Konservatorius Vytautas Landsbergis 1975 m. už monografiją „Čiurlionio kūryba“ apdovanotas sovietų Lietuvos (LSSR) premija.
1988 m. už monografiją „Česlovo Sasnausko gyvenimas ir darbai“ V. Landsbergis antrą kartą buvo apdovanotas sovietų Lietuvos (LSSR) premija.
Nėra abejonių, buvęs Aukščiausiojo Sovieto pirmininkas, gavęs ir daugiau sovietų valdžios pagyrimų ir paskatinimų, buvo geriausiai besislapstantis pogrindžio kovotojas už laisvę – jokios slaptosios sovietų tarnybos neįminė jo mįslės.
Bet dabar, kai galima laisvai ir nevaržomai paviešinti ir išslaptinti visas buvusių disidentų ir pogrindžio karių pavardes, ar nepasiūlytų kas idėjos Lietuvai, kad Lietuvos patriotui Nr.1 viešai atsisakius ir išsižadėjus visų sovietinių apdovanojimų (podačkų), būtų dar labiau paspartintas visai tautai aktualios iniciatyvos įgyvendinimas – V. Landsbergio įprezidentinimas?
Ir kodėl, kai kalbame apie Lukiškių aikštės Vytį, niekas nežvelgia toliau ir iš karto nesukuriamas ir nepradedamas įgyvendinti projektas – konservatorius V. Landsbergis ant arklio su iškeltu kalaviju rankoje ir atsigręžęs į priešais buvusius, jam nesvetimus KGB rūmus?
Visi turėtų suprasti, kad įgyvendinus projektą Lukiškių aikštėje „Konservatorius V. Landsbergis ant arklio žvelgiantis į KGB“ (arba „Tikroji laisvė joja sukapoti KGB šmėklos“), būtų viena kulka nušauti du triušiai: ne tik Vytis būtų, bet ir konservatorių patriarchas taptų centriniu akcentu, įamžinančiu tikruosius Lietuvos patriotus.
Visa tai dar labiau sutelktų Lietuvą, neseniai atšventusią Tūkstantmetį ir pasitinkančią Šimtmetį, ir padėtų jai įveikti kylančius iššūkius bei siekti proveržių įgyvendinant pokyčius globalioje Lietuvoje, sparčiai didinant BVP ar kitokį išmilžį.