Kiek dar laiko gali būti dingusi tautos išrinkta parlamentarė su nepilnamečiu sūnumi?

Greitai bus jau pusantro mėnesio, kai nežinia kur dingo tautos išrinkta parlamento narė Neringa Venckienė.

Viešumoje matome dvi stovyklas, kurių santykis su šia neeiline situacija yra diametraliai priešingas. Pirmieji elgiasi taip, tarsi puikiai žinotų, kur yra parlamentarė, o antrieji, atvirkščiai – demonstratyviai užsiima jos medžiokle.

Tačiau ir vieni, ir antri atrodo esą visiškai įsitikinę, kad Seimo narė, su nepilnamečiu sūnumi savo noru išvykusi į užsienį, ir toliau savo noru kažkur slapstosi, galbūt ketindama prašytis politinio prieglobsčio.

Nei vieni, nei antri nereiškia – bent viešumoje - nė menkiausios abejonės dėl parlamentarės saugumo.

Tokia ramybė kelia nerimą ir labai negerų minčių.

N. Venckienės artimieji, frakcijos kolegos Seime ir bendražygiai iš “Drąsos kelio” elgiasi taip, tarsi žinotų, kad ji yra saugioje vietoje, jaustųsi dėl to visiškai ramūs ir norėtų įtikinti mažiau informuotus piliečius, jog viskas yra taip, kaip ir turi būti.

Seime surengtoje “Drąsos kelio” frakcijos spaudos konferencijoje net aiškinta, kad N. Venckienė bendrauja su Lietuvoje likusiais savo padėjėjais, rašydama internetu elektroninius laiškus. Tiesa, čia pat pridurta, jog šis ryšys esąs vienpusis, nes atsakyti Seimo narei tuo pačiu elektroniniu adresu esą neįmanoma.

Jokio susirūpinimo dėl nežinia kur esančios Seimo narės saugumo nepareiškė ir valstybės struktūros: valstybės rūpinimasis baigėsi tuo, kad policija paskelbė tarptautinę N. Venckienės paiešką, motyvuojamą prokurorų noru ją apklausti. Teisėsaugos mintis retransliuojantis dienraščių lyderis ir kitos sisteminės žiniasklaidos priemonės toliau eskaluoja “padus papusčiusios” parlamentarės medžioklės temą, bet jokio rimtesnio valstybės dėmesio šiai situacijai – o juk dingo ne eilinis pilietis, o Seimo narė – iki šiol taip ir nebuvo.

Tiek N. Venckienės aplinkos žmonių, tiek valstybės struktūrų laikysena šioje situacijoje atrodo ne tik neįtikinanti ir neadekvati, bet ir kelia mintį, kad vaidinamas lengvabūdiškas, o kai kuriais atvejais galbūt ir ciniškas spektaklis, kurio kaina blogiausiu atveju - o jo atmesti šioje jau kelių žmonių mirtimis paženklintoje istorijoje tiesiog neįmanoma - gali tapti ir Seimo narės gyvybė.

Iš viešai skelbiamos informacijos lieka visiškai neaišku, kuo grindžiama olimpinė N. Venckienės bendražygių ramybė ir įsitikinimas, kad parlamentarė kažkur saugioje vietoje rengiasi prašytis politinio prieglobsčio. Jei tiesa tai, kad su ja neįmanoma susisiekti, atsakant į neva jos siųstus elektroninius laiškus, jau vien šis faktas turėtų priversti susirūpinti. Ne mažiau keista ir tai, kad nėra jokio rišlaus paaiškinimo, kodėl N. Venckienė iki šiol - nors nuo jos dingimo praėjo jau beveik pusantro mėnesio - vis dar nepasiprašė politinio prieglobsčio (bent jau viešai apie tai neskelbiama).

Antra vertus, tokia pat neįtikinanti atrodo ir teisėsaugos paskelbta paieška. Jei parlamentarė su nepilnamečiu vaiku iš tiesų, kaip bandoma įpiršti, išvyko į JAV, patvirtinti šį faktą būtų užtekę kelių valandų, jeigu tik moteris persikelti per Atlantą naudojosi tokiomis tradicinėmis priemonėmis, kaip lėktuvas ar laivas, o ne mistine teleportacija. Galima neabejoti, kad šiuolaikinėmis priemonėmis disponuojančios tarnybos jau seniai galėjo ne tik patvirtinti arba paneigti visuomenei viešai skelbtą informaciją, kad N. Venckienė yra JAV, bet ir nustatyti tikslią jos buvimo vietą. Kyla klausimas, kodėl tai iki šiol nėra padaryta.

Viena iš logiškų prielaidų - tai, kad teisėsauga tiesiog nėra suinteresuota surasti dingusią parlamentarę. Pagalvokime: juk bet kokia žinia apie viešumoje pasirodžiusią N. Venckienę sukeltų didžiulį tarptautinį rezonansą. Tai reiškia, kad tarptautinį viešumą neišvengiamai įgytų ir skandalingos pedofilijos bylos, kurioje Lietuvos teisėsauga patyrė visišką fiasko, peripetijos. Neišvengiamai būtų keliami ir klausimai apie valstybės struktūrų vaidmenį šioje istorijoje, kuri jau kainavo kelių itin keistomis aplinkybėmis mirusių žmonių gyvybes. Akivaizdu, kad tokio tarptautinio viešumo Lietuvos valstybės struktūroms nereikia, ir bus padaryta viskas, kad proveržis neįvyktų. T. y. - kad parlamentarė neatsirastų.

Galbūt kaip tik todėl teisėsauga šiuo metu ir imituoja visišką neįgalumą - nesiryžta “surasti” N. Venckienės, nes nėra apsispręsta, kaip neutralizuoti gresiantį tarptautinį skandalą.

Jei ši prielaida teisinga, belieka priminti kitą labai panašią situaciją. Taip pat be žinios buvo dingęs ir N. Venckienės brolis Drąsius Kedys. Ir tada teisėsauga skelbė paieškas, buvo skleidžiami gandai apie Ispaniją, į kurią jis neva pabėgęs, o po pusmečio D. Kedys buvo surastas ant Kauno marių kranto užspringęs švendrės lapu, šalia “pasidėjęs” ginklą, ant kurio nerasta jokių pirštų antspaudų.

Todėl atidėliojant politinio prieglobsčio prašymą ir pasakojant spaudos konferencijose kliedesius apie unikalų elektroninį paštą be atgalinio ryšio su Seimo nare, labai rizikuojama. Galima klausti, ar tai daroma dėl begalinio naivumo, ar sąmoningai - taip, kaip prieš Seimo rinkimus ekskomunistai bei VSD profesionalai sąmoningai iš vidaus sužlugdė “Drąsos kelią” ir pavertė jį sistemai ypač naudingu marginaliniu dariniu.

Šiaip ar taip, piliečiams, priverstiems stebėti šį lengvabūdišką - o gal cinišką - žaidimą, belieka klausti: kiek dar laiko gali būti dingusi tautos išrinkta parlamentarė su nepilnamečiu sūnumi? Dar pusantro mėnesio? Pusę metų? Metus? Kur riba?