Kandidato į generalinius prokurorus N. Meilučio prisistatymo kalba Seime

Birželio 9 d. kandidatas į generalinius prokuroras Nerijus Meilutis pasakė prisistatymo kalbą Seime, kurios metu į miltus sumalė dabartinio, kadenciją baigiančio generalinio prokuroro Dariaus Valio veiklą.

N. Meilutis

Laba diena, gerbiamoji Seimo Pirmininke. Laba diena, gerbiamieji Seimo nariai. Iš tiesų man didelė atsakomybė ir didelė garbė šiandien kalbėti iš šios tribūnos, svarstant klausimą, be abejo, labai svarbų tiek man, tiek mano šeimai. Bet taip pat ir Lietuvos žmonėms, kurių likimus, tiesiogiai ar netiesiogiai lies šis klausimas. Dėkoju mane pristačiusiai Respublikos Prezidentės vyriausiajai patarėjai. Po šio pristatymo iš tiesų jaučiuosi truputį ir nejaukiai, nes šiaip nesu linkęs pervertinti savęs, kaip asmenybės ir savo darbų. Manau, esu pristatytas pakankamai išsamiai, todėl apie save daug nedaugžodžiausiu.

Pereisiu prie esmės. Suprantu ir nujaučiu, kad visų pirma jums yra svarbus mano požiūris į teisėsaugą, į prokuratūrą, į prokurorų bendruomenę, ir į tuos pačius Lietuvos žmones, kurie susiduria su šiomis institucijomis. Taip pat suprantu, kad jums nepakankama vien tik mano teorinių įsivaizdavimų ir vizijų, kaip turėtų dirbti prokuratūra. Jūs norite, kad pateikčiau konkrečias veiklos kryptis, planus. Tai iš tiesų atitinka ir mano charakterio bruožus, tai yra turėti aiškią viziją ir konkrečius, pagrįstus ir realius veiklos planus.

Trumpai pristatysiu savo planuojamos veiklos programą, pagrįstumą, reikalingumą ir tikslingumą ir tikėsiuosi jos įvertinimo. Visų pirma reikėtų kalbėti apie strateginį tikslą, kaip aš įsivaizduoju prokuratūrą. Tai yra nepriklausoma, skaidri žmogaus teises gerbianti institucija, kurioje dirba kvalifikuotas, atsakingas, suvokiantis institucijai ir jam asmeniškai patikėtų funkcijų svarbą, bei atsakomybę prieš žmones, prokuroras. Atrodytų, viskas čia yra aišku, bet ar iš tiesų šiandien taip yra? Asmeniškai aš manau, kad prokuratūros įstatyme įrašyta frazė, jog prokuratūra padeda užtikrinti teisėtumą ir vykdyti teisingumą, yra gerokai primiršta realiame gyvenime. Vis netylantys skandalai rodo, kad prokuratūros veiklos prioritetuose nėra realiai nė žmogaus teisų apsaugos, nei rimtos ir principingos iki teisminio tyrimo kontrolės. Ir apskritai, dažniau pasigendama prokuroro atsakomybės už iki teisminį tyrimą ir ne man vienam atrodo, kad dažnai prokurorui atrodo, kad jam neįdomu ką daro iki teisminio tyrimo institucijos, taip pat neįdomu ką daro jis pats ir lengva ranka tiesiog numojama, ai, viską pažiūrės teismas. Bet ir teismo sprendimas prokurorui dažnai neįdomu, nes jis būna užsidėjęs varnelę, byla atiduota į teismą. Todėl manau, kol prokurorai dirbs tik statistikai, nejausdami atsakomybės prieš žmones, neturėsime mes pasitikėjimo nei teisėsauga, nei prokuratūra, apskritai. Taip pat neturėsime pasitikėjimo tol, kol nebus pasverta kiekviena konkreti procesinės prievartos priemonė ir prokuroro nutarimai bus atpasakojimų arba rašinėlių formos. Todėl, jeigu aš būsiu paskirtas generaliniu prokuroru, keliu sau tikslą, kad prokurorai suprastų savo vietą ir atsakomybę teisės sistemoje ir iš esmės pakeistų požiūrį į darbą.

Siekdamas šio strateginio tikslo, kaip ir minėjau, noriu įvardinti konkrečias kryptis. Visų pirma, mano manymu, pati svarbiausia, turi būti ženkliai sustiprinta ikiteisminio tyrimo kontrolė. Dabar galiu drąsiai teigti, kad prokuratūrai ir prokurorai išgyvena labai gerus laikus. Nuo totalios priklausomybės ir vienos partijos ideologijos, prieita iki kito kraštutinumo, nepriklausomumo, kuris beje, tapo priedanga aplaidumui ir ne kompetencijai. Prokuroras iš tiesų privalo būti nepriklausomas, tačiau neturime įsivaizduoti, kad už nepriklausomumo galėtų pasislėpti tai, kad aukštesnysis prokuroras neturi teisės patikrinti, ar nėra laužomi žmonių likimai, ar nepriklausomumas nepanaudojamas (…) kuriems nusispjauti į įstatymą ir apskritai, patikrinti ar prokuroras apskritai supranta ką jis daro. Šiandien galiu tvirtai teikti, kad kontrolės nebuvimas, absoliučiai devalvavo kaltinamojo akto reikšmę, kurio padėtis yra tiesiog apgailėtina. Iš esmės viskas yra atiduodama teismui ir lengvai numojama ranka. To negali būti, ir šioje vietoje konkrečiai aš matau, neišnaudotą aukštesniųjų prokurorų potencialą ir prasmę. Prokurorai turi jausti atsakomybę už kiekvieną savo veiklos teiginį, tik tuomet galėsime galvoti apie kokybišką darbą. Taip pat kokybės suprastėjimą, mano manymu, lėmė ir kiekybinių rezultatų išaukštinimas. Manau, reikia rasti tinkamą balansą tarp kokybės ir kiekybės, nes šiandien, kada į teismą yra atiduodami pusfabrikačiai.

Teismui yra atiduodami pusfabrikačiai ir teigiama, kad sutrumpėjo ikiteisminio tyrimo trukmė. Realybė yra tokia, kad ta trukmė realiai sutrumpėjo tik Prokuratūroje. O žmonėms, kurie laukia teisingumo, ta trukmė tapo dar ilgesnė, nes bylai esant teisme, vis daugiau laiko užima visiems procesiniams veiksmams atlikti.

Antra svarbi kryptis yra kadrų ir personalo politikos formavimo pokyčiai. Mano supratimu, Prokuratūrai verkiant reikia atsinaujinimo. Bet kokia sistema, kuri neįsileidžia naujų žmonių, naujų idėjų, iš tiesų yra pasmerkta rutinizavimui ir žlugimui. Šiuo atveju, kada į Prokuratūrą neateina žmonės, kurie turi įgiję nepriklausomoje Lietuvoje išsilavinimą, turi naujų idėjų, nori dirbti, tai rodo negerą požiūrį.

Lygiai taip pat situacija nėra normali, kuomet viduriniosios grandies prokurorui generaliniam prokurorui bijo tiesiog siūlyti atleisti ne visai tinkančius kolegas, nes bijo prarasti etatą. Ką tai rodo? Rodo, kad galima dirbti bet kaip ir būsi dengiamas kolegų, nes niekas nenori prarasti etatų.

Kitus pokyčius matau prokurorų vertinime. Esminiai skaičiai yra tokie, kaip pradėti, baigti ikiteisminiai tyrimai. Aš matau būtinybę įvesti tokius parametrus, kad mes matytume, o kaip vis dėlto byla pasibaigė teisme, ar buvo nuteista, ar buvo išteisinta, ar buvo nutraukta byla? Taip pat labai svarbu pasakyti ir tai, kiek ir kokio broko buvo padaryta ir teismas jį turėjo taisyti.

Perspektyvoje galima galvoti apie modulį apskaitant klausimus, kiek prokuroras kreipėsi dėl procesinio poveikio priemonių, tokių kaip suėmimas, pasiklausymai. Tai turėtų būti ne tik sausi skaičiai, kiek jis kreipėsi, tačiau reikėtų žiūrėti ir tai, kiek jų buvo patenkinta. O kalbant, pavyzdžiu, apie pasiklausymus, reikėtų pasižiūrėti kiek buvo gauta medžiagos ir kaip ji buvo panaudota ikiteisminiame tyrime, tuomet mes galėsime galvoti, kad tai buvo proporcingai ir pamatuotai. Nematau jokių problemų šiuos duomenis paskelbti ir viešai, kas tuo pačiu būtų ir prevencinė priemonė prokurorams galvojant ką daro ir atsiskaitant prieš visuomenę.

Taip pat vertinimas turėtų liesti ir aukštesniuosius prokurorus, nes nėra normalūs tokie kriterijai, kuomet aukštesnieji prokurorai iš esmės arba naikina žemesniųjų prokurorų nutarimus iš eilės, arba visus palieka nepakeistus. Šioje vietoje dar turėtų būti aukštesnieji prokurorai vertinami ir tuo aspektu, kiek jie patys realiai dalyvauja bylose, palaikant valstybinį kaltinimą. Šiuo atveju siekiamybė būtų teismų sistemoje, kur pradedant Lietuvos Aukščiausiuoju Teismu ir baigiant Apylinkės teismais, visi teismų pirmininkai atlieka ne tik administravimo funkcijas, tačiau realiai turi bylas, jas nagrinėja ir vaikšto į posėdžius. Kodėl neina į posėdžius aukštesnieji prokurorai teismuose man nėra suprantama ir tas turėtų būti keičiama.

Kita kryptis yra kvalifikacijos kėlimai ir mokymai. Reiktų sutikti, kad tai yra neišvengiama. Nesakau, kad mokymai nevyksta dabar Prokuratūroje, tačiau man kyla didelių abejonių, ar yra aiški mokymų sistema, ar yra išsiaiškinami poreikiai ko kam reikia ir sudaromi mokymo planai. Dar labiau kelia abejonių apie grįžtamąjį ryšį. Ar pakeliaujama, pavyzdžiui, iš grįžusio iš užsienyje vykusių mokymų prokuroro pateikti ataskaitą ir ne sausą ataskaitą, o paskaityti paskaitą kolegoms, nurodyti naujas tendencijas ir kryptis.

Svarbu be teorinių mokymų ir praktiniai mokymai, nes šiuo atveju, kalbant apie prokurorų nutarimus, turiu pastebėti, kad vėlgi yra du kraštutinumai: arba į dešimties lapų skundą atsakoma vienu lapo nutarimu, arba priešingai, dešimties lapų nutarimas, bet iš jų devyni su puse lapų perrašinėjama bylos medžiaga ir vienas sakinys „Skundas nepagrįstas“. Klausimas yra toks: ar aukštesnieji prokurorai vykdo tinkamą kontrolę, nes jų nutarimai, iš esmė trys ketvirtadaliai atkartoja žemesniųjų prokurorų nutarimus.

Kita svarbi kryptis, kuriai reikia radikalių pokyčių, yra suėmimai. Šioje vietoje manau, turi baigtis pagaliau mūsų valstybės eskalavimas kartu su Baltarusija ir Rusija vienoje gretoje, kaip turinčių didžiausią skaičių asmenų, kuriems apribota laisvė. Daug yra kalbama, daug vyksta konferencijų, pasitarimų, tačiau realybėje nieko nedaroma. Mano vizija yra tokia, kad ilgalaikis suėmimas gali būti tik už itin sunkius ir sunkius nusikaltimus. O kalbant apie nesunkius, suėmimas turi būti skaičiuojamas ne mėnesiais, o dienomis, po to taikomas užstatas arba elektroninės stebėjimo apyrankės.

Ir pabaigai labai trumpai, baigiasi laikas, noriu pakalbėti apie komunikaciją, kuri yra labai labai silpna. Turi būti bendraujama su žemesnių grandžių prokurorais visoje Respublikoje, turi būti ne tik klausiama jų nuomonės, tačiau ir atsižvelgiama į racionalius pasiūlymus. O jei yra netenkinami prašymai, turi būti motyvuotai paaiškinama. Spraga yra komunikacijoje su Apygardų ir Apeliaciniu teismu, nes būtent šie teismai formuoja praktiką ikiteisminiam tyrime. Taip pat yra spraga komunikuojant su ikiteisminio tyrimo įstaigomis, nes pastaruoju metu aš pastebiu, kad prokurorai arba užsidarę kabinetuose ir laukia kol kas nors juos pakeis, kas yra visiškai nepateisintina, arba bėga iš paskos ikiteisminio tyrimo įstaigai, t. y. dirba ne galva, o kojomis, o pildo tik … Prokuroras turi būti vertintojas ir būti proaktyvus ir tinkamai duoti nurodymus ikiteisminio tyrimo įstaigai.

Vėlgi bendravimas su žiniasklaida. Turėtų būti rengiamos spaudos konferencijos. Iš tos masės, kuri dabar pateikta pranešimų, reikėtų išimti ir akcentuoti svarbiausius, daryti po kolegijų, pavyzdžiui, spaudos konferencijas ir nurodyti nuveiktus darbus, perspektyvas ir gaires.

Ir pabaigai, manau, reikia atstatyti bendradarbiavimą su įstatymų leidžiamąja ir vykdomąja valdžia, kuris šiam momentui yra turbūt labai nekoks. Bet tai sakydamas, aš noriu akcentuoti, kad Generalinė prokuratūra niekada nebus užsakymų stalas, tenkinant prašymus pradėti arba atnaujinti politinę potekstę turinčius procesus, tačiau aš pasisakau už glaudų bendradarbiavimą, nes tik bendradarbiaujant su politikais yra įmanomas teisinės bazės atnaujinimas. Kuo platesnės nuomonės spektro sužinojimas iš politikų per jų išrinktus atstovus, t. y. iš žmonių, nes jie bendrauja su jais. Ačiū. Atsiprašau, kad viršijau laiką, bet stengiausi. Pirmą kartą esu.