Boguslavas Gruževskis: Ekonomika auga, o žmonės ir visuomenė nelaimi. Kas tada laimi?

Lietuvoje ekonominė krizė baigėsi, o socialinė ir demografinė krizė tik įsibėgėja. Šį rudenį žiniasklaidoje ne kartą sklandė skaičiai, kad mokyklas lanko 30 proc. mažiau vaikų nei prieš dešimt metų. 2012 metais Lietuvoje gimė 30 459 vaikai – tuo metu net kriziniais 2009–2011 metais gimdavo 5–6 tūkst. vaikų daugiau. Girdime gražius skaičius, kad Lietuvos BVP auga sparčiausiai ES, įmonių eksportas siekia naujus rekordus. Tačiau kiekvieną mėnesį iš Lietuvos išvyksta 1 500 žmonių daugiau, nei sugrįžta. „Eurostat“ puslapyje yra pastaba, kad Lietuva ir Latvija kiekvienais metais patiria didžiausią gyventojų sumažėjimą visoje Europoje. Tuo metu didelius ekonominius sukrėtimus patiriančiose šalyse – Graikijoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje – gyventojų ne mažėja, o daugėja. O kaimynėje Lenkijoje nebuvo nei ekonominių, nei demografinių duobių. Nejučiomis peršasi išvada, kad socialinį ir demografinį nykimą skatina ne tik objektyvios priežastys. Kokios jos? Apie tai Marius Matulevičius kalbasi su profesoriumi Boguslavu Gruževskiu, kuris vadovauja Darbo ir socialinių tyrimų institutui.

– Politikai ir bankų analitikai džiaugiasi ekonomikos atsigavimu. Vienu svarbiausių rodiklių laikomas BVP (bendrojo vidaus produkto) didėjimas. Taip pat garsiai skelbiama („Eurostat“ 2013 metų pirmojo pusmečio duomenimis), kad pagal sukuriamą BVP dalį vienam gyventojui pralenkėme Estiją ir Latviją. Ar šis ekonominio efektyvumo šuolis reiškia, kad žmonių gyvenimas gerėja?

Prof. Boguslavas Gruževskis

– BVP augimas – sintetinis rodiklis, charakterizuojantis ekonomikos būseną. 2009 metais mūsų šalies BVP smuko 14,7 proc., o bedarbių buvo 225 tūkst. (13,7 proc.). 2010 metais Lietuvoje BVP augo 1,4 proc., tačiau darbo neturėjo 291,1 tūkst. gyventojų (17,8 proc.). O 2011 metais stebėjome 5,9 proc. bendrojo vidaus produkto šuolį, tačiau nedarbas mažėjo tik simboliškai – iki 15,3 proc. – ir buvo didesnis nei per patį sunkmetį 2009-aisiais. Net ir 2012 metais, kai ekonomika augo 3,5 proc., žmonių, neturinčių darbo, buvo dvigubai daugiau nei iki krizės. Kita vertus, mėnesinis darbo užmokestis (brutto) per pastaruosius 4 metus padidėjo tik 35 eurais (121 Lt). Tuo metu Latvijoje šis padidėjimas buvo 3 kartus didesnis, o Estijoje – 6 kartus. Matote, BVP apie socialinius tikslus mažai ką pasako. Jau penkeri metai Lietuvoje pagrindiniu ekonomikos tikslu įvardijamas verslo sąlygų gerinimas, o pagrindiniu ekonominės gerovės rodikliu laikomas BVP prieaugis. Manyčiau, kad toks mąstymas yra nusikaltimas. Aišku, kai kurie ekonomikos rodikliai džiugina, bet ar tie ekonomikos rezultatai pateisina bendrą visuomenės raidos smukimą, žmonių praradimą, skurdo paplitimą ir gyventojų nepasitenkinimą?

– Politiniam elitui tikriausiai atrodo, kad gerėjantys ekonomikos rodikliai lemia teigiamus socialinius pokyčius.

– Mūsų šalis tarsi turi visas nacionalinės valstybės demokratines institucijas – parlamentą, savivaldybes, nacionalinį saugumą užtikrinančias institucijas. Atrodytų, visos šios institucijos turėtų tarnauti visuomenei ir stebėti, kokia Lietuvos socialinė raida.

Tad galime kelti klausimą: kokia funkcionuojančios valstybės misija? Kaip ji reaguoja į didžiulius socialinius pokyčius? Praeitos vyriausybės ūkio ministras tiesiais šviesiai pasakė, kad darbo vietų kūrimas – tai ne jo atsakomybė. Požiūris, kad ekonominė politika turi užsiimti tik verslo sąlygų gerinimu, primena XIX amžiaus pabaigos nuostatas. Nuo XIX amžiaus pabaigos iki XX amžiaus vidurio verslo plėtra lėmė užimtumo didinimą. Šiandien galima didinti apyvartas ir pelnus mažinant darbo išteklius. Įmonės lygmeniu jūs galite išlikti efektyvus, kai mažiau žmonių gali generuoti didesnes pajamas. Tačiau jei šalia augs nedarbas, anksčiau ar vėliau socialinės deformacijos atsigręš prieš ekonominį progresą ir silpnins verslo pozicijas.

Beje, net dirbantieji buvo priversti susidurti su išgyvenimo problemomis. Ilgą laiką Lietuvoje minimalus darbo užmokestis (674 Lt į rankas) buvo mažesnis nei oficialiai nustatytas pragyvenimo minimumas. Tai vertė daryti išvadą, kad Lietuvoje didėja įteisintas išnaudojimas. Tad stebime paradoksalią situaciją – ekonomika progresuoja, o žmonės ir visuomenė nelaimi. Kas tada laimi? Kas turi teisę laimėti, jeigu nelaimi visuomenė?

Žinoma, galima visaip manipuliuoti skaičiais, jei norime didžiuotis savo laimėjimais. Galima naudoti plačiajuosčio interneto skvarbos rodiklį arba sergančiųjų AIDS tendencijas. Tačiau dažnai atskiri ekonomikos rodikliai yra beprasmiški, jei nekreipiama dėmesio į valstybei ir visai visuomenei gyvybiškai svarbias tendencijas. Mano manymu, valstybės esmė – tai jos piliečiai ir jų gerovė. Viskas, kas yra daroma valstybėje, turėtų tarnauti piliečių interesui. Piliečių interesą galima apibūdinti dviem kriterijais – kiekybiniu ir kokybiniu. Ką reiškia kiekybinis interesas? Svarbu, kad valstybėje piliečių tiesiog būtų, jų daugėtų, o ne mažėtų. Kitaip nebus kam toje valstybėje dirbti, kurti, o prireikus – ginti ją. Kokybinis gyvenimo rodiklis – svarbu, kad piliečiai neskurstų ir jų gyvenimo lygis nekristų. O visi kiti rodikliai – plačiajuosčio interneto, bendrojo vidaus produkto, parduodamų kompiuterių skaičius – tėra tik medžio lapai. Žiūrėdami į vieną lapą, negalime pasakyti, ar sveikas kamienas. Tad vertindami visuomenės gyvenimo esmę turime įvertinti piliečių gyvenimo kokybę ir kiekybę.

– Lietuvoje per 7 metus gyventojų sumažėjo apie 430 tūkst. – nemaža dalis emigravo, o gimstamumas buvo mažesnis nei mirtingumas. Kokios numatomos tendencijos artimiausiems 10–20 metų, jei ši problema netaps nacionalinės svarbos interesu ir nebus bandoma situacijos keisti?

Emigracijos tendencijos. 2013 m. iš Lietuvos išvyko 11 800 žmonių daugiau, nei sugrįžo.

Imkime vieną pagrindinių rodiklių – gyventojų skaičiaus pokytį. Po gyventojų surašymo 2011 m. mūsų buvo 3 mln. 52 tūkst. Šių metų pabaigoje gyventojų skaičius tesieks 2 mln. 97 tūkst. („Eurostat“). Kas skatina gyventojų skaičiaus mažėjimą? Žinoma, pirmiausia – emigracija. Per pastaruosius ketverius metus išvyko 171,4 tūkst. žmonių daugiau, nei sugrįžo. Per šių metų 8 mėnesius neigiamas skirtumas – 11,8 tūkst. Migracija mažėja, bet ne tokiu tempu, kaip mes norėtume. Kita vertus, gyventojų skaičiaus mažėjimą lemia ir kita bloga tendencija – gyventojų prieaugis yra neigiamas. Kiekvienais metais Lietuvoje daugiau žmonių miršta, nei gimsta. Ši tendencija – mažo gimstamumo – jau vyrauja gana ilgai.

Tai „Eurostat“  prognozė. Mėlynas kontūras žymi, kaip keisis gyventojų struktūra. Matyti, kad vyresnių žmonių bus gerokai daugiau nei jaunų. Tokia situacija gali susiklostyti jau 2035 m., nes diagrama kurta prieš krizę.

Štai diagrama, kuri turėtų kabėti prie kiekvieno politiko darbo stalo – ministro pirmininko, prezidentės, Seimo pirmininko. Tai mūsų visuomenės amžiaus struktūra. Ji rodo, kiek žmonių mūsų šalyje gyvena, kiek gimsta, kas sudaro darbingos visuomenės branduolį, kiek jų galėtų ginti savo valstybę. Kiekvieno Lietuvoje dirbančio žmogaus pastangos, nuo virėjos iki politiko, atrodo, turėtų būti nukreiptos į tai, kad ši visuomenės grupė ne mažėtų, o didėtų. Deja, kol kas darbingos tautos gretos retėja. Iki 2010 metų naujai ateinančių žmonių į darbo rinką kasmet sulaukdavome apie 50 tūkst. Tačiau jau 2011 metais pradėjo gerokai mažėti žmonių, ateinančių kurti šalies ir savo gyvenimo. O per artimiausius 15–20 metų darbingų žmonių dar sumažės. Dugnas bus pasiektas, kai dirbti pradės vaikai, kuriems dabar 6–8 metai. Šios kartos gimusiųjų skaičius tesiekia 30 000. (Beje, dalis jų išvyksta iš Lietuvos su emigruojančiomis šeimomis.) Tada ir pajusime tikrąją duobę. Jauniausių kartų gretos yra beveik dvigubai mažesnės nei gimusiųjų 1950–1990 metų laikotarpiu. Net jeigu mums pavyks apmažinti emigraciją didinant savo šalies ekonominius pajėgumus, gyventojų vis tiek mažės. Deja, gimstamumas nedidės, nes nebus kam gimdyti.

– Vadinasi, galime teigti, kad susiformuos neigiama demografinė spiralė, kuri gali sukelti dar didesnių socialinių bėdų?

– Žinoma, galima tikėtis, kad šeimos, esančios demografinės brandos taške, galėtų turėti po antrą ar trečią vaiką. Tačiau savaiminio šios tendencijos pagerėjimo neturėtume laukti. Šeimų gerovė šiuo atveju turėtų gerokai pasistiebti, žmonės turėtų užsidirbti ne tik pragyvenimui, bet ir savo laisvalaikiui. Kol kas stebime atvirkštinius procesus. Dėl migracijos artimiausiais metais neteksime po 20 tūkst. gyventojų kasmet. Tarkime, labai stengiantis šį skaičių pavyktų sumažinti iki 10 tūkst. Tačiau mirtingumo ir gimstamumo neigiamas skirtumas dabar siekia 6 000–10 000. Šis skaičius nuolatos didės, nes vyresnio amžiaus žmonių kiekvienais metais bus vis daugiau, palyginti su jauniausiomis kartomis. Galbūt gyvensime ilgiau, labai norėtųsi tuo tikėti, bet pagyvenusių žmonių skaičius bus vis didesnis, tad ir mirštančiųjų bus daugiau. Dabartinė 23–25 metų jaunimo karta dar galėtų laikinai padidinti gimstamumo rodiklius, tačiau po kelerių metų ims vyrauti jaunos, ne tokios gausios kartos, todėl gimusių žmonių skaičius neišvengiamai mažės. Vėlgi išlieka natūralus pavojus, kad dalis jaunimo, 20–30 metų, išvyks iš Lietuvos. Ši gyventojų grupė yra mobiliausia. Išvada – mūsų ateities visuomenės pamatas yra labai pažeidžiamas. Tad kol kas, šachmatininkų terminais kalbant, yra pato padėtis. Viena vertus, turime didžiausiomis pastangomis apriboti emigraciją, kita vertus, negalime sustabdyti natūralaus žmonių praradimo, nes gimstamumo ir mirtingumo santykis yra neigiamas.

Taigi, jeigu labai visi stengsimės, geriausiu atveju prarasime po 12 000–15 000 žmonių kasmet. Turiu omenyje lankstesnes socialines garantijas jaunimui, jauniems tėvams, darbo vietų kūrimą, didesnį saugumą, sveiką kultūrinį gyvenimą bet kuriame provincijos miestelyje. Labai svarbu, kad darbdaviai sugebėtų jauniems žmonės mokėti ne vergišką darbo užmokestį (apie 60–70 proc. žmonių išvyksta iš Lietuvos turėdami darbą). Tik tokiu atveju skatintume žmones pasilikti tėvynėje, kurti šeimas ir gimdyti vaikus. Tačiau, esant dabartinėms gyvenimo ir ekonominėms sąlygoms, Lietuvoje gyvenančiųjų kas metus sumažės po 20 000. Tad po dešimties metų mūsų šalies gyventojų skaičius tesieks 2,7 mln., o po 20 metų bus mažiau nei 2,5 mln.

Dėl mažo gimstamumo Lietuvos senėjimo procesas – vienas sparčiausių Europoje.

– Tad kaip atrodys visuomenė 2035 metais?

Labai norėtųsi kalbėti apie optimistinius scenarijus. Dievo keliai nežinomi – gal įvyks koks nors teigiamas lūžis. Tačiau šiandien galime vertinti esamus skaičius ir jais remdamiesi bandome įsivaizduoti 2035 metų Lietuvą. Kokia bus gyventojų sudėtis? Galime prognozuoti, kad visuomenės struktūra bus labai nestabili. Daugiau nei 50–60 proc. gyventojų bus vyresni nei 50 metų. Apie 15 proc. bus vaikai iki 15 metų. Tik 35 proc. žmonių bus darbingasis Lietuvos potencialas. Matome kelias ateities visuomenės problemas. Pirma, sudėtinga bus palaikyti vyresnio amžiaus žmonių socialines garantijas, nes mažės žmonių, mokančių draudimo mokesčius. Antra, mažesnis žmonių skaičius tiesiogiai lemia mažesnį darbo vietų skaičių, mažesnę vartojimo rinką ir mažesnius mokesčius į biudžetą. Mažės ir socialinio draudimo įmokos. Akivaizdu, kad sudėtingiau bus išlaikyti ir socialinę infrastruktūrą – mažės mokyklų, vaikų darželių tinklas. Paradoksalu, kad dabar nemažai ES pinigų skiriama Lietuvos teritorijų infrastruktūrai gerinti, tačiau tos teritorijos tuštėja.

– Kas galėtų pakeisti šias tendencijas?

– Manyčiau, svarbiausia yra ekonominės politikos suvokimas ir drausmė. Ekonominės pastangos turėtų garantuoti ne tik pelną ar gamybos didinimą, bet ir užimtumą bei socialinį žmogaus orumą. Bet kokios lengvatos verslui, kurios negeneruoja naujų darbo vietų, turėtų būti stabdomos. Gamyba ar kitos verslo šakos, kurios nekuria darbo vietų ir remiasi tik pačia pigiausia darbo jėga, tik alina visuomenę. Žmonės lieka nepatenkinti, negali išnaudoti savo kompetencijų, eikvoja savo laiką, jėgas, o jų socialinė ir emocinė būsena tik blogėja. Ar tokie verslai atitinka mūsų nacionalinius interesus? Vietos ar užsienio investuotojai, kuriantys tvarius, efektyvius verslus, kurie teikia socialinę grąžą darbuotojams ir visai visuomenei, turėtų būti skatinami. Jiems turėtų būti skirtas prioritetas skirstant ES paramas. Valstybė turėtų rūpintis tais, kurie rūpinasi valstybe. Iš demografinių tendencijų matome, kad socialiniai ir nacionaliniai tikslai yra susiję. Tad darbdaviai, kurie stengiasi darbuotojams mokėti socialinį orumą garantuojantį atlygį, gali būti palaikomi. Kitas svarbus dalykas – investicijų pritraukimas. Tokios įmonės kaip „Investuok Lietuvoje“ turėtų gerokai energingiau platinti po visą pasaulį informaciją apie tas Lietuvos vietas, kur galima investuoti. Kol kas tokio aktyvumo nematyti. Lietuvos provincijose verkiant reikia investicijų, ten dar yra darbingų žmonių, palyginti nebloga infrastruktūra – keliai, telekomunikacijos tinklai. Tačiau po penkerių metų ten gali nebelikti darbingų žmonių – jie emigruos arba pasitrauks į miestus. Žinoma, sudėtinga priversti kapitalą judėti ten, kur mums reikia. Visas vadybos menas ir yra tas, kad investicijos keliautų ten, kur jų gyvybiškai reikia.

Kas trečias Lietuvos gyventojas skursta. Net dalis dirbančių žmonių yra žemiau skurdo ribos.

Latvijoje taip pat didelė emigracija. Portugalijoje mažėja darbo vietų. Mes nesame išskirtiniai. Tačiau jei kalbame apie mūsų valstybės likimą, mūsų vaikų ateitį, mūsų šalies biudžetų panaudojimą, mūsų tėvų senatvę, tai turime pirmiausia koncentruoti dėmesį į nacionalinį interesą. Mes šiame pokalbyje nebandome tik padejuoti. Tiesiog norisi parodyti milžinišką problemos mastą ir paskatinti mąstyti apie galimus neatidėliotinus sprendimus. Beje, čia aptariami statistiniai duomenys buvo pateikti Europos socialinių reikalų komitete, ten dalyvavusieji problemą suprato. Manyčiau, buvo galima kreiptis dėl gerokai didesnės paramos iš ES naujajame biudžete. Tačiau iš Lietuvos pusės niekas nesureagavo. Statistiniai duomenys tam ir yra reikalingi, kad galėtum pabandyti keisti žaidimo taisykles.

– Grįžkime prie emigracijos problemos. Kai kurie politikai sako, kad emigracija nėra blogis. Globaliame pasaulyje žmonės laisvi rinktis, kur jiems dirbti ir gyventi.

– Taip, sutinku, jei į tai žiūrėtume iš globalios ekonomikos interesų pusės. Tačiau mes šiuo atveju kalbame apie Lietuvos nacionalinį interesą. Neneigiame laisvo žmonių judėjimo principo. Nesmerkiame žmonių, kurie emigruoja. Tačiau labai norėtume, kad jie neišvažiuotų. Kalbame apie Lietuvos ateities perspektyvas. Šiuo požiūriu politikų požiūris į emigraciją kaip į teigiamą dalyką yra neatsakingas. Toks požiūris yra nesąžiningas. Su išvykstančiais žmonėmis prarandame ne tik darbo jėgą. Prarandame kultūrą, tradicijas, žinias, verslumo dvasią. O svarbiausia – mes prarandame visuomenės vientisumą. Esame maža tauta, tad atsakomybė dėl pasitraukiančių iš Lietuvos gyventojų turėtų būti didesnė. Tad jei kalbame apie Lietuvos ateities formavimą, turime iš paskutiniųjų stengtis, kad žmonės jaustų pasitenkinimą čia gyvendami. Mūsų valstybės perspektyvos dėl emigracijos ir demografinių problemų yra gana niūrios. Nereikėtų painioti individo laisvės ir valstybės ateities problemų. Deja, kartais atrodo, kad mažai kam rūpi valstybės ateitis.

– Bet jūs tuo rūpinatės.

– Aš negaliu žiūrėti į šiuos dalykus tik kaip mokslininkas. Esu dėkingas šiam kraštui, kuriame užaugau, čia mano tėvynė, čia mano vaikų ateitis. Labai norėtųsi, kad Lietuvoje kiekvienam būtų saugu ir ramu gyventi.