2010 09 08

2009 pradžioje paskelbta Vilniaus dešiniajame Neries krante planuojamo statyti Ermitažo-Guggenheimo muziejaus galimybių studija. Jos rezultatus galima rasti Jono Meko vizualiųjų menų centro internetiniame puslapyje. Žr.: „Ateities vizija- architektūriniai pasiūlymai naujam muziejui Vilniuje. Solomono R. Guggenheimo fondo ir Valstybinio Ermitažo muziejaus inicijuota Galimybių studija”. Taip pat: „Išskirtinė sėkmės istorija Naujai Europai”.

JMVMC studijoje būsimasis muziejus sutapatintas su optimistiškai deklaruojamais, tačiau paviršutiniškai suvokiamais ateities ekonominiais efektais, kuriuos Vilniuje neva sukels taip vad. “Bilbao efektas”. Simbolinės neoliberalistinės ekonomikos procesus liudija futūristiniai šio centro pareiškimai, kuriuose vargu ar ką nors sužinosime apie realaus muziejaus funkcionavimą.

Pavyzdžiui, teiginys, jog “Vilniaus daugiafunkcinis kultūros centras taps vieta, kur Lietuvos ir viso regiono meno gerbėjai bus supažindinami su pasaulio avangardinio meno istorija ir geriausiais dabar kuriančiais menininkais” mažai ką sako apie vilniečių JAU 2007 m. nusipirktą ir iki šiol niekur neeksponuojamą J. Meko kolekciją. Jai neva “globoti” bei eksponuoti ir steigiamas Ermitažo-Guggenheimo padalinys.

Globalaus muziejaus propaguotojai (visų pirma - buvęs Vilniaus meras A. Zuokas) ne kartą aiškino, jog daugiafunkciniame kultūros centre planuojamas muziejus veiks kartu su Jono Meko vizualiųjų menų centru, Litvakų kultūros centru, meno edukacijos centru, bet niekur nėra paaiškinama, kokiais principais ši partnerystė remsis.

Vienintelis mums aiškus dalykas yra tai, jog Lietuvai už minėtus muziejus ir jų vardo naudojimą teks pakloti LABAI didelius pinigus. Niekas nežino ir tikslios būsimų statybų kainos. Žiniasklaidoje ne kartą minėta ("iš kepurės" - kaip teigia Vilniaus vicemeras Gintautas Babravičius) juokinga 260mln. Litų suma bus akivaizdžiai nepakankama; tai rodo daugybė pavyzdžių kituose pasaulio miestuose.

Visgi dabartinis sostinės vicemeras G. Babravičius nenuilstamai propaguoja statinio “būtinumą” ir mėgina mus įtikinti, jog dėl muziejaus į Vilnių ateityje atvažiuos labai daug turistų ir dėl to mūsų sostinė suklestės (išsilavinusiuose didžiųjų pasaulio miestų kultūrinėse visuomenėse tokie teiginiai seniai kelia šypsenas).

Klausiamas apie šio projekto lėšas, vicemeras pasitelkia gudrias metaforas ir palyginimus su prabangiais automobiliais: “Mes dar nieko neperkame, šiuo metu mes vaikštome po saloną, žiūrinėjame sustatytus automobilius, domimės [...] ir kai priiminėsim sprendimus ir vienom ar kitom sąlygom – ar išsitraukus iš kišenės grynus, ar pasiėmus paskolą, ar lizingo būdu – tai dar pakankamai tolimos ateities klausimas“.

Visuomenei, pasirodo, belieka laukti, kol miesto valdžia ir vietinės bei užsienio statybos bendrovės imsis radikaliai keisti Lietuvos sostinės veidą. Manome, jog visuomenei būtina žinoti ir tai, jog iš jos kišenės “traukiami gryni” ženkliai pralenks visus iki šiol Vilniuje vykdytų “amžiaus statybų” kaštus.