Esė apie komunistinę praeitį, Lietuvos dabartį ir ES ateitį arba apie vėl atgimstantį „šviesų komunizmo rytojų“

Esė apie komunistinę praeitį, Lietuvos dabartį ir ES ateitį (eilinio rinkėjo nuojautos, abejonės, įžvalgos ir linkėjimai)

arba apie vėl atgimstantį „šviesų komunizmo rytojų“

Atrodo, visi nori tos stiprios, orios, turtingos, laimingos Lietuvos. Tačiau kodėl nesiseka, kodėl ji pagal teigiamus rodiklius velkasi ES uodegoje, o pagal neigiamus vis atsiduria „pirmaujančių“ gretose? Kur problema?

Vienas iš išmintingųjų yra teigęs: „Kas nesimoko istorijos, tas vėl kartoja senas klaidas“

*  *  *

Apie sovietinę praeitį: kaip mes laukėme komunizmo (1)

Tarybiniais laikais ne mažiau kaip trečdalis mano gyvenimo prabėgo sovietinei valdžiai vis žadant, kad jau greitai sulauksime „šviesaus komunizmo“ rytojaus. Kas jis toks, iš kur ateis, pas ką ateis, nesigilinau. Antitarybinių klausimų ar dvejonių tada dar nekildavo.

Suaugusieji apie politiką beveik nekalbėjo (bent jau prie vaikų). Gal bijodami sovietų valdžios, o gal norėdami apsaugoti mus nuo pavojingo domėjimosi...

Šitaip, per daug nežinodamas ir per daug nesusimąstydamas, tapau studentu, išlaikiau daugybę įskaitų ir egzaminų, tarp jų ir privalomą valstybinį(!) „mokslinio komunizmo“ egzaminą (tiesa, trejetui). Gavau inžinieriaus diplomą, paskyrimą dirbti ir sparčiai kilau karjeros laiptais. Smagi buvo vaikystė ir jaunystė. Nors ir naivi, nors ir tarybinė.

Iš valstybinio komunizmo egzamino prisimenu tik vieną epizodą, kad atėjus komunizmui išnyks sienos, pinigai ir nusikalstamumas. Kodėl išnyks sienos, nesupratau, tačiau visa kita atrodė logiška ir suprantama. Aišku, kam bereikės pinigų ir kodėl kažkas dar norėtų vogti, kai visko bus galima gauti „pagal poreikius“. Eik ir pasiimk visko, ko reikia. Ir kiek tik reikia. Laukia tikrai graži ateitis... jei per daug nemąstai ir negalvoji, iš kur tos gėrybės atsiras.

Kritinis mąstymas - žmogaus brandos rodiklis. Jis padeda atpažinti melą ir „ant ausų kabinamus makaronus“

Praregėjimas prasidėjo jau Lietuvai siekiant nepriklausomybės ir vis daugiau sužinant apie tai, ką nuo mūsų slėpė sovietinė valdžia. Juo daugiau supratau, juo labiau man buvo gėda. Kaip gi aš, toks protingas, sumanus, daug pasiekęs (manau, kad daugelis žmonių apie save irgi panašiai galvoja), buvau toks naivus? Kodėl anksčiau nemačiau apgaulės ir melo? Ką reikia daryti, kad ateityje tai nepasikartotų, kad vėl nelikčiau kvailio vietoje. Va, tada ir įsijungė mano ilgai tylėjęs kritinis mąstymas... Specialistai vienbalsiai pripažįsta, kad tai – teigiama savybė, o kūrybiniame darbe ar versle – netgi labai svarbi ir naudinga.

Dabar, žvelgiant į praeitį per kritinio mąstymo prizmę, viskas susidėlioja į savo vietas. Komunizmo kūrėjai elgėsi protingai ir logiškai, tik jie „netyčia“ pamiršo liaudžiai pasakyti, kad komunizmą jie kuria PIRMIAUSIA SAU, o ne liaudžiai, ne tautai, ne eilinėms darbo bitelėms.

Juk buvo galima prognozuoti, kad po Spalio revoliucijos Rusijoje kils pilietinis karas, kad bolševikai privalės naudoti masinį terorą, nes neįmanoma „geranoriškai“ atimti iš savininkų fabrikus, dvarus, žemes, gyvulių bandas ar kuliamąsias mašinas. Jie priešinsis. Gal net su ginklu rankoje. Negalima be teroro, „draugiškai“ likviduoti buožių, ponų ir kitų turtingųjų klases. Jie gins savo namus ir gyvybę visais įmanomais būdais. Negalima be konflikto grobti ir bažnyčių turto, deginti cerkvių, žudyti popus, terorizuoti tikinčiuosius. Jie irgi gali supykti. Inteligentija, kuri tą logiką suprato, masiškai bėgo iš Rusijos. O tie, kurie jos nesuprato, mokėjo savo ir savo artimųjų kančiomis bei gyvybėmis.

O gal aš klystu, gal komunizmą, „kuriame nebebūtų skurdo, nelygybės, karų ir išnaudojimo“ galima iš tikrųjų sukurti? Jei tada nepavyko, tai gal pavyks ateityje?

Įsivaizduokime, kad jau keturis mėnesius gyvename komunizme ir jau veikia principas „iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius“. Skamba gražiai. Bet yra netgi ne vienas „bet“. Žmogaus norai – beribiai, jie visada didesni už galimybes ir yra kintantys. Iš ryto: vakare noriu nueiti į restoraną, o vakare – jau nebenoriu. Jų patenkinti NEĮMANOMA. Planetos resursų neužteks. Kas bus, jei kiekvienas vyras užsinorės turėti po vilą Ispanijoje ant jūros kranto, po Ferarį į darbą važinėti ir dar džipą „dėl medžioklės“. O jei moterys masiškai užsimanys sabalo kailinių ir kol vyrai juos medžios, staiga persigalvos ir užsimanys kažko madingesnio? Sabalų atgal į mišką nebepaleisi. O jei visi vietoj bulvių  su grietine, užsimanys prabangaus egzotiško patiekalo? O jei kokia boba užsimanys tapti jūrų karaliene? O jei visuotinos komunizmo gerovės užsinorės kinai, indai? Jiems saujos ryžių nebeužteks.

Net jei visokių gėrybių būtų sukuriama kad ir tūkstančius kartų daugiau, vis tiek jų neužteks. Atsibodo važinėtis sena mašina? Noriu naujos. Greitai žemėje pritrūktų vietos sąvartynams. Logika sako, kad poreikius teks riboti. Prireiks paskirti skirstytojų armiją, kuri spręs, kam, ko ir kiek reikia. O kur garantija, kad skirstytojai atsilaikys prieš savo dėdės, pusbrolio, viršininko ar jo meilužės prašymą – paskirk man daugiau! Korupcija nemirtinga, manau, ji nenumirtų ir komunizme. Jai išgyventi padeda ir žmogaus fiziologinė prigimtis – pirštai lengviau lenkiasi į save.

Darbus „pagal galimybes“ kažkas irgi turės kontroliuoti, nes kažin ar daug atsiras tokių, kurie norės valyti kanalizacijos šulinius ar plauti senukų užpakalius. Reikės įvesti kažkokias „užpakalių plovimo normas“, kažkas turės tuos užpakalius skaičiuoti ir įvesti į duomenų bazes. Logiškai mąstant, išdirbius reikės susieti su poreikiais. Pvz.: 1,5 kg dešros už 5 nuplautus užpakalius, 2 cinkuoti kibirai už 3 darbo pamainas vairuojant troleibusą. Tai būtų tarsi natūriniai mainai (kaip akmens amžiuje), tačiau civilizuotai žmonijai reikalingas atsiskaitymo etalonas. Kapitalizme tą funkciją atlieka pinigai, bet komunizme jų turi nebelikti. Aklavietė.

Ir jei artėjant komunizmui valstybių sienos turėjo nykti, tai realybėje jas saugojo vis labiau. Prisiminkite Vokietijos Berlyno sieną. Ją saugojo su šunimis ir automatais sargybos bokštuose. Tačiau ir tai nesutramdė nenumaldomo žmonių noro bėgti iš to „komunistinio rojaus“. Jie rizikavo gyvybe. Juos šaudė. Tačiau jie vis tiek bėgo. Jiems atminti atidarytas Pabėgimų per sieną muziejus. Jame – laisvės troškimas ir viltis, žmogaus kūrybiškumas ir genialumas, keisčiausi išradimai ir beprotiškiausi sumanymai, kaip ištrūkti, kaip atsidurti anapus tos sienos. Kaip pabėgti iš nelaisvės į laisvę?

Tik baime ir melu valdoma TSRS ekonomika negalėjo būti ekonomiška ir konkurencinga. Gyvenimas blogėjo, trūko visko: silkės, mėsos, mielių, baldų, muilo, konservuotų žirnelių, kavos, degtinės, netgi duonos. Tokia ekonominė santvarka turėjo sugriūti. Ji tiek ilgai išsilaikė tik todėl, kad Rusija turėjo milžiniškus gamtinius išteklius – visą Mendelejevo lentelę. O kur dar bekraščiai miškai, neaprėpiami žvejybos plotai, šimtai milijonų hektarų derlingo juodžemio? Ilgai išsilaikė ir valstybinės spaudos dėka, kuri puikiai „plovė smegenis“ ir gyventojai tikėjo, kad ten, Vakaruose, dar blogiau: ten buržujai išnaudoja, ten bedarbystė, ten „negrus muša“, ten mokslas mokamas, o gydymas brangiai kainuoja.

Jei reikia dar daugiau įrodymų, prisiminkime, ką dar, be „poreikių patenkinimo“, žadėjo komunizmo kūrėjai. Jie žadėjo panaikinti išnaudojimą... panaikindami privačią gamybos priemonių nuosavybę. Bet kažkas juk turi organizuoti fabrikų, gamyklų, malūnų, elektrinių, anglies šachtų, plieno liejyklų, kolūkių darbą? Komunistinė valdžia visam tam turtui valdyti ir žmonių darbui organizuoti paskirdavo sau lojalius vadovus, t. y. biurokratus-marionetes. Ponais jų niekas nebevadino, bet šeimininkais jie irgi netapo. Asmeninio intereso diegti inovacijas, siekti kokybės, vykdyti organizacines reformas, dirbti efektyviau, našiau ar mažesniais kaštais nebeliko. Patirtis rodo, kad BIUROKRATAI geriausiai moka tik susirašinėti ir daugintis.

Kitas komunizmo darinys – planinė ekonomika. TSRS – didžiulė teritorija su tūkstančiais gamyklų ir kolūkių, tad visko numatyti net metams į priekį – neįmanoma, o penkeriems metams – juo labiau. Jei gerai organizavai gamybą ir pagaminai virš plano, pavyzdžiui, azotinių trąšų, jos dar ilgai dulkės kieme, nes jų išvežimui nebuvo suplanuoti papildomi vagonai, nebuvo planuotas papildomas benzinas jų išbarstymui laukuose. O jei išbarstys ir gaus viršplaninį derlių? Vėl bėda. Gali padidinti kitų metų planą. Ne tik viršininkai, bet ir darbininkai vengė daugiau pagaminti... kad aukštesnė valdžia nepadidintų planų ar išdirbio normų. Vyko ir visuotiniai „prirašinėjimai“. Neprikasė bulvių pagal planą? Raportavo, kad prikasė, sušėrė kiaulėms, o jos... padvėsė. Kokiam skaičiui kiaulių „leidžiama“ padvėsti irgi buvo normos, čia irgi visi slėpdavo tikrąją padėtį ir kišo „visus galus į vandenį“. Slėpė brigadininkai, slėpė kolūkių pirmininkai, slėpė rajonų sekretoriai, slėpė respublikų vadai. Tikrąją padėtį slėpė ir komunistų partija.

Socializmo statyba jau nuo pradžių atrodė prastai: eižėjo neseniai mūrytos sienos, konstrukcijos pavojingai braškėjo, langai sudėti kreivai, aikštelėje – „bardakas“, darbų vykdytojas – dažniausiai girtas, statybininkai – eiliniai kareiviai iš statybinio bataliono... Socializmo statybų pabaigą turėjo vainikuoti komunizmo stogas. Tik nebaigtas pastatas netikėtai sugriuvo. Paaiškėjo, kad pastato pamatas buvo neteisingai suprojektuotas, todėl ir neatlaikė.

LIETUVA vėliausiai pateko į „brolišką tarybinių tautų šeimą“, todėl jos žmonės santykinai mažiau tebuvo praradę darbštumą, sąžiningumą. Per trumpesnį laiką dar nespėjo perimti naujų tradicijų, kuriose deklaruojama, kad‚ alkoholis – brolis, taip pat nespėjo pamiršti savo tėvų ir senolių priesakų, kad vogti – negražu, kad verkia duonelė tinginio valgoma ir pan. Gardūs lietuviški lašiniai ir dešros, spalvingi lietuviškų gėrimų buteliai buvo populiarūs ir laukiami visoje Sąjungoje. Ypač didžiųjų įmonių vadovų kabinetuose. Atvežamų „lauktuvių“ dėka Lietuva buvo geriau aprūpinama detalėmis, įrengimais, žaliavomis. Todėl Lietuva ir jos žmonės gyveno DAR pakankamai gerai ir turtingai. Aišku, tik sąlyginai, tik lyginant su kitomis „broliškomis“ respublikomis.

Ir kai šiandien Kremliuje politikai sako, kad lietuviai tiek daug visokių gėrybių gavo iš TSRS už dyką, jie meluoja. Tai jiems naudingiau buvo tuos fabrikus statyti Lietuvoje, nei kokioje Kazachijoje, dėl tų pačių lietuvių darbštumo, sumanumo ir sąžiningumo. Už valiutą pirkti įrengimai ir technologinės linijos Lietuvoje ir visame Pabaltijyje sukurdavo didesnę grąžą, o ir gaminiai gaudavosi geresnės kokybės. Tad TSRS čia statė gamyklas ne tiek dėl savo geranoriškumo, kiek dėl didesnės naudos ir spartesnio investicijų atsiperkamumo.

Tiems, kuriems patiko gyventi sovietiniame socializme ir labai depresuoja, kad jo neliko, patarčiau mažiau gailėtis. Nebeįmanomą į jį sugrįžti, nes norint sugrįžti, vėl reikėtų „atimti ir padalyti“, o tai reikštų vėl terorą, vėl baimę, vėl pavojų gyvybei. Manau, jei ir jaučiate nostalgiją, tai ne dėl to, kad TADA buvo geriau gyventi, o tik todėl, kad jūs buvote jaunesni ir sveikesni...

Taigi, įsijaučiant ir galvojant, kas tie „priešai“, kurie sutrukdė sukurti tokį šviesų rojų darbo liaudžiai, paprastiems žmonėms, netikėtai atsivėrė akys. Taigi tie komunistų vadai, kurie tą rojų sugalvojo ir į kurį vedė beveik 70 metų ir buvo labiausiai NESUINTERESUOTI, kad jis atsirastų realybėje. Jie, generolai ir maršalai, ministrai ir valdininkai, grietinėlė ir elitas JAU GYVENO visko pertekę, kaip rojuje. Vilos, limuzinai su asmeniniais vairuotojais ir aibė privilegijų, patarnautojai ir tarnaitės, žvaigždės ant mundurų ir ordinai ant krūtinių. Senatvėje jų laukė valstybinės pensijos, gražus stogas virš galvos ir nemenkos santaupos banke. Jie tikrai SUPRATO, kad komunizme visiems vilų ir limuzinų  neužteks, kad turėti po 10 patarnautojų irgi nepavyks. O ir patiems valyti savo tualetų taip pat nesinori, kaip nesinori prarasti ir turimų privilegijų. Nes, jei jas suteiksi visiems, tai jos jau nebebus privilegijos. Privilegijomis vadinama tik tai, ką turi ir kuo naudojasi mažuma.

Nemanau, kad komunizmo ideologai anksčiau ar vėliau nesusiprato, kad jų socialistinis eksperimentas nepasisekė. Tačiau kartkartėmis liaudžiai vis iš naujo pažadėdavo: po 20 metų komunizmas bus! Tai reiškė tik vieną – 20 metų (iki mirties) dar pabūsiu valdžioje, o paskui – nors ir tvanas!

Apie dabartį: ir gyvenime, ir politikoje, ir versle veikia tam tikri dėsniai. Juos ignoruoti būtų neprotinga. (2)

Kodėl aš tiek daug rašiau apie tą vienų prakeiktą, kitų beveik pamirštą komunistinę praeitį, „išvystytą socializmą“ ar žadėtą šviesų komunizmo rytojų. Todėl, kad ir praėjusioje sistemoje veikė tam tikri dėsniai. Jie veikia ir šiandien. Juos verta pažinti. Jie padeda nepasimesti ir šių dienų gyvenimo realijose, padeda nekartoti klaidų ir sėkmingiau kurti savo šalies pažangą ir gerovę.

Šiandieniniai Lietuvos politikai (senieji ir galimai naujieji), kaip ir komunistiniais laikais, VĖL ŽADA mums sukurti šviesų rytojų ir kviečia rinkėjus balsuoti tik už Juos. Mus įtikinėja, kad tik jie sugebės padidinti pensijas 30 procentų; tik jie sukurs pažangią šalies ekonomiką ir daug gerai apmokamų darbo vietų; tik jų partija žino, kaip sukurti turtingą ir laimingą Lietuvą, „kurioje būtų gera gyventi visiems“; tik jie sumažins emigraciją, alkoholizmą ir savižudybes; tik jie panaikins eiles pas gydytojus; tik jie sukurs Lietuvą su „pieno upėmis, kisieliaus krantais ir šokoladiniais namų stogais“.

Kaip šie rinkiminiai pažadai primena sovietinius pažadus sukurti šviesų komunizmo rytojų! Politikai ir kandidatai į juos moka (kai kuriuos jų moko net specialistai!) gražiai pakalbėti! Protingai ir iš aukštų tribūnų. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad visi ir nuoširdžiai geidžia tos „stiprios, orios, turtingos, laimingos Lietuvos“. Tačiau kodėl nesiseka jos sukurti? Kas trukdo? Ir kodėl Lietuva pagal teigiamus rodiklius vis dar velkasi ES uodegoje, o pagal neigiamus vis atsiduria „pirmaujančių“ gretose. Kur problema? Kur jos šaknys?

Supratau, kad kaip ir sovietiniais laikais, taip ir dabar yra nemažai žmonių, kurie JAU DABAR yra pakankamai turtingi ir laimingi, turi valdžią, galią, privilegijas ir JUOS TENKINA esama situacija. Jiems pokyčių ir reformų nereikia. Reformos – tai nepraminti takai, tai didesnė rizika susidurti su nenumatytomis kliūtimis ir suklupti, tai didesnė klaidų galimybė, o klaidos gali pakenkti įvaizdžiui, karjerai, jau turimai gerovei. Logiškai mąstant, politikos elitas NĖRA SUINTERESUOTAS reformų (kad ir kaip pažangių) pokyčiais, inovacijomis ar pilietinėmis iniciatyvomis „iš apačios“. Jų pagrindinis tikslas – IŠSAUGOTI tai, ką jie jau turi.

Aišku, tas nesuinteresuotumas negalioja visiems politikams ar valdininkams be išimties. Ramybės labiau trokšta senoliai ir tie, kurie nebeturi didesnių ambicijų, tikslų, siekių ar svajonių. Tiems, kurie jų dar turi, pokyčiai ir reformos gali tapti puikia galimybe pademonstruoti savo tvirtą charakterį, žinias ir visas kitas, tik lyderiui būdingas savybes. Beveik visuotinai pripažįstama, kad Lietuvai reikia naujų lyderių (jaunų, energingų), tačiau realybėje, „senieji kadrai“ jiems trukdo pasireikšti dėl įvairių priežasčių: dėl jų galimos konkurencijos ateityje; dėl baimės įsileisti į „korumpuotas schemas“ nepažįstamus žmones, kurie galbūt vadovaujasi visiškai kitomis vertybėmis nei jie patys; dėl pavojaus, kad šalia energingesnių lyderių gali nublankti ir jų aura ar įvaizdis...

Dėsnis: nematoma kova „tarp viršūnių ir apačių“ vyksta nuolatos. Jas suvienyti (laikinai) gali tik bendras interesas, nauda ar priešas

Savo padėtimi nepatenkintos arba didesnių ambicijų turinčios apačios tampa pokyčių generatoriais. Viršūnėms pokyčiai nereikalingi ar net pavojingi. Jie – stabdžiai. Tačiau, kai tik generatoriai pasiekia tikslą ir, jei neužsimano „lipti dar aukščiau“, situacija pasikeičia. Buvę generatoriai tampa stabdžiais, o buvę stabdžiai vėl gali pavirsti generatoriais. Jei šis ciklas sulėtėja, esami lyderiai sensta, o jauni kandidatai į jų vietas nebeprasimuša. Kaip ir vanduo, kai tik jis nustoja tekėti, ima virsti pelke. Tarybiniais laikais tai vadino stagnacija. Dabartinėje Lietuvoje irgi vyksta kažkas panašaus.

Sakykime, kažkoks eilinis verslininkas iš provincijos sukuria išskirtinį ir visame pasaulyje itin paklausų produktą. Nebūtinai naują, sakykime, kad jis sugebėjo bent 20 proc. sumažinti gaminamų produktų savikainą. Jam atsiveria neįsivaizduojamai didelės rinkos. Tarptautinės. Jo pelnas ima ryškiai kilti aukštyn. Iš uždirbamo viršpelnio jis plečia gamybą, didina atlyginimus darbuotojams, daugiau perka iš tiekėjų ir sumoka daugiau mokesčių į šalies biudžetą, stato naujus cechus ir priima dar daugiau darbuotojų. Atrodytų, niekas nenuskriaustas? Bet ar bus tuo „išsišokėliu“ patenkinti kiti verslininkai, net ir nebūdami jo konkurentais? Ne! Iš jų įmonių pas tą „išsišokėlį“, kuris moka žymiai daugiau, gali imti perbėginėti jų geriausi darbuotojai ir specialistai.

Lietuvai reikia verslo investicijų? Įsivaizduokime, atvažiuoja į kokį nors mažą rajoninį miestelį turtingas verslininkas ir sako: „Jūs turite apleistą dvarą, aš noriu savomis lėšomis jį restauruoti ir pritaikyti turistiniams poreikiams“. Geri ketinimai. Tačiau vietinėse savivaldybių tarybose yra nemažai politikų-verslininkų, kurie tikisi tą dvarą „atgaivinti“ ES fondų ir biudžetinėmis lėšomis. Galvodami apie savo politinę įtaką, jie beveik garantuoti, kad jų valdomos įmonės laimės tuos konkursus. O jei į dvarą „ateis“ privatus verslas? Garantijų, kad pasiseks laimėti konkursus, nebelieka. O jei ir pasiseks, tai galimas pelnas bus žymiai mažesnis...

Kas įvyktų, jei žemdirbiai, lyginant su kitomis ES šalimis, imtų gauti vienodas išmokas? Tai reikštų, kad ir smulkesnieji Lietuvos ūkininkai imtų atsigauti. Sustiprėtų, laiku susimokėtų bankams palūkanas, atitolintų bankroto šmėklą. O tada gal ir nebeskubėtų parduoti savo žemelės. Pigiai. O tai reikštų, kad norintys nusipirkti daugiau žemės, privalės mokėti jau didesnę kainą. Ar tuo būtų suinteresuoti didieji lietuviškos žemės supirkėjai?

Jei netyčia Lietuvos piliečiai pradėtų daugiau uždirbti? Reikštų, kad jie turėtų santaupų „juodai dienai“, nebegyventų nuo atlyginimo iki atlyginimo, mažiau bijotų prarasti darbą, nes turėtų iš ko gyventi, kol suras naują darbą ar kitą pajamų šaltinį. Jiems nebereikėtų nei greitų kreditų, nei bankų paskolų. Kažkam tai irgi nelabai patiktų, nes sumažėtų jų pelnai. Tad jokio suinteresuotumo, kad eiliniai žmogeliai taptų turtingesni, kaip ir nėra... Tuo suinteresuoti būtų gal tik prekybos centrai ir tie, kurie tam žmogeliui nori kažką parduoti.

Vėlgi, stipri, turtinga, nuo ES fondų ar TVF kreditų nebepriklausoma ir niekam neskolinga Lietuva greitai įgytų orumo ir savigarbos. O tai reikštų, kad ji taptų sunkiau valdoma. Ar tai patiktų Briuseliui, JAV ar NATO? Manau, jie greitai priverstų Lietuvos vadovus nusipirkti kokią atominę bombą, mėnulį ar tūkstantį šarvuočių. Priverstų pasiskolinti iš kokio ES banko ar TVF, kad sumažintų savo ambicijas ar norą suklestėti...

Pavyzdžiui, ar mūsų Baltijos sesėms – Estijai ir Latvijai – būtų malonu, jei Lietuva jas pavytų ir pralenktų pagal daugelį gerovės rodiklių? Manau, kad joms tai nepatiktų, nes jų tautinė savigarba nukentėtų. O jų valdančiosioms partijoms dar labiau nepatiktų, kai rinkėjai jų paklaustų: „O kodėl mes atsiliekame nuo Lietuvos ir kas dėl to kaltas?“. Jau per kitus rinkimus rinkėjų lūkesčius apvylusias partijas gali ir nubausti – pasiųsti jas „šunims šėko pjauti“.

 Na, ir aišku, kad visi Kremliaus „gyventojai“ ir pats Putinas iš pykčio nagus nusigraužtų, jei Lietuva taptų stipri ir turtinga, o jos žmonės orūs ir laimingi. Jie viską darys, kad šitaip neatsitiktų, antraip tai būtų Kremliaus valdovo ir jo sukurtos imperijos karaliukų politinis ir moralinis pralaimėjimas. Šantažuos, kenks, papirkinės mūsų politikus, kad tik jie nebalsuotų už Lietuvai naudingus sprendimus.

Nenusiminkime. Stipri, turtinga ir laiminga Lietuva reikalinga jos žmonėms, o ypač tiems, kurie ją kūrė, statė, kentėjo ir gynė: partizanams ir disidentams, tremtiniams ir politiniams kaliniams, Sąjūdžio pirmeiviams ir tiems, kurie susikibę rankomis stovėjo Baltijos kelyje. Stipri Lietuva reikalinga ir tiems Lietuvos lyderiams bei autoritetams, kurie supranta, kad be pinigų, postų ir privilegijų dar yra ir dvasiniai dalykai: sąžinė, atsakomybė, pareiga, viešas gėris, žmogiškumas, savirealizacija ir... „ką mes paliksime ateinančioms kartoms“.

Apie lietuvišką verslą ir jo ypatumus

Mano įsitikinimu, yra du verslo poliai. Vienas, kai verslo pelningumas ar netgi išgyvenimas labai priklauso nuo valdžios nuotaikų ir jų sprendimų. Toks verslas dažniausiai būna susijęs su ES fondų panaudojimu ir viešais pirkimais. Toks verslas stengiasi įtikti ir neužrūstinti valdančiųjų partijų ar jų bosų. Jie atsakingiau renkasi: su kuo draugauti, o su kuo geriau nereikia; kokias iniciatyvas palaikyti, o nuo kokių verta laikytis atokiau. Ir tai suprantama.

 Tačiau yra ir kitas verslo polius, kuriame pelnas mažiau priklauso nuo valdžios nuotaikų ar užsakymų. Tokio verslo rinkos – tarptautinės. Verslininkai laisvesni, mažiau įtakojami ir mažiau bailūs. Jie gali savo verslo būstinę iškelti ir į kitą valstybę. Dėl to jų pelnas nesumažės, o juos „išvariusiai“ valdžiai rinkėjai gali užduoti nemalonių klausimų. Tarp šių dviejų polių ir sukasi visas verslo pasaulis. Visiškai nepriklausomų nuo valdžios sprendimų įmonių nebūna. Nebent tai būtų galingos korporacijos, kai ne jos pataikauja valdžiai, o valdžia pataikauja joms.

Labiausiai man patinka verslininkai, kurie supranta, kad negalima sustoti, negalima vien džiaugtis praeityje iškovotais laurais ir ramiai atsipalaidavus snausti, kadangi konkurentai tik to ir telaukia. Sumanus verslas kuria naujus produktus ir verslo modelius, diegia inovacijas ir pažangesnes technologijas, susiranda naujų verslo partnerių ir žengia į naujas rinkas, stato vis aukštesnius dangoraižius ir prabangesnius viešbučius. Jis nerimsta, jis negali būti statiškas, nes jis kuria ateitį.  

Pateiksiu pavyzdį. Šiauliuose gyvena toks nerimstantis menininkas Vilius Puronas. Miesto valdžia keitė valdžią, o jis nenuleisdamas rankų kuria, stato, projektuoja, skardina ir leidžia knygas. Jis - rakštis tingiai valdžiai ir draugas tiems, kuriems iš tikrųjų rūpi Šiaulių įvaizdis, miesto turistinis patrauklumas. Tingi valdžia jam trukdo, prisigalvoja įvairiausių draudimų, meta iš darbo, griauna jo pastatytus kūrinius, tampo po teismus. Tačiau jiems vis nepavyksta prakąsti storos Viliaus odos, o dažnai, dar ir patys gėdingai apsikvailina.

Nesulaukdamas pritarimo iš vietinės savivaldos, jis suranda draugų kituose miestuose: savo kūrinius stato Šeduvoje, Naisiuose, Panevėžyje, Joniškyje, Pakruojyje. Tai nereiškia, kad jis išduoda Šiaulius. Tai reiškia, kad jis dirba Lietuvai. Šią poziciją palaiko ir jo rėmėjai.

Svarbiausia, kad jis ne vienas realizuoja savo sumanymus. Jam padeda platus gerbėjų būrys. Ne žodžiais. Darbais. Jaunimas, padėdamas įgyvendinti kūrybinius sumanymus, įgyja realios patirties (kurios vien iš knygų universitetuose neišmoksi), meilės savo miestui ir pilietiškumo. Garbė Šiaulių pramoninkams ir verslininkams, kurie iš savo pelno finansuoja jo kūrybinius sumanymus: vieni duoda metalo ir darbuotojų, kiti skiria sunkvežimį ar kraną, treti padeda pastatyti ir sutvarkyti aplinką, ketvirti parašo gražų straipsnelį į laikraštį ar visų talkininkų džiaugsmui parodo per TV.

Pats Puronas savo bičiulių gerus darbus surašo į savo knygas, talkininkų nuotraukas išsaugo ateičiai. Jį praminė „skardininku“, tačiau pats menininkas savo darbų stilių ir technologiją vadina nauja meno rūšimi – metalo plastika. Manau, kad ateityje jis bus pripažintas šios meno rūšies pionieriumi ar bent jau vienu iš svarbesnių jos pradininkų. Tada dabartiniai jo talkininkai galės didžiuodamiesi savo anūkams pasakoti: ir aš buvau, ir aš padėjau, ir aš stačiau, ir aš per atidarymo šventę alų midų gėriau. Taigi tokie nenuilstantys ir nenuleidžiantys rankų net pačiomis nepalankiausiomis situacijomis žmonės ir yra Šiaulių ir Lietuvos ateities kūrėjai, jos tikrieji patriotai ir gelbėtojai. Palaikykime juos. Jie kūrėjai.

Tarp kitko, kai Šiauliuose atsirado pirmasis pėsčiųjų bulvaras tuometinėje Sovietijoje, V. Puronas tada dirbo miesto vyriausiuoju dailininku ir buvo atsakingas už bulvaro „rūbą“ – išvaizdą. Įdomu, kad tuometinio Šiaulių vykdomojo komiteto pirmininko iškelta užduotis buvo ne bulvarą įrengti, o humanizuoti patį miestą: kad šiauliečiai pasijustų miesto šeimininkais, kad turėtų kuo didžiuotis ir labiau jį mylėtų. Tam reikėjo kaip galima daugiau žmonių ir įmonių įtraukti į šio sumanymo realizavimą. Dauguma tuometinių „specialistų“ sakė – tai neįmanoma, tai svarbi transporto arterija ir ją nutraukus bus katastrofa. Bet vykdomojo komiteto pirmininkas pasakė – darom, o visus kritikus, kvailius ir niektauzas tildydavo vienu trumpu sakiniu: „Nepatinka, pasiūlyk geriau“. Ir buvo padaryta. Bendromis, daugelio žmonių pastangomis. Ir tuometinė Inkvizicija nieko nesudegino ant laužo. Matyt, ji pati išsigando entuziazmu degančių akių ir meile miestui plakančių širdžių. O šiandien nerimstančius kūrėjus ir vėl bandoma sudeginti. Kaip viduramžių laikais – gyvus ant laužo, tik šįkart padegto savos žiniasklaidos informaciniu deglu.

Kai kas galvoja, kad tik valdžia už viską atsakinga ir tik ji viena gali sukurti mums visiems geresnį gyvenimą, užtikrinti saugią ir sočią ateitį. Nė velnio! Tik bendras vienijantis tikslas, tik daugelio žmonių kryptingas darbas gali padėti pasiekti visiems naudingo rezultato. Kaip dešimt dviejų rankų pirštų, kaip talka kaime, kaip šešių įvairaus profilio gydytojų operacija prie vieno ligonio. Mokslas tai pavadino sinerginiu efektu. Vienas pirštas tinka tik nosiai pasikrapštyti, mygtukui paspausti ar prie smilkinio pasukioti. Su vienu pirštu nei pagrosi su smuiku, nei špygą kam parodysi, nei bulvių lietuviškiems cepelinams pritarkuosi, nei namą pastatysi. Viskas, kas pasaulyje padaryta ar pagaminta, atlikta tikrai ne su vienu pirštu.

Lietuvai nepriklausomybę iškovojo ne 10 V.Landsbergio pirštų, ne 300 pirštų iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės. Ją iškovojo keliolikos rankų pirštai, kurie paaukojo savo gyvybę prie TV bokšto sausio 13-ąją, dešimtys tūkstančių pirštų, kurie šildėsi prie laužų žvarbią naktį gindami Lietuvos namus – Parlamentą, ir milijonai pirštų, kurie susikibę stovėjo Baltijos kelyje. Ir jiems buvo nesvarbu, kas stovi šalia: darbininkas ar profesorius, tuometinis krašto apsaugos savanoris ar seržantas, tarnavęs tarybinėje armijoje, namų šeimininkė ar įmonės vadovė, kaimietis iš mažojo bekelnių kolūkio ar nusipelniusi liaudies artistė iš Vilniaus, Lietuvos lenkas ar Amerikos lietuvis, bedievis ar stačiatikis, storas ar plonas...

Visada Lietuvoje buvo didvyrių. Lietuva išliko per marus, okupacijas ir pasaulinius karus. Ji kantri, darbšti ir sumani. Ji – kaip spyruoklė. Nesunku ją nestipriai paspausti ir tokioje būsenoje ją galima išlaikyti pakankamai ilgai. Galima paspausti ir žymiai stipriau, su dar didesne jėga. Bet tokioje būsenoje ilgai išlaikyti nepavyks. Spaudžiančiojo ranka pavargs.

Prisipažįstu, myliu verslo pasaulį. Pats jame sukausi nuo pačios Nepriklausomybės pradžios. Gerbiu verslininkų kūrybiškumą, jų statomus dangoraižius, neoninėmis lempomis apšviestas parduotuves, kuriose akys raibsta nuo prekių gausos, jų diegiamas naujoves. Stebiuosi jų sugebėjimu išgyventi visokias krizes, globalius iššūkius, tarptautinius pokyčius ir technologines revoliucijas. Savo sėkme jie ne tik uždirba pelno, bet ir įprasmina savo gyvenimą, palieka savo gražų pėdsaką Istorijoje. Ir tikrai, ne „purvinų batų“.

Jei žiūrėsime į gyvenimą vien tik per pinigų ir pelno „bet kokia kaina“ prizmę, jis taptų ne tiek žmogiškas, kiek gyvuliškas, beprasmis, kurio pabaiga prasta – nuvaryti arkliai nušaunami. Verslininkas taip pat yra žmogus. Gal kažkiek labiau ambicingas, kažkiek mažiau bijantis rizikuoti, kažkiek drąsiau prisiimantis asmeninę atsakomybę už savo veiksmus ir jų  pasekmes. Pastebėjau, kad jie mažiau užsikrečia ir „žvaigždžių liga“. Gal todėl, kad jiems naudingiau mokytis iš kitų ir mažiau daryti savų klaidų.

Versle yra daug pasiekusių žmonių, kurie turi sukaupę tiek daug pinigų, kad gali mažiausiai 500 metų gyventi be rūpesčių. Vien iš dividendų ar palūkanų. Tenkinant visus norus, įgeidžius ir svajones. Gal net fantazijos pritrūktų, begalvojant kur juos dar galima būtų išleisti. Su savim visko į kapą nenusineši. Giminėms palikti irgi rizikinga. Susipjaus ir velioniui ilsėtis ramybėje trukdys. Taip, pinigai – tai komfortas ir patogumas, tai laisvė ir malonumas pakeliauti, tai saugumas ir startinis kapitalas jų vaikų ateičiai, tai savirealizacija ir orumas. Gyventi visiškai be pinigų gal ir nelaimė, tačiau ir laimė – ne vien juose.

Žmogus nėra gyvūnas: arklys ar kiaulė. Nors ir gali „dirbti kaip arklys“ ar prisigerti „kaip kiaulė“ (nors vėlgi, kiaulės negeria). Tai žodžių žaismas, tai ploni niuansai. Jie suprantami tik žmogui. Jis, kaip ir kiaulė, irgi nori sočiai paėsti, šiltai pamiegoti. Tačiau kiaulė neieško gyvenimo prasmės, jai nesuprantamas itin žmogiškas žodis „humanizmas“, kiaulės visiškai neturi humoro jausmo ir nesupranta sarkazmo, jos nerašo eilių ir nesuka galvos, kas bus, kai mūsų nebebus, joms nerūpi naujos burokų rinkos ir ar yra gyvybė kitose planetose. Tai rūpi tik sielą turinčiam ir kuriančiam ŽMOGUI. Jis ieško, nerimsta, svajoja ir kenčia. Jis jaučiasi atsakingas ne tik už save, bet ir už savo bendruomenės, šalies, visos žmonijos ateitį.  

Mane žavi nuoširdus Lietuvos verslininkų noras padėti bendruomenei, jų noras mokėti didesnius atlyginimus ir sąžiningai atseikėti privalomus mokesčius į šalies biudžetą. Tačiau nereikia pamiršti, kad jiems labai nelengva konkuruoti su Kinija ar kitomis šalimis, kuriose mažesni reikalavimai gamtosaugai, kur mažesni mokesčiai, kur šiltesnis klimatas, kur žmonės dirba už mažesnį atlyginimą vos ne vergiškomis sąlygomis, kur įmonės jau turi šimtametę istoriją ir per daugelį kartų sukauptą kapitalą, kur nebuvo karų, revoliucijų ir visiškų sugriovimų, kur nevyko piniginės reformos ir nereikėjo viską pradėti „nuo nulio“.

Ką reiškia šaltesnis Lietuvos klimatas, lyginant su Italija, Graikija, pietų Prancūzija ar Singapūru? Tai reiškia, kad Lietuvos verslininkams reikia statyti storesnes fabrikų sienas, didesniame gylyje kloti įvairias komunikacijas, reikia daugiau lėšų pastatų šildymui žiemą. Visa tai įkalkuliuojama į savikainą, visa tai pabrangina produkciją, visa tai mažina eksporto galimybes ir užsienio investicijų pritraukimą. O ir žmonės nori daugiau uždirbti dėl tų pačių klimato sąlygų, nes jiems reikia kailinių, šiltesnių kojinių ir malkų žiemai. Reikia sočiau maitintis, kad organizmui pakaktų energijos, reikia kastuvų sniegui nukasti ir kirvio ledui eketėje iškirsti, reikia šiltnamių agurkams ir pomidorams užsiauginti.

Todėl man nesuprantamas mūsų valdžios pataikavimas užsienio investuotojams. Jiems ir mokestinės lengvatos, ir aibė privilegijų, ir raudonas kilimas. Saviems – špyga taukuota.  

Kai sakoma, kad statistinis lietuvis gyvena keturis kartus blogiau už statistinį prancūzą, nes uždirba už jį keturis kartus mažiau, tai gryniausia netiesa. Esant panašioms kainoms, nuo uždarbio reikėtų atmesti privalomas išlaidas būstui, maistui, drabužiams ir komunaliniams mokesčiams. Pvz., nuo gaunamų pajamų – sakykime, kad nuo 500 eurų, – atmetus privalomas išlaidas, sakykime, kad 400, o gal ir 500 eurų, Lietuvos gyventojui telieka koks 100 ar net 0 eurų. Prancūzui, nuo 2000 eurų algos atmetus tuos pačius 400 ar 500 eurų, jam lieka 1600 ar bent jau 1500 eurų. Iš jų, jis gali pasitaupyti oriai senatvei, gali skristi paatostogauti į egzotiškus kraštus, gali nueiti į teatrą ar restoraną, gali nusipirkti skaniau ir sveikiau pavalgyti, gali palepinti savo šeimyną ar nupirkti dovanėlių vaikams. Ši pinigų dalis leidžia pasijusti žmogumi, o ne vergu. Gal pas prancūzus kai kas kainuoja ir brangiau, bet jiems nereikia pirkti kailinių, pirštinių, langų su trigubu stiklu ar kuro žiemai. Šie skaičiai nėra tikslūs, bet esmė ta, kad paprasti Lietuvos žmonės gyvena keliolika, keliasdešimt ar dar daugiau kartų blogiau už turtingųjų ES valstybių piliečius. Šis 100 ar 0 eurų neša skurdą, menkavertiškumą, mažina laimingų šypsenų skaičių veiduose, sukelia depresijas ir nesaugumo jausmą, skatina emigraciją ir savižudybes.

Nepraradau tikėjimo žmonėmis. Man teko garbė susitikti, bendrauti su daug pasiekusiais ir žinomais žmonėmis: su verslininkais ir politikais, su profesoriais ir mokslų daktarais, su įvairių sričių specialistais ir konsultantais, su senais ir jaunais, su studentais ir moksleiviais, su nusipelniusiais kultūros ir visuomenės veikėjais, su paprastomis moterėlėmis ir kaimo inteligentais, su tautiečiais ir užsieniečiais. Matyt, likimas taip lėmė, kad didžioji jų dalis buvo įdomūs, sumanūs, kūrybingi, nesavanaudiški ir vien gero Lietuvai linkintys. Per visą savo gyvenimą tik keletu likau nusivylęs. Ne dėl to, kad jie yra „va tokie“. O dėl to, kad jų dalykinės ir dvasinės savybės neatitinka jų užimamų aukštų postų. Jie sėdi ne savo vietoje. Jie, šaukštas deguto medaus statinėje.

Apie artėjančius rinkimus

Ši esė susijusi su būsimais rinkimais. Nepriklausau jokiai partijai, valdžios rinkimuose niekada nedalyvavau, nedalyvauju ir ateityje (jei dar būsiu gyvas) neketinu dalyvauti. Kaip ir daugelis rinkėjų, aš dar nežinau, už ką balsuosiu, tačiau žinau, už ką nebalsuosiu.

Nebalsuosiu už tuos, kurie kažkada puolė, bandė sužlugdyti ar pakenkti Grūto parko kūrėjams. Ačiū V. Malinauskui. Atsilaikė. Pieš keliolika metų Turizmo departamento atliktų apklausų duomenimis, tai vienas iš įdomiausių objektų, dėl ko verta atvykti į Lietuvą.

Nebalsuosiu už tuos, kurie Seime sėdi jau kelintą kadenciją, kurie jau trečią kartą keičia partijas (su jais neičiau ir į žvalgybą, nes gali išduoti pavojaus akimirką), kurie nusenę (gerbiu žilą plauką, bet Seimas – ne senolių prieglauda), kurie kaltina kitus, bet patys nieko nenuveikia, kurie daug žada, bet gražios kalbos ir lieka kalbomis. Nebalsuosiu už žinomus  sportininkus, artistus, šou atstovus (ne jų reikia mūsų valstybei, o profesionalių vadovų ir specialistų). Nebalsuosiu už tik 11 klasių baigusius ar bent vienos pagrindinės užsienio kalbos (neįskaitant rusų kalbos) nemokančius.

Nebalsuosiu ir už tuos, kurie patys nėra nieko vertingo sukūrę, tačiau kaip maitvanagiai puolė ir kapojo jau minėtą šiaulietį dizainerį Vilių Puroną, šitiek daug įdomaus sukūrusį, aibę įvairių apdovanojimų pelniusį ir neįsivaizduojamai didelį indėlį įnešusį garsinant Pakruojį, Šiaulių miestą, Panevėžį, mūsų Lietuvą. Kuris Lietuvą sutapatina su Motina, nors ir sergančia, bet pačia brangiausia, mylimiausia, vienintele, kuriuos jis neapleis, neišduos... Už šį žmogų, už šią asmenybę balsuočiau, tačiau jo pavardės rinkimų biuletenyje nebus. Ne dėl to, kad jam nerūpi. Dėl to, kad jis mano galintis daugiau nuveikti nebūdamas valdžioje, nebūdamas tiktai vienos partijos draugas.

Nebalsuosiu už tuos, kurie griovė, šmeižė ir juokėsi iš besienės žaidybinės „Humoro, Alaus ir Varnų (HAV) valstybės“. O ypač už tuos verslininkus, kurie nė lito neinvestavo ir ignoravo (nežinau, ar iš baimės ar kvailumo) unikalią galimybę tapti šios inovatyvios, globaliai veikiančios, aukštą pridėtinę vertę kuriančios, aukštesnius vartotojų poreikius tenkinančios  verslo platformos bendrasavininkais, nors respublikiniame verslo plano turnyre ekspertai HAV įvertino: unikalu tarptautiniu masteliu, kuria socialinį ir ekonominį kapitalą, inovatyvu, įdomu, didelis plėtros potencialas, nauda vartotojams aiški, ypač ryškus sinerginis efektas ir t. t... Kas išgąsdino, kad jie atsisakė milijardinių rinkų ir solidžių pelnų, konkurencinių pranašumų savo verslui ir gerai apmokamų darbo vietų Lietuvos žmonėms?

Tas pats HAV, respublikiniame konkurse „Padovanok Lietuvai viziją“ įveikęs beveik 300 pretendentų, tapo šio konkurso prizininku... Apdovanojimas buvo įteiktas Vilniaus Rotušėje, dalyvaujant tuometiniam Lietuvos Prezidentui, Premjerui ir daugeliui kitų garbingų Lietuvos asmenų. Dabartinis Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas atkreipė visų dalyvių dėmesį į šio projekto unikalumą ir perspektyvas... Etc. Kažkas paspaudė STOP mygtuką.

Prasidėjus stabdymo procesui HAV ambasadorius A. Čekuolis sakė: „Verslas neinvestuos. Bijos. Ypač stambus“. Ko bijos? Putino, Merkel, Obamos? O gal vietinių kunigaikštukų? Nejaugi verslo elitas nesupranta, kad unikalių idėjų sunaikinti NEĮMANOMA! Jos atgimsta. Dažniausiai svetur. Jei taip nutiktų, būtų be galo gaila, kad trumparegiškumas ir ryžto stoka neleido tapti įdomios ir unikalios idėjos įgyvendintojais.

Požiūris į Lietuvoje plėtotą žaidybinę „Humoro, Alaus ir Varnų valstybę“ atskleidžią tikrąsias kandidatų kompetencijas, vertybes, tikslus ir prioritetus

Kai kurios žiniasklaidos priemonės bent dalį šios iš širdies plaukiančios esė gal ir išspausdins. Gal netgi visą. Dalimis. Kai kurios ignoruos. Kai kurios gali supykti ir paskelbti mane kvailiu, psichiniu ligoniu, neišmanėliu, kaimiečiu ar šiaip imti ir prikabinti kokią kitą šlykščią „etiketę“. Nesupyksiu, tai normalus unikalių idėjų realizavimo procesas. Taip buvo su Eifelio bokštu, su Grūto parku, su elektros lempute, su mobiliaisiais telefonais. Taip būdavo VISUR ir VISADA, beveik su visomis, savo laikmetį peržengusiomis Idėjomis. Tik vėliau jos tapdavo visų jau pripažintomis sėkmės istorijomis. „Pradžioje jie ignoruoja tave, vėliau jie juokiasi iš tavęs, po to jie kovoja su tavimi, galiausiai – tu laimi" (Mahatma Gandi).

Mėgstu paskaityti ir Lietuvos prezidentų metinius pranešimus. Atrodo, susirūpinimą ir ryžtą ekonomines bei vidaus politikas KEISTI IŠ ESMĖS žada žodžiai: ,,Ką darys maža šalis be gamtos išteklių? <...>žmogus tampa svarbiausiu ištekliu", ,,sukurti erdvę privačiai iniciatyvai", <...>inovacijos <...>siekti bendro tikslo...",  ,,vertybės", ,,drąsus mąstymas'', ,,gebėjimai ir kūrybingumas"...  Ach, kokie širdžiai mieli žodžiai! Tikiuosi, kad jie neliks ir vėl vien tuščiais žodžiais.

Patarimas rinkėjams. Jūs naiviai paklauskite kandidatų į Seimą: „O kaip ten buvo su tomis Pakruojo varnomis, kodėl jų nebesigirdi?“. Jų atsakymai, pikta mimika ar nuoširdi šypsena Jums irgi padės apsispręsti. Nebalsuokite už susiraukusius, įsižeidusius ir piktus. Tokie žmonės nėra laimingi. Dėl savo nesėkmių dažniausiai linkę kaltinti kitus. Jie nėra kūrėjai.

Nukrypdamas nuo temos pasakysiu, kad suprantu, jog šie mano paatviravimai gali kai kam ir nepatikti ar netgi sukelti pavojų jų interesams. Dėl viso pikto informuoju: esu pakankamai sveikas, netikėtai numirti neturėčiau, nusižudyti tikrai neketinu. Tačiau nebesu ir naivus. Jei kartais kokį rytą nebeprabusčiau, mano testamentas paruoštas, jis bus paviešintas. Keliems „socialinę atsakomybę“ deklaruojantiems multimilijonieriams jis gal ir nelabai patiks, tačiau visiems kitiems, manau, bus įdomu jį paskaityti.

Nerimas dėl ES ateities (3)

Sunku būti pranašu. Ateitį lemia tiek daug faktorių ir neprognozuojamų aplinkybių, kad nuspėti ją neįmanoma. Jei prisimenate filmus apie keliones laiku, tai pastebėjote, kad net mažas pakeitimas praeityje kardinaliai pakeičia visą ateitį. Pavyzdžiui, jei kas nors būtų laiku įvertinęs būsimo Hitlerio gabumus dailėje, jį moraliai palaikęs ir paskatinęs tuo užsiiminėti, gal jis būtų tapęs įžymiu dailininku ir nebūtų tapęs fiureriu. Viso pasaulio ateitis būtų kitokia. Jei Einšteino tėvai būtų prasilenkę laike bent 5 sekundžių intervalu, gal jie ir nebebūtų daugiau susitikę. Einšteinas nebūtų gimęs, o tada gal ir atominės bombos niekas nebūtų sukūręs. Dabartis vėlgi būtų visiškai kitokia. Neaišku, geresnė ar blogesnė.

Tad, kaip bus, nežinau. Tačiau matau, kad, kaip ir žadėto komunizmo laikais, kartojamos tos pačios klaidos ir tebegalioja tie patys dėsniai. Pagrindiniai iš jų – valdžios ir valdomųjų santykis: jų skirtingi interesai, viršūnių ir apačių konfliktas, kietesnė ar švelnesnė kontrolė.

ES – graži svajonė, viliojanti: broliška šeima, bendri interesai ir vertybės, visuotina gerovė ir saugumas (tai ne institucinis Saugumo departamentas, o saugumas nuo išorės priešų)...  

Tačiau užduokime (patys sau) paprastus klausimus. Broliškų valstybių šeima? Tai ką, ES nebeliko skirtingų interesų ir konkurencijos tarp draugiškų valstybių? Jos visos draugiškai gyvena ir vieningai sutaria dėl eksporto rinkų, dėl pabėgėlių kvotų, dėl nevienodų išmokų žemdirbiams, dėl paramos fondų paskirstymo? Jos nebesivaržo dėl įtakos? Netikiu.  

Kitas klausimas. Kiek dar Vokietija pajėgs būti tuo svarbiausiu ES lokomotyvu, pagrindine ES paramos fondų donore, visokių graikijų gelbėtoja ar pabėgėlių globėja? Suprantu, kad už didesnę įtaką priimant jai naudingus ES spendimus, jai reikia susimokėti. Bet jeigu šio lokomotyvo variklis imtų gesti? Kas trauktų ES sąstatą? Problemų visose valstybėse pilna, nors vežimu vežk, ir niekas neapsaugotas nuo naujų ekonominių ar geopolitinių krizių.

Apie terorizmą. Vien šis žodis sukelia nesaugumo jausmą. Tačiau kažkam šis jausmas juk gali būti ir labai naudingas. Jis leidžia įvesti visuotiną sekimą, leidžia pamiršti žmogaus laisves ir teises, leidžia neparankius oponentus paskelbti Kremliaus agentais, leidžia kitose šalyse organizuoti perversmus ar „aksomines revoliucijas“, leidžia kažkam iš to pasipelnyti.

Įsivaizduokime, kad terorizmas nugalėtas. Taika, ramybė? Bet tada nebereikalingomis tampa ištisos struktūros, nelieka darbo terorizmo specialistams ir saugumo ekspertams, mažiau bereikia policininkų ir kariškių, mažėja ir ginklų pardavimai. Ištisos specializuotos veiklos grandys išeliminuojamos. Specialistai turės persikvalifikuoti arba išeiti į užtarnautą pensiją. Tad terorizmas, kaip ir karas, turi dvi medalio puses: „Komu ona – niesčastie odna, a komu – mat radna“ (vert.: „Kažkam – bėda didžiausia, o kažkam – motina mieliausia“).

Nemaloniai nuteikia ir ES išorinių sienų saugumas. Aš ne prieš pabėgėlius nuo karo, neabejingas jų bėdoms. Man gaila šių nelaimėlių. Tačiau aš prieš chaosą. Kaip galima be dokumento įveikti ES išorines sienas ir laisvai keliauti kur nori? Juk toje pačioje Lietuvoje kiek daug buvo investuota į su Rusija ir Baltarusija besiribojančių sienų stiprinimą. Ne todėl, kad pati susigalvojo. Todėl, kad tai daryti įpareigojo pati ES. Įstatymiškai. Ar šias sienas saugo Graikija, Italija, Prancūzija? Jei jos jau nebesaugo, tai gal nebeverta jų saugoti ir kitoms ES valstybėms?

ES vertybės vis sunkiau suprantamos. Skaitant lietuvišką spaudą tikrai sunku suvokti naujas sąvokas ir terminus. Esu labai tolerantiškas, tačiau vis labiau į vieną krūvą suplakami ir maišomi visiškai skirtingi terminai man kelia sumaištį galvoje. Vis labiau atrodo, kad gėjai nebesiskiria nuo pedofilų, kad skatinama tautinė nesantaika, kad mažėja žodžio laisvė. Jei kas tuo abejojate, pabandykite viešai pradėti skelbti, kad galbūt Rusija „dar nepuola“, kad sankcijas Rusijai reikia atšaukti, kad jums nepatinka gėjų paradai, kad Trumpas yra „gerietis“... Jūs rizikuosite savo karjera ir ateitimi. Ir nuo kada atsirado sąvoka „saikinga ginkluota opozicija“, ir kas ją sugalvojo? Mano supratimu, tai teroro aktas, tai valstybės išdavimas, tai NUSIKALTIMAS už kurį gresia mažiausiai 15 metų kalėjimo, o kai kuriose valstybėse gal ir sušaudymas. Ir neįsivaizduoju mūsų politikų reakcijos, jei pikete prie Seimo pasirodytų opozicija su automatais ar „Molotovo kokteiliais“ rankose.

 Pabėgėlių klausimas. Jų atžvilgiu ES – krikščioniška, užjaučianti, padedanti. Šių sąvokų pagrindu būtina priimti pabėgėlius iš karo zonų. Bet pabandykime numatyti pasekmes bent 20 metų į priekį (dar kartą primenu, aš ne prieš juos, aš prieš ES įstatymų nesilaikymą ir chaosą)... Dauguma pabėgėlių yra visiškai kitos kultūros, tradicijų, mentaliteto ir tikėjimo žmonės. Jiems nesuprantamos ir nepriimtinos ES brukamos vertybės. Jų požiūris į tikėjimą, į moters vaidmenį ir jų laives, į mirtį kardinaliai skiriasi.

 Kai kas pabėgėlius skaičiuoja grynai matematiškai. 10, 20 ar netgi 30 procentų? Nieko baisaus! Jų – mažuma! Tačiau ta mažuma vieninga, jų bendruomenės vadovaujasi šariato įstatymais ir paklusniai vykdo jų dvasinių vadovų nurodymus. Tikiuosi, jūs dar prisiminate nesenus laikus, kai keliolikos ar keliasdešimties narių nusikalstamos gaujos terorizuodavo, reketuodavo ir valdydavo didžiulius miestus, sėjo baimę ir nesaugumo jausmą. Prisiminkite Šiaulių „princus“, Kauno „daktarus“, Panevėžio „tulpinius“ ar Vilniaus „brigadą“.

Gąsdina ES vadų noras spartinti „integracinius“ ES valstybių procesus. Mokslininkai atliko eksperimentą. Varlę įmetė į šaltą vandenį ir palengva kėlė temperatūrą iki virimo. Varlė kentėjo, neiššoko, išvirė. Kai varlę mesdavo į karštą ar verdantį vandenį, varlė akimirksniu iššokdavo iš puodo. Prie greitų pokyčių žmonės nespėja prisitaikyti. Jie pyksta, ieško kaltų ir pyktį išlieja per rinkimus. ES vadams turbūt irgi būtų neramu, jei jų „šiltos kėdės“ imtų pavojingai braškėti? Nors tai ir sąmokslo teorija, bet nėra garantijos, kad nebus varžomos žmonių teisės ir demokratiniai principai. Mane neramina bandymai blokuoti referendumus. O jei pareikalautų balsuoti nebe slaptai, o atvirai? Tai būtų jau nebe laisvė, o kontrolė.

Pabaigai

Kažkada jungėsi gentys ir tapo valstybėmis. Kartu jos tapo stipresnėmis. Tačiau ne visų genčių vadai buvo supratingi ir savo noru sutiko atsisakyti savo vadovaujančio vaidmens. Ne visiems patiko atsisakyti savo sosto ir nuolankiai paklusti kažkokiam juos vienijančiam karaliui. Kas nesutiko laisvanoriškai, tuos privertė kalaviju. Kas priešinosi, tiems kapojo galvas. Dabar irgi vyksta panašūs jungiamieji procesai. Nebe tarp genčių, o tarp valstybių. Demokratiškai. Kaip ir visada, yra abejojančių ir nepatenkintų. Tiktai galvų nebeleidžiama kapoti. Tačiau, jei kas nors ryžtingai imtųsi tai daryti, integraciniai ES procesai iškart paspartėtų (juokauju).  

Linkiu ES ir visoms jos valstybėms sėkmės, gerovės, klestėjimo. Lietuvos vadovus prašau stiprinti ES, ieškoti jai draugų ir bendraminčių. Tačiau prašau numatyti ir sunkiai tikėtinus scenarijus: ką darysime jei Lietuva nebegaus iš ES fondų paramos; kaip elgsimės, jei Brexit pavyzdžiu paseks Vokietija, Prancūzija, Italija; kaip kursime savo šalies gerovę, jei netyčia nebeliktų ir pačios ES, kaip demokratijos bastiono, saugumo ir gerovės garanto?

Noriu gyventi ES, noriu laisvai kirsti jos valstybių sienas, noriu vadintis Lietuvos piliečiu, noriu kalbėtis su draugais tūkstantmetę istoriją turinčia ir melodingai skambančia kalba. Tačiau taip pat noriu, kad mano teises užsienyje gintų ne tiktai mažos Lietuvėlės diplomatai ir ambasadoriai, bet ir galingi ES užtarėjai ir politikai, NATO armijos generolai ir feldmaršalai.

Su artėjančiais rinkimais, mieli Lietuvos žmonės!

Su pagarba, Antanas Albrikas,

respublikinio konkurso „Padovanok Lietuvai viziją“ laureatas,

ilgametis verslininkas, buvęs Pakruojo verslininkų asociacijos prezidentas,

kontaktai: tel. +370 687 30199, el.paštas [email protected]