Kas priima ir klastoja įstatymus: Seimas ar Kanceliarija?

Labai tikėtina, kad Lietuvoje negalioja daugelis Seimo priimtų ir paskelbtų įstatymų. Mat paaiškėjo, kad po balsavimo Seime juos savavališkai dar koreguoja Seimo nariai, patarėjai, net kanceliarijos klerkai – kartais tyčia, kartais dėl neišmanymo iškreipdami įstatymo leidėjo valią.

Konstitucinio Teismo 2003 metų spalio 29 dienos nutarime konstatuota, kad būtina paisyti Konstitucijos reikalavimų, jog Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos Prezidentas.

Prieš kelerius metus per Lietuvą nuvilnijo tarptautinis skandalas dėl netinkamai, „laisvu stiliumi“
išverstų tarptautinių ir ES teisės aktų. Dabar aiškėja, kad Seime seniai gyvuoja „pogrindinė
kanceliarinė teisėkūra“, turinti rimtų pasekmių šalies ir jos piliečių gyvenimui. Antai prieš keliolika
metų iš priimto Nekilnojamųjų vertybių apsaugos įstatymo „dingo“ sakinys „Už kultūros vertybių
apsaugą Lietuvoje atsako kultūros ministras“. Rezultatas buvo liūdnas – daugiau nei dešimtmetį nė vienas Vyriausybės narys nebuvo įstatymu įpareigotas rūpintis Lietuvos kultūros paveldo likimu. Vėliau keli Seimo nariai bergždžiai bandė išsiaiškinti, kaip, kada ir kieno valia „prašapo“ projekte buvęs sakinys. Nustatyti nepavyko. O štai prieš beveik metus Seimo Etikos ir procedūrų komisija svarstė Joną Šimėną dėl to, kad į Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo projektą buvo įrašytos nuostatos, kurioms komitetas nepritarė. Tuomet kaltę prisiėmė Aplinkos apsaugos komiteto biuro darbuotoja.

Tačiau būna ir baisesnių dalykų, kai Seimo kanceliarijoje (toliau - Kanceliarija) sukurptos „pataisos“
užkerta kelią Lietuvos piliečiams kreiptis į teismą. 2002 metų vasario 28 dieną Seimas neeilinėje
sesijoje svarstė Civilinio proceso kodekso (CPK) projektą. Pagrindinis – Teisės ir teisėtvarkos –
komitetas pateikė parlamentarams svarstyti ir priimti (balsuoti) Kanceliarijos Dokumentų skyriaus
suredaguotą CPK projektą Nr. IXP 1127(2sp), kurį, vadovaudamasis Seimo statutu, pirmiau pats
apsvarstė, suredagavo ir balsavimu pritarė. Šio Seimui balsuoti pateikto projekto 784 straipsnio
1 dalyje buvo nuostata, kad „Lietuvos Respublikos teismams teismingos šeimos bylos, jeigu nors
vienas iš sutuoktinių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės, kurio nuolatinė
gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje“. Vėliau – pateikimo, svarstymo ir priėmimo metu – jokių
šios straipsnio dalies pataisų neteikta, dėl jos nepasisakyta ir privalomoje Seimo Teisės departamento
išvadoje. Todėl galima konstatuoti, kad pagrindinis komitetas patvirtino ir suredagavo, o Seimas
posėdyje priėmė nepakeistą aukščiau cituoto straipsnio redakciją. Tačiau Prezidento pasirašyta
ir „Valstybės žiniose“ paskelbta kita redakcija – dabar nustatyta, kad „Lietuvos Respublikos teismams
yra teismingos šeimos bylos, jeigu nors vienas iš sutuoktinių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba
asmuo be pilietybės ir nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje“. Nežinia, kas ir kaip
straipsnį „pataisė“, iš esmės pakeisdamas lingvistinę, semantinę ir teleologinę teisės nuostatos reikšmę.
Tačiau nekyla abejonių, jog šis „patobulinimas“ įvyko įstatymui bekeliaujant per Seimo kanceliariją
link Prezidento.

Taigi Prezidentas pasirašė ir „Valstybės žiniose“ paskelbė CPK 784 straipsnio 1 dalies versiją, už kurią
Seimas nebalsavo, kurios pagrindinis Teisės ir teisėtvarkos komitetas nepatvirtino ir dėl kurios
Seimo Teisės departamentas nepateikė jokios išvados. Akivaizdu, kad Seimo nariai svarstė ir
balsavo už vieną įstatymo projekto versiją, o po balsavimo kažkas ją pakoregavo, įrašydamas ne tik tas
pataisas, kurias pateikė ir priėmė parlamentarai, bet ir „kitas“, kurių – neatmestina galimybė - prireikė
saviems, „reikalingiems“ asmenims... Po to šį Kanceliarijoje patobulintą įstatymą nusiuntė pasirašyti
Prezidentui, o vėliau paskelbė. Paprasta...

Pasirodo, už tam tikras „subtilias“ pataisas net balsuoti nereikia, pakanka gerų „filologinių“ ryšių Kanceliarijoje. Prokuratūrai ir patiems Seimo nariams tikrai vertėtų patikrinti daugelį svarbių, ypač „pelningų“ įstatymų, tarkime, Žemės, Šilumos ūkio ir kitus. Ar jie tikrai priėmė tokius tekstus, kurie vėliau nukeliavo pas Prezidentą arba Prezidentę, o jam arba jai pasirašius buvo viešai paskelbti „Valstybės žiniose“? O kas nutiktų, jei palygintume Seime balsuojant priimtą Baudžiamąjį kodeksą su vėliau Kanceliarijoje jau „patobulintu“, kurį pasirašė Prezidentas ir paskelbė „Valstybės žinios“? Ar neteks į laisvę paleisti daugumos kalinių, kurie buvo nuteisti pagal Kanceliarijos pakoreguotus baudžiamuosius įstatymus...

Seimo balsavimu priimta CKP 784 straipsnio 1 dalies redakcija ir Prezidento pasirašytoji bei viešai paskelbtoji nėra tapačios – šių teisės normų turinys ir prasmė iš esmės skiriasi. Vietoje aiškios nuostatos, kad į teismą gali kreiptis Lietuvos pilietis arba asmuo be pilietybės, jei pastarojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, nesuprantamu pogrindiniu būdu Prezidentui pasirašyti buvo pateiktas „gogoliškas“ sakinys, kad į teismą gali kreiptis „Lietuvos pilietis arba asmuo be pilietybės ir nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti Lietuvoje“. Kieno gyvenamoji vieta? Piliečio? Asmens be pilietybės? Abiejų? O gal paties Prezidento arba teisėjo? Lietuvių kalbos institute dirbanti dr. Gina Kavaliūnaitė-Holvoet patvirtino, kad interpretuojant Prezidento pasirašytą CPK 784 straipsnio pirmąjį sakinį lingvistiškai (gramatiškai) neįmanoma nuspręsti, ar sąlyga „gyvenamoji vieta“ taikoma abiems kategorijoms (Lietuvos Respublikos piliečiams ir asmenims be pilietybės), ar tik antrajai (asmenims be pilietybės). Nors Seimo priimtame variante, kur vietoje jungiamojo žodžio „ir“ parašyta „kurio“, šios dviprasmybės nėra ir akivaizdu, kad gyvenamosios vietos sąlyga taikoma tik asmenims be pilietybės.

Lietuvos teismai pradėjo šią normą taikyti kitaip, nei už ją balsavo ir priėmė Seimas, todėl beveik
dešimtmetį diskriminavo Lietuvos piliečius dėl pilietybės – iš tokio sutuoktinio reikalauta ne tik būti
Lietuvos piliečiu, bet ir nuolat gyventi Lietuvoje, kai asmenims be pilietybės pakanka tik gyventi
Lietuvoje. Toks diskriminavimas žlugdė ir tebežlugdo daugelio lietuvių tėvų ir motinų gyvenimus, o
vaikus tiesiog išmeta iš Lietuvos į užsienio šalių teismus. Taip, pavyzdžiui, atsitiko Kauno apygardos
teisme nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2S-1416-260/2011. 2011-ųjų rudenį Seimas, matyt, pastebėjo šią „kanceliarinės kūrybos savivalę“ ir ją pašalino. Dabar galiojanti CPK 784 straipsnio 1 dalis sako, kad “Lietuvos Respublikos teismams yra teismingos šeimos bylos, jeigu nors vienas iš sutuoktinių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir šio asmens be pilietybės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje“. Teismų praktika taip pat nedelsiant pasikeitė ir teismai dabar tereikalauja, kad vienas iš sutuoktinių būtų Lietuvos pilietis. Tai matyti iš Klaipėdos apygardos teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2S-338-265/2012, Panevežio apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2S-447-252–2012 ir kitų. Tačiau beveik dešimtmetį daugybei Lietuvos piliečių iš viso buvo užkirstas kelias kreiptis į teismą. Tuomet, 2002-iais, galbūt kam nors labai reikėjo, kad užsienyje gyvenantys Lietuvos piliečiai negalėtų kreiptis į Lietuvos teismus...

Teisės požiūriu įstatymai turėtų būti skelbiami tokie, kokius juos per posėdį gavo Seimo nariai ir už
kokius balsavo. Jei įstatymą reikia taisyti po balsavimo – būtina teikti pataisas įstatymų nustatyta
tvarka, o ne savavališkai užsiimti pogrindine teisėkūra – priimtų teisės aktų „tobulinimu“ (o gal net
klastojimu) Kanceliarijoje.

Seimo statuto 155 straipsnio 3 dalis nustato, kad suredaguotas įstatymo projektas ir Teisės departamento
išvados turi būti išdalyti Seimo nariams ir įteikti Vyriausybei, Respublikos Prezidento kanceliarijai
ne vėliau kaip prieš 2 darbo dienas iki posėdžio, o 4 dalis nustato, kad priėmimo metu svarstomos tik
tos pataisos, papildymai bei išbraukimai, kuriuos, posėdžio metu posėdžio pirmininkui paskelbus,
paremia ne mažiau kaip 1/5 Seimo narių. Visas siūlomas pataisas, papildymus bei išbraukimus dėl
įstatymo projekto įstatymo leidybos iniciatyvos teisę turintys asmenys turi įteikti Posėdžių sekretoriatui ne vėliau kaip prieš 24 valandas iki posėdžio darbotvarkėje numatyto laiko, kai bus pradėta įstatymo priėmimo procedūra.

Tačiau jokios CPK 784 straipsnio 1 dalies pataisos pateiktos nebuvo, o Prezidentui pasirašyti pateikta kitokia įstatymo redakcija, nei ta, už kurią balsavo pagrindinis komitetas, o vėliau ir visas Seimas. Taip buvo iš esmės pažeista įstatymų leidybos procedūra, drauge ir Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies nuostata, jog įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros. Todėl galima teigti, jog CPK 784 straipsnio 1 dalis pagal jos priėmimo ir paskelbimo tvarką prieštarauja Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai. Tokią nuomonę dėl priimtų teisės aktų teisėtumo yra išsakęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2005 metų sausio 19 dienos nutarime.

Buvęs Seimo Teisės departamento direktorius dr. Vytautas Sinkevičius patvirtino, kad tokių nelegalių
pataisų atsiradimas – jokia paslaptis. Seimo nariai neretai skuba kuo greičiau priimti įstatymą, todėl
nepakankamai laiko skiria tam, kad jo tekstas būtų išdėstytas tiksliai, aiškiai, be vidinių prieštaravimų.
Neretai priėmus įstatymą jo tekstas dar tikslinamas (redaguojamas) Kanceliarijos Dokumentų skyriuje
– dalyvaujant Seimo nariams, kurie buvo paskirti atsakingi už galutinį projekto parengimą. Tai pirmoji
pakopa, kurioje gali atsirasti kitoks tekstas negu tas, už kurį balsavo Seimo nariai. Oficialiai paskelbus
įstatymą „Valstybės žiniose“, jį perskaito ne tik projekto rengėjai, bet ir tie asmenys, kurie turės jį
taikyti. Būtent tada neretai ir pastebimi didesni „netikslumai“. Pagal Konstituciją įstatymo tekstą gali
pakeisti tik tas subjektas, kuris priėmė įstatymą, t. y. Seimas. Tačiau teikti Seimui įstatymo pakeitimo
projektą dažniausiai nenorima, tad pasirenkamas „paprastesnis“ kelias: Seimo nariai, buvę atsakingi
už įstatymo projekto parengimą, paprašo, kad Dokumentų skyrius paskelbtų „Valstybės žiniose“
atitaisymą.

Todėl kyla pagrįstas klausimas – kuris įstatymo (arba kito teisės akto) tekstas yra autentiškas? Pagal Seimo statutą Seimo priimto įstatymo teksto autentiškumą patvirtina Seimo Pirmininkas ir perduoda jį Respublikos Prezidentui pasirašyti (29 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Prezidento pasirašytas įstatymas oficialiai paskelbiamas „Valstybės žiniose“. Bet jei oficialusis įstatymo tekstas yra tas, kurį pasirašo ir oficialiai paskelbia Prezidentas, ką gi tuomet priima įstatymų kūrėjas Seimas? Neautentišką įstatymą? O kokiu pagrindu įstatymus taiso ir atitaisymus skelbia Kanceliarija? Joks įstatymas nesuteikia raštvedžiams teisės taisyti teisės aktus – tai įstatymų kūrėjo prerogatyva. Kitas klausimas – o kokias klaidas jie taiso? Juk įstatymo turinys nėra rašybos klaida. Taigi Kanceliarija ne vien klaidas taiso, bet ir Seimo valią savaip keičia...

O kurį įstatymo tekstą turėtų tirti Konstitucinis Teismas – Seimo priimtą ar Kanceliarijos pakeistą?
Ar neteks kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl VISŲ Lietuvos įstatymų teisėtumo? Ar galime kalbėti
apie teisinę valstybę, jei teisės nuostatas keičia raštvedžiai, vienu neišmaniu (o gal ir labai gudriu)
plunksnos brūkštelėjimu pamindami ir paniekindami Seimo valią ir nulemdami šimtų tūkstančių
Lietuvos žmonių likimą, kaip atsitiko su CPK 784 straipsnio 1 dalimi ir galbūt su dauguma Lietuvos
įstatymų?

Autorius yra teisininkas, Žvėryno bendruomenės vicepirmininkas.