Hibridiniame kare valdžia demontuojama manipuliuojant socialiniais subjektais iš išorės ir jų pagalba dirbtinai sukuriant socialinį nestabilumą. Šantažo instrumentais tampa iš anksto parengtos, gerai organizuotos sukilėlių, separatistų, internacionalinių brigadų, radikalių religinių ir nacionalistinių bei įvairiausių ideologinių pakraipų grupuotės. |
Hibridinis karas, kaip valstybinio perversmo priemonė, yra socialinio modeliavimo technologija. Technologija, kuri demontuojant esamus socialinius subjektus sukuria naujus socialinius subjektus. Ši technologija naudoja standartinį besikartojančių operacijų rinkinį ir standartinius resursus.
Pavyzdžiui, jei jūs verdate žuvienę, tai patiekalo pagrindas bus žuvis, bet jei vietoj žuvies panaudosite jautieną, gausis kažkas valgomo, bet tai tikrai nebus žuvienė.
Tad kalbėti apie hibridinį karą galima tik tada, kai tiksliai įvardinamos grėsmės bei naudojamos technologijos, priemonės ir resursai.
Hibridinio karo technologijos pagrindą sudaro gatvinis minios spaudimas valdžiai arba perversmas, inicijuotas valdžios viršūnėse. Tai yra dvi pagrindinės priemonės, kurių pagalba įvyksta esamos valdžios demontavimas.
Hibridiniame kare valdžia demontuojama manipuliuojant socialiniais subjektais iš išorės ir jų pagalba dirbtinai sukuriant socialinį nestabilumą. Šantažo instrumentais tampa iš anksto parengtos, gerai organizuotos sukilėlių, separatistų, internacionalinių brigadų, radikalių religinių ir nacionalistinių bei įvairiausių ideologinių pakraipų grupuotės.
Kitaip kalbant, pagrindinis tikslas yra esamos valdžios demontavimas, o tam būtina dirbtinai sukurti nestabilumą valstybės viduje. Tam kaip priemonės panaudojamos įvairiausio plauko radikalios jaunimo grupės, kurios yra pasiruošusios bet kokia proga dalyvauti šantažuojant valdžią.
Jei mes apžvelgsime visas paskutines revoliucijas, kuriose buvo panaudotos hibridinio karo technologijos, pvz. Tiananmenio aikštės protestai 1989 m. Kinijoje, kurie dar vadinami Tiananmenio aikštės žudynėmis, mes pamatysime, kad visur ir visada naudojamos tos pačios priemonės ir resursai – dirbtinai sukuriamas nestabilumas ir panaudojamos radikaliai nusiteikusios jaunimo grupės.
Išimtis buvo Libija, kur po Tuniso ir Egipto valdančiųjų režimų demontavimo prasidėjęs pilietinis karas palaipsniui parsikėlė į Libiją. Kitaip sakant, 2011 m. vasario 17 d. Libijoje valdžios viršūnėse buvo nesėkmingai inicijuotas perversmas, o realybėje tai tapo pilietinio karo Libijoje pradžia. Tokiu būdu šioje valstybėje buvo sukurtas nekontroliuojamas chaosas.
Libijos įvykiai yra labai svarbūs, nes jie parodo, kad norint sukurti nestabilumą, pakanka suskaldyti politinį elitą ir jį priversti tarpusavyje pradėti pilietinį karą, kurio rezultatas – subyrėjusi valstybė.
Vienas mitų, kuris dabar išplitęs mūsų medijose yra toks, kad teroristinė Rusija prieš mus kariauja hibridinį karą.
Todėl klausiame kelių labai svarbių Lietuvos institucijų:
• Ar yra Lietuvoje rimtos ir galingos jėgos, jaunimo organizacijos, nevyriausybinės organizacijos, finansuojamos ir valdomos Rusijos, kurios galėtų organizuoti gatvinį minios spaudimą valdžiai?
• Ar yra Lietuvos politinio elito jėgos, galinčios inicijuoti perversmą valdžios viršūnėse?