KGB ir konservatoriai yra neatsiejami lyg Siamo dvyniai

Ar prasidėjus Sąjūdžiui Lietuvoje nors vienas žmogus galėjo įsivaizduoti, kad KGB'istų sąrašus šimtmečiui įslaptins tie, kurie garsiausiai šaukė apie laisvę ir demokratiją? Negalėjo.

Ar buvo įmanoma įsivaizduoti, kad atkūrus nepriklausomą Lietuvos Respubliką, KGB rezervistai taps pagrindiniais šalies vadovais ir užims aukščiausius postus svarbiausiose valstybės institucijose? Tokios mintys būtų laikomos nusikaltimu.

O reikėjo įsivaizduoti. Vaizduotę būtina lavinti visą gyvenimą.

1999 metais, kai konservatoriai turėjo Seimo daugumą, Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus pavaduotoju tapo KGB rezervistas Arvydas Pocius. 2001 metais šis KGB rezervistas gavo Valstybės saugumo departamento pulkininko laipsnį, 2002 m. – Valstybės saugumo departamento saugumo vyresniojo valstybės patarėjo tarnybinį rangą.

Po vienintelio iki šiol Europoje valstybinio perversmo, kuris mūsų šalyje buvo pavadintas apkalta prezidentui Rolandui Paksui, vietoj jo į prezidento kėdę atsisėdo Artūras Paulauskas. Naujasis vadovas dekretu 2004 metų balandžio 30 dieną KGB rezervistą V. Pocių paskyrė Valstybės saugumo departamento generaliniu direktoriumi.

Svarbiausias KGB rezervisto A. Pociaus pasiekimas – valstybės piliečiams paskleista žinia, kad jų kolega Vytautas Pociūnas užsimušė iškritęs pro langą, kai girtas mėgino nusišlapinti nuo palangės Baltarusijos mieste Breste esančiame viešbutyje „Inturist“.

Antra didžiausia konservatorių pergalė – už rankos atvesta ir piliečiams pristatyta jų likimu – Lietuvos dalia – KGB darbuotoja, po nepriklausomybės paskelbimo dirbusi burokevičininkų stovykloje. Ją atvedė ir visus įtikino, kad tai geriausia būsima prezidentė, pats konservatorių patriarchas.

Panašių konservatorių idėjų Lietuvai būta ne vienos, visos sėkmingai įgyvendintos: Mažeikių nafta, Snoro bankas, išsinuomotas Dujų laivelis. Ir, žinoma, toji, apie KGB'istų įslaptinimą.

Tad kyla mintis – o kas būtų buvę, jei, pavyzdžiui, konservatorius Vytautas Landsbergis Sąjūdžio laikais, kokio nors šimtatūkstantinio mitingo metu susirinkusiems būtų bandęs pasakyti, kad kai Lietuva taps nepriklausoma, priešiškos valstybės specialiųjų tarnybų agentai užims aukščiausius postus, o galiausiai net bus įslaptinti? Turbūt visi būtų kvatoję, palaikę tai nuostabiu profesoriaus sarkazmu ir hiperbole, nusipurtę, įsivaizduodami tokį košmarą. Nes tuo patikėti neįmanoma.

Todėl dabar, kai visos konservatorių pajėgos – nuo pačių seniausių ir garbingiausių partijos narių iki pačių jauniausių partijos atžalėlių – lyg siena eina skanduodamos „rusai puls, rusai puls, rusai puls“, kai kasdieną be sustojimo su savo žiniasklaidos pagalba tyčiojasi iš visų, kurie taip nemano, ir kai Rusijos grėsme laiko KGB darbuotojų išslaptinimą, svarbu paklausti – tai kieno rankose reali Lietuvos valdžia? Reikėtų į šį klausimą pradėti atsakyti.

Pabaigai siūlau prisiminti labai simpatišką ir savitą vaizdo įrašą:



Susiję:

Konservatoriai mūru stoja gindami įslaptintų KGB'istų teises