2010 09 09

Dėl apgailėtinos situacijos paveldosaugoje žmonės protestuoja, piktinasi, rašo raštus. Bet savaime suprantama - tai neturi jokio poveikio ir valdžioje įsitvirtinusios nusikalstamos grupuotės šioje srityje jaučiasi kaip žuvys vandenyje ir viską daro kaip nori, kur nori ir kada nori.

Įvairi griozdiška statybos procesų organizavimo sistema nepateisina savęs, nes, nepaisant sudėtingo derinimo ir kontroliavimo mechanizmo, beveik kasdien susiduriama su grubiais istorinio bei kultūrinio paveldo naikinimo pavyzdžiais.

Toks pat naikinimas vyksta ir tada, kai, siekiant savanaudiškų tikslų, prisidengiama investicijų skatinimu.

Vienas ryškiausių to pavyzdžių – priešais Vyriausybės rūmus išgriauta buvusio Rusų dramos teatro XIX amžiaus siena ir 1787 m. statytas klasicistinis architekto M. Knakfuso namas (buv. “Palangos” restoranas). Vietoje šių pastatų iškylo Vilniaus vaizdą darkantys statiniai. Tačiau net tada, dar neužbaigus šios centro dalies “sutvarkymo”, nebebuvo galima rasti pareigūnų, kurie prisipažintų atsakingi už šiuos sprendimus.

Apie padėtį paveldosaugos sistemoje ir joje dirbančių tarnautojų kvalifikacijas galima spręsti iš to, kaip buvo įvertinta paveldosaugos gėdos simboliu vadinamo “Novotelio” istorija – nors tai tik vienas iš daugelio sprendimų, kuriuos kaip itin žalingus kultūros paveldui įvardino ir Vilniaus gyventojai, ir tarptautinė ICOMOS ekspertų komisija, pateikusi išvadas 2004 metais.

Statant šį viešbutį buvo ne tik nugriautas itin vertingas M. Knakfuso namas, bet ir sunaikintos visos archeologinės vertybės, o naujojo statinio tūris ir architektūrinė raiška sudarkė Senamiesčio – pasaulio paveldo vertybės – kultūrinį kraštovaizdį.

Šį naikinimą, kaip nurodyta Valstybinės kultūros paveldo komisijos pažymoje, savo parašais įteisino tuometinė KVAD vadovė D. Varnaitė, Vilniaus teritorinio padalinio vedėjas A. Bundonis (nepaisant gausių archeologinių radinių, 1999 m. nurodė, kad nereikia rengti papildomų paminklotvarkos sąlygų; 2000 m. patvirtino paminklotvarkos sąlygas, nenurodydamas šiuo atveju būtinų teritorijos tvarkymo režimo reikalavimų, tokių kaip statybos linija, riba, architektūrinės raiškos priemonės), jo tiesioginė pavaldinė VTP vyr. specialistė E. Stulpinienė (suderino detalųjį planą ir techninį projektą) bei kiti. VKPK pažymoje yra konstatuota, kad statant “Novotelį” nesilaikyta jokių paveldosaugos principų, o KVAD tarnautojai už savo tiesioginių pareigų neatlikimą “turi būti nubausti”.

Tokių Lietuvos paveldą naikinančių parazitinių pavyzdžių kaip šis - ne vienas, ne du ir ne dvidešimt. Visi šie nusikaltimų organizariai tai darė (ir daro) su vienu tikslu - pasipelnyti bet kokia kaina.

Tačiau gyvenime kartais atsitinka, jog anksčiau ar vėliau už kiekvieną tokį poelgį tenka ir atsakyti.

Pažymėtina, kad buvusio KVAD Vilniaus teritorinio padalinio vedėjo A. Bundonio pavardė iškyla ne tik kai buvo griaunamas M. Knakfuso namas. Šis valdininkas susijęs ir su pagarsėjusia “Lietuvos” kino teatro byla. Nevyriausybinės organizacijos ne kartą yra kėlusios šio tarnautojo atsakomybės klausimą ir dėl kitų dalykų, kuriais “garsėjo” sostinės paveldosauga jo vadovavimo metais.  Šiuo metu A. Bundonis jaučiasi ramus kaip belgas ir vadovauja vienam iš svarbiausių skyrių Kultūros Paveldo departamente - Apskaitos skyriui.