provokatorius sugalvojo NATO štabą įkurdinti Vilniuje? Gi turime aibę tarybinių bazių, pvz. visą požeminį miestą prie Platelių ežero, Tarybų Lietuvos Vyriausybės rezervinį štabą su savarankiška ryšių sistema prie Dubingių ežero. Tad kodėl taikiniu Nr.1 reikia paversti mūsų sostinę, kurioje gyvena trečdalis tiek mūsuose belikusios tautos?

Aptarėme ir tai, kodėl JAV ir NATO partneriai pasitiki tokia mūsų valdžia. Kodėl suteikiamas dar vienas pretekstas, tarkim, Rusijai apkaltinti mus ir NATO? Lietuvos Konstitucija draudžia masinio naikinimo ginklo ir užsienio karinių bazių buvimą Lietuvoje. Tad kodėl NATO partneriai nori Lietuvoje būti nelegaliai? Jei manoma ir sutariama, kad Lietuvoje reikia dislokuoti NATO kariuomenę, tai reikalaukite, kad Lietuvos valdžia pakeistų mūsų Konstituciją. Prezidentei paliepus, paklusnus Seimas per ketvertą mėnesių tai padarys.

Tačiau įdomiausia buvo diskusijos pabaiga. JAV Prezidentas B. Obama nuoširdžiai didžiavosi 2009 m. laimėjimu, JAV pasirašius su Rusija ilgai ruoštą branduolinės ginkluotės mažinimo sutartį. Paklausiau, ko gero, provokuojantį klausimą, kodėl JAV savo užsienio politikoje pasitiki nepatikimu asmeniu – Lietuvos Prezidente D. Grybauskaite? Po jos akibrokšto Prezidentui B. Obamai 2009 m. ir ČŽV kalėjimų paieškos Lietuvoje vajaus, kurį „strateginė“ partnerė Lietuvos Prezidentė inicijavo pagal Rusijos šaltinių nuorodas, nenuostabu, kad Baltųjų Rūmų atstovas pareiškė, jog Prezidentė D. Grybauskaitė į šiuos rūmus geriausiu atveju pateks tik kaip turistė. Tačiau prasidėjus Ukrainos įvykiams, Prezidentė D. Grybauskaitė kažkodėl tapo patikima JAV partnere. Kodėl JAV valdžia mano, kad šis asmuo dar kartą neparduos Rusijai strateginio partnerio JAV? Tada, kai to prireiks. Apie Lietuvos interesus, deja, diskusijų nebelieka. Aiškaus atsakymo, deja, nebuvo – garantijų nėra.

Pokalbiui pakrypus apie p. D. Grybauskaitės kursus JAV Džordžtauno universitete, į kurį ją drauge su dar dviem Lietuvoje žinomais asmenimis ir trimis kolegomis iš Latvijos, trimis kolegomis iš Estijos 1991 m. išsiuntė TSRS, apie jos darbą tuo metu TSRS ambasadoje JAV, diskusijos dalyviai, deja, sutriko.

Klausimas, apie kokį saugumą Europoje, Lietuvoje mes diskutuojame, liko neatsakytas. Todėl susitarti privalome ne tik dėl Lietuvos valstybės tikslo, bet ir dėl Lietuvos, Rytų Europos, Europos saugumo supratimo. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir su Latvija, Estija, Lenkija, Vengrija, visa Europa. Stratfor vadovo Dž. Fridmano š.m. vasario mėnesio atviravimai apie JAV politiką Europoje nuvilia ir įpareigoja. Atgimimo laikotarpio santykių su Vakarais patirtis buvo kita.

Tad būtina grįžti prie mūsų valstybės atkūrimo ir savo nuomonės turėjimo, vienokios ar kitokios politikos įgyvendinimo, diskusijų su JAV ir Europos Sąjunga, Rusija ir Kinija. Be abejo, nesusireikšminant ir nemanant, kad esame pasaulio centras. Tačiau jaučiant savigarbą ir atsakomybę dėl Lietuvos ir mūsų Tautos likimo. Plaukiant nežinoma upe pasroviui, už kažkurio jos vingio, deja, mūsų laukia nežinomas krioklys.

Susiję:

Birželio 3-iosios Forumo prasmė. II dalis – Kodėl valdžia iš mūsų tyčiojasi?

Birželio 3-iosios Forumo prasmė. III dalis – Kodėl reikia būti piliečiais ir telktis?

Birželio 3-iosios Forumo prasmė. IV dalis – Graikija patvirtino Birželio 3-iosios tiesas

Birželio 3-iosios Forumo prasmė. V dalis – Graikija atidengė Europos Sąjungos veidą