Dalius Stancikas. Vargas dėl biografijos

Negerai, kai valstybės vadovas turi rimtų biografijos dėmių. Dar liūdniau, kai jų nepripažįsta, bando nuslėpti. Ir jau visai ne kas, kai į šį reikalą įtraukiamos valstybės institucijos, tūkstančiai piliečių, nuoširdžiai tikinčių, kad gindami prezidentą, jie gina ir save, savo valstybę.

Neabejoju, kad jei ne sviestu su ikrais tepta, Kremliaus akademijos diplomu ir spec. privilegijom žymėta D. Grybauskaitės karjera okupacijos laikotarpiu, jos kolaboravimas su Maskva ne tik dvejus Sąjūdžio metus, bet ir jau atkūrus nepriklausomybę, jei ne bandymai visa tai užtušuoti (kiekvienas kariavome savo mažuosius pasipriešinimo karus ten, kur tuo metu buvome), nebūtų reikėję nei tos VSD ir Prezidentūros kurptos slaptos pažymos, kaip neva rusai ruošiasi kompromituoti mūsų bekompromisę Prezidentę, nei to skubaus slaptos pažymos išslaptinimo (labai prasto precedento), nei visos tos politinės košės su valstybės paslapties nutekinimo istorija, pasibaigusia visišku mūsų Temidės ir Konstitucijos pralaimėjimu – kas dabar tikės, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms visi asmenys lygūs?

Jei ne tokia D. Grybauskaitės biografija, nebūtų nei Rūtos Janutienės knygos „Raudonoji Dalia“ (kuri, beje, atsirado TV3 neteisėtai uždraudus jos laidą apie Prezidentės biografiją), nei tos knygos platinimo Europos Parlamente, dėl ko itin susirūpino ne tik Prezidentė, jos portalas DELFI, bet ir geriausias pokerio lošėjas Europarlamente. Nebūtų ir vėl pritemptų kaltinimų Kremliui, nes tik visiškai susireikšminę ar kitus paskutiniais naivuoliais laikantys gali sumąstyti, kad D. Grybauskaitės kompromitavimas šiuo metu labiausiai rūpi ne kokiam nuo teismo bėgančiam V. Uspaskichui ar savo partiečius nuo STT ginančiam R. Paksui, o Rusijos ekonominėje krizėje, Ukrainos kare paskendusiam pačiam Rusijos prezidentui V. Putinui, kuris (kaip logiška!) svarbiausiai savo kovai naudoja ne jau žadėtus slaptus Kremliaus fondus, bet pagal Kremliaus nupešiotų lietuviškų archyvų likučius parengtą lietuvišką R. Janutienės knygą...

Taigi, jei nebūtų tokios D. Grybauskaitės istorijos ir pastangų ją nuslėpti, nebūtų ir visų tų vaikiškų sąmokslo teorijų, nes tiesiog nebūtų apie ką rašyti ir kuo šantažuoti – juk tokių vargų dėl savo biografijų neturi nei kitų Baltijos valstybių vadovai, nei tie Europos lyderiai (pvz., Vokietijos kanclerė), kurių žodis dėl sankcijų Rusijai išties yra lemtingas.

Jei nebūtų tokios D. Grybauskaitės biografijos, manau, nebūtų ir tokių neadekvačių jos pareiškimų (jau Sąjūdžio laikais pastebėjom, kad aršiausiais antikomunistais tapdavo patys komunistai), kaip kad Rusija – teroristų valstybė, naudingų Kremliaus propagandai ir prieštaraujančių ES strategijai Kremliaus aplinkos ir jai skirtų sankcijų netapatinti su visa Rusija.

Jei nebūtų tokios D. Grybauskaitės biografijos, manau, kad ir šiandieniniai prokuratūros ir saugumo vadovai ramiai sulauktų savo antros kadencijos: juk iki triukšmo dėl nutekintos slaptos pažymos Prezidentė taip narsiai juos gynė nuo visų kritikų. Tačiau vyrai nepateisino įdėtų vilčių – lemiamu priešrinkiminiu laikotarpiu jų vadovaujamos institucijos neapgynė Prezidentės reputacijos, todėl ir vėl viską moteriškėms teko daryti pačioms: derinti „slaptas“ pažymas, tekinti jas žiniasklaidai, laimėti rinkimuose, o po to dar gintis teismuose…

Jei nebūtų tokios D. Grybauskaitės biografijos, nebūtų ir tokio mokslo diskreditavimo – kitaip negaliu pavadinti projekto „Mokslo pieva“ sukurptos ataskaitos apie „Radikalia politinės valdžios kritika pasižyminčių tinklalapių socialinį tinklą“, kuriai vadovavo Vytauto Didžiojo universiteto atstovai: prof. Tomas Krilavičius ir Justina Mandravickaitė bei socialinių mokslų daktaras Vaidas Morkevičius.

Tai turbūt pirmasis toks atvirai prieš demokratiją nukreiptas „mokslinis“ darbas, kurio tikslas – išaiškinti tuos, kurie šiandienos geopolitiniame kontekste peržengia valdžios kritikavimo ribas ir taip tarnauja Rusijos informacinėms atakoms Lietuvoje, pasitelkiančioms marginalius, radikalius internetinius informacijos sklaidos kanalus, „alternatyvias nuomones“.

Žodžiu, sėdo keli mokslininkai – dėstytojai, pasitelkė dar kelis studentus, gavo finansavimą iš UAB „Philip Morris Baltic“, turinčios labai aiškų verslininkišką interesą įtikti aukščiausiai valdžiai, ir padarė tai, ko iki šiol per tiek metų nesugebėjo visas Valstybės saugumo departamentas: išaiškino priešui naudingus 62 sklaidos kanalus. Tarp jų net tokius, kaip asmeniniai tinklalapiai Tomo Vilucko, vieno iš aktyvesnių krikščionybės apologetų, kurio kūrybinę veiklą, deja, riboja rimta negalia – raumenų atrofija – Tomas valdo tik du pirštus, ar Artūro Račo, buvusio svarbiausios žinių agentūros BNS vyr. redaktoriaus. Populiariausiu, taigi, matyt, ir pavojingiausiu, nustatytas buvusio pirmojo švietimo ministro Dariaus Kuolio sutelkto inteligentų sambūrio tinklalapis Tiesos.lt! Vis dėlto žaviausia, kad visas Kremliaus įtakos tinklas (tiksliau, tinklelis, nes jame nėra žiniasklaidos ryklių) išaiškintas per kelis mėnesius ir štai kokiu būdu: naudojant Google paiešką ir raktinį žodį prezident aptikta, kad iš visų valdžios institucijų būtent prezidentas, kaip institucija, arba prezidentas, kaip asmuo, buvo tas, kuris susilaukė vienos aštriausių ir nekonstruktyviausių kritikų.

Ak, štai kas mokslininkams užkliuvo – Prezidentė kritikuojama kaip asmuo! Vadinasi, vėl ta biografija, vėl mažieji pasipriešinimo karai. Nežinau amžiaus tyrėjų, nustatančių, kas yra, o kas nėra konstruktyvi kritika, bet noriu priminti, kad už tokį tyrimą pirmajame atkurtos nepriklausomybės dešimtmetyje jie būtų mažų mažiausiai nušvilpti tūkstantiniame mitinge. Tuomet laisvės ir „nekonstruktyvios kritikos“ prieš Prezidentą, kaip asmenį, buvo tiek daug, kad pirmasis atkurtos Lietuvos prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas dėl jos nebekandidatavo antrajai kadencijai. Beje, tai „nekonstruktyviai kritikai“, ypač dėl komunistinės A. Brazausko praeities, vadovavo būtent dabartiniai konservatorių lyderiai, kurie šiandien panašią kritiką prieš Prezidentę vadina Rusijos „minkštosiomis galiomis“.

Okupacijos metais kas yra nekonstruktyvi kritika, t.y. ko negalima spausdinti, nustatydavo tokia komunistinės cenzūros įstaiga, vadinama Glavlitas – buvusi komunistinė nomenklatūra, taigi ir Prezidentė ją gerai žino. Panašiu principu, tik gal kiek subtiliau veikia ir dabartinis Kremlius, privertęs Rusijos žiniasklaidą šukuoti tik pagal plauką: naujienas perduoti tik iš valdžios matymo lauko, be jokių kenkėjiškų alternatyvių nuomonių. Panašu, kad greitai mes Lietuvoje tokią tiesioginę Kremliaus propagandą uždrausime, o tuomet jau imsimės savų radikalų, kurie šiandienos geopolitiniame kontekste peržengia valdžios kritikavimo ribas. Savo Glavlitą jau turime, blogiukų sąrašas nustatytas net moksliniais metodais, tereikia tik ryžtingo Valstybės saugumo departamento.

Deja, nemaža visuomenės dalis būtų palanki tokiai cenzūrai: ji, kaip ir tie mokslininkai, nuoširdžiai tikinti, kad Prezidentės kritika, jos okupacinių laikų biografijos tyrinėjimas – tai ne būtina viešumo ir demokratijos sąlyga, o priešo užsakytas kenkimas savai šaliai.

Bet lygiai taip pat ir rusai, kurių mes bijome, nuoširdžiai tiki, kad be V. Putino sugrius jų didžioji tėvynė, o Kremliaus žiniasklaidos, kurią norime drausti, propaganda skamba maždaug taip: jei Vakarai puola V.Putiną – puola visą Rusiją, o kas to nesupranta, kas kriziniu valstybei laikotarpiu rengia protesto mitingus, knisasi po prezidento biografiją, turtus, moteris – tas akivaizdus priešų šnipas! Todėl tokiems Rusijos opozicionieriams kaip Aleksejus Navalnas ir belieka su valdžios savivale kovoti per savo tinklalapį (kuris, Kremliaus nuomone, taip pat peržengia visas prezidento kritikos ribas) ten užrašant: mano tinklaraštis egzistuoja tik todėl, kad visuomenės informavimo priemonėse egzistuoja cenzūra.

Beje, savo tinklaraštyje Kremliaus persekiojamas A. Navalnas (teismai jam skyrė namų areštą) valdančiąją partiją Vieningoji Rusija atvirai vadina „vagių ir sukčių partija“. Spėkime iš trijų kartų į kokią kvalifikaciją mūsų „mokslininkai“ ir valdžios institucijos įrašytų tokio stiliaus lietuvišką kritiką ir ar A. Navalnui Lietuvoje, kaip ir Rusijoje, už tai nebūtų užmautas teismų apynasris? 

Bernardinai.lt