Kiek jis konkrečiai Lietuvai yra pakenkęs, vargu ar kam nors pavyks nustatyti

Žinoma, kiek jis konkrečiai Lietuvai yra pakenkęs, vargu ar kam nors pavyks nustatyti. Tačiau šiandienė jo „patriotinė“ veikla, persunkta vaidybinės „neapykantos“ KGB organams ir rusams, man asmeniškai atrodo maskuojanti. Keistai skamba Landsbergio „tėviški“ įspėjimai apie besiveržiančią Rusijos įtaką į mūsų valstybę ir keliančią grėsmę mūsų nepriklausomybei. Ypač Landsbergis negailestingas tiems politikams, kurie išdrįsta kritikuoti jo Konservatorių partiją ir nenori pripažinti jo paties tautos patriarchu.

•••

Jums tarybų valdžios metais ir plaukas nuo galvos nenukrito, kai kitiems konclageriuose kuokštais krisdavo plaukai ar per naktį pražildavo. O juk daugelis jų buvo Jūsų bendraamžiai, jauni ir gabūs, galėjo prisitaikyti ir gyventi.

•••

Jūs nesirinkote nei kovos, nei dvasinės konfrontacijos kelio, o labiau mėgote laviravimą, prisitaikymą. Stiprindamas savo pozicijas, stojote į „šlovingąją“ LLKJS, tapote ir marksistinės estetikos dėstytoju, kai tikras muzikas nebūtų ėmęsis studentų intelekto skurdinimo pasenusiais socializmo postulatais.

•••

Tėtei sugrįžus, tarybų valdžia nepašykštėjo grąžinti Jums Kačerginėje vasarnamį. Tai buvo beprecedentis faktas, nes tokia pat malone atgauti nacionalizuotą turtą okupuotoje Lietuvoje dar pasinaudojo berods tik fašistų nužudyto skulptoriaus Vinco Grybo našlė. Beje, tas klausimas, matyt, buvo tokios didelės svarbos, kad jį sprendė ne LTSR Ministrų Taryba, o pati aukščiausia to meto institucija – LKP CK biuras.

•••

Jus apėmęs nepasotinamas valdžios troškimas trukdo normalizuoti valstybės gyvenimą. Jis gerokai užgožia bet kokį rūpinimąsi opiausiomis žmonių problemomis. Apskritai Jūs niekada nemylėjote žmonių ir nesisielojote dėl jų likimo. Valstybingumo atkūrimas ir nepriklausomybės atgavimas turėjo pagerinti ir dvasinę, ir materialinę žmonių būklę. Deja, nei viena, nei kita ne tik nepagerėjo, bet tragiškai pablogėjo.

•••

Lietuvos žmonių dėl nemokšiško valstybės reikalų tvarkymo, ūkio griovimo neteko duonos kąsnio, visiškai nuskurdo. Dar liūdnesnė jų dvasinė būklė – jie nebeturi vilties sulaukti geresnių laikų, nes netiki Lietuvos valstybės pažanga. Net sunkiausiais okupacijos metais nebuvo tiek savižudybių, nebuvo tiek suvešėjęs smurtas, piktadarybės, nebuvo taip išplitęs girtavimas.

•••

Jau trys penktadaliai Lietuvos žmonių, turinčių rinkėjų teises, nebenori dalyvauti rinkimuose, mažai tesidomi mūsų valstybės reikalais. Ypač apolitiškas jaunimas. O jūs vis didžiuojatės politinėmis „pergalėmis“, pamiršdamas, jog jas Jums lemia gausi pensininkų armija, besiramsčiuojantys lazdomis įvairūs „bočiai“, tulžingos megztosios beretės, apie kurių intelektą nedera ir kalbėti. Okupacijos metai atpratino tuos žmones savarankiškai mąstyti ir jausti, jiems ir dabar reikalingas mesijas, kuris atpalaiduotų juos nuo savarankiškų veiksmų, vestų kaip kaimenę į žadamą šviesią ateitį.

Liudas Dambrauskas (1921 - 2003) – Lietuvos rezistentas, politinis kalinys, rašytojas ir publicistas, technikos mokslų daktaras.

(Šios kelios ištraukos iš buvusių politinių kalinių ir disidentų 1997 m. viešo laiško tuometiniam Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui Vytautui Landsbergiui, dabartiniam Laisvės (Auštrevičiaus) premijos nugalėtojui. Laišką, be L. Dambrausko, taip pat rašė Gediminas Ilgūnas, Viktoras Petkus, Kazimieras Radziukynas, Vytautas Skuodis, Stasys Stungurys ir Albertas Žilinskas.)

Susiję:

Profesorius gali patikti ar nepatikti, tačiau į istoriją jis įrašytas greta Lecho Valensos ir Vaclavo Havelo