Kodėl D. Grybauskaitė bijo, kad nebūtų nagrinėjama banko „Snoras“ tyčinio bankroto ir užgrobimo istorija? (III d.)

Kodėl prezidentė D. Grybauskaitė bijo, kad nebūtų nagrinėjama AB bankas Snoras užgrobimo, tuometės A. Kubiliaus vadovaujamos konservatorių vyriausybės skubiai įvykdyto banko „nacionalizavimo“ ir tyčinio jau valstybinio (!) banko Snoras subankrotinimo, praėjus 5 dienoms po jo nusavinimo, istorija?

Akivaizdu, todėl, kad AB bankas Snoras tyčinis sužlugdymas buvo iš anksto suplanuotas politinis ir korupcinis veiksmas, o visa tai organizavo pati prezidentė D. Grybauskaitė.

Bijoma, nes šie nemotyvuoti, neteisėti ir drastiški veiksmai, skirti tiesiog sunaikinti AB bankas Snoras, padarė didžiulę žalą banko akcininkams, indėlininkams, klientams bei valstybei, ir už tai anksčiau ar vėliau reikės atsakyti.

Taigi, kaip šiandien jau visiems yra aišku, – AB banko Snoras tyčinio sužlugdymo priežastys buvo ne ekonominės, bet politinės.

AB banko Snoras užgrobimui D. Grybauskaitė pradėjo ruoštis iš karto po to, kai Lietuvos bankui vadovauti paskyrė V. Vasiliauską, nors jau tada visuomenei kilo daug klausimų dėl jo kompetencijos. Kaip teisininkas gali vadovauti Centriniam bankui? Akivaizdu, kad V. Vasiliauskas yra politinė figūra ir kad Lietuvos banko valdybos pirmininko postą gavo atlyginant jam už darbą šalies prezidentės D. Grybauskaitės rinkimų štabo vadovo pareigose. Matyt tiesą apie V. Vasiliausko profesinę kompetenciją viename savo interviu spaudai atvirai yra pasakęs ir tuometis AB banko Snoras valdybos pirmininkas R. Baranauskas: „Manau, kad bankininkystėje V. Vasiliauskas yra diletantas, paprastai šnekant, nesugebantis perskaityti net sutrumpinto banko balanso. Esu įsitikinęs, kad priimdamas bankui Snoras lemtingus sprendimus, V. Vasiliauskas visiškai nesuvokė, ką jis daro ir kokias pasėkmes šie veiksmai turės. Tikiu, kad ir dabar galimai jis to visiškai nesuvokia. Vien teiginys, kad bankui buvo „įtariamas gripas, o paaiškėjo esąs vėžiukas“, puikiai iliustruoja V. Vasiliausko finansinį „išprusimą“, bet niekaip neperteikia finansinės informacijos.“

Ir pati D. Grybauskaitė matyt puikiai žinodama naujojo šalies vyriausiojo bankininko V. Vasiliausko „kompetenciją“ bei charakterio savybes - „minkštas, bevalis“ – iškart po V. Vasiliausko paskyrimo į Lietuvos banko vadovo postą, priskyrė pastarajam ir kontrolę. D. Grybauskaitė paskyrė, pasak B. Genzelio, savo gyvenimo draugę ir kambariokę Briuselyje R. Kaziliūnienę (?!) Lietuvos banko valdybos pirmininko patarėja, kad ši būtų prezidentės akys ir ausys! Būtina kontroliuoti, kad, neduok Dieve, V. Vasiliauskas niekur nenukryptų vykdydamas kasdienius prezidentės nurodymus, o ypač pasirengiant įgyvendinti AB banko Snoras tyčiniam sužlugdymo planui.

Ir naujasis Lietuvos banko vadovas V. Vasiliauskas pradėjo „veikti“. Lietuvos banko valdybos pirmininko 2011 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. 04-04 RN buvo patvirtinta darbo grupė, vadovaujama Manto Mendelevičiaus, kuriai buvo pavesta apsvarstyti visas problemas, susijusias su AB banku Snoras. Būtina pažymėti, jog ši M. Mendelevičiaus vadovaujama darbo grupė pradėjo vykdyti arba dubliavo Lietuvos banko Kreditų įstaigų priežiūros departamento funkcijas. Tad pirmas žingsnis banko Snoras sunaikinimui buvo žengtas – į kelių, ne paslaptis, lojalių skandinaviško kapitalo bankams, Lietuvos banko klerkų rankas atiteko penktojo pagal dydį šalies banko - AB banko Snoras, - valdančio 8 milijardų litų turtą likimas!

Ypač aktyviai AB banko Snoras sunaikinimo operacijai D. Grybauskaitės komanda pradėjo ruoštis po to, kai prezidentė pati dar 2011 m. birželio 23 d. užsakė pažymą iš Valstybės saugumo departamento (?!) apie Snoro banką, kad turėtų pretekstą imtis neteisėtų veiksmų prieš penktąjį pagal dydį šalies banką. Prisiminkime, kad AB banką Snoras užgrobė, o po to tyčia subankrotino 2011 m. lapkričio 16 d. – tai yra po 5-erių mėnesių! Beje, VSD pažyma apie banką Snoras nebuvo pateikta, kaip tai numatyta teisės aktuose, kitiems aukščiausiems šalies vadovams: nei tuometinei Seimo pirmininkei, nei premjerui.

Net ir Seimo laikinajai tyrimo komisijai, vadovaujamai A.Mazuronio, taip pat liko neaiški šio gana svarbaus dokumento – būtent 2011-06-23 d. VSD pažymos apie „Snorą“ – prigimtis. Kieno iniciatyva ši pažyma parengta, kodėl tik dėl banko Snoras, ir kodėl ji buvo skirta tik prezidentei, o ne ir kitiems valstybės vadovams? Komisija nepasiūlė šio klausimo toliau aiškintis, taigi nutarė verčiau patylėti, net ir gavusi iš VSD vienas kitam prieštaraujančius atsakymus, kurių vienas aiškiai teigė, jog minėta pažyma parengta prezidentės D. Grybauskaitės iniciatyva ir prašymu, o kitas - neva, VSD pareigūnų iniciatyva? Valstybės vadovė tuo metu tylėjo ir dabar tyli. O kas belieka, - nejaugi patvirtinti, kad teisingumas Lietuvoje vykdomas prezidentės kabinete? Patvirtinti, kad teisigumas šalyje tapęs deficitu, o teisėsauga ir teismai – politinių užsakymų vykdytojais?

Žodžiu, net Seimo laikinosios tyrimo komisijos 2012 m. gegužės 30 d. išvados, priešingai aprobavusiųjų viltims, ne atsakė, o iškėlė gana daug skausmingų klausimų ir prezidentei, ir tuo meto valdantiesiems – konservatoriams. Greičiausiai jie ir nebus atsakyti. Bet nuo to Lietuvos žmonėms bus tik blogiau.

Taigi prezidentės D. Grybauskaitės galvoje vien dėl jos politinių ambicijų bei asmeninio nusistatymo prieš banką Snoras, sukurptas sužlugdymo planas pradėtas įgyvendinti.

Pats Lietuvos bankas ėmėsi veiksmų visaip suvaržyti bei apriboti AB banko Snoras veiklą, pradėjo aktyviai tiesiogiai kištis į privataus kapitalo banko veiklą.

Lietuvos bankas apribojo galimybę bankui Snoras už priimamus indėlius nustatyti palūkanų normą, didesnę, nei nustato skandinaviško kapitalo bankai. Jau nekalbant apie akivaizdų Konkurencijos įstatymo pažeidimą, siekiant reguliuoti paslaugų rinkos kainas, toks dirbtinis banko Snoras pastatymas į vieną poziciją su bankais, turinčiais stiprias motinines įmones užsienyje, akivaizdžiai demonstravo siekį palaužti banką iš vidaus.

Taip pat Lietuvos bankas nepagrįstai įpareigojo banką Snoras mažinti turimą paskolų portfelį, t. y. prieš terminą susigrąžinti paskolas, suteiktas kitų jurisdikcijų rezidentams. Ypač drastiškai turėjo būti mažinamas paskolų, suteiktų Rusijos Federacijos rezidentams, portfelis. Ką tai reiškia paskolas suteikusiam bankui? Mažų mažiausiai skandalą dėl nevykdomų įsipareigojimų paskolų gavėjams, o svarbiausia negautas ženklias palūkanų pajamas, nes didžioji dalis šių paskolų buvo priskirtinos prie gerų paskolų kategorijos ir buvo išduotos aukštomis ir labai pelningomis palūkanomis.

Be to, AB bankui Snoras buvo nurodyta mažinti aktyvus, suteiktus banko kontroliuojamoms įmonėms. Bankas verslą vystė ne tik tiesiogiai, bet ir per savo grupės įmones, kurios tai pat kredituodavo verslo subjektus, arba įsigydavo turto, kuris buvo vystomas ir plėtojamas. Kokiu būdu per 1-3 mėn. buvo galima nukirsti visas šias verslo atšakas ir susigrąžinti investicijas pinigų pavidalu, negalėjo atsakyti ir pats Lietuvos bankas.

Dabar suprantama, kad šie Lietuvos banko apribojimai buvo išleisti tikintis tik vieno - kad AB bankas Snoras žlugs iš vidaus, nes: (1) jei jis laikysis visų nustatytų veiklos ribojimų, dėl savo specifikos (AB bankas Snoras – tarptautinis bankas) tiesiog žlugs;

(2) jei nesilaikys nustatytų apribojimų, Lietuvos bankas, kaip priežiūros institucija, turės pretekstą taikyti bankui poveikio priemones, tame tarpe ir banko veiklos sustabdymą.

Nežiūrint to, AB bankas Snoras ieškojo būdų, kaip įvykdyti nustatytus apribojimus ir nustatytu periodiškumu teikė ataskaitas Lietuvos bankui apie veiklos apribojimų vykdymą. Tačiau buvo galima justi, kad Lietuvos banką, o ypač jo vadovą V. Vasiliauską, erzino banko sugebėjimas nepažeisti Lietuvos banko valdybos nurodymų.

Dar reikia būtinai pažymėti, kad Lietuvos bankas neleido AB bankui Snoras registruoti akcinio kapitalo didinimo – pagal LR Vertybinių popierių komisijos patvirtintą akcijų emisijos prospektą pasirašytų ir apmokėtų 380 082 893 vieno lito nominuotos vertės akcijų emisiją, tačiau to pat metu leido nuo 2011m. gegužės mėnesio išplatinti šešias tos pačios Vertybinių popierių komisijos patvirtintas obligacijų emisijas, kurių bendra vertė - per 160 milijonų litų.

Todėl kyla klausimas, kodėl Lietuvos bankas neleido AB bankui Snoras registruoti akcinio kapitalo didinimo, t. y. stiprinti kapitalo bazės ir kodėl tuomet nedraudė bankui Snoras leisti obligacijų, kurios turėjo itin didelę paklausą tarp investuotojų?

Juk faktiškai, jei Lietuvos bankui ir tuometinei Vertybinių popierių komisijai buvo pavesta priežiūros funkcija, tai savaime suprantama, kad turėjo būti vykdoma ir investuotojų interesų apsaugos prevencija. Tačiau jokių veiksmų uždraudžiant platinti obligacijas nebuvo imtasi, nes, iš tiesų, Lietuvos bankas neturėjo jokių įrodymų, kad AB bankas Snoras susiduria su kokiomis nors, kad ir menkiausiomis nemokumo ir/ar likvidumo problemomis. O atsisakymas registruoti AB banko Snoras akcinio kapitalo padidinimą 380 milijonų litų – nuo 494 milijonų litų iki 874 milijonų litų – buvo akivaizdžiai politinis veiksmas, įtakotas prezidentės D. Grybauskaitės. Be to, ir skandinaviško kapitalo bankams buvo visiškai neparanku turėti savo pašonėje daug stipresnį konkurentą.

Šiandien jau aiškėja, kad tuo metu prie Lietuvos banko veiksmų, vykdomų prieš banką Snoras prisijungė ir skandinaviško kapitalo bankai, kurių aktyvumas rinkoje ypač suaktyvėjo, pradėjus eiti pareigas Lietuvos banko valdybos pirmininkui V. Vasiliauskui. Todėl nekelia nuostabos, kad skandinaviško kapitalo bankai, turėdami didžiulę finansinę įtaką Lietuvos ūkiui, ėmėsi pačių aktyviausių veiksmų daryti įtaką per valstybės valdžios ir valdymo institucijas ir kitiems Lietuvos banko valdybos nariams, kad AB bankas Snoras būtų sunaikintas kaip nemėgiamas konkurentas.

Nuostabą kelia tik tai, kad Lietuvos banko vadovai nesiskaitydami su jokiomis pasekmėmis, pasidavė tokiam spaudimui.

Niekaip negalėdamas „parklupdyti“ AB banko Snoras, Lietuvos bankas pradėjo banko Snoras inspektavimą. Lietuvos banko valdybos pirmininko 2011m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr.V2011(1.7-0202)-02-143 buvo patvirtinta AB banko Snoras inspektavimo komisija, vadovaujama Irmanto Žadeikos, kuri ir pradėjo banko Snoras veiklos tikrinimą. Bankas kaip žinia, inspektuojamas kasmet, tačiau šis inspektavimas, tiksliau jo stilius, iš esmės skyrėsi nuo ankstesnių inspektavimų. Visų pirma, inspektavimo komisijos nariams buvo uždrausta bendrauti ne tik su banko Snoras vadovais, bet ir su specialistais, kas anksčiau buvo visiškai įprasta praktika.

Pats inspektavimas vyko 8, o ne 4 savaites, kaip vykdavo įprastai per visą AB banko Snoras beveik dvidešimties metų praktiką. O ir Lietuvos banko inspektavimo komisijos pirmininkas I. Žadeika bei viena iš inspektavimo komisijos narių – D. Jasiulaitienė atskiriems banko Snoras valdybos nariams yra sakę, kad jie turi Lietuvos banko vadovų užduotį – „surasti ką nors nelegalaus“. Tai buvo patvirtinta liudininkų parodymais Londono Vestminsterio magistrato teisme.

Kitas paskutiniojo AB banko Snoras inspektavimo ypatumas – nesurašyta inspektavimo ataskaita, kuri yra numatyta to paties Lietuvos banko valdybos 2004 m. rugsėjo 23 d. nutarimu Nr. 157 patvirtintuose „Bankų inspektavimo nuostatuose“.

Išvadoje: inspektavimo komisija, prabuvusi banke Snoras beveik du mėnesius, nesurašė inspektavimo ataskaitos.

Tai kokiais tada dokumentais remiantis buvo priimtas sprendimas dėl banko Snoras veiklos apribojimo ir laikinojo administratoriaus S. Freakley paskyrimo 2011 m. lapkričio 16 d.? Lietuvos banko vadovas V. Vasiliauskas oficialiai ir viešai teigė, kad šis sprendimas buvo priimtas remiantis, neva, inspektavimo metu nustatytais trūkumais, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, buvo įforminti tik Lietuvos banko vidaus tarnybiniu raštu, ir nurodant jame tik prielaidas. Tačiau Lietuvos Respublikos teisės aktai aiškiai numato reikalavimą pateikti bankui ir jo vadovams visų inspektavimo komisijos narių pasirašytą inspektavimo ataskaitą, su pateiktais faktiniais duomenimis, kaip imperatyviai to reikalauja Bankų įstatymo 69 str. bei tai numatyta ir banko inspektavimui bei inspektavimo rezultatų pateikimo tvarkoje. Kad inspektavimo ataskaita surašyta nebuvo, ir kurios, anot, Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadų, negavo ir komisijos nariai, patvirtinama komisijos 2012 m. gegužės 30 d. išvadose konstatuojant: „Darbo grupė ir Inspektavimo komisija atliktų darbų ataskaitos Lietuvos banko valdybai nepateikė iki šiol.“

Jeigu vienintelis dokumentas, kuriame užfiksuoti tariami AB banko Snoras veiklos tūkumai, nulėmę griežčiausios poveikio priemonės taikymą bankui Snoras buvo tarnybinis raštas, adresuotas Lietuvos banko pirmininkui V. Vasiliauskui ir pasirašytas kitų dviejų Lietuvos banko darbuotojų, tai toks dokumentas neatitinka reikalavimų, keliamų administraciniam dokumentui. Išvadoje: šis raštas įpareigojimų ir teisių AB bankui Snoras nesuteikia bei tada Lietuvos banko valdybos 2011-11-16 nutarimas Nr. 03-186 „Dėl AB banko Snoras veiklos apribojimo (moratoriumo)“, priimtas minėto rašto pagrindu, laikytinas teisiškai negaliojančiu.

Todėl natūraliai kyla kitas klausimas: kuo gi iš tikrųjų vadovavosi A. Kubiliaus vyriausybės nariai, po pusvalandžio balsuodami ir primdami taip pat neteisėtą ir nepagrįstą vyriausybės nutarimą nacionalizuoti AB banką Snoras? Ar Lietuvos banko išvada, kurią, matomai, „iš lubų“ surašė pats Lietuvos banko pirmininkas V. Vasiliauskas ir toje išvadoje pateiktomis prielaidomis?! Taip ir norisi ponams D. Grybauskaitei, A. Kubiliui, I. Šimonytei, V. Vasiliauskui pasiūlyti dar kartą pasiskaityti LR Konstituciją ir vieną kartą suprasti, jog nuosavybę saugo Konstitucijos 23 str. nuostatos: „Nuosavybė neliečiama, nuosavybės teisę saugo įstatymai, nuosavybė gali būti paimama (ne nacionalizuojama) tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.“

Dar skandalingesni faktai apie prezidentės D. Grybauskaitės organizuoto bei iš anksto parengto AB banko Snoras užgrobimo ir tyčinio sužlugdymo plano įgyvendinimą paaiškėjo, vykstant banko Snoras akcininkų ekstradicijos teisminiam procesui Londono Vestminsterio teisme. Dokumentais ir liudininkų parodymais buvo patvirtinta, kad minėto plano galutiniam parengimui ir įgyvendinimui, dar likus 1,5 mėnesio iki AB bankas Snoras veiklos sustabdymo ir moratoriumo paskelbimo, tam reikalui buvo pasitelkta net užsienio specialistų pagalba! Paaiškėjo, kad dar 2011 m. spalio 4 d. Lietuvos banko vadovas V. Vasiliauskas ir Ekonomikos departamento direktorius M. Leika Stokholme kreipėsi į Švedijos centrinio banko ir Švedijos finansų priežiūros tarnybos vadovus su prašymu rekomenduoti tarptautinius konsultantus bankinės veiklos priežiūros klausimais. 2011 m. spalio 27 d. ir 30 d. su konsultacinės įmonės „Oliver Wyman“ atstovu Sean Cory buvo aptartas konkretus galimas AB banko Snoras pertvarkymo (sužlugdymo?!) planas. 2011 lapkričio 9 d. su tuo pačiu atstovu susitariama dėl galutinio banko „Perkūnas“ (sąlyginis banko Snoras pavadinimas) reorganizavimo plano.

Kaip matome, „Oliver Wyman“ atstovui užteko dešimties dienų AB banko Snoras (arba „Perkūno“) likvidavimo planui parengti ir dvi savaites jam realizuoti, nors kalba ėjo apie milijardines skolinimosi sumas indėlių grąžinimui, milžiniškas kreditorių pretenzijas, būsimąjį daugelio metų bylinėjimąsi Lietuvos ir užsienio teismuose, dešimčių tūkstančių žmonių pinigų praradimus, nekalbant jau apie smūgį valstybės prestižui.

Skandalinga ir visą Lietuvą žeminanti priežastis paaiškėjo iš teisme Londone pagarsintų dokumentų bei Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadose įdėto Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktoriaus Mindaugo Leikos 2011 m. spalio 27 d. susirašinėjimo su konsultacinės įmonės „Oliver Wyman“ atstovu, kur nurodoma, kad AB bankas Snoras akcijų paėmimas visuomenės poreikiams yra BŪTINA PLANO, kurį pasiūlė S. Cory, DALIS.

Vadinasi užteko šio Lietuvoje tur būt nė nepasirodžiusio „Oliver Wyman“ atstovo žodžio, ir bankas buvo nacionalizuotas ir galų gale subankrutuotas. Neįtikėtina, kad kažkoks užsienio valstybės klerkas gali nulemti reikšmingus mūsų šalies gyvenimo įvykius, taip pat ir milžiniškus finansinius nuostolius. Ar yra Europoje valstybė, kurios gyvenimą gali reguliuoti eilinis svetimos valstybės žmogus, galbūt turintis ir savanaudiškų interesų? Ar Lietuva dar valstybė, jeigu ja galima manipuliuoti?

Matomai, visi labai norėtume, kad į šiuos visus klausimus viešai atsakytų pati prezidentė D. Grybauskaitė. Tačiau bijau, kad atsakymo nebus. Jo nesulauksime, nes D. Grybauskaitė yra senosios santvarkos produktas ir ji gali sau bet ką leisti. Jos požiūris į visą, kas mus supa, jos samprotavimas, yra per jėgą, jokio racionalumo – „mano kelias arba jokio kelio!“ – tai tikrai apibūdina, kad ji – „sovietinis“ senosios santvarkos produktas.

Prezidentė D. Grybauskaitė šalyje įteisino telefoninę teisę, todėl, galimai, Lietuva mažai kuo besiskiria nuo Baltarusijos (neįžeidžiant kaimyninės šalies) – toks pat požiūris į įstatymus, – kai dėl politikos prokurorams ar teisėjams gali būti pasakyta, ką jiems daryti. Skiriasi tik santvarkos. Baisu.

Tęsinys bus.

Susiję:

Kodėl D. Grybauskaitė bijo, kad nebūtų nagrinėjama banko „Snoras“ tyčinio bankroto ir užgrobimo istorija? (IV d.)

Kodėl D. Grybauskaitė bijo, kad nebūtų nagrinėjama banko „Snoras“ tyčinio bankroto ir užgrobimo istorija? (II d.)

Kodėl D. Grybauskaitė bijo, kad nebūtų nagrinėjama banko „Snoras“ tyčinio bankroto ir užgrobimo istorija? (I d.)