"Gerbiamo" profesoriaus pasiūlymai: okupuoti Gruziją, padalyti Ukrainą, suvienyti buvusią SSSR

Neseniai vieno ekspertai.eu publikuoto straipsnio autorius palinkėjo “viso ko geriausio” jo “gerbiamam” profesoriui Aleksandrui Duginui, pristatydamas jį kaip “vieną žymiausių pasaulio filosofų” ir pažymėdamas, kad jo idėjos “tampa įdomios ir Lietuvai, kuriai gana artimoje ateityje gali tekti rinktis savo kelią”. Šis pristatymas kiek idiliškas, todėl noriu apie A. Duginą - imperines Rusijos ambicijas pagrindžiančios Eurazijos teorijos kūrėją – priminti kelis lietuviams nemalonius dalykus.

Iš pradžių – nuotrauka iš Pietų Osetijos, kurioje “gerbiamas profesorius” įsiamžino tanko fone su kalašnikovu rankose. Jei tikėtume interneto informacija, ji daryta dar prieš prasidedant Rusijos ir Gruzijos karui, 2008 metų birželį:

O čia “vienas žymiausių pasaulio filosofų” aiškina, kad okupacinė Rusijos armija turi nesustoti jau užimtose gruzinų žemėse, veržtis toliau ir užimti likusią šalies teritoriją:

Įraše, kuris darytas tuo metu, kai Rusija jau buvo sutriuškinusi Gruzijos kariuomenę, A. Duginas siūlo žygiuoti toliau, iš pradžių įsitvirtinti Gruzijos pajūryje, o tada apsupti Tbilisį:

“Karas nesibaigė. Mes žinome, kad jei priešas priešinasi, jis sunaikinamas. Tai absoliuti bet kurių karinių veiksmų formulė. Priešas priešinasi, mes jo dar nesunaikinome, ir dabar kyla tik vienas klausimas – kaip mums pasiekti galutinę pergalę šiame kare. Kol kas mes laimėjome kelis svarbiausius mūšius, bet nesunaikinome nusikalstamo Saakašvilio režimo, neįdiegėme ten demokratiškos gruziniškos politinės sistemos, nepanaikinome karinio užpuolimo grėsmės. Kitas klausimas – tapo akivaizdu, kad Amerika neketina įsitraukti į atvirą konfliktą su mumis. Jie šantažuos karine galia, bet veltis į atvirą konfliktą nesiryš. Tai reiškia, kad dabar mūsų tikslas – ne tiek Tbilisis, kiek karinės politinės ir strateginės kontrolės įvedimas jūrinėje Gruzijos dalyje. Tai yra pirmiausia mūsų pajėgos turi įsitvirtinti Poti (tai Megrelija), Guryje (nors ten nėra uostų, bet tai dalis srities, kuri turi prieigą prie jūros), o svarbiausia – Batumio uoste (tai Adžarija). Štai trys temos, kaip Rusijai įtvirtinti savo karinę strateginę kontrolę Gruzijos pajūryje. Tai reikš karinę Tbilisio blokadą, ir NATO karinės ginkluotės perkėlimas taps neįmanomas arba minimalus, nes oru į Tbilisį galima atgabenti ribotą karinės pagalbos kiekį. Manau, kad ilgainiui, įtvirtinus savo pozicijas palei jūrinę Gruzijos sieną, reikia judėti tolyn, siaučiant žiedu Tbilisį.”

2008 metų rugpjūčio 8 dieną, kai Rusija įvedė karines pajėgas ir bombardavo taikinius Gruzijos teritorijoje, A. Duginas sėdėjo radijo “Эхо Москвы” studijoje. Per makabrišką pokalbį veiksmo esmę ir tolesnę kryptį – į Ukrainą - jis išaiškino paprastai:

“Kokia politika yra už visos šios istorijos? Osetinai – už mus (pietų osetinai), ten visi – Rusijos piliečiai. Abchazai – už mus. Čečėnai buvo prieš mus, prieš teritorinį Rusijos vientisumą. Pasinaudodami teritorinio vientisumo pretekstu, mes įtvirtinome savo interesus, pasinaudodami separatistiniu osetinų ir abchazų nenoru gyventi Gruzijos teritorijoje ir noru gyventi mūsų teoritorijoje, vienoje su mumis valstybėje, mes juos palaikome. Esmė absoliučiai paprasta: savi ir ne savi, o visa kita nesvarbu. Ir lygiai taip pat kažkas panašaus mūsų laukia Ukrainoje.”

Perklaustas A. Duginas patikslino, kad jei rytinė ir pietinė Ukraina panorės prisijungti prie Rusijos, “mes būsime priversti nepaisyti teritorinio Ukrainos vientisumo”. Žygiuoti, anot geopolitiko, reikia iki ten, kur sustabdys, o žemėlapių perbraižymas – ne problema. Todėl karo su Gruzija nereikią baigti Pietų Osetijos “išlaisvinimu”, o veržtis toliau.

Šiose nuotraukose, publikuotose prorusiškame interneto tinklalapyje iš Ukrainos, A. Duginas jau po karo. Pozuoja su ginklu: 

Su “jaunaisiais eurazijiečiais”, atvykusiais į Rusijos okupuotoje teritorijoje surengtą “karinę-patriotinę” stovyklą:

Su “nepriklausomos” pseudovalstybės prezidentu Eduardu Kokoity, neseniai pareiškusiu, kad Pietų Osetija „visada buvo ir bus su didžiąja Rusija“:

Požiūrį į Ukrainą “vienas žymiausių pasaulio filosofų” vaizdingai išdėstė šiame įraše, darytame 2009-aisiais:

Anot A. Dugino, Ukraina bus neišvengiamai padalyta į dvi valstybes – prorusišką Rytų ir Vakarų Ukrainą, orientuotą į Europos civilizacijos erdvę. Rusija šiam padalijimui “neprieštaraus”, nes tokie “išprotėję” provakarietiški politikai kaip Julija Tymošenko ir Viktoras Juščenka yra “nesukalbami”.

“Todėl dujų nebus, nieko nebus, o bus tik – greičiau, kolegos ukrainiečiai, draugai, broliai ir giminaičiai, apsispręskite, sukurkite Rytų ir Vakarų Ukrainos valstybes, nusibrėžkite sieną, pasistenkite pralieti kuo mažiau kraujo, o geriausia - taikiai”, - Rusijos interesus aiškino A. Duginas.

Pasirengimas taikiam procesui užfiksuotas šiose nuotraukose, paskelbtose profesoriaus vadovaujamo Eurazijos judėjimo jaunimo tinklalapyje: 

Tai viena iš “jaunųjų eurazijiečių” akcijų: 2007 metų spalį išniekinti ant aukščiausio Ukrainos kalno viršūnės stovintys nepriklausomos valstybės simboliai, nupjautas ir sutryptas herbas.

“Jaunųjų eurazijiečių sąjungos padalinys ant Goverlos kalno nupjovė ir išniekino Ukrainos okupacijos simbolį – Tridantį. Sunaikinta granitinė sektantiškos ukrainiečių cerkvės lenta. Sudaužytas granitinis paminklas, skirtas vadinamajai Ukrainos konstitucijai. Vietoj šių ukrainiečių kolaborantų simbolių viršūnėje iškelta Eurazijos Sąjungos Jaunimo vėliava. Goverlos kalnas pervadintas Stalino viršukalne”, - savo tinklalapyje paskelbė A. Dugino auklėtiniai.

Ir paaiškino, kad “vadinamosios nepriklausomos Ukrainos laikas baigiasi. Vietoj limitrofinio darinio mes sukursime Didžiąją Ukrainą Eurazijos Imperijos sudėtyje”.

Kodėl aukščiausią Ukrainos viršukalnę vandalai “pervadino” Stalino vardu, galima suprasti iš čia užfiksuoto jų idėjinio vadovo pasisakymo:

“Stalinas – tai mes, Stalinas – tai mūsų visuomenė. <...> Tai tautos tėvo archetipas, vado archetipas, tai archetipas asmenybės, kuriai valdant Rusija įgavo anksčiau neįsivaizduojamą galią. Ir nors tai pasiekta milžiniškų aukų kaina, šios aukos Stalino programoje yra neišvengiamas mokestis už didybę”, - aiškino profesorius. Anot jo, Stalino populiarumas visuomenėje didėja, lyginant jo “didybę” su dabartinės Rusijos valdžios “menkumu”, o siekis šį vaizdinį išgyvendinti - “tuščių ir niekingų žmogeliūkščių bandymai nuversti gigantišką granitinę figūrą”.

Domisi A. Duginas ir Baltijos valstybėmis, vadina jas “išpuikusiais sanitarinio kordono nykštukais, kurie bando Rusijos stiprybę”, kaip šiame pasisakyme dėl Estijos sprendimo demontuoti paminklus okupacinei sovietų kariuomenei. 

Nors Baltijos šalys, anot jo, ir priklauso kitai civilizacinei sanklodai, tuo atveju, jei “JAV kas nors atsitiktų”, Rusija jas vėl okupuotų. 

“Rusija laukia globalinio perdalijimo. Pavyzdžiui, jei JAV kas nors atsitiktų, mes dar kartą okupuotume šias šalis. Vienaip ar kitaip, švelniai ar šiurkščiai. Bet kol kas tokios perspektyvos nesimato. Lietuvoje mes negalime destabilizuoti situacijos, nes ten neturime jokių instrumentų. O instrumentų išprovokuoti rimtą situaciją Latvijoje ir Estijoje yra, ir jie kelis kartus buvo panaudoti (kalbama apie riaušes Taline perkėlus Bronzinio kario paminklą). Be to, Rusija palaikė ir ateityje palaikys rusų bendruomenes ir rusų judėjimą Latvijoje. Bet vargu ar Kremlius imsis kokių nors aštresnių revoliucinių veiksmų šalyse, kurios yra NATO narės. Kontrolė bus įgyvendinama per ekonominę įtaką, turto supirkimą”, - 2010 metų rudenį aiškino A. Duginas.

Iš esmės tą patį požiūrį į Rusijos veiksmus buvusioje SSSR teritorijoje ir Baltijos valstybėse ne tik transliuoja, bet ir įgyvendina tokie Kremliaus “polittechnologai”, kaip agentūros “Regnum.ru” steigėjas Modestas Kolerovas, kurį Vladimiras Putinas buvo paskyręs vadovauti Tarpregioninių ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis valdybai, atsakingai už santykius su posovietinėmis valstybėmis. Kai kuriuose interneto šaltiniuose jis vadinamas A. Dugino “patarėju”, siejamas su “eurazijiečių jaunimo” provokacija išniekinant Ukrainos herbą. 

Jau anksčiau nepageidaujamu asmeniu Estijoje, Lietuvoje ir Gruzijoje paskelbtam M. Kolerovui 2012-ųjų rugsėjį buvo užtrenktos ir Latvijos durys. Paskelbta, kad jo veikla kelia grėsmę Latvijos nacionaliniam saugumui ir teritoriniam vientisumui, o šalies užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius komentare užsiminė ir apie konkretesnį dalyką: “gastroliuodami” po šalį, M. Kolerovas su savo kolega iš “Regnum.ru” įkvėpinėjo rusakalbiams gyventojams mintį apie ypatingą Latgalos autonomiją Latvijoje.

Šiuo metu “vieno žymiausių pasaulio filosofų” A. Dugino vadovaujamas judėjimas organizuoja referendumą dėl buvusios SSSR respublikų susijungimo. Tai, anot Eurazijos ideologo, turėtų mobilizuoti susijungimo šalininkus visoje posovietinėje erdvėje.

Paklaustas, ar tikrai mano, kad įmanoma suvienyti buvusios SSSR teritorijoje susikūrusias valstybes, jis atsakė:

“Eurazijos sąjunga – tai rimta. Tai rimčiausias dalykas, kurį per savo prezidentavimo metus numatė Putinas. Tai tam tikras strateginis orientyras, tai ateitis, aprašymas to, kas mes esame ir kuo norime būti. Eurazijos ir Eurazijos sąjungos samprata – ne tik strateginė, ne tik dvasinė ar ekonominė, bet ir aukščiausia prasme politinė. Vienos integruotos erdvės, naujos politikos kūrimas. Referendumas reikalingas dėl dviejų dalykų. Pirma – valdžiai reikia atrišti rankas kovai su bet kokiais integracijos priešininkais. Antra – Eurazijos sąjungos prasmę reikia išaiškinti plačioms liaudies masėms.”

Sprendžiant iš to, kaip greitai šis interviu perspausdintas Latvijos rusų bendruomenės tinklalapyje, į Rusiją orientuotos “masės” tokio švietimo ištroškusios. 

Vieni, kaip pradžioje paminėto straipsnio autorius, A. Duginą vertina kaip “vieną žymiausių pasaulio filosofų”, kurio idėjos “tampa įdomios ir Lietuvai, kuriai gana artimoje ateityje gali tekti rinktis savo kelią”, kiti - kaip neofašizmo ideologą posovietinėje erdvėje. Kaip sakoma, skonio reikalas. Bet gal ne tik.