Jau užknisot verkšlenti ir gąsdinti

Žinot, kodėl Lietuvai reikia referendumų? Nes jie suvienija tam tikras visuomenės grupes ir labai gerai išryškina jų intelekto lygį (arba jo nebuvimą) ir tų grupių vertybes (arba jų visišką stoką).

Pamenate referendumą dėl atominės elektrinės, kuris vyko kartu su praėjusiais Seimo rinkimais? Aš tai pamenu. Ir ypač pamenu, kaip iš visų pakampių lindo vadinamieji „dešinieji apžvalgininkai“ (nors dešinieji jie tiek pat, kiek A. Užkalnis verslininkas) ir mekeno, kad referendumas labai geras dalykas ir kad visi tie, kurie balsuos prieš yra rusų agentai. Vieni mekeno iš kvailo įsitikinimo, kiti – už kapeikas, kurias gaudavo iš referendumą organizavusių konservatorių, bet tas mekenimas niekuo nepadėjo. Referendumas pralaimėjo ir dabar, kai žiūri atgal, supranti, kad nieko kvailesnio už tą referendumą, atominės energetikos šaukliai konservatoriai negalėjo sugalvoti. Ta prasme, kad pirmiausia sušaudė sau kojas ir sukompromitavo atominės energetikos idėją, taip pat ir todėl, kad sukompromitavo demokratijos idėją, nes atominės energetikos perspektyvos ir toliau darbotvarkėje, nors rinkėjai aiškiai pasisakė prieš.

Dabar Lietuvai vėl gresia referendumas ir štai kas įdomu: labiausiai vėl mekena tie, kurie mekeno tada. Tik dabar jie mekena kitaip. Dabar jau jiems demokratijos nebereikia, balsuoti reikia prieš, nes referendumas negeras. Bet rusai ir dabar kalti. Tik anąkart jie ragino balsuoti prieš, o dabar jau visiems moka, kad balsuotų už. (Kai pagalvoji, tai jei tie rusai iš tiesų tiek mokėtų, kiek konservatoriai suskaičiuoja, tai susidarytų didesnė suma nei ta, kurią lietuviai iš anglijų, airijų ir norvegijų saviškiams namo siunčia.)

Aš, kadangi žemės daug neturiu, tai ir aiškios pozicijos dėl dabartinio referendumo kol kas nesu suformulavęs. Sakiau, dar pasiklausiu savo pusbrolio ūkininko, ką jis galvoja.

Bet žinote, kas mane labiausiai užknisa? Tai tie mekenantys apžvalgininkai, kurie šiandien rauda dėl demokratijos ir gąsdina būsima apokalipse.

Toks R.Sadauskas-Kvietkevičius, nuo pat parašų rinkimo pradžios visais įmanomais būdais besityčiojęs iš parašų rinkėjų visai neseniai parašė paskvilį, kuriame rimtu veidu svarsto, kada tie parašų rinkėjai pradės šaudyti vargšus „dešiniuosius apžvalgininkus“. Mat, nei jis, nei jo nutukę draugeliai net didžiausiame košmare negalėjo įsivaizduoti, kad tie neva rusų apmokami parašų rinkėjai sugebės surinkti tuos 300 000 parašų. Žinot, kodėl jie to negalėjo įsivaizduoti? Nes nepaisant visos bravūros, kurią jie demonstruoja feisbukuose, delfiuose ir kitur, giliai viduje net jie supranta, kad patys nesugebėtų surinkti ir 10 000 parašų. Net jei konservatoriai mokėtų daugiau, negu neva moka rusai. Tie dešinieji apžvalgininkai puikiai supranta, kad viena yra loti, o antra – kuo nors tikėti ir pagal tą tikėjimą veikti. Todėl ir loja. Tik.

Ir būtent todėl niekas niekada į juos nešaudys. Kaip niekas nešaudo į benamius šunis ar žiurkes. Pastarosioms blogiausiu (joms) atveju padeda spalvotų tablečių. Kad pavalgiusios mumifikuotųsi ir nebegrįžtų.

Bet „dešiniesiems apžvalgininkams“ net tų tablečių niekas nesiūlys. Nes jau mumifikavosi. Išsisėmė ir niekam nepavojingi. Nebent patys prieš save ranką pakeltų supratę savo bejėgiškumą ir lojimo beprasmiškumą. Tik nepagalvokite – aš nors ir netikiu nei Jėzumi Kristumi, nei Dalia Grybauskaite, nei Vytautu Landsbergiu, nei atominės energetikos ateitimi, to nesiūlau. Nors – ką čia slėpti – tikrai neverkčiau.

Nepaisant to, jie mane vis tiek užknisa. Nes jie verkšlena ir gąsdina choru. Kasdien. Žinot, čia kaip uodai vasarą prie Vencavo: žinai, kad jei įgels, nemirsi, bet tas zyzimas vis tiek juk žiauriai užknisa. Tad kaip šamanas apsistatai žvakelėmis ir kaip koks ramanauskas karts nuo karto paleidi į orą kokio smirdinčio kvapo. Mažai padeda, bet viduje ramiau. Kaip šamanui ir ramanauskui.

Arba A.Vinokurui, kuris taip pat įsijungė į tą kasdienį mantros kartojimą ir gąsdina apie mus valdysiančią gatvę. Šiaip tai nereikėtų, bet negaliu susilaikyti nepacitavęs, nes labai jau juokinga:

Jau violetinio maro įvykiai parodė, kas atsitinka, kai gatvė pradeda diktuoti demokratinės visuomenės dienotvarkę. Ji atveria Pandoros skrynią iš kurios veržiasi tamsiausi, kriminaliniai, pažeistos psichikos, neišsilavinę ir besijaučiantys nuskriaustais valstybės gaivalai, kuriais greitai pasinaudoja ne ką šviesesni visuomenės sluoksniai.

Kai skaitai, tai pirmiausia kyla mintis, kad labiausiai nuskriaustas ir galbūt pažeistos psichikos yra pats gerbiamas Arkadijus. Nes laimingas ir sveiko proto žmogus vargiai taip kalbėtų apie 100 000 savo bendrapiliečių. Net nepaisydamas to, kad dalis jų tikėjo psichotropine kaldrute ir tebetiki Neringos prisikėlimu iš Čikagos.

Bet aš čia ne apie gerbiamo Arkadijaus asmeninę laimę ir psichinę sveikatą norėjau kalbėti.

Aš norėjau pasakyti, kad jis ir jo bendraminčiai mane užknisa, nes gododami demokratijos giesmes, jie iš tiesų su demokratija turi tiek pat bendro, kiek M. Adomėnas su filosofija ar D. Grybauskaitė su teisingos valstybės samprata.

Pamanykit tiktai – jei referendumas laimės, tai valdys gatvė. „Paraštiniai“, „aferistai“, „rasistai“, „šovinistai“ ir kitokie „-istai“, kaip kad gąsdina gerbiamas Arkadijus. Suprask dabar valdo geležinkeliai ir oro uostai. Arba, kaip tas pats gerbiamas Arkadijus sako, „progresyvus visuomenės sluoksnis“.

Tik štai koks klausimas: o kas nustatė, kad gerbiamas Arkadijus, jo draugeliai Romas, Andrius ar Audrius yra „progresyvūs“, o štai, pavyzdžiui, aš – paraštinis? Gal kaip tik yra atvirkščiai? Gal paraštiniai tai visi tie, kurie verkšlena ir gąsdina gatvės diktatūra bei kitomis apokalipsėmis, o progresyvūs yra tie, kurie, kaip aš, iš jų juokiasi? (Nors ir nelabai gražu juoktis iš nelaimingų ir galbūt psichikos sutrikimų turinčių žmonių).

Aš neturiu aiškaus atsakymo, bet vienas dalykas man visiškai aiškus. Paskviliai, kuriuos rašinėja gerbiami Romas ir Arkadijus stumia juos į paraštę ir tolyn nuo to, ką normalūs žmonės supranta kaip demokratiją. Pavyzdžiui,kaip aš, kuriam demokratija reiškia teisę turėti bet kokią nuomonę ir laisvai ją reikšti. Veikti, jei noriu, kad tai nuomonei pritartų kiti mano bendrapiliečiai arba veikti, kad jie nepritartų nuomonei tų, kurie, mano supratimu, yra paraštėse.

Veikti įtikinėjant argumentais, faktais. O ne lojant, gąsdinant ir skirstant visuomenę į savus ir svetimus, kuriuos būtinai finansuoja rusai.

Todėl tie, kurie daro kitaip, mane užknisa. Ir pagal savo demokratijos supratimą aš manau turįs teisę tą atvirai pasakyti.

Amen.

racas.lt