Kas iš tikrųjų vyksta Sirijoje?

Klausimas išties nėra toks kvailas, kaip galėtų pasirodyti. Kadangi ne kartą teko įsitikinti, jog lietuviška, o ir vakarietiška bei Izraelio žiniasklaida pasitikėti negalima, norėtųsi į šį svarbų (jis svarbesnis nei atrodo) klausimą atsakyti, remiantis įvairiais šaltiniais – kuo jie įvairesni, tuo geriau.

Pradėkime nuo sąvokų. Lietuvos žiniasklaida įsikandusi angliškąjį „rebels“, nukniauktą iš BBC, CNN ir panašių televizijų. Todėl susidaro įspūdis, jei giliau nesidomėtume, kad Sirijoje tiesiog vyksta sukilimas, ir gerieji sukilėliai nori nuversti blogą valdžią.

Deja, tai pernelyg paprasta, kad būtų tiesa. Jei prisiminsime Sausio 13-ąją ir tą laiką Lietuvoje, opozicinė (jedinstveninkų, TSRS-Rusijos) spauda mūsų kovotojus už laisvę vadino banditais, separatistais. Pastarasis žodis nieko bloga nereiškia, tai – žmonės, norintys gyventi atskirai, šį siekį dažniausiai lemia prastas valdžios požiūris į jų tautybę ir / arba tikėjimą.

Tačiau Sirijoje separatistų nėra. Teoriškai jų galėtų būti – esama nemažai kurdų, kurie vis dar svajoja sukurti vieningą Kurdistaną: dabar jis išsimėtęs per keturias valstybes (Siriją, Iraną, Iraką ir Turkiją). Tiesa, tik Turkijoje kurdai turi problemų su teisėsauga, jų organizacija PKK laikoma teroristine. Viena iš 31 Irano provincijų - Kurdistanas (pers. Ostaan-e Kordestaan, kurd. Parêzgeha Kurdistanê), bet joje gyvena tik ketvirdalis Irano kurdų, kurių yra apie 7 milijonus. Jokių problemų sugyvenant su kurdais Irane nekyla.

Tad kas tuose vaizduose, kuriuos parodo žiniasklaida iš Sirijos? Yra kelios versijos. Pirma verčia prisiminti filmą „Uodega vizgina šunį“ („Wag the Dog“, 1997), kuriame pasakojama, kaip iš nieko buvo sukurtas televizinis „karas“ su Albanija. Rugpjūčio 5-osios protestuose Sidnėjuje ir kituose pasaulio miestuose sirai aiškiai pasakė: nėra jokio karo, palikite mūsų prezidentą ramybėje ir leiskite šaliai ramiai gyventi. Šią versiją argumentuoja ir faktas, kad nė vienam iš pažįstamų, taip pat ir man, nepavyko per „Google Maps“ pamatyti kokių nors Sirijos griuvėsių. Karo pėdsakų – nerasta.

Antroji versija teigtų, kad vyksta karas – nuožmus ir negailestingas. Šios versijos laikosi sionistinė žiniasklaida, kurianti nesibaigiančias istorijas apie baisųjį Sirijos diktatorių, žudantį civilius. Vėlgi – pernelyg paprasta, kad būtų tiesa.

Trečioji versija atrodo esanti arčiausiai tiesos. Pagal ją Sirijoje tiesiog siautėja banditai, nusikaltėlių grupuotės, remiamos sionistų ir amerikiečių. Net „Wikipedia“ patvirtina, kad tarp „sukilėlių“ yra „Al Qaeda“ nariai (dėmesio, o juk tai buvę didžiausi JAV priešai), samdiniai, kurie banditavo Libijoje. O juk ir scenarijai panašūs. Irano, palaikančio Sirijos prezidentą, žiniasklaidos versija atitinka mūsų nagrinėjamą trečiąją: Izraelis ir JAV provokuoja Iraną banditėlių išpuoliais, kad šis įsitrauktų į karą ir tai taptų pretekstu užpulti Iraną. Tačiau 3000 metų senumo šalies vadovai nekvaili ir tokios provokacijos jiems atrodo vaikiškos. Vis dėlto Iranas visuomet palaikys savo brolius šiitus Sirijoje. Tad gal čia ir slypi paslapties, pavadintos „kas iš tikrųjų vyksta Sirijoje“, raktas: Sirijos prezidentas ir jo šeima – musulmonai šiitai, kurių taip nekenčia JAV, o ypač – kandidatas į prezidentus, mormonų tikėjimo Willardas Mittas Romney‘is. Mormonai visų kitų tikėjimų atstovus (taip pat ir krikščionis) laiko žemesniais už save, tad nenuostabu, jog ir religinės priežastys lėmė šio veikėjo pareiškimą, kad lapkritį tapęs (kuo beveik niekas neabejoja) JAV prezidentu, jis iš karto paskelbs karą Iranui. Tuomet - turbūt juodose svajose svajoja W.M.Romney‘is - būtų galima gauti tiek daug resursų, o naftos kainą pasaulyje pakelti bent dvigubai, kad dar vienas karas taptų nauja „amerikietiška svajone“.

Taikiai palinkėkime, kad Sirijos ir Irano scenarijai, rašomi Baltųjų rūmų ir Kneseto strategų, neišsipildytų.