Kodėl D. Grybauskaitė bijo, kad nebūtų nagrinėjama banko „Snoras“ tyčinio bankroto ir užgrobimo istorija? (I d.)

Kodėl D. Grybauskaitė bijo, kad nebūtų nagrinėjama AB bankas Snoras užgrobimo, tuometės A.Kubiliaus vadovaujamos konservatorių vyriausybės skubiai įvykdyto banko „nacionalizavimo“ ir tyčinio jau valstybinio (!) banko Snoras subankrotinimo, praėjus penkioms dienoms po jo nusavinimo, istorija?

Šiandien visiems atsakymas jau yra aiškus: bijoma, nes akivaizdu, kad AB banko Snoras tyčinis sužlugdymas buvo ir yra iš anksto suplanuotas politinis ir korumpuotas veiksmas, o visą tai organizavo pati prezidentė D. Grybauskaitė.

Bijoma, nes šie nemotyvuoti, neteisėti ir drąstiški veiksmai prieš banką Snoras padarė didžiulę žalą banko akcininkams, klientams bei valstybei ir už tai anksčiau ar vėliau reikės atsakyti.

Dėl D. Grybauskaitės, buvusio konservatorių premjero A.Kubiliaus, jo vyriausybės finansų ministrės I. Šimonytės, Lietuvos banko valdybos pirmininko, buvusio D. Grybauskaitės rinkimų štabo vadovo V. Vasiliausko neteisėtų bei nepamatuotų veiksmų, banko Snoras klientai prarado jau nacionalizuotame (valstybiniame!!!) banke Snoras mažiausiai virš 2,5 mlrd. litų savo pinigų. Prarado visi klientai: valstybinės įmonės, biudžetinės organizacijos, fiziniai asmenys, kurie turėjo savo sąskaitose piniginių lėšų, daugiau nei valstybės draudžiamoji suma, t. y. 100 tūkst. eurų (ekvivalentu 345 tūkst. litų).

AB banke Snoras buvo beveik 6,5 mlrd. litų įmonių ir fizinių asmenų indėlių. Banko Snoras klientais buvo ir savo sąskaitas banke turėjo: Vilniaus Universitetas, Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Klaipėdos universitetas, Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikos, Respublikinė Klaipėdos ligoninė, Valstybinė atominė elektrinė, „Lietuvos elektrinė“, „Vilniaus energija“, „Kauno energija“, „Vilniaus vandenys“, „Klaipėdos vandenys“, „Rytų skirstomieji tinklai“, TEO LT, „Lifosa“, Mažeikių naftos perdirbimo įmonė „Orlen Lietuva“, „Lietuvos draudimas“, Valstybės turto fondas, Nacionalinė mokėjimų agentūra, Lietuvos verslo paramos agentūra, Lietuvos kooperatyvų sąjunga, Tarptautinis Vilniaus oro uostas, Kauno oro uostas, Registrų centras, Vilniaus m. savivaldybė, Kauno r. savivaldybė, Šiaulių m. savivaldybė, Vilniaus autobusų parkas, „Vilniaus troleibusai“, Policijos departamentas, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, Lietuvos parodų ir kongresų centras Litexpo ir šimtai kitų įmonių, kurių pinigai pražuvo jau valstybės valdomajame banke Snoras.

Ar tai buvo ne lietuviškos įmonės, valdančios ir vykdančios svarbias šalies ūkio vystymo funkcijas?

O gal tai buvo užsienio žvalgybų priedangos įmonės, kaip tai madinga tampa girdėti iš S. Daukanto aikštės šeimininkės ir dalies konservatorių partinės grupuotės aktyvistų lūpų, kad reikėjo, skelbiant Snorui tyčinį bankrotą, pražudyti banke šių įmonių milijonines lėšas? Vien Policijos departamentas neteko savo turėtų 16 mln. litų, skirtų policijos darbuotojų atlyginimų išmokejimui. Absurdas!

Dėl jau aukščiau minėtų asmenų, įvykdyto neteisėto privačios nuosavybės užgrobimo bei banko Snoras tyčinio sužlugdymo, nukentėjo ir per 14 tūkst. indėlių sertifikatų bei obligacijų turėtojų, kuriems valstybė visiškai nekompensavo jų prarastų piniginių lėšų. Jei būti visiškai tiksliam, tai po Snoro tyčinio subankrotinimo, 4 390 indėlių sertifikatų turėtojų neteko per 327 mln. litų ir 9 759 obligacijų turėtojai neteko 255 mln. litų savo investicijų. Ir visa tai, kad patenkintų kelių valstybės vadovų politines ambicijas?!

Kad AB bankas Snoras buvo užgrobtas, o ne nacionalizuotas, šiandien taip pat jau niekam nebekyla abejonių.

Pagal šalies Konstituciją nuosavybė iš savininko gali būti paimama arba nuosavybės teisių ribojimai nustatomi tik tuomet, kai toks paėmimas arba nuosavybės teisių ribojimas yra numatytas įstatymo, t. y. nuosavybę iš savininko galima paimti tik visuomenės poreikiams ir tik teisingai atlyginus! Priimdama sprendimą dėl banko Snoras paėmimo visuomeniniams poreikiams A. Kubiliaus vyriausybė tuo pat metu privalėjo nustatyti ir konkretų atlyginimo už paimamą nuosavybę dydį, tokio atlyginimo savininkui išmokėjimo tvarką, apie nuosavybės paėmimą ir apie atlyginimo už ją dydį bei kitas sąlygas savininkui turi būti pranešta dar prieš priimant sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams. Ir kol institucija, ketinanti priimti sprendimą dėl nuosavybės priėmimo ir savininkas nepasieks susitarimo dėl atlyginimo už paimamą nuosavybę ir nebus pasirašytas raštiškas šalių susitarimas, ar kol jų ginčo neišspręs teismas, nuosavybė iš savininko negali būti paimama! Toks yra Konstitucinio teismo išaiškinimas. Ar tai buvo banko Snoras atveju išlaikyta? Ar buvo tos teisinės nuostatos numatytos ir įvertintos LR Vyriausybės 2011 11 16 d. nutarime Nr. 1 329 „Dėl akcinės bendrovės banko Snoras akcijų paėmimo visuomenės poreikiams“? Aišku, ne! Išvada: minėtas A. Kubiliaus konservatorių vyriausybės priimtas nutarimas yra nemotyvuotas, nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas pažeidžiant Konstitucijos 23 str., Finansinio tvarumo įstatymo 2.3 ir 8 str.

Paskelbus AB bankas Snoras tyčinį bankrotą finansų ministrė I. Šimonytė pareiškė, kad valstybė skolinsis bemaž 4 mlrd. litų, kuriuos perskolins VĮ „Indėlių ir investicijų draudimo fondas“, kad pastarasis galėtų išmokėti draudimo kompensacijas banko Snoras indėlininkams. Tačiau tikslinga būtų patikrinti, kur dingo Indėlių ir investicijų draudimo fonde buvę pinigai, sukaupti 1,7 mlrd. litų? Bankai už kiekvieną indėlį įmokėdavo nustatyto dydžio sumą, kuri nutraukus indėlį, nebūdavo grąžinama. Per laikotarpį nuo šio fondo įsteigimo nebankrutavo nei vienas bankas, todėl nebuvo ir pareigos mokėti draudimo sumos iš šio fondo lėšų. Galima tik daryti prielaidą, kad valstybė jau seniai buvo susidūrusi su finansinėmis problemomis, kurias atsirado labai palanki galimybė paslėpti ir paaiškinti, panaudojant taip vadinamą „Snoro problemą“.

Akivaizdu, kad per A. Kubiliaus konservatorių – vyriausybės valdymo laikotarpį Sodra buvo privesta iki 2 mlrd. litų viršijančio deficito, nežinia kur „išgaravo“ Ignalinos atominės elektrinės uždarymui skirti milijardai ir t. t., ir t. t., todėl, matomai, galimybe pridengti valstybės finansines problemas iš banko Snoras nusavintais akcininkų ir indėlininkų pinigais buvo realiai pasinaudota! O po šalies valdžios įvykdytos šios piniginių lėšų pasisavinimo „operacijos“, galima banke atsiradusį turto trūkumą tiesiog „pakabinti“ banko Snoras pagrindiniams akcininkams ir dar D. Grybauskaitės nurodymu ir „kišeninių“ prokurorų pagalba sufabrikuoti jiems ir baudžiamąją bylą. Vsio zakonno!

Visgi klausimas, – kur gi dingo arba buvo taip „saugiai“ investuotos Indėlių ir investicijų draudimo fondo sukaupos piniginės lėšos, kad jų nebuvo galima paimti ir išmokėti Snoro indėlininkams, o valstybei prireikė taip brangiai skolintis? Kas atsakingas už nuostolius, kuriuos patiria valstybė pasiskolinusi minėtam reikalui 4 m litų už 6,5 proc. metinių palūkanų? D. Grybauskaitė? A. Kubilius? I. Šimonytė ar V. Vasiliauskas? Juk per metus valstybė papildomai už tuos pasiskolintus 4 mlrd. litų moka vien palūkanų – 260 mln. litų! Per 2,5 metų laikotarpį prėjusį nuo banko Snoras tyčinio subankrotinimo, valstybei šie valdžios ponų „žaidimai“ jau kainavo arti 650 mln. litų!

Taip iš tiesų valstybė banko Snoras indėlininkams sumokėjo 4 mlrd. litų. Kieno tie pinigai? Ar ne tų pačių pensininkų? Ar ne tų pačių motinų, sunkiai auginančius vaikus? Atrodo, kad valdžios žmonės tai vadina smulkmenomis. Ypač ciniškai apie tai kalba Lietuvos banko vadovas V. Vasiliauskas, kuriam „sąžinė ir moralė yra ne šio pasaulio dimensijos“. Nieko sau smulkmenos! Pridėkime dar D. Grybauskaitės plikbajorišką pasipūtimą – „iš Tarptautinio valiutos fondo nesiskolinsime“, atnešusį Lietuvos iždui po 2,5 mlrd. litų palūkanų, mokamų už valstybės skolą kasmet! Pridėkime dabartiniu metu Seime tiriamą SDT aferą, VAE, IAE aferas - dar dešimtys milijardų?!

O štai D. Grybauskaitės kovos su „oligarchais“ rezultatų nėra, nesugebama išreikšti konkrečiais pavyzdžiais arba skaičiais. Nes ta „kova“ yra menama – muilo burbulas!

Paprasti žmonės gal ir supranta prezidentės skelbiamos kovos su oligarchais prasmę. Gaila, kad tik skelbiamos. Penkerius metus (visą kadenciją) ant to paties stulpo kabančio skelbimo su tuo pačiu tekstu, niekas neskaito.

Gaila, kad teisingumas Lietuvoje vykdomas prezidentės kabinete. Kas gali paneigti, kad teisingumas šalyje tapęs deficitu, o teismai – politinių užsakymų vykdytoju?! Bent jau banko Snoras istorijos atveju yra taip!

Tęsinys bus.

Susiję:

Kodėl D. Grybauskaitė bijo, kad nebūtų nagrinėjama banko „Snoras“ tyčinio bankroto ir užgrobimo istorija? (IV d.)

Kodėl D. Grybauskaitė bijo, kad nebūtų nagrinėjama banko „Snoras“ tyčinio bankroto ir užgrobimo istorija? (III d.)

Kodėl D. Grybauskaitė bijo, kad nebūtų nagrinėjama banko „Snoras“ tyčinio bankroto ir užgrobimo istorija? (II d.)