Piliečių persekiojimas teismuose dėl konstitucinių teisių realizavimo tampa bene svarbiausiu Vilniaus apskrities policijos darbu. Šiemet surašyta šūsnis administracinės teisės pažeidimų protokolų Nepriklausomybės Akto signatarams Bronislovui Genzeliui, Romualdui Ozolui, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariui Alvydui Medalinskui, buvusiam Užsienio reikalų ministrui profesoriui Povilui Gyliui, inicijuotos net trys administracinės bylos prieš visuomenininką ir pirmąjį atkurtos Lietuvos kultūros ir švietimo ministrą Darių Kuolį. Visi protokolai surašyti už tariamus Susirinkimų įstatymo pažeidimus. Tačiau šie tariami pažeidimai subliuško, pradėjus juos nagrinėti teisme: Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas panaikino kaltinimus signatarams, o Vilniaus 3-iasis apylinkės teismas atmetė kaltinimą Povilui Gyliui. Regis, tuo policijos entuziazmas persekiojant mitingų organizatorius turėjo pasibaigti.
Tačiau ne. Prieš kelias dienas ji apeliacine tvarka apskundė Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nutartį, išteisinusią signatarus ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narį. Priminsime, juos policija kaltino už Susirinkimų įstatymo pažeidimus, neva signatarai kovo 17 -ąją Nepriklausomybės aikštėje surengė neteisėtą akciją šalies parlamentarizmui ir teisingumui remti.
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas (teisėja Virginija Liudvinavičienė) nustatė, kad signatarai įstatymų nepažeidė. Jie tinkamai naudojosi Konstitucijoje bei Susirinkimų įstatyme numatytomis laisvėmis ir teisėmis: laiku dėl organizuojamo mitingo pareiškimu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, laiku informavo apie tai, kur ir kada mitingas vyks. Šį faktą pripažino ir už renginių derinimą atsakinga savivaldybės komisija. Pripažino ji ir tai, kad išdavė signatarams pažymėjimą (leidimą) mitingui rengti, tačiau kitu laiku ir kitoje vietoje, nors to nenumato Susirinkimų įstatymas. Todėl teismas nustatė, jog ne mitingo rengėjai, o savivaldybė pažeidė Susirinkimų įstatymą. Teismo posėdžio metu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Edita Tamošiūnaitė nesugebėjo paaiškinti, kas ir kokiu būdu pranešė mitingo organizatoriams apie pakeistą rengiamo mitingo vietą ir laiką (iš tiesų niekas niekam apie tai nepranešė). Tarnautojams rodės savaime supranta, kad būtent jie turi teisę leisti ar neleisti rengti piliečių mitingus.
Susirinkimų įstatymo aiškinimas ir Europos Žmogaus Teisių teismo (EŽTT) praktika šioje srityje savivaldybės tarnautojams buvo netikėta naujovė: jie pirmą kartą išgirdo, kad valstybė turi ne tik negatyvią pareigą netrukdyti rengti taikius susirinkimus, bet ir pozityvią pareigą suteikti tokių susirinkimų dalyviams atitinkamą apsaugą. Kitaip tariant, valdžia ne suteikia malonę išduodama mitingo organizatoriams pažymėjimus (leidimus), o suderina su jais mitingo vietą ir laiką, prisiimdama įsipareigojimus užtikrinti susirinkimo dalyvių apsaugą, jei renginys nekelia grėsmės visuomenei. Visos grėsmės visuomenei yra detaliai aptartos EŽTT teismų praktikoje. Teismui išnagrinėjus bylos medžiagą paaiškėjo, kad signatarų surengtas mitingas jokių grėsmių nekėlė. Negana to, teismas nustatė, kad Lietuvos Susirinkimų įstatymo normos prieštarauja Konstitucijai ir Lietuvos ratifikuotoms tarptautinėms sutartims (konvencijoms).
Lietuvos žmogaus teisių asociacija (LŽTA) kreipėsi į Seimą ir Teisingumo ministeriją dėl Susirinkimų įstatymo atitikties Konstitucijai ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai. Iš Teisingumo ministerijos ir Seimo gauti paaiškinimai, kad 2012 metų gegužes 17 dieną Seime įregistruotas Seimo Žmogaus teisių komiteto teikiamas Lietuvos Respublikos Susirinkimų įstatymo pakeitimo įstatymo projektas - nauja jo redakcija (Nr. XIP-1599(3). Taigi pagaliau pripažinta, kad dabartinis Susirinkimų įstatymas yra ydingas, juo galima piktnaudžiauti, ir todėl būtina jį keisti.
Tuomet kyla klausimas: ko siekia policija?
Deja, policija čia niekuo dėta. Vargu ar savo iniciatyva ji imtųsi ginčyti teismų nutarimus ir toliau persekioti visuomenininkus. Šioje konstitucinių teisių dramoje policija tėra vykdytoja.
Tačiau kas šio proceso užsakovai?
Europarlamentaro Leonido Donskio nuomone, Lietuvoje pradedamas įgyvendinti Rusijoje taikomas visuomenės valdymo modelis, kai valdžia, siekdama visiškai užvaldyti visuomenę, naudoja ne brutalią jėgą, o teisę. Tai nėra tikroji teisė, o piktnaudžiavimas ir manipuliavimas ja - piktnaudžiavimas visa teisine sistema, kai selektyviai taikant įstatymus siekiama įbauginti opozicinius judėjimus. Būtent politinis elitas pažeidinėja Lietuvos Respublikos Konstituciją ir tarptautinius įsipareigojimus, mėgindamas priversti Lietuvos teismus, jų teisėjus ir policiją vykdyti politinius užsakymus. Apmaudžiausia, kad piliečiai, dažnai neįsigilinę į procesines subtilybes, piktinasi teisėjais – juk visuomenininkus teisia ne valdžia, o teismai! O bylos prieš piliečius kurpiamos valdžios kabinetuose.
LŽTA įsipareigoja atstovauti signatarams Vilniaus apygardos teisme. Kartu įsipareigoja informuoti tarptautinę bendruomenę apie Lietuvoje padažnėjusius tarptautinių sutarčių (konvencijų) pažeidinėjimo faktus.
Sovietų sąjunga taip pat buvo ratifikavusi Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją ir tarptautines žmogaus teisių konvencijas, įskaitant ir 1975 metų Helsinkio pasitarimo Baigiamojo akto dokumentus. Bet kitamanių teismai, kalinimas ir trėmimai rodo, kad jokių tarptautinių sutarčių nebuvo laikomasi.
Ar istorija kartojasi? Bent jau ryškėja bjaurios iš praeities į dabartį persimetusios jos grimasos.
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]