Europos Sąjunga. Didžioji Viktoro Janukovyčiaus klaida

Revoliucinės nuotaikos plinta po visą Ukrainą. Pavydu žvelgiant į neslūgstantį Maidane susirenkančių šimtatūkstantinių minių įkarštį ir ryžtą nusimesti prezidento Viktoro Janukovyčiaus įtvirtinto korupcinio režimo pančius. Atrodė, kad politinių pokyčių reikalaujančių žmonių energija ima blėsti, – sunku kovoti su valdžia aikštėse siaučiant žiemai, – tačiau pastaruoju metu kilo nauja, po visą šalį plintanti ir vis naujus žmones įtraukianti kovos banga. Valdžia vis atviriau rodo savo jėgą: jau vardijamos žuvusiųjų pavardės, o sužeistieji, sudaužytieji ir kankintieji nebeskaičiuojami. Statomos ir stiprinamos barikados, susiimama su iki dantų ginkluotais specialiaisiais daliniais. Aršėjanti kova rodo, kad dabartinė valdžia gali ir nebeišsilaikyti, tad jos pagrindinis rūpestis – išvežti ir išslapstyti savo turtą, ruoštis naujam valdžios dalybų etapui, kad nuslūgus revoliuciniam įkarščiui vėlei būtų galima įsitvirtinti svarbiausiuose valstybės postuose. Suprantama, jei įvyks demokratiniais laikomi rinkimai.

Žmones į Maidaną sušaukė prezidento V. Janukovyčiaus atsisakymas pasirašyti sutartį su Europos Sąjunga. Dabar aiškėja tikrieji žmonių lūkesčiai, kurie buvo siejami su eurointegracine kryptimi. Žmonės manė, kad valstybė, susisaistydama su ES, imsis ir politinės sistemos pertvarkos, kuri paskatintų valstybės demokratizavimą, sumažintų beprotišką korupciją, didintų visuomenės politines galias, laiduotų teisingumą. Tokie reikalavimai ir keliami šiuo metu. Korupcijos įsigalėjimas tiesiogiai susijęs su teisingumu: kuo daugiau korupcijos, tuo mažiau teisingumo. Teisė, galia ir turtai – valdančiųjų rankose. Visuomenės dalia – tikėtis kokių nors išmaldų po eilinių rinkimų ir vis labiau skursti.

Jei Ukrainos prezidentas galėtų kaip nors atsukti įvykius, manau, jis elgtųsi kitaip. Pasirašęs sutartį su ES jis būtų patenkinęs pirminius žmonių lūkesčius ir kurį laiką būtų išlaikęs savo valdžią. Būtų galėjęs rodytis europietišku prezidentu, bendraujančiu su ES elitu. Juk kaip tik tam elitui visiškai nesvarbu, koks korupcijos ir neteisybės vėžys siurbia Ukrainos visuomenės syvus, – Ukrainos prezidentas buvo geidžiamiausias Vilniaus susitikimo svečias. Į jį krypo viso pasaulio žiniasklaidos akys ir ausys. Pasirašęs sutartį būtų gavęs europietiško lyderio skraistę, kuria taip patogu pridengti visą politinės korupcijos sistemą. Galima sakyti, kad ES ir būtų buvusi geriausias dabartinio politinio ir su juo susijusio ekonominio oligarchinio elito „stogas“. ES politiniam elitui rūpi tik išoriniai procedūriniai demokratijos bei pilietinių teisių atributai ir visiškai nedomina konkretus demokratijos turinys. ES elitui nemielos ir žmones vienijančios nacionalinės jausenos apraiškos, ką jau kalbėti apie šiuo metu ryškų ukrainiečių nacionalinio vienijimosi proveržį. Kartais atrodo, kad ES politiniam elitui net patogiau kalbėtis su korupcinių režimų lyderiais, nes tie sugeba „kietai“ valdyti – jokių visuomenės nepasitenkinimo proveržių – ir yra sukalbami, nes suvokia „europietiškumo“ teikiamą naudą. Šitai mes, lietuviai, jau spėjome patirti.

Aukštieji ES pareigūnai, siekiantys prie derybų stalo susodinti prezidentą ir opozicijos atstovus, neturi ką Ukrainai pasiūlyti. Juk jie nėra paruošę jokio Ukrainos iškorupcinimo ir teisingumo įtvirtinimo plano. Įvykių logika verčia daryti išvadą, kad dabartiniam režimui parankios visokios derybos, nes jomis galima „tempti gumą“ ir šitaip didinti revoliucingai nusiteikusiųjų nepasitenkinimą savais lyderiais. Kaip tik savų lyderių opozicijai trūksta, nes iš dabartinių lyderių kalbų negalima suvokti, kokį politinės sistemos reformos ir valstybės raidos kelią jie įsivaizduoja. Kalbama apie kuo greitesnius naujus prezidento rinkimus. Tačiau juk rinkimais nelabai ką išspręsi, juolab – korupcijos net neapnaikinsi. Vyks, kaip jau įprasta, verslų persidalijimas, kurį vargu ar kokiam naujam lyderiui pavyks suvaldyti. Pati Julija Tymošenko, įgavusi „europietiškos“ lyderės ir dabartinio režimo kankinės pavidalą, buvo nepaprastai išmoninga ir įtakinga Ukrainos korupcinės sistemos veikėja, sugebėjusi į savo rankas suimti didžiulius turtus. Greitai ir pasakiškai pralobti iš dujų ir naftos įmanoma tik pasitelkiant valstybinį korupcinį mechanizmą.

V. Janukovyčius jau siūlo opozicijos lyderiams premjero ir vicepremjero postus. Kas nutiktų, jei tas pasiūlymas būtų priimtas? Tada jau patys buvę opozicionieriai turėtų imtis raminti į gatves išėjusius ir valstybės įstaigas užiminėjančius žmones. Režimas gautų laiko atsikvėpti ir pabandyti apvienyti pamažėle irstančias oligarchų ir rėmėjų gretas. Vėlgi kyla klausimas, o ką siūlo ES, bandydama susodinti priešininkus prie derybų stalo? Dalytis valdžia. Tačiau bet kokios dalybos dabartinėmis sąlygomis opozicijai, ypač – ją palaikantiems ir permainų trokštantiems žmonėms bus nenaudingos. Tad visomis jėgomis versti valdžią? Reikia tikėtis, kad Ukrainos žmonės nujaučia esminį tikslą ir skatina savo lyderius jo siekti. Gali būti, kad rasis ir naujų opozicijos lyderių, vertų Ukrainos žmonių rodomo ryžto ir pasiaukojimo.