Euro zonos valstybių supirkimas pradedamas

Sausio 6 d. Seimo spaudos konferencijoje „2014 – priverstinio Lietuvos pardavimo metai“ parodžiau forsuoto ir priverstinio nepadengto euro įvedimo Lietuvai priežastis ir mechanizmus – Prezidentės teikimu Seimo priimtus paprastus ir konstitucinius įstatymus, Prezidentės pasirašytų sutarčių ratifikavimus. Lietuva tapo ES bendros fiskalinės sistemos dalimi, tampa ir bendra bankų sistemos dalimi, atsisakė ne tik 107% padengto lito, bet ir visas valstybės atsargas perdavė Lietuvos bankui, kuris su visu savo turtu ir šiomis atsargomis nuo sausio 1 d. negrįžtamai tapo viršvalstybinės institucijos Europos Centrinio banko dalimi, įstojome ir į viršvalstybinį Europos stabilizavimo mechanizmą, kurio valdytojams pareikalavus privalome besąlygiškai per 7 dienas duoti tiek, lėšų, kiek šie pareikalaus.

Perspėjau, kad netrukus ECB, emituodamas nepadengtus euro, pradės euro zonos valstybių skolų supirkimą. Taip ir nutiko. Prieš pat pirmalaikius Graikijos, grasinančios išstojimu iš euro zonos, parlamento rinkimus ECB paskelbė pradedantis iki 2016 m. rugsėjo pabaigos vykdomą programą – šių skolų supirkimą, emituojant mėnesį po 60 mlrd. nepadengtų euro (viso – apie 1300 mlrd. euro, o bendra euro zonos valstybių probleminių skolų suma dar 2012 m. perlipo 4000 mlrd. sumą). Ir niekieno nuomonės ECB nebeklausia. Net Angela Merkel nustebo, kodėl taip atsitiko. Teks ir poniai A. Merkel, ne tik p. D. Grybauskaitei ir mūsų Seimo nariams perskaityti šalių-narių pasirašytą Protokolą dėl ECB ir ECBS. Gal tada supras, jog be ECB Valdytojų tarybos sutikimo ši viršvalstybinė institucija gali neklausyti net visų 19-os euro zonos vyriausybių ir parlamentų bendro nutarimo. Jau viską sprendžia tik ECB Valdytojų taryba. ECB nusprendė, ir net galingoji pasaulio moteriškė A. Merkel nieko nebepakeičia. Atleiskite, nepaminėjau „neklystančios“ ponios D. Grybauskaitės. Bet ir ji mūsų „neišgelbės“. Viliuosi, kad ji puikiai suprato, ką darė, savo vienasmeniškais parašais dovanodama Lietuvos suverenitetą šioms viršvalstybinėms institucijoms. Priešingu atveju, Lietuvos laukia dar liūdnesnis likimas.

Už šiuos, be sustojimo spausdinamus euro, ECB supirkinės, visų pirma, pietinių ES valstybių skolas. Tik viešai ECB nepasigyrė, kad nepirks rizikingiausiųjų šalių - Graikijos ir Kipro - skolų. Jas, matyt, paliko mūsų „obščakui“ – Europos Stabilumo Mechanizmui, į kurį šio fondo pareikalautą sumą privalės jau sumokėti ir Lietuva. Taip ECB siekia kovoti su defliacija pietinėse ES valstybėse, skatinti vartojimą. Per pigiai „europiečiai“ moka už prekes ir paslaugas. Tad sieksime vartojimo dėl vartojimo ir taip vadinamo euro išsaugojimo nuo žlugimo dirbtinai ECB daromos infliacijos būdu. Pvz. JAV bent šiuo metu pasirinko kitą kelią – didina palūkanas, bet neemituoja nepadengtų JAV dolerių.

Keleiviams, sumokėjusiems už euro bilietą į šį, nežinia kur dreifuojantį laivą, kurio kapitonas ir komanda slepia savo veidus ir tapatybes, belieka tik tikėtis, kad jie plaukia ne hiperinfliacijos laivu, už kurio turistinį kruizą, kapitonui pareikalavus, keleiviai privalės dar ir dar primokėti. Kokia bus bendra kaina? Nežinome.

Tik tyčiojamės iš dirbtinai sukeltos Rusijos rublio nuvertėjimo akcijos (lyg nuo to šios situacijos būtų geriau Lietuvos ekonomikai) ir nenorime matyti, į kokį rizikingą eksperimentą mus paskutinę minutę įšokdino Lietuvos Prezidentė ir jos valdomas bevalis Seimas. Norintys mąstyti supras, kad prasideda sparti ir ilgalaikė euro zonos infliacija. Tikėsimės, dar ne hiperinfliacija, kurią bent mes, gyvenusieji 1991 – 1992 m., dar prisimename. Svarbiausias gyvenimo tikslas buvo tą pačią dieną išleisti gautą atlyginimą. Prieš metus, Seimui priiminėjant šiuos įstatymus, ne tik kreipiausi į Seimą ir viešai klausiau valdžios, ką Jūs darote, priverstinai įvesdami euro į Lietuvą? Viešai klausiau Respublikos Prezidentės, Seimo Pirmininkės ir Ministro Pirmininko, ar prisiims asmeninę atsakomybę už žmonių litais turimų lėšų, iškeistų į euro, nuvertėjimą? Buvo kapų tyla ir valdžios buldozeris, keičiant įstatymus. Vien Lietuvos banko įstatymą 2014 m. Seimas keitė net 29 kartus. Kur buvote Jūs, Seimo nariai – demokratijos gynėjai puteikiai, urbšiai, gailiai?.. Kodėl tylėjote ir net balsavote?

Netikite Zigmu, pasiskaitykite klasiką - E. M. Remarko romaną „Vakarų fronte nieko naujo“, kuriame tiksliai ir jautriai su savotiška subtilaus humoro doze atskleista psichologinė žmonių būsena ir hiperinfliacijos procesai pirmojo pasaulinio karo metu. Suprasite paprastų žmonių gyvenimo karo sąlygomis logiką. Panašu, kad to mokytis bent teoriškai pats laikas ir mums.

Matant provokacijas, kurios įvyko Prancūzijoje ir už kurias, visų pirma, atsakinga valdžia, matant vos ne kasdien dirbtinai eskaluojamas naujas provokacijas, kiršinimą tarp tautų, žiniasklaidos isteriją ir visuotinį žmonių gąsdinimą bei totalitariniu virstantį visuotinį kontroliavimą ir „demokratišką“ cenzūrą visoje Europoje (turiu omenyje ne tik dirbtinai užsitęsusius įvykius Ukrainoje), tampa akivaizdu, jog ši dirbtinai keliama visuotinė isterija ir provokacijos vis labiau panašėja į tas, kurios lyg ir nejučia atvedė tautas į pasaulinius karus. Lyg ir nebėra kelio atgal… Ar ne tą matote dabar Ukrainoje?

Beje, šie sprendimai dėl euro naudingi ir Rusijai, nes stiprina Rusijos rublį. Mes, naivuoliai, bandykime sekti dabar jau ne Lietuvos banko, o ECB skelbiamus euro ir kitų užsienio valiutų kursus, perskaičiuoti, už kiek litų ir euro pirktume, pvz. JAV dolerį, Šveicarijos franką, net Rusijos rublį iki euro įvedimo mums ir po jo įvedimo. Kas mums belieka, atidavus ECB ir kitoms viršvalstybinėms euro zonos institucijoms viską, ką galėjome. Pretenzijas, prašau teikti valdžiai arba savo abejingumui ir tylėjimui. Su tokia mūsų gyvenimo filosofija - kol manęs tariamai tai neliečia, gal aš ir patylėsiu... – priėjome liepto galą. Kiekvienas atskirai manėme, kad taip patogiau. Ar dar ilgai bus kiekvienam mūsų „taip“ patogiau? Kodėl negalėjome elgtis, kaip Lenkija, o turėdami savo visiškai padengtą valiutą, patys nepanorome spręsti, kaip gyventi? Formaliai galime pasakyti - valdžia nepanoro. Bet mes valdžiai leidome tai daryti. Visų pirma, neatėję pernai į referendumą! Patikėję pačia pigiausia apgailėtina V. Landsbergio pasaka, kokią jis sumąstė savo gyvenime – „rusai organizuoja“ referendumą. Tą kuris, nenaudingas, visų pirma, tiems blogiems rusams... Ar Jūsų dar nekrečia vidinis drebulys?

Todėl situacija mūsų valdžiai ir kitų valstybių valdžioms, deja, tampa klasikine: „Geriausia išeitis – karas.“