Kol Bilderbergai sprendė svarbiausius pasaulio klausimus penkių žvaigždučių viešbutyje Dresdene, „Daeš“ iššaudė apie 50 JAV esančio gėjų klubo lankytojų, buvęs CŽV vadovas juokingai buvo pagautas bėgantis nuo žurnalistų, o sąmokslo teorijų mėgėjai suskaičiavo, kad tarp išrinktųjų buvo net 10 Hilari Klinton savų žmonių. Kas vyko kelias dienas viename gražiausių Vokietijos, kuri spėjo patekti ir į skandalą dėl armėnų genocido, miestų? O gal reikėtų klausti: ar kas nors tikrai svarbaus vyko? Gal tai tebuvo uždaras vakarėlis?
Pabūkime skeptikais ir manykime kad taip ir buvo, o Bilderbergų grupės atstovai, nors ir tampriai susiję įvairiais artimais ryšiais kaip korporacijų, vyriausybių ir žvalgybų atstovai, tėra turtingų idiotų klubas, kuris tiesiog neturi kas veikti, ir dar patenka į visada sensacijų norinčios žiniasklaidos dėmesį.
Jau beveik nusiraminau. Nebetikiu jokia viena pasaulio vyriausybe, masonų įtaka (tai tik vienas iš keistokų klubų), tuo, kad pasaulį valdo trimis šešetais papuoštas barkodas (pakanka „Iron Maiden“ skandalo Lietuvoje, kad suvoktum, iki ko gali prieiti fanatizmas). Kas lieka skeptikui? Manyti, kad nieko įdomaus Dresdeno viešbutyje nevyko.
Tačiau to, apie ką sakiau ankstesnėse nuomonėse, neatsižadu, nes tai pagrįsta faktais. Mus valdo, kontroliuoja, seka, spausdina pinigus, kelia karus. Paslaptingieji JIE. Ar ne pernelyg daug JŲ bijome? Tie JIE juk egzistavo visada ir visur. Ričardas Gavelis kalbėjo apie JUOS, visi antiutopijų mėgėjai JŲ bijojo. Sąmokslo teorijų apie iliuminatus, mus valdančias reptilijas ir daugybė kitų dalykų yra tiek daug, kad tai jau tapo verslu paskelbti ar vieną „faktą“, neva liudijantį, jog sąmokslo teorijos teisingos.
Neseniai pažiūrėjau filmą pagal Agatos Kristi (Agatha Christie) 1934 m. romaną „Žmogžudystė Rytų eksprese“. Senokai nemačiau jo, ir knygą skaičiau seniai. Dabar žvelgiu į ją kitomis akimis. Teks „paspoilinti“: romano ir filmo esmė, kad visi kalti, ir visi susiję, todėl susirinko, kad atliktų bendrą misiją: nužudyti itin blogą džentelmeną. Scenarijų puikiai galima pritaikyti bet kuriai sąmokslo teorijai ar politinių perversmų schemai.
Pati A. Kristi (tikr. Miller), populiariausia visų laikų rašytoja, buvo ne šiaip močiutė, pro langą ar nuo suoliuko stebinti pasaulį, o gana paslaptinga dama, kuri per 85 metus ne tik parašė 66 detektyvinius romanus bei kitų kūrinių, bet ir turėjo itin aukštą Britų imperijos apdovanojimą DBE. Galbūt jos įžvalga minėtame romane – ne šiaip puiki literatūrinė išmonė, bet kai kas daugiau?
O Bilderbergų grupė – tik širma kai kam pridengti? Gal visuotiniam islamo pasmerkimui? Nors „Daesh“ neturi nieko bendra su islamu, gėjų iššaudymas JAV dabar bus eskaluojamas kaip „atsilikusio“ islamo puolimas prieš „laisvą mąstymą“.
Buvo ir toks A. Kristi romanas „Dešimt negriukų“ („Ten Little Niggers“, 1939), vėliau politiškai korektiškai pervadintas į „And Then There Were None“. Tai populiariausias rašytojos kūrinys. Nesu rasistas, todėl džiaugiuosi, kad pervadino, tačiau frazė tapo kultine. Ir štai „10 ......ų“ atsirado Bilderbergų suvažiavime: Roger C. Altman, Sam Altman, William J. Burns, David Cote, Roger Ferguson, James A. Johnson, Klaus Kleinfeld, Craig Mundie, David Petraeus ir Eric Schmidt. Visi jie artimai susiję su H. Klinton. Atsitiktinumas? Tik ne šiuo atveju. Ypač po jau anekdotu tapusio buvusio CŽV vadovo D. Petraeus bėgimo nuo žurnalistų.
Vienintelis, kuris nebėgo nuo žurnalistų, o net pats atėjo papasakoti apie Bilderbergų susitikimą, buvo milijardierius „PaylPal“ įkūrėjas, vienas „Facebook“ vadovų Piteris Tilis (Peter Thiel), palaikantis Donaldą Trampą (Donald Trump). Jis birželio 11 d. paaiškino medijai, kad slaptumas Bilderbergų konferencijai būtinas kaip jis būtinas ir slaptosioms tarnyboms. Pasak P. Tilio, „reikia apsikeisti nuomonėmis su žmonėmis, kur ne viskas yra skaidru“.
Be šios drąsios frazės P. Tilis dar paaiškino, kad „libertarizmas nėra tas pats, kas radikalus skaidrumas; štai todėl „Stasi“ viską puikiai sugebėdavo sukontroliuoti stebėdama visuomenę; dažnai geriausi pokalbiai vyksta mažesnėse grupės, kur ne viskas stebima; taip pokalbiai tampa sąžiningi, apie ateitį galima galvoti geriau“. Tai primena P. Tilio 2009 m. parašytą esė „Libertaro švietimas“, kuriame jis pažymėjo, kad „nebetiki, jog laisvė ir demokratija yra suderinamos“. Būtent todėl privatumą Bilderbergų grupei užtikrino Vokietijos kariškiai bei privati „Airbus“ apsauga.
Na štai, ir vėl tenka pripažinti, kad be sąmokslo teorijų apsieiti nelabai pavyksta, jei atvirai sakoma: laisvė ir demokratija nėra suderinamos. O kam ji mums? JIE nuspręs.