E. Kusaitė, įsižeidę prokurorai ir Ispanijos karalius

Šių metų birželio 28 dieną Vilniaus apygardos teismo kolegija, susidedanti iš pirmininko Arūno Kisieliaus, narių Jurgitos Mačionytės ir Pavelo Frolovo, paliko galioti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėjos Aušros Valinskienės balandžio 10 dienos nuosprendį, kuriuo Eglė Kusaitė pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso (BK) 290 straipsnį ir nuteista 10 minimalaus gyvenimo lygio dydžio bauda (1300 litų). Šis straipsnis numato valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimą.

Šiuo atveju nukentėję buvo prokurorai Justas Laucius ir Mindaugas Dūda. E. Kusaitei inkriminuoti žodžiai ,,prokuroras, mano manymu, yra... vykdo nusikaltimus... kaip jie gali žudyti žmones, tegu pasižiūri, ką jie daro su mano teta, artimaisiais... Laucius ir Dūda yra nusikaltėliai.“

Nesvarstydamas aplinkybių, kad E. Kusaitė šiuos žodžius pasakė žurnalistams po teismo posėdžio, o ne pareigūnams atliekant savo pareigas, sąvokas ,,žudyti“ bei ,,nusikaltėliai“ akivaizdžiai pavartojo kaip vaizdingą hiperbolę, o ne teisine prasme, ir sakė ,,mano manymu“, teismas nustatė, kad ,,/.../ nei prokuroras J. Laucius, nei M. Dūda įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nėra pripažinti kalti padarę nusikalstamas veikas, jų atžvilgiu taip pat nėra ir nebuvo pradėti jokie ikiteisminiai tyrimai, be to, nėra duomenų apie kaltinimus privataus kaltinimo bylose ar procesinius pažeidimus baudžiamojoje byloje, kurioje E. Kusaitė kaltinama pagal BK 250 str."

Toks formalus dėstymas apie ,,nekaltumą“ atrodo naivus, nes prokurorų veiksmai proceso metu liko visai nenagrinėti ir neleista tuo klausimu pasisakyti liudininkams. O juk situacija tokia: ką ir kaip gali įrodyti suimtasis, kai jo oponentas yra pareigūnas, kuris turi galias, tarsi įtvirtinančias jo pozicijos teisingumą ir teisėtumą, bet naudojasi jomis visiškai nekontroliuojamas?

Šio konkrečiu atveju kyla klausimas: ar prokuroras gali reikalauti besąlygiškos meilės, pagarbos, paklusnumo ir vien nekritiškų vertinimų iš asmens, kuriam pateikia kaltinimus? Pagarbą jis turi užsitarnauti tik jokių abejonių dėl objektyvumo, nešališkumo ir argumentacijos nekeliančia pozicija bei humanišku elgesiu. Jis privalo elgtis taip, kad suimtajam ar teisiamajam nekiltų jokių įtarimų dėl pareigūno angažuotumo.

Lietuvos teisinėje praktikoje nerasime kito atvejo, kad prokuroras savo kaltinamajam be pagrindinės bylos sudarytų dar tris papildomas, kaip pasielgta su E. Kusaite. Belieka ironizuoti, kad šį precedentą vertėtų įrašyti į teisės istorijos vadovėlius. Juk sunku patikėti, kad vos dvidešimties metų ribą peržengusi klaipėdietė būtų tokia nuožmi recidyvistė, kurią reikėtų taip ryžtingai tramdyti, o prokurorui taip galingai gintis. Pažvelkime iš šalies ir palyginkime realų jėgų santykį.

Kalbėkime atvirai: ši byla visuomenei atrodo neįtikinamai, spaudoje vadinama rezonansine. Pagal bylos autoriaus – Lietuvos Valstybės saugumo departamento (VSD, Romualdo Vaišnoro) - sumanymą pirmą kartą mūsų valstybės istorijoje, pasinaudojus neginčijamai nusikalstama Rusijos FSB (rus. ФСБ, Federalinė saugumo tarnyba) ir valstybinę sąmonę praradusia Lietuvos generaline prokuratūra, bandoma įspūdingomis jungtinėmis pastangomis kaip nors pagrįsti kaltinimą. Tam ir reikalingi teisiniai gudravimai, pritempimai ir hiperbolės. Bet negi tikimasi, kad E. Kusaitė, jos artimieji ir Lietuvos visuomenė nemato, kokiais baltais siūlais siuvama ši byla, absurdiška teisiniu, politiniu, humanitariniu ir istoriniu požiūriais? Ar tokiu atveju galima laukti pasitikėjimo ir pagarbos santykių tarp teisiamosios, VSD ir prokuroro? Kas suteikė pareigūnams absoliutaus neklystamumo prerogatyvą? Jei Lietuvoje klysta ministrai, aukšti pareigūnai, teisėjai, tai kodėl šios dvi tarnybos turėtų visada dirbti tik tobulai ir steriliai? Kas galėtų patvirtinti, kad jose dirba vieni idealistai, pasižymintys aukščiausia profesine kvalifikacija ir gerbiantys humanizmo vertybes, o kiekvienas jų judesys yra neklystamas? Tai tik iliuzija, kurią bandoma sukurti naudojantis tuo, kad šios tarnybos veikia iš esmės nekontroliuojamos.

Individualaus prokuroro, kaip ir VSD pareigūno, darbo niekas neprižiūri, jis prieš nieką neatsiskaito. Įslaptina savo veiksmus, ir visos struktūros pamaldžiai linkčioja. Juk jei ši byla būtų laiku patekusi į doro ir profesionalaus pareigūno, gebančio įvertinti politinį ir istorinį kontekstą, rankas, jis būtų ėmęsis darbo, o ne imitacijos. Kad taip neįvyko, tenka vertinti ne kaip menką kvalifikaciją, o kaip sąmoningą veiksmą, kurį lėmė suluošinta teisinė sąmonė.

Ilgas E. Kusaitės izoliavimas, prokurorui šališkai naudojantis teisiniais instrumentais, kad pagrįstų kaltinimo versiją, įstūmė jauną ir socialiai nebrandžią merginą į nelygiavertę padėtį, kurią ji nuolat jaučia ir mato. O kai iš beteisiškumo, nevilties ir pažeminimo susikaupusi neigiama energija prasiveržia, patirtį ir stipresniojo poziciją turintis prokuroras panaudoja tą proveržį papildomam kaltinimui. Žmogaus širdžiai šiame galios demonstravime vietos nėra.

Prokuroro ir kaltinamosios pasitikėjimo santykiai

Kaip aiškina pati E. Kusaitė ir jos artimieji, prokurorų veiksmai jos atžvilgiu buvo neordinarūs.

2009 metų spalio 26 dieną prokuroras J. Laucius raštu pareikalavo, kad suimta klaipėdietė būtų 15 dienų laikoma Vilniaus apskrities areštinėje, nors asmuo paprastai laikomas ten tik kelias dienas iki teismo kardomosios priemonės paskyrimo. Motyvas - ,,siekdamas užtikrinti suimtosios saugumą.“ Bet kokia grėsmė buvo kilusi jos saugumui? Nuo kokio pavojaus prokuroras neva saugojo jauną merginą, liepdamas laikyti šiurpiomis sąlygomis garsėjančioje areštinėje? Galima tik spėti, kad tikrasis tikslas - fiziškai ir moraliai palaužti, pasijutus beteise šiukšle jokių sanitarinių normų neatitinkančioje aplinkoje, kameroje su nešvaria skudurine patalyne, sugriuvusia lova, užsikimšusia dvokiančia kriaukle...

Tą pačią rudens dieną prokuroras J. Laucius tardė merginą basnirčią, be batų, vilkinčią tik šlapiomis pėdkelnėmis, atvestą per kiemo balas. Ilgai neatidavė jos turėtų rūbų, skyrė net dvi psichiatrines ekspertizes. Pasimatyti su teta leido tik po 4 mėnesių, o su motina – po 5 mėnesių nuo suėmimo. Tai tenka vertinti kaip psichologinį spaudimą. Teisme prokuroras J. Laucius aiškino, kad būdama laisvėje E. Kusaitė bėgtų į Rusiją, nes turinti vizą, o nuvykusi į Vokietiją domėjosi NATO bazėmis... Kaip paaiškinti tokį įspūdingą kaltinimų srautą, kuriuo kuriamas pavojingos tarptautinės nusikaltėlės įvaizdis?

E. Kusaitei pateikus prašymą surasti agentą ,,Arną“, kuris ją „globojo“ dar nuo ankstyvos paauglystės, prokuratūra 2010 metų birželio 29 dieną kreipėsi į Klaipėdos apygardos VSD, o ši jau kitą dieną (birželio 30-ąją) atsakė: ,,/.../ atlikus operatyvinius veiksmus ,,Arno“ asmenybė nenustatyta“. Ir tai - per vieną dieną! O juk šis agentas, anot E. Kusaitės, buvo net padirbęs jai pasą Aset Žucharnijevos vardu. Buvo atmesti iš esmės visi gynybos prašymai, o teismo posėdžiai vyko už uždarų durų. Įdomu ir tai, kad iš pradžių M. Dūda kaltino E. Kusaitę bendravimu su ,,teroriste“ iš Azerbaidžano Laila, bet vėliau šis motyvas visai dingo. Mat azerbaidžaniečių tarnybos įvertino tai kaip prasimanymą, bandant sulipdyti tarptautinį kaltinimo kontekstą. Mūsų žiniomis, Laila yra paprasta darbininkė, o jos vyras – dagestanietis, kilęs iš kaimyninės Čečėnijai šalies. Gal todėl ir bandyta įžvelgti kokią nors sąsąją su terorizmu?

Galima tik įsivaizduoti, kaip jautėsi jaunutė ir – pakartosiu - socialiai nesubrendusi mergina, kai  Lietuvos generalinėje prokuratūroje ją tardė net trys Rusijos FSB pareigūnai (čekistai). Jai tai turėjo atrodyti kaip agresyvus psichologinis spaudimas. Šiems svetimos valstybės saugumiečiams net buvo leista pasirašyti Lietuvos pilietės apklausos protokolą, nors Lietuvos Baudžiamojo proceso kodeksas to nenumato. Kodėl šioje byloje buvo įteisintas nusikalstamos Rusijos FSB pareigūnų, kaip ,,proceso dalyvių“, dalyvavimas? Per apklausą, kurioje dalyvavo M. A. Savickij (Rusijos FSB Tardymo valdybos skyriaus viršininkas), J. V. Šatalov (Rusijos FSB operatyviniam darbuotojas) ir A. V. Fisiukov (Rusijos FSB Tardymo valdybos vyresnysis tardytojas), suimtoji turėjo pasijusti visiškai beteisė.

Tad nėra ko stebėtis, kad visi šie veiksmai suformavo neigiamą terorizmu apkaltintos klaipėdietės požiūrį į prokurorus.

O juk reikia prisiminti ir kitą svarbų, bet taip ir neištirtą dalyką - E. Kusaitė ir jos artimieji liudija, kad dar nuo 2003-jųjų, kai jai buvo vos 14 metų, ją supo reto keistumo „globėjai“. Vėliau jau sulaukusiai pilnametystės VSD pradėjo bylą ir pritaikė nusikaltimo imitavimo modelį, primenantį ypatingai intensyvius provokacinius veiksmus. O motinai, kuri kreipėsi į Klaipėdos apygardos VSD teroristinio skyriaus vadovą prašydama patarimo ir pagalbos, buvo sakoma nusiraminti, nes čia esą nieko ypatingo nevyksta... Galima tik įsivaizduoti šoką ir siaubą, kurį ši mergina, jos motina ir teta patyrė sužinojusios apie tikrąją VSD veiksmų prasmę.

Prokuroro J. Lauciaus pozicija

Prokuroro J. Lauciaus charakterį apibūdina jo pareiškimas: ,,Kai kurių asmenų teigimas, kad Lietuvoje atliekant ikiteisminį tyrimą gali būti nepaisoma žmogaus teisių, yra nesuderinamas su demokratinės visuomenės principais, turi nusikalstamų požymių ir turi būti įvertintas teisiškai“ (,,Lietuvos žinios“, 2010-07-22). Prokuroras čia akivaizdžiai pademonstravo jam būdingą įsitikinimą savo visagalybe ir absoliučiu teisumu, paneigdamas tokias pamatines demokratijos vertybes, kaip žodžio laisvė ir teisė pareikšti nuomonę. Ir visa tai – iš siekio jėga užgniaužti bet kokią abejonę dėl bliūkštančių kaltinimų.

Generalinės prokuratūros etikos komisija tai įvertino tik kaip ,,emocinį proveržį“ (bet kodėl į tokį „proveržį“ neturi teisės E. Kusaitė?). Be to, ši komisija ,,prokurorų etikos kodekso normų pažeidimo nenustatė, tik rekomendavo prokurorui išvadas ir vertinimus tarnybinėje veikloje pateikti taip, kad būtų išvengta klaidingo interpretavimo viešoje erdvėje.“ (delfi.lt, 2010-09-17). Taigi, ir prokurorai kartais karščiuojasi bei klysta, o gal net ir peržengia savo kompetencijos ribas. Tai, kaip kolegos įvertino J. Lauciaus „proveržį“, dar kartą liudija įsijautimo į savo visagalybę sindromą. Šiuo atveju klaida, kurią padarė galingesnis, yra mažesnė, o silpnesniojo suklydimas – didesnis... Kaip sakydavo romėnai – kas leidžiama Jupiteriui, tas neleidžiama jaučiui.

Vilniaus apygardos teismas - prokurorų pusėje

Prokuroras J. Laucius siekė absoliučiai izoliuoti 2009 metų spalio 24 dieną suimtą E. Kusaitę, taip palaužiant ją psichologiškai ir apribojant gynybos galimybes. 2010 metų liepos 22 dieną Vilniaus apygardos teismo teisėja Teresėlė Kazlauskienė pratęsė merginos suėmimą dar dviems mėnesiams.

Tačiau 2010 metų rugpjūčio 5 dieną Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas Viktoras Kažys po 217 dienų kalinimo panaikino kardomąją priemonę suėmimą kaip neturinčią teisinio pagrindo, nes nusikalstama veika įvykdyta nebuvo, o vien pareiškimas apie ketinimą dar nėra nusikaltimas.

Ir štai 2011 metų kovo 24 dieną, kai prokuroras M. Dūda prašė vėl ją įkalinti, E. Kusaitė žurnalistams pasakė tuos lemtingus žodžius, dėl kurių jai pateiktas naujas kaltinimas.

2011 metų balandžio 21 dieną Vilniaus apygardos teismo kolegija (Virginija Švedinė, Jūratė Damanskienė ir Artūras Pažarskis) patenkino M. Dūdos prašymą ir nurodė teismo salėje suimti E. Kusaitę, tuo metu jau 258 dienas gyvenusią laisvėje. Nutartis priimta taip skubiai, kad nebuvo nei nurodyta suėmimo trukmė, nei laukta apeliacijos. Susigriebta tik vėliau: papildoma nutartimi nustatytas 3 mėnesių suėmimo laikas...

Ypatingai žiauri atrodo 2011 metų balandžio 29 dieną teisėjos Virginijos Švedienės priimta nutartis, kuria uždrausta su suimta mergina matytis motinai ir tetai ,,/.../ iki bylos išnagrinėjimo ir nuosprendžio priėmimo /.../“ Tiek suėmimas teismo salėje, tiek šis draudimas matytis su artimaisiais rodo, kad teismas besąlygiškai palaiko prokuratūros liniją – absoliučiai izoliuoti, kad tokio psichologinio spaudimo sąlygomis būtų lengviau atlikti kaltinimo veiksmus.

2011 metų gegužės 10 dieną (praėjus 19 dienų po suėmimo) Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas Albinas Bielskis panaikino Vilniaus apygardos teismo nutartį, kuria paskirtas suėmimas.

Tad turime teisę klausti – jei subjektyvūs prokuroro ir trijų teisėjų sprendimai panaikinti, kokia jų atsakomybė už nekvalifikuotą arba šališką sprendimą? Jokios. Tai erdvė be atsakomybės, kurioje galima šaltakraujiškai ir beširdiškai priiminėti bet kokius sprendimus. Na ir kas - gal to sprendimo nepanaikins, o jei ir panaikintų, vis tiek niekas mano veiksmų nevertins!

E. Kusaitė visą laiką jautė nuolatinį prokurorų ir apygardos teismo spaudimą. Jo prireikė todėl, kad pateiktam kaltinimui akivaizdžiai trūksta argumentacijos.

Iki šiol taip ir liko nepaaiškinta, kodėl taip nukrypstama nuo Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) straipsnių. Nors ikiteisminį tyrimą pavesta atlikti generalinei prokuratūrai, pagal BPK 226 straipsnio 1 dalį ši byla yra teisminga Klaipėdos apygardos teismui. Nepaisant 260 straipsnio 3 dalies nuorodos gynybai uždrausta daryti garso įrašus, kuriuos daryti neviešuose posėdžiuose net papildomai leidžia 9 straipsnio 4 dalis. 2011 metų balandį atleidus prisigėrusį teisėją Zenoną Birštoną, pagal 223 straipsnį byla turėjo būti nagrinėjama iš pradžių, bet pakeitus teisėją ji nagrinėta toliau.

Ar visa tai nėra savivalė ir angažuotumas? Ar nėra natūralu, kad tokie dalykai provokavo neigiamą  teisiamosios reakciją?

Byla dėl Ispanijos karaliaus įžeidimo

2005 metais Ispanijoje vienerių metų laisvės atėmimo bausme už karaliaus įžeidimą buvo nuteistas Arnoldo Otegi, Baskų krašto nepriklausomybės siekį palaikantis veikėjas. 2003-iais jis pareiškė, kad karaliaus Chuano Karloso dalyvavimas atidarant jėgainę Baskų krašte yra ,,tikra politinė negarbė“. Jo žodžiais tariant, karalius, kaip ,,vyriausiasis pilietinės gvardijos [policijos] bei Ispanijos ginkluotųjų pajėgų vadas“, vadovavo tiems, kurie kankino suimtus ,,Egunkarijos“ dienraščio darbuotojus. Karalių A. Otegi apibūdino kaip tą, ,,kuris palaiko kankinimus ir kankinimais bei smurtu primeta mūsų tautai savo monarchinį režimą.“

Baskų veikėjas aiškino, kad toks jo komentaras yra politinė kritika ir jis turi teisę į saviraiškos laisvę, kuri yra pamatinis demokratijos principas. Prokuroras apeliavo į ypatingą karaliaus orumą ir neliečiamybę, o A. Otegi pasisakymą vertino kaip ,,neapykantos išraišką“ ir lygino su teroristiniu išpuoliu. Teismas nurodė, kad komentaras buvo ne fakto konstatavimas, bet vertinimas, kuris pažeidžia karaliaus orumą nepriklausomai nuo konteksto, kuriame buvo išsakytas. Be to, teismas pareiškė, kad A. Otegi pareiškimai dėl brutalaus elgesio nebuvo pakankamai pagrįsti ir nėra vertintini kaip dalis politinės diskusijos su karaliumi.

2006 metais Ispanijos Konstitucinis Teismas paskelbė, kad sunku paneigti negarbingą, nepagrįstą ir žeminantį A. Otegi pasisakymo pobūdį, nors jis ir nukreiptas į viešą asmenį. Pagal Konstituciją šio asmens statusas - ,,nepriklausomas“, ,,vienybės ir tęstinumo“ simbolis. Teismas padarė išvadą, kad baskų veikėjo žodžiai išreiškė aiškią panieką karaliui ir jo atstovaujamai institucijai, iš esmės pažeidė jo orumą, todėl šio pasisakymo negalima pateisinti teise į saviraiškos laisvę.

EŽTT: karalius nėra neliečiamasis

2011 metų kovo 15 dieną Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) 7 teisėjų kolegija priteisė A. Otegi iš Ispanijos 20 tūkstančių eurų neturtinės žalos atlyginimą ir 3 tūkstančius eurų teismo išlaidų.

Strasbūro teismo sprendime nurodyta, kad valdžia apribojo baskų veikėjo saviraiškos laisvę ir jį nuteisė remdamasi baudžiamuoju kodeksu, pagal kurį karaliaus įžeidimas užtraukia bausmę. Taip siekta apsaugoti Ispanijos karaliaus reputaciją. Teismas interpretavo komentarą ne kaip fakto konstatavimą, bet kaip vertinamojo pobūdžio pasisakymą ir vadovavosi nuostata, kad toks pasisakymas turi turėti pakankamą faktinį pagrindą. A. Otegi komentaras galėjo būti suvoktas kaip siekis paskatinti platesnius visuomenės debatus apie galimą valstybės saugumo pajėgų atsakomybę už brutalaus elgesio atvejus.

Pripažinęs, kad A. Otegi kalba galėjo būti suvokta kaip provokuojanti, teismas pakartojo, kad vieši debatai dėl bendrų interesų pateisina hiperbolizuotą kalbėjimą ir net provokacijas, jei neperžengiamos kitų asmenų teisių ribos. Nors šiuo atveju karalius, kaip institucija, apibūdinta neigiamai, šiuo komentaru nebuvo kurstoma neapykanta ar prievarta, o tai, teismo manymu, ir yra esmingiausia.

Teismas pabrėžė, kad saviraiškos laisvė ypač svarbi, kai išsakomos mintys šokiruoja arba meta iššūkį esamai tvarkai. Nors pagal Ispanijos konstituciją karalius yra ,,neliečiamas“, tai negali apriboti viešų debatų apie jo galią ir institucinę atsakomybę, kad ir simbolinę. Tad teismas nusprendė, kad A. Otegi komentaras nebuvo nepamatuotas asmeninis išpuolis prieš karalių, jo privatų gyvenimą ar asmeninę garbę.

Yra pagrindo kreiptis į EŽTT?

Nei E. Kusaitė, nei kas nors kitas šioje byloje niekada viešai nepasakė nieko apie privatų prokurorų gyvenimą, neįžeidė jų asmeninės garbės. Neabejojame, kad jie yra geri vaikai, tėvai, giminės, kaimynai ir piliečiai.

Bet gal verta paklausti – kodėl net Ispanijos karaliaus instituciją kritikuoti galima, net ir ne visai mandagiai, o abejoti Lietuvos prokurorų veiksmais ir juos vertinti, tegu ir panaudojant hiperbolizuotą pasakymą, draudžiama? O gal turėtume prisiminti sovietijos patirtį, kad viršininkas visuomet teisus, arba Kindziulio išmintį - ,,jei nemyli viršininko, tai skriaudi tik pats save“? Negi prokuroras yra ,,šventa karvė“, kurią reikia pagarbiu atstumu apeiti?

Ir dar vienas svarbus akcentas. E. Kusaitės kritika pratrūko, kai vėl pareikalauta jos suėmimo. Po 19 dienų aukštesnysis teismas panaikino šį sprendimą, priimtą jungtinėmis prokuroro ir trijų teisėjų pastangomis. Taigi, jie buvo neteisūs! Tai faktas, kurį konstatavo teismas. Gal po šito ir E. Kusaitės pasisakymą, kai prokurorą ji pavadino „nusikaltėliu“, galima suprasti ir pateisinti – kaip turintį pagrindą, nors ir hiperbolizuotą vertinimą?

Revoliucijos visada kyla iš pagrįsto ilgalaikio nepasitenkinimo. Ne iš neturėjimo, ką veikti. Galima klausti – ar stipresnysis, jei nenori sulaukti maišto, neturi pelnyti silpnesniojo pasitikėjimo?

Minėtas 2012 metų kovo 15 dienos EŽTT sprendimas (jau įsiteisėjęs) teikia pagrindo abejoti, ar dviejų Vilniaus teismų verdiktai nepažeidžia teisės į saviraiškos laisvę, teisingą bylos nagrinėjimą, draudimo diskriminuoti, pariteto, rungtyniškumo, sveiko proto, teisingumo ir humanizmo principų.

Deja, šiandien pozityvios teisės požiūriu visada lieka teisus stipresnysis, pareigūnas, kuris tokioje situacijoje užima privilegijuotą poziciją ir naudojasi jam suteiktomis galiomis. Bet vargu ar tokie sprendimai, neįtikinantys visuomenės, yra priimtini ir teisingi. Ši byla akivaizdžiai parodė galios teisę, o ne teisės galią. Jau būtų pats laikas sustoti.