Įdomus teisinis kazusas

Gana akylai stebėjau ir pagal mėgėjiškas scenaristo išgales tyrinėjau pedofilijos bylos pasakojimą, kurį kūrė VSD, prokuratūra, teismai ir jėgos struktūroms patarnaujanti galingoji žiniasklaida. Akyliau įsižiūrėjęs į šią tragišką istoriją, negali nepastebėti leitmotyvo ar bendro vardiklio: žmonės, ką nors galėję liudyti apie pedofiliją, buvo brutaliai patraukti nuo scenos. Nagi, pradėkime nuo pradžių. Teisėjas Jonas Furmanavičius, kuris prašėsi savo kolegos, tuometinio generalinio prokuroro Algimanto Valantino pagalbos, laiku jos negavo, o negavęs ir jausdamas grėsmę, anot kai kurių liudijimų, ketino kažką paviešinti, ir buvo nušautas. Tokia versija sklandė ir nebuvo prokurorų paneigta. Dvi nepatyrusios seserys spustelėtos ir susiklosčius tam tikroms aplinkybės galėjo išsikalbėti. Viena buvo nušauta, kita – izoliuota, ir nežinia, kiek ilgai ta izoliacija tęsis. Viena mergaitė, galėjusi liudyti, išvežama ir paslepiama nežinia kur. Vaiko teisių tarnybos nieko aiškaus apie jos dingimą pasakyti negali. Liudininkų, mačiusių J. Furmanavičiaus nužudymo sceną, Drąsiaus Kedžio apsilankymą prie Violetos Naruševičienės namų, žvejo, pastebėjusio ant Kauno marių kranto išmestą žmogų, irgi tarytum nebėra. Visi nutildyti. Po to teismo dienos išvakarėse balutėje nutildomas ir pagrindinis istorijos dalyvis Andrius Ūsas, kuris galėjo pradėti šantažuoti jį dengusius įtakingus žmones. Gana sunku į šią istoriją įkomponuoti nutildytą Vaidą Milinį - aišku tik tai, kad kažkokiu būdu su šia istorija jis buvo netarpiškai susietas. Po to visas dėmesys nukreipiamas į Klonio gatvės mergaitę ir ji praeitų metų gegužės 17 d., valstybei smurtaujant, išplėšiama iš globėjos glėbio, grąžinama motinai ir, kaip ir aukščiau minėti istorijos dalyviai – izoliuojama kartu su motina.

Be to, „perkvalifikuojami“ ir aktyviausi žurnalistai, tokie kaip Rūta Janutienė, bei žiniasklaidos priemonės, kurios kartais galėjo atrodyti gana neutralios šios bylos atžvilgiu, o aktyvesnės dar labiau suaktyvėja, smūgiuodamos į vienus vartus. Plika akimi matyti užsakymas veikti visuomonės sąmonę, kad lietuviškoji pedofilijos istorija būtų marginalizuota ir išstumta į paraštę.

Kas lieka? Na, dar lieka teisėja, Seimo deputatė ir teisinės bei politinės sistemos „pūlinys“ Neringa Venckienė. Kartais mažas akmenėlis didelį vežimą nuverčia, ir panašu, kad ši patarlė šįsyk parodė savo gilios išminties galią. Per sklandžiai mūsų teisėtvarka tikėjosi sutvarkyti visą šį kreivą scenarijų, ir še tau, kad nori: istorija keliasi į visai kitą dimensiją. Tame išmatavime mūsų sovietinės teisės pitekantropai neturi nei patirties ką nors įtaigoti, nei galių, nei argumentų bei išminties. O ir Prezidentė nepaskambins telefonu JAV Federaliniam teismui, nepaprašys tylutėliai Seimo deputatės ekstradicijos, kaip galbūt gražiai tvarkydavo reikalus savo kieme su statytiniu gen. prokuroru Dariumi Valiu.

Seimo deputatės emigracija į demokratinę valstybę ir politinio prieglobsčio prašymas yra neregėtas iššūkis ir precedentas visai mūsų teisinei sistemai, kuri jau trečią savaitę sverdėja nesumodama, kaip turėtų glaistyti savo darbo broką ir tarytum riebus kupranugaris išlįsti pro adatos skylutę. Mūsų teisėsauga save įsivarė į patį kampiausią kampą ir išsigando taip, kad neįstengia imtis jokio racionalaus veiksmo. Užuot paskelbusi deputatės paiešką ir kreipusis į Interpolą, kaip buvo padaryta Snoro banko vadovų dingimo byloje, teisėsauga ėmė mindžikuoti. Generalinė prokuratūra savo galvos skausmą numetė Šiaulių prokuratūros II baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorei Ninai Raugienei, kuri tikriausiai puikiai suvokia, kad D. Valys ją pakišo. Apgailėtinas žingsnis ir klano solidarumo nepaisymas. Prokurorė vapa nei šį, nei tą, duoda pavedimus policijai išsiaiškinti Seimo deputatės buvimo vietą, nors puikiai supranta, kad mūsų policija neturi jokių galių atlikti tokias užduotis. Pasikeitė ir N. Raugienės pasisakymų intonacija. Ji pradėjo transliuoti mintį, kad N. Venckienės nusikaltimai nėra sunkūs, ir leidžia suprasti „pabėgėlei deputatei“, kad toji geruoju sugrįžtų Tėvynėn ir prieglobsčio svečioj šaly neprašytų.

Nors didžioji pedofilijos bylos tyrinėtoja „Lietuvos ryto“ „artileristė“ Asta Kuznecovaitė kalba kitaip. Paskutiniame savo opuse ji, pasiremdama kažkokiais anoniminiais Amerikos lietuviais, teigia, kad JAV neduos mūsų deputatei politinio prieglobsčio, nes ši yra kriminalinė nusikaltėlė ir jai pagal prokurorų kaltinimus gresia 5 metai kaliūzės. Atrodytų, Nina ir Asta nesusišneka. Viena nuima gazą, o kita siautėja, nes laikraščiui tai gal uždirbs didesnį tiražą.

Tuos nesusišnekėjimus ir versijas, regis, turėtume šifruoti paprasčiau. Viena vertus, Lietuvai garbės nedarytų Venckienės – Tymošenko (kurią išteisino Strasbūro teismas) paralelė – ypač mums pirmininkaujant ES. Antra vertus, pedofilijos skandalą iki pirmininkavimo reikia trūks plyš nutildyti, nes tikėtina, kad galimi mitingai ir piketai labai suraukšlėtų „skaistų“ mūsų valstybės ir jos vadovų veidą Europos ir pasaulio akivaizdoje, žinant, kiek čia pusmečiui suplūs nepriklausomų žiniasklaidininkų, ir ką jie išgirs ne iš funkcionierių spaudos atstovų, o iš laisvų, nepriklausomų, orumo jausmo nepraradusių Lietuvos piliečių.

Taigi, jau per vėlu Lietuvos propagandistams užsiiminėti mūsų autochtonų sąmonės apdorojimu, paveikimu ir apraminimu. Šunkeliu nueitas kelias veda į niekur.

O teisinis kazusas, iškylantis šiame kontekste, yra labai paprastas. Pakaks JAV teisininkams išsireikalauti gegužės 17-osios šturmo įrašą ir mūsų teismų sprendimus, kad smurto nebuvo, ir visa mūsų teisėsaugos sistema bus pasiųsta į prasmirdusį sovietinį čebatą. Štai ko bijoma.