Egidijus Kūris – tai tegul eina po velnių

Ypatingą vietą Lietuvos teisiniams pagrindams turi Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, kuris yra įkurtas vadovaujantis 1992-10-25 LR Konstitucijos VIII skirsniu ir turi jam 106-108 straipsniuose suteiktus įgaliojimus. Niekaip kitaip, nes tokius įgaliojimus suteikia LR Konstitucija, o jeigu yra kitaip, tai veikiama jau ne pagal Konstituciją, o pagal kažką tokio, ko nei girdėjome, nei matėme, nei bendrai sutarėme priimdami 1992-10-25 LR Konstituciją. Todėl yra ypač svarbu teisinis nuoseklumas, konstitucinių pareigų vykdymas. Iš neteisės teisė neatsiranda. Kitaip tai antikonstituciškumas arba nusikaltimas prieš Tautą ir Valstybę. Priesaika tam ir duodama Konstitucijai, kad jos būtų šventai laikomasi.

Kartu leiskite maloniai priminti, kad nei LR Konstitucijoje, nei LR Konstitucinio Teismo įstatyme nėra tokių dalykų, kurie gali būti pavadinti „konstitucinėmis dvasiomis“ ir tuo labiau jų priešpastatymu kaip aukštesnėmis už Konstitucijos tekstą. Taip pat abiejuose šiuose įstatymuose LR Konstituciniam Teismui nėra suteikti įgaliojimai kurti „konstitucines dvasias“ (ar jas matyti kažkur danguje) ar „oficialiąją konstitucinę doktriną“, kaip kažkokį LR Konstitucijos pakaitalą. Tai Konstitucijoje nenumatyta veikla. Tokių įgaliojimų LR KT neturi. Todėl, tas kas yra daroma be įgaliojimų yra neteisėta. Elementaru.

Tik ką, 2018-02-16 straipsnyje „Apdovanotasis“ rašiau apie 2018-02-15 paskelbtą spec. korespondento Dainiaus Sinkevičiaus straipsnį „Išskirtinis Egidijaus Kūrio interviu: apie laisvės kainą, daugybinę pilietybę, politikų klaidas, skandalus ir draudimus“ ir padariau išvadą, kad: „JE LR Preizidentė Dalia Grybauskaitė 100-mečio proga apdovanojo asmenį, kuris iš esmės griauna Lietuvos valstybės konstitucinius pagrindus“. Ar kitaip galėjo būti?

Reikia pažvelgti giliau į praeitį. Kokiomis nuostatomis prof. E.Kūris vadovavosi, tarkim, prieš 10 metų. Apie tai yra 2008-03-20 Vaidoto Beniušo straipsnis „E.Kūris: primityvi politika manęs nedomina“.

Paanalizuokite tokia citata:

V.Beniušas: „Jūsų vadovaujamas Konstitucinis Teismas sulaukė kritikos, kad priimdami nutarimus net tik vadovaujatės Konstitucijos raide, bet kartais ir „išsišaukiate dvasią“. Ką atsakytumėte tokiems kritikams?“

Egidijus Kūris: „Beraščių kritika. Sąvoką „įstatymų dvasia“ beveik prieš 300 metų pavartojo Monteskjė. Metafora „Konstitucijos dvasia“ reiškia, kad Konstitucijoje reikia matyti ne tik raidę, bet ir prasmines sąsajas tarp įvairių Konstitucijos nuostatų, kas slypi už Konstitucijos teksto, pamatines vertybes, kurias saugo ir gina Konstitucija. Kai kas nors pradeda kalbėti apie šamanus ar burtininkus, palikime tų žmonių sąžinei. Kaip galima diskutuoti su žmogum, kuris iš anksto pravardžiuojasi. Tu jam bandyk ką nors aiškinti, o jis sako - „kvailys“ arba „šamanas“. Tai tegul eina po velnių.“

Tiems kurie kritikuoja konstitucines dvasias prof. E.Kūris tuoj pat išrašo verdiktą: „Beraščių kritika“.

Pasiskaitykime ką gi apie Monteskje (Montesquieu) knygą (2004) jos aprašyme yra parašyta: „Montesquieu (Monteskjė) – prancūzų filosofo, rašytojo, teisininko, geografinės sociologijos mokyklos pradininko – veikale „Apie įstatymų dvasią“ aptariami piliečių lygybės prieš įstatymus, plačios rinkimų teisės, žodžio, sąžinės laisvės, žiaurių bausmių uždraudimo, valstybių suverenumo ir kt. pažangūs socialiniai principai.

Montesquieu idėjomis rėmėsi JAV (1789) ir Prancūzijos (1791) konstitucijų rengėjai. Veikalas "Apie įstatymų dvasią" ir šiandien nagrinėjamas universitetų teisės studijose, diskusijose jį dažnai cituoja politologai ir istorikai.

Kiekvieno valdymo nuosmukis beveik visada prasideda nuo principų nuosmukio.

Politika – tai begarsis pjūklas, kuris, nepastebimai atlikdamas savo darbą, galų gale pasiekia tikslą.

Laisvoje šalyje dažnai nesvarbu, gerai ar blogai galvoja žmonės. Svarbiausia, kad jie mąstytų, nes tik tada pasiekiama laisvė, kuri apsaugo nuo vienokio ar kitokio galvojimo padarinių.”

Tiesiog labai šauniai aprašyta, apie socialinius principus, jų svarbą ir apie mąstymą. Taip yra, kad socialiniai principai, vertybinės, kitaip tariant kultūrinės, nuostatos formuoja tuos teisinius principus, kurie yra atspindimi Konstitucijoje ir įstatymuose, tame tarpe Konstituciją įtvirtinančiuose įstatymuose. Taigi galime suprasti, kad įstatymai gimsta iš tos kultūrinės, dvasinės aplinkos, siektinų socialinių principų, kuriuos paverčiame įstatymų koncepcijomis realizuojamomis tam tikrais įstatymais.

Kaip pavyzdys, LR Konstitucijos 55 str. įtvirtina lygios rinkimų teisės principą, kuris taip pat buvo įtvirtintas ir Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme „67 straipsnis. Deputatų rinkimai rinkiminėse apygardose yra lygūs: rinkėjas turi vieną balsą, rinkėjai dalyvauja rinkimuose lygiais pagrindais.“. Taigi aiškiai matome, kad socialinis principas yra lygi rinkimų teisė. Taigi jokios kitokios įstatymo dvasios neturėtume matyti Konstitucijos ir Seimo rinkimų įstatymo konkrečiame išpildyme. Tiesiog studijuojant LR Seimo rinkimų įstatymą, jeigu jis atitinka lygios rinkimų teisės socialinį principą, negali matyti nieko kitko, kaip tik įgyvendintą lygios rinkimų teisės principą.

Deja, Lietuvos valstybėje šis lygios rinkimų teisės principas yra pačiu grubiausiu būdu išniekintas jau 1992-07-09 priimtame LR Seimo rinkimų įstatyme. Apie tai detaliau galima pasiskaityti

2016-09-11 straipsnyje „ULTIMATUMAS Seimui dėl LR teisinių pagrindų griovimo“, 2017-03-11 straipsnyje “,

2017-03-11 straipsnyje „OKUPUOTA NEPRIKLAUSOMYBĖ“,

2017-08-10 straipsnyje „KONSTITUCINIO TEISMO ŠARLATANAI (III dalis)“.

Taigi analizuodamas 1992-07-09 LR Seimo rinkimų įstatymą jame pamačiau tą įstatymo dvasią, apie kurią ir kalba Monsteskjė. Toji šio įstatymo dvasia realizavo rinkimų į Seimą NELYGYBĖS socialinį principą. Apie tai 2016-04-13 straipsnis „Eilinį kartą antikonstituciniai rinkimai - valdžia nelegitimi“, su kuriuo buvo supažindinti emailais visi Seimo nariai, Prezidentūra, Vyriausybė, visos partijos be jokių išimčių, kaip ir su kitais čia cituojamais straipsniais.

Jokios reakcijos. Taigi bandykime tuomet atsakyti į tai, kam tai naudinga? Visiškai akivaizdu, kad po Nepriklausomybės paskelbimo nei kompartija, nei jos ginklanešys kgb iš Lietuvos NEPASITRAUKĖ. Natūralu, jie norėjo ir tebenori kaip ir okupacijos laikotarpiu, turėti savo rankose valdžią, ekonomiką, žiniasklaidą ir t.t. Taigi ir sugalvojo tokį NELYGYBĖS principu paremtą Seimo rinkimų įstatymą, kuriame įgauna PRIVILEGIJAS patekti į valdžią, būktai demokratiniu, tačiau antikonstituciniu būdu, organizuotos grupuotės sąrašų pavidale, todėl yra valdžioje NETEISĖTAI. Papildomai vienmandatėse sau susikuria „šiltnamio sąlygas“ deleguodami į vienmandates apygardas savo kandidatus iš centro. Taip privilegijuotieji visada laimi, tai ir turime okupuotą NEPRIKLAUSOMYBĘ. Tai belieka išsiaiškinti, kas gi tokie taip padarė? Atsakymas yra ypatingai paprastas. Tai 1992-07-09 padarė LR AT deputatai – signatarai, o pasirašė LR AT pirmininkas Vytautas Landsbergis. Būtinai tai patikrinkite, kad negalvotumėte, kad kas nors ką nors kaip nors šmeižia. Mano įstatymo dvasios matymas parodo, kad tai yra FAKTAS.

Sugrįžkime prie to, ką sako prof. Egidijus Kūris: „Metafora „Konstitucijos dvasia“ reiškia, kad Konstitucijoje reikia matyti ne tik raidę, bet ir prasmines sąsajas tarp įvairių Konstitucijos nuostatų, kas slypi už Konstitucijos teksto, pamatines vertybes, kurias saugo ir gina Konstitucija.“

Kaip aukščiau pavyzdžiu paaiškinau, kad nagrinėdamas 1992-07-09 LR Seimo rinkimų įstatymą pamačiau to įstatymo dvasią – socialinį patekimo į valdžia nelygybės principą, kuris aiškiai parodo, ne tik antikonstituciškumą, bet ir demokratijos nebūvimą, tik jos imitavimą. Balsuok už ką nori, o visgi nugalės tie, kurie sudaro sąrašus. Nėra beveik jokio skirtumo kuris sąrašas laimės, nes juos sudaro tie patys pasiskirstę į grupes – gaujas. Tai visiškai nereiškia, kad ta sistema dirba idealiai, todėl gali į valdžia patekti kai kurie ir padorūs piliečiai. Nors tokių pagal reakciją į pateiktus dokumentus NEAPTIKAU. Buvo tik vienintelė vienintelė išimtis, tačiau tai nepadarė įtakos, nors ir Seime buvo surengta spaudos konferencija. Toks tyrimo rezultatas.

Taigi aukščiau pacituotas prof. E.Kūrio tekstas, kai kalbame apie Konstituciją, ar apie kokį nors kitą įstatymą yra metodiškai teisingas. O ar tai kas teisinga yra taip ir įvykdyta? Kaip jau matėme su Seimo rinkimų įstatymu, Konstitucija jame nėra įgyvendinta. Turime matyti ne tik tekstą, vertybines nuostatas, bet ir kas slypi už tų nuostatų. Kitaip tariant, Konstitucijoje turėdami įvairias konstitucines nuostatas galima pamatyti jų sąryšius ir tų konstitucinių nuostatų visumos savybes, kitaip tariant kaip funkcionuoja Konstitucija, kokios tos Konstitucijos savybės. Leiskite pasamprotauti.

Imkime gal kokį nors elementarų pavyzdį iš kitos srities. Tarkim benzininis vidaus degimo variklis. Tai visokių stūmolių, alkūninių velenų, korpuso, šaldymo sistemos, žvakių, karbiuratoriaus ir t.t. specifiškai sujungtų detalių visuma. Variklis tada, kada jam padavus atitinkami benzino, tas ima ir sukasi. Tai tada ir vadinasi variklis, o jeigu nesisuka, tai kažin ar tai variklis? Gal tik atskirų detalių rinkinys lentynoje, kurios gal būt teisingai sujungtos ir gali tapti varikliu. Paimkime visą tai teisingai sujungtų detalių rinkinį, tai turėsime tų teisingai sujungtų detalių visumos tokią savybę, kad tas variklis sukasi. Atkreipiu dėmesį, kad kai teisingai sujungtos detalės, tai variklis sukasi ir tai yra tai, kas yra variklio dvasia, visų jo dedamųjų visumos savybė ir tų savybių gali būti ir daug. Taip panašiai ir su teisinėmis nuostatomis, jeigu jos teisingai sujungtos, viena kitą paremia, tai ir gauname visumos teisinį dokumentą, tarkim Konstituciją. Tai čia nenustebkite tokiais palyginimais. Paaiškinu kodėl. Ogi pabandykime tame veikiančiame variklyje karbiuratorių, kuris pagamina sprogstamąjį oro ir benzino mišinį, pakeisti vamzdeliu. Tik vienas mažytis, mažutėlis pakeitimas. Variklis NEDIRBS, ir visa ta įvairių detalių krūva ir liks tik krūva metalo ir neturės variklio dvasios, variklio savybės suktis. Taigi tam, kad variklis suktųsi yra reikalingos visos būtinos detalės, kitaip tai bus tik metalo krūva. Prie ko vedu, kad NEGALIMA pašalinti iš variklio nors vienos esminės detalės, nes tada iš variklio pasidaro tik metalo krūva. Taip pat ir su įstatymais, panaikink įstatyme kokia esminę nuostatą, ir įstatymą galima mesti į šiukšlių dėžę, nefunkcionuoja.

Taigi grįžkime prie teisingos prof. E.Kūrio, aukščiau pacituotos minties vertinant „Konstitucijos dvasią“. Tarkime, kad Konstitucijoje yra pagrindinės esminės nuostatos, kuris ją paverčia gyvybinga Valstybės gyvenime. Tai žiūrint į Konstitucijoje ginamas vertybes galima iš tikro matyti tas „konstitucines dvasias“. Iš karto įspėju, kad ne kiekvienas protas gali sugebėti daugumoje konstitucinių nuostatų įžvelgti „konstitucines dvasias“. Čia reikalingas specialus proto treniravimas, tiesiog reikia žinoti ko ieškai, kaip ieškai, kitaip tariant tavo mintys turi būti nukreiptos pamatyti visumos savybes. Kas tokias esminių požymių ( nuostatų, vertybių) visumos savybes turi sugebėjimą pamatyti, tas gali būti atradėjas, išradėjas, mokslininkas ir t.t. Kad pamatyti „konstitucines dvasias“, kai Konstitucijoje yra įtvirtinta daugybė socialinių nuostatų, Valstybės valdžios struktūra, kultūros pagrindai, tai pamatyti tokios visumos savybes reikia ypatingo genialumo. Ar tokį ypatingą genialumą turi prof. E.Kūris, įvardindamas kitus „beraščiais“, sunku pasakyti. Tikrai esu įsitikinęs, kad nematau visų Konstitucijoje įtvirtintų nuostatų visumos savybių. Galiu matyti tik tam tikrų skyrių ar straipsnių savybes, kurios reguliuoja atskiras Valstybės veiklos sritis. Gal prie to reikėtų daugiau dirbti, jeigu būtų poreikis?

Tačiau nenusiminkime. Pabandykime paanalizuoti kokias gi „konstitucines dvasias“ tose konstitucinėse vertybėse ar jų visumoje mato prof. E.Kūris. Labai įdomus uždavinukas, matyti tai, ką mato kitas asmuo.

Imkime LR Konstitucijos „12 straipsnis

Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais.

Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas.“

Fundamentali konstitucinė nuostata yra ta, kad Konstitucijoje yra įtvirtinta Valstybės pilietybė, kuri įgyjama gimstant, t.y. „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant…“ Kadangi toji pilietybė įgyjama gimstant yra įtvirtinta Konstitucijoje, tai jokio įstatymo, jokio viršininko ar jo pavaduotojo tokia konstitucinė vertybė negali būti PANEIGTA, nes tai įtvirtinta aukščiausiame įstatyme – Konstitucijoje. Taigi negali egzistuoti tokių sąlygų, aplinkybių kai galiojant tokiai Konstitucijai, kad gali pilietybė įgyta gimstant būti atimta. Įstatymai privalo tokią konstitucinę nuostatą įtvirtinti, o visa valdžia ir visi piliečiai privalo tokiai konstitucinei nuostatai paklusti. Kur problema? Problema atsiranda LR KT „konstitucinėse dvasiose“ ir štai kodėl. Ogi todėl, kad LR KT, tame tarpe ir prof. E.Kūris, kuris buvo LR KT pirmininkas iš viso NEMATO, nesvarsto, nevertina šios Konstitucijoje įtvirtintos nuostatos, socialinio principo, kad gimęs Valstybėje pilietis negali netekti savo pilietybės dėl valdžios užgaidos. Taip yra visame pasaulyje ir nieko naujo. Pilietis gali nesinaudoti savo teise, tačiau jos prarasti negali. Tokia teisė gali būti prarasta tik pakeitus Konstituciją. Prigimtinės teisės neatiminėjamos. Tai tokiu atveju, netgi pats E.Kūris būdamas genialiausiu tarp pačių genialiausių, praleisdamas fundamentalią LR Konstitucijos nuostatą niekaip negali matyti tikrų „konstitucijos dvasių“, o tik tam tikras šizofreniškas jos atmainas, nes „konstitucinės dvasios“ yra formuojamos iš visų Konstitucjoje įtvirtintų nuostatų, o ne be kai kurių. Kaip pastebėjau su tuo variklio pavyzdžiu, tai variklis negali būti be „bloko su cilindrais“, nes tai tuomet joks ne variklis, tai kaip Valstybė be piliečių.

Pabandykime pasižiūrėti, ką gi daro tas LR Konstitucijos 12-o straipsnio 2-a dalis, kurioje yra įtvirtinta LR ir kitos valstybės pilietybės, t.y. dviejų pilietybių vertybė. Kaip matote, įstatymo numatytais atskirais atvejais LR pilietis gali būti ir kitos valstybės piliečiu. Ką gi daro LR KT su tais „atskirais atvejais“. Ogi juos padaro retais, išimtinais. Būtinai pridėsiu, tai padaro aferistišku būdu. Jeigu pereiti prie to pavyzdėlio su varikliu, tai „karbiuratorių“ pakeičia „vamzdeliu“ ir variklis neveikia. Taip ir su tai konstitucine nuostata dėl dviejų pilietybių nuostata. Negali būti teisingai matomos „konstitucinės dvasios“, jeigu konstitucinės nuostatos yra grubiai pakeičiamos kitomis, netgi sumaišant erdvės ir laiko sąvokas. Tas kas yra atskirai, tas yra ne kartu. Tas kas yra retai, tas yra ne dažnai. O LR KT savo nutarimuose teigia atskirais(retais) atvejais. LR KT aferistų yra sukergtos erdvės ir laiko sąvokos, lyg tas pats būtų 1 metras lygu 1 sekundei. Gal mokykloje nesimokė, gal per daug instrukcijų gavo Maskvoje? Taigi LR KT ir tame tarpe prof. E.Kūrio „konstitucinių dvasių“ matymas neturi nieko bendro su Konstitucija, nes yra pakeistos konstitucinės nuostatos. Todėl LR KT „konstitucinės dvasios“ yra laikytinos šizofreniškomis, kaip neturinčiomis nieko bendro su LR Konstitucija.

Taigi nereikia žinoti, ką šizofreniškai mato Konstitucijos „žinovai“, svarbu suprasti, kad jie gal kažką ir mato, tačiau tikrai ne „konstitucines dvasias“, kurios pasireiškia kaip konstitucinių vertybių visumos savybės.

E.Kūris: „Kaip galima diskutuoti su žmogum, kuris iš anksto pravardžiuojasi. Tu jam bandyk ką nors aiškinti, o jis sako - „kvailys“ arba „šamanas“.

Gali būti taip, kad diskusijoje pasireiškia emocijos ir kas nors yra įvardijamas kvailiu arba šamanu. Tai šioje vietoje visiškai nereikėtų įsižeisti, o tik paklausti tų įrodymų, kuriais remiantis oponentas daro išvadą apie kvailumą ir šamaniškumą. Jeigu argumentai svarūs, nenuginčijami, vadinasi kvailiu yra tikrai pagrįstai išvadinta, nors gal ir nemandagu. Kalbėti kultūringai nesąmones taip pat yra nemandagu, kaip nemandagu ir nusikalstama yra sudarkyti Konstitucijos tekstą prisidengiant „konstitucinėmis dvasiomis“, kai „konstitucinės dvasios“, t.y. Konstitucijos suvokimas yra galimas tik iš Konstitucijos deklaruojamų vertybių, konkrečiai iš jos teksto, kuris yra priimtas visaliaudiniu referendumu. Sudarkytas Konstitucijos tekstas negali būti teisingų „konstitucinių dvasių“ šaltiniu.

Tačiau, kai vietoje to, kad išklausyti oponuojančius argumentus yra pasiunčiama: „tai tegul eina po velnių“, tai tuomet negali būti pasiektas diskusijos rezultatas. Atrodo, LR KT kaip įsižeidęs kaprizingas vaikutis? Kadangi klausimas yra konstitucinis, tai turi būti visu rimtumu žvelgiama, nes tai susiję su Jūsų, LR KT teisėjų priesaikomis. O Jūs tas priesaikas pasiunčiate po velnių ir tampate konstituciniais nusikaltėliais, Lietuvos valstybės griovėjais ir dar kitos konstitucinės nusikaltėlės apdovanotais. Tai jau sąmoningas veikimas prieš Lietuvos valstybę, jos teisinius pagrindus. Dar labiau, čia ne vien teorinė diskusija, čia yra daroma ir didžiulė finansinė žala, moralinė žala, nepasitikima Konstitucijos tekstu, o tik jo nekvalifikuotu išaiškinimu pakeičiant Konstitucijos tekstą. Siekiant referendumo siekiama susilpninti ir Lietuvos valstybės nacionalinį saugumą. Lietuva yra siunčiama į niekam nereikalingą ir negalintį įvykti referendumą, siekiant pakeisti Konstituciją, kurios keisti nereikia, negalima, nes LR Konstitucija labai gerai išsprendžia dviejų, o ne daugybės, pilietybių klausimus. Tik nereikia svaičioti šizofreniškomis „konstitucijos dvasiomis“ paremtomis sudarkytu Konstitucijos tekstu.

Išvados: Nežinau ką žino tie, kuriuos prof. Egidijus Kūris išvadino „beraščiais“, tačiau tikrai aišku, kad LR KT ir prof. E.Kūris tikrai nemato tikrų „konstitucinių dvasių“ dėl Konstitucijos konstitucinių nuostatų ignoravimo ir jų aferistinio pakeitimo. Tai konstitucinis nusikaltimas, LR KT teisėjų priesaika yra šiurkščiai sulaužyta, nes LR Konstitucinis Teismas PRIVALO vadovautis ne „konstitucinėmis dvasiomis“, o visaliaudiniu balsavimu priimtu Konstitucijos tekstu. O to teksto „konstitucines dvasias“ kiekvienas gali matyti skirtingai priklausomai nuo išsilavinimo, sugebėjimo galvoti ir žinojimo ko reikia ieškoti.

Kaip matome, LR KT ir tame tarpe prof. E.Kūris veikė taip, kad šiurkščiai sulaužė savo priesaikas ir privalėjo būti pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka. Šie asmenys Lietuvą skandina teisiniame nihilizme. Tai ko galima tikėtis iš visuomenės, Seimo, teismų, jei Konstituciniame Teisme yra pati didžiausia konstitucinių nusikaltėlių koncentracija?

Taip naikinama Lietuvos valstybė, penktoji kolona valdžioje. Tai turi būti suvokta šiuolaikinėje Lietuvos istorijoje, kaip hibridinio karo prieš Lietuvą vienas iš būdų – Konstitucijos sąmoningas sudarkymas “konstitucinėmis dvasiomis”, sugeneruotomis ne pagal Konstitucijos tekstą. O juk taip daroma ir su svarbiais įstatymais, kaip matome Seimo rinkimų įstatymu, Pilietybės įstatymu na ir t.t. Teismuose nesurasi teisybės ir t.t.