Imantas Kalninis: Iš tiesų ir Latvija per šiuos dvidešimt metų tapo kolonizuota

Tai reiškia tik viena. Tai, kad žodis „demokratija“ šiuolaikiniame pasaulyje yra dekoratyvi sąvoka, kuri iš tiesų slepia visai kitus valdymo principus. Kalbame apie demokratijas, bet tikrumoje tai yra tironijos, bemaž totalitarinės sistemos, kurios save pridengia žodžiu „demokratija“. Demokratijos vardan pasaulyje sugriaunamos valstybės, miestai, fiziškai sunaikinami tūkstančiai žmonių... Taigi – realiai veikia visai kiti principai. Realiai veikiantys personažai nėra demokratiški personažai.

Iš tiesų ir Latvija per šiuos dvidešimt metų tapo kolonizuota.

Atidavėme tai, ką turėjome. Savo resursus. Nuosavybę už užstatą. Žmonės, negalėdami šio užstato išpirkti, išvyko. Tai ne kas kita, kaip kolonizacija. Bet metodas, politika, kaip tai padaryta, man didžiąja dalimi primena primityvias schemas su stiklo karoliukų dovanojimu Polinezijos salų čiabuviams. Tai buvo valstybės sunaikinimo politika.

Taip dienraštyje „Neatkarīgā Rīta Avīze“ publikuotame interviu sako Latvijos kompozitorius ir rašytojas Imantas Kalninis (Imants Kalniņš). Jis visą sovietmetį ir persitvarkymo laikais buvo ryški šviesuomenės figūra, aktyvaus pasipriešinimo prieš sistemą simbolis. Jo sukurtos roko dainos visada buvo persmelktos patriotizmu, ironija ar net sarkazmu, kurį latviai puikiai suprato ir kiekvieną tekstą mokėjo ir tebemoka atmintinai. Imantas viską darė taip, kad latviškumas išliktų esmine jo veiklos ašimi – ir kurdamas, ir eidamas į politiką, ir kalbėdamas apie gyvenimą. Perpublikuojame kompozitoriaus atvirą laišką tautiečiams, kuris buvo parašytas ir išspausdintas dienraštyje „Neatkarīgā Rīta Avīze“ šių metų sausio mėnesį, reaguojant į ketinimus įvesti eurą.

Šį laišką adresuoju pirmiausia visiems latviams. Mano asmeninis ir tuo labiau visuomeninis gyvenimas praėjo visiems matant, savo požiūrio apie tai, kas vyksta aplink, aš niekada ypatingai nesistengiau slėpti, gal tik tuomet, kai man atrodė, kad kažkokie mano veiksmai galėtų ką nors skaudinti ar užgauti.

Aš mėginu suprasti, kurią akimirką ir kas buvo tie, kurie mūsų kelio ženklus pakreipė taip, kad mes sunkiai begalėjome įžiūrėti, kur mes esame ir kur mums reikia eiti. Kryžkelėse, kuriose sėdėjo mažas vaikelis, jų tikrai nebėra. Sprendžiant pagal ryžtingą ir veržlų judėjimą, tai greičiausiai yra greitkelis. Į kur veda šis greitkelis?

Valstybė be ateities – ar tai yra tai, ką esame iškovoję susikibdami rankomis Baltijos kelyje ir statydami barikadas Rygos gatvėse? Nes tai, į kur mus dabar kaip avių bandą gena, yra tik nedidelis aptvaras federacinės Europos pakraštyje. O mes juk norėjome būti pasaulyje lygūs tarp lygių – patys tvarkyti savo nacionalinį ūkį, patys kurti savo santykius su kitomis valstybėmis ir patys nustatyti savo kryptis visuose mūsų žmonių ir visuomeninio gyvenimo aspektuose.

Nes kalba ne apie eurą. Kalba yra apie tai, ar mes norime ištirpti federacinėje Europoje, kuri mūsų tautos ateičiai yra pražūtinga, ar mes norime sukurti tokią savo valstybę, apie kokią svajojome, prasidėjus Trečiajam Atgimimui. Prisijungimas prie euro zonos mums tik tai duos, kad bus labai apsunkintas mūsų ištrūkimas iš šio pražūtingojo glėbio. Latvių tauta nebalsavo už prisijungimą prie federacinės Europos, todėl šį kartą referendumas yra būtinas. Tik klausimas turi būti ne apie prisijungimą prie euro zonos, bet apie neprisijungimą prie utopinio projekto, kuris vadinasi federacinė Europos valstybė.

Šiandieną Europos Sąjunga jau nėra ta organizacija, už stojimą į kurią Latvijos piliečiai nubalsavo 2003 metų rugsėjo 20 dieną – 2009 metų gruodžio 1 dieną įsigaliojo Lisabonos sutartis. Žinoma, bėgant laikui, keičiantis sąlygoms, bet kuri sistema priversta keistis. Tačiau, jei šiuos poreikius diktuoja interesai tų, kurie atitinkamu momentu kontroliuoja finansinius resursus, tada aktualiu tampa klausimas – ar Europos Sąjunga yra sumanyta tam, kad užtikrintų tokio tipo interesus? Aš atidaviau savo balsą už Latvijos prisijungimą prie Europos Sąjungos, ir buvau įsitikinęs, kad Latvija įgis realų suverenitetą ir drauge galimybę savarankiškai kurti savo ateitį.

Kaip mes šios pelkės pakraštyje atsidūrėme, mes žinom. Mes tik nežinojome, kad tai yra pelkė. Iš tolo tai atrodė kaip gerai prižiūrėta pievelė, kaip žemė, „citrinos kur žydi“. Ir tada mes puolėm pirmyn – viena sutartis – viena konstitucija, po akimirkos antra sutartis – antra konstitucija, vieni mechanizmai, paskui kiti, vieni instrumentai, vėl kiti, ir, jei dabar apsidairysime, tai pievelę sunku įžiūrėti, bet štai ruda pliurza čia pat palei veidus taškosi. Ar iš to ištrūkti dar įmanoma? Kad nenuskęstume visai, turime būti kaip tie du, kurie išmatose iki kaklo stovėdami, sako vienas kitam – nejudėk, nekelk bangų!

Pasirodo, kad mes nė kiek nebuvome pajėgūs tvarkyti savo ekonomiką. Pinigų politika, svarbiausias nacionalinio ūkio valdymo ir kontrolės instrumentas, pasirodo, visai nė nebuvo vykdoma Latvijoje. Tai ką gi, po galais, visus šiuos metus veikė mūsų geriausi (ir apmokėjimo prasme, žinoma) finansų ir ekonomikos specialistai? Svetimų instrukcijų įgyvendinimo organizavimą ir priežiūrą? Tai nėra ko stebėtis, kad turėjome ir Baltijos Banką, ir Parex, ir Krajbanką.

Gali būti, kad mūsų atgimusiai valstybei trūko sumanių žmonių, ir dar tokių, kuriems valstybės ir tautos likimas būtų širdies klausimas. Gali būti, kad iki šiol toks buvo tik vienas – Karlis Ulmanis. Patriotizmo – to tikrai negalima mums prikišti. Šio gėrio turime pakankamai, kartais tiek daug, kad rūku apsitraukia akys ir mažai ką aiškiai matome.

Jei trūksta sumanumo – kuo tai pakeisti? Instrukcijomis, tuo, kas iš kažkur pasufleruojama. Nereikia vargint galvos, o ir atsakomybės našta prie žemės nespaudžia.

O tie sufleriai – su jais vis dėlto irgi ne visiškai aišku. Ar jie, kitiems patarinėdami, nematė, kas vyksta jų pačių namuose? Dabar jie už durų sveria savo prekę, o mūsų lyderiai šiapus durų laukia, kada pasvertą išneš ir paduos. Tie svėrėjai iš anapus pranešinėja, kad toji prekė yra gera ir sunki, net sunkesnė už svarstį. Bet ta jų lėkštė su visa finansų ir euro politika yra lengvesnė už lengvą, nes kitoje lėkštėje padėta tai, kas niekuo neatsveriama – mūsų tautos ir mūsų žmonių likimas.

Jūs kalbat apie saugumą, kišdami mūsų tautą į tokį nesaugumą, kokio mes dar nebuvome regėję. Taip, TSRS laikais mūsų tautos kūnas buvo be gailesčio draskomas ir žudomas. Bet tautos dvasia išsiskleidė neregėtu ryškumu – tokio kultūros ir meno suklestėjimo, kaip praėjusio šimtmečio šešiasdešimtaisiais-devyniasdešimtaisiais metais, Latvija niekada nebuvo išgyvenusi. Jūs ironizuojate apie nostalgiją tiems laikams. Tačiau yra akli tie, kurie nemato, kad garsioji geležinė uždanga didžiąja dalimi apsaugojo mūsų sąmonę nuo tos kloakos, kuri dabar iš vakarų dosniai garma ant mūsų ir cunamišku abejingumu griauna visus tuos apsauginius barjerus, kuriuos mūsų tauta statė tūkstančius metų, kad apsaugotų savo žmones ir išsaugotų save.

Mano Latvija ir mano tauta sukurta geresniam – pilnavertei, gražiai ateičiai be grėsmių. Puolančios Vakarų „vertybės“ tokios ateities negarantuoja. Gali būti, kad Rytų Europos tautos, iš vienų pančių išsilaisvinusios, praleido galimybę eiti savo identiteto išsaugojimo ir vystymosi keliu. Bet galbūt dar nėra per vėlu. Ir, jeigu taip, mes turime skvarbiau pažvelgti į save ir į tuos, kuriuos vadiname savo draugais ir sąjungininkais.

Ką mes buvome pametę Irake ir ką mes dabar norime surasti Afganistane? Ar negana tų apkvailintų latvių, kurie savo laiku, sėdami mirtį, klajojo Rusijos platybėse? Ar dar ilgai Rygos rotušės aikštėj nenugriautas ir išdidžiai iškilęs stovės tas mūsų gėdos paminklas? O gal kas nors jau rengiasi greta jo pastatyti kitus gėdos ženklus?

Latvija buvo brutaliai apkvailinta ir apšvarinta. Ir mūsų ligšiolinių lyderių protingumas pasiekė tik tai, kad pamatytų tai, kas jiems naudinga, ir pasistengtų kažką iš to gauti sau. Toji vertybių sistema, kurią propaguoja Vakarų civilizacija, yra visiškai bankrutavusi, bet mes ten brukamės bet kokia kaina ir patarėjais imame tuos, kurie sąmonės degeneraciją vadina progresu, o tūkstantmetės žmonijos orientacijos suardymą – „vakarietiškomis vertybėmis“.

Kiekvienas, kuris stengiasi išsaugoti savo tautą ir savo valstybę, yra mūsų draugas ir sąjungininkas. Mūsų pasaulyje vertybės yra tos, kurios įrašomos į Žmonijos Raudonosios Knygos pirmąjį puslapį. Tautų biografijos skiriasi – įvairios yra priežastys, dėl kurių jos patenka prie išnykimo slenksčio. Vienos ten patenka dėl nenumalšinamo savo godumo, kitos todėl, kad tą godumą iššaukia. Tačiau tie, kuriems šiandieną šios grėsmės iš tiesų gresia, turi tapti sąjungininkais.

Šiandieną visiems, kas nori save ir savo tautą išsaugoti ir apsaugoti, reikia būti vienuose apkasuose. Šiandieną mes neturime teisės tapti ginklais senos raganos Politikos šimtus metų nemazgotose letenose.

Man nepriimtina ir bauginama yra tai, kas šiandieną vyksta Latvijoje. Aš ieškau pasaulyje tų, kurie stengiasi tam pasipriešinti, ir matau, kaip mūsų kaimyninės valstybės Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka stengiasi savo tautą ir valstybę apsaugoti nuo bankrutuojančios Vakarų „demokratijos“ šakalų inkštimo. Kaip mūsų kaimyninės valstybės Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas neleidžia savo valstybės paversti užvažiuojamuoju kiemu, karčiama ar lošimo namais, į kuriuos kiekvienas gali ateiti su savo dainynu ir kiekvienas, kam netingu, gali demonstruotis ir, galbūt, jei pasiseks, susižerti ką į savo kišenę. Aš svajoju apie tai, kad galbūt vieną dieną ir Latvijoje bus tokie valstybės vyrai, kurie visko nematuos vien tik pagal savo supratimo ar savo naudos kurpalį.

Bet galų galiausiai – bet koks suverenumo suvaržymas yra užginčijamas Konstituciniame teisme.

Parengė Erika Drungytė

Šaltinis: www.nra.lv