Kartojasi 1968-ieji. Kodėl postsovietines šalis apėmė protestų banga

Aleksandras Šmeliovas internetiniame puslapyje slon.ru lygina tai, kas bendra tarp to, kas dabar vyksta Ukrainoje, Armėnijoje ir vyko pasaulyje 1968-aisiais. Pateikiame kiek sutrumpintą straipsnio vertimą. Visą jį galite skaityti čia.

Kadangi pastarųjų dviejų metų pagrindinė rusakalbių visuomenės tema – įvykiai Ukrainoje, nėra nuostabu, kad protestai Armėnijoje prieš elektros tarifų pakėlimą išsyk imti lyginti su Kijevo Maidanu.

Vis dėlto Armėnija nėra Ukraina. Armėnų blogeriai, politologai ir kiti žmonėms paaiškino: neramumai Jerevane yra iš esmės kitokie, tad bet kokia analogija su Kijevu yra vertintina kaip provokacija. Taip esą todėl, kad protestai Jerevane nėra „civilizaciniai“, geopolitiniai, jais nesiekiama keisti santykių su Rusija pobūdžio.

Iš tiesų, Ukrainos įvykiai prasidėjo dėl pasirinkimo, kur eiti: į Europos Sąjungą ar į Muitų Sąjungą. Jerevane niekas nieko panašaus nesirenka.

Vis dėlto tipologiškai armėnų protestus priskiria taip pačiai grupei įvykių, kurioje yra Maidanas-2014, Minskas-2010, Maskva 2011–2012, „arabų pavasaris“, Turkija-2013, Tailandas-2014, Bosnija-2014, Makedonija-2015 ir kt.

2013 m. vasarą „The Economist“ viršelyje publikuoti keturi revoliucijų periodai: 1848 m. Europa, 1968 m. Europa ir JAV, 1989 m. Rytų Europa ir 2013 m. visas pasaulis. Per pastaruosius septynerius metus (pradedant 2008 m. krize) masiniai pilietiniai protestai vyko beveik 80-yje valstybių. Nežiūrint į tai, kad šalys buvo labai skirtingos, kiekvienu atveju turėta savų priežasčių išeiti į aikštes.

Šiuolaikiniams protestams nereikia lyderių ir organizatorių. Politikai, partijos, profsąjungos daugiau nebeišveda žmonių į gatvę ir negali jų kontroliuoti. Interneto ir socialinių tinklų dėka žmonės turi daug daugiau galimybių horizontaliajai koordinacijai. Jerevane netgi atsisakyti formuoti kontaktinę grupę deryboms su prezidentu, nors jis buvo nusiteikęs susitikti su trimis keturiais delegatais. Vis dėlto naujųjų laikų agorai nereikia lyderių, tame jos stiprybė, o lyderius valdžia gali įbauginti, apgauti, nupirkti, izoliuoti.

Protestuojama ne dėl vienos ideologijos: dešinieji atsiduria šalia kairiųjų, o didžioji dalis protestuotojų yra apolitiška. Protestų dalyviai gali reikalauti konkrečių dalykų (nestatyti parko, uždaryti fabriką, pasirašyti asociacijos su ES sutartį, sumažinti elektros tarifus), tačiau gilumoje visus juos vienija bendras nepasitenkinimas valdžia, kuri laikoma atsilikusia ir nešiuolaikine. Kai kurie politologai, pvz., Frensis Fukujama (Francis Fukuyama), sako, kad dabar pasaulyje vyksta „globaliosios viduriniosios klasės revoliucija“, kitiems atrodo, kad tai pernelyg supaprastintas požiūris, tačiau daugeliu atvejų protestuotojai iš tikro sudaro labiausiai išsilavinusią visuomenės dalį.

Valdžia nuolat turi būti pasiruošusi, kad bet kurie jos veiksmai, sprendimai gali išvesti minias į gatvę.

Masinių pilietinių protestų priežastimi šiais laikais gali tapti bet kas, bet koks įvykis, kuris anksčiau visai nebūtų buvęs svarbus. Ypač būdingas Tuniso atvejis. Per 23 ben Ali valdymo metus tunisiečių gerovė išaugo daugiau kaip 10 kartų, o 2009 m. rudenį jis surinko per 90 proc. ir buvo eilinį kartą perrinktas prezidentu. Joks politologas negalėjo nuspėti, kad toje šalyje kas nors gali nutikti, tačiau jau po metų, 2010-ųjų rudenį, prekeivio daržovėmis ir vaisiais susideginimas virto revoliucija. Kelių fabrikų uždarymas provincijos miestelyje Bosnijoje (Tuzloje), atsisakymas pasirašyti asociacijos su ES sutartį Ukrainoje, Stambulo valdžios ketinimas iškirsti medžius Gezi parke, 10 proc. padidinta visuomeninio transporto bilietų kaina Brazilijoje tapo revoliucijų pradžia. Ir tam bet kurios XXI a. šalies valdžia turi būti pasiruošusi, nes protestų sustabdyti beveik neįmanoma.

Vis dėlto bendrumų tarp armėnų ir ukrainiečių protestų esama, nes praėjus 24 metams po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, pilietinė visuomenė postsovietinėse šalyse susiduria su tomis pačiomis problemomis: silpni demokratiniai institutai, milžiniška korupcija, prasti įstatymai, nepriklausomos teisinės sistemos nebuvimas, beprotiškas socialinis susiskaldymas, politinės opozicijos laikymas „priešais“ ir kt.

Sprendžiant pagal visa tai, kas vyksta pastaraisiais metais, pasaulis yra ant naujųjų 1968-ųjų slenksčio. Moldavijos, Baltarusijos, Ukrainos, Armėnijos, Rusijos ir kitų valstybių įvykiai yra antrinės antikomunistinės revoliucijos, noras valdžią atiduoti visuomenei.

Niekas nežino, kuo baigsis įvykiai Jerevane. Tunise, Egipte, Libijoje, Ukrainoje gatvės protestai virto revoliucija, Tailande ir Baltarusijoje buvo užgniaužti, Bosnijoje privertė atsistatydinti vyriausybę, Turkijoje ir Rusijoje į juos nekreipta dėmesio, kas sukėlė atitinkamą reakciją, o Sirijoje virto daugiamečiu pilietiniu karu. 

Šaltinis: slon.ru