Kodėl E. Kusaitę teisia Vilniuje, o ne Klaipėdoje?

Eglės Kusaitės byla nusmelkia kaip šauksmas, iškeliantis Lietuvai šiurpų klausimą: kam dirba kai kurie konkretūs Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Generalinės prokuratūros (GP) pareigūnai bei teisėjai?

Abejoti jų sprendimų pagrįstumu verčia daugybė dalykų, kurie akivaizdžiai liudija apie pareigūnų sąmonėje įvykusį kritinį lūžį: paneigtos esminės vertybės, sudarančios Lietuvos istorinės ir politinės tapatybės šerdį. Atsisakoma pripažinti ir teisiškai įvertinti okupacijos nusikaltimus, betarpiškai bendradarbiaujama su nusikalstamos KGB doktrinos ir praktikos perėmėja FSB (rus. ФСБ, Federalinė saugumo tarnyba), taip įsiliejant į Rusijos kolonijinės politikos erdvę ir išduodant bet kokį bendradarbiavimą su Rusija terorizmo klausimais įšaldžiusios mūsų partnerės – Didžiosios Britanijos – poziciją. Laužant socialiai nesubrendusios jaunos merginos likimą, pamintos pamatinės humanizmo vertybės ir žmogaus teisės.

(Apie tai A. Endriukaitis išsamiai rašė ČIA, ČIA, ČIA – ekspertai.eu).

Tokio antivalstybiško elgesio mechanizmas primityvus: veikiama formaliai laikantis savitai interpretuotų procedūrų (arba – net ir nesilaikant) ir piktnaudžiaujant tarnybos suteiktomis galiomis bei privilegijuota padėtimi, nes puikiai žinoma, kad daugeliu atvejų tai nebus pastebėta ar užginčyta, o jei taip ir atsitiktų, tai jokia asmeninė atsakomybė už nepagrįstą ir tendencingą sprendimą negresia, kadangi tai bus įvertinta kaip neišvengiamas „gamybos brokas“.

Baisu matyti, kai sprendimai, pagimdyti tokio mąstymo, yra skelbiami Lietuvos Respublikos vardu.

Laikas subrandins tikslų atsakymą, kas kaltas dėl tokios padėties - neveikianti kontrolės sistema, sąmoningai piktybiški veiksmai, o gal Lietuvą apėmęs chaosas, kai valstybė apskritai nevaldoma ir bet kokio lygio valdininkėlis narsiai šeimininkauja kaip senais šlėktų laikais.

Teismas privalėjo vykti Klaipėdoje

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 226 straipsnio (,,Teritorinis baudžiamųjų bylų teismingumas“) 1 dalis skelbia: ,,Baudžiamoji byla teisminga tam teismui, kurio veiklos teritorijoje padaryta nusikalstama veika“. 3-oji šio straipsnio dalis nurodo: ,,Kai nusikalstamos veikos vietos negalima nustatyti arba nusikalstama veika padaryta užsienyje, byla teisminga tam teismui, kurio veikos teritorijoje nuolat gyvena kaltinamasis...“

Akivaizdu ir neginčytina, kad laikantis šių nuostatų E. Kusaitės byla turėjo būti nagrinėjama Klaipėdoje.

BPK 174 straipsnio 1 dalis nurodo, kad ikiteisminį tyrimą atlieka pareigūnai tos vietovės, kurioje buvo padarytas nusikaltimas. Nors 2-oji šio straipsnio dalis numato, kad ikiteisminį tyrimą gali atlikti ir kitos vietovės pareigūnai, bet ši nuostata taikoma tik ikiteisminiam tyrimui, o ne bylos nagrinėjimui teisme. BPK 226 straipsnio 3 dalis apibrėžia atvejį, kuomet byla teisminga ikiteisminio tyrimo atlikimo vietoje – kai kaltinamasis neturi nuolatinės gyvenamosios vietos.

Žinome, kad E. Kusaitė kaltinama padariusi nusikaltimą Klaipėdoje, kur nuo vaikystės buvo jos nuolatinė gyvenamoji vieta (,,sukūrė“ tarptautinę teroristinę grupę ir t. t.), buvo sulaikyta Kaune ir atvežta į Vilnių, čia pabaigtas ikiteisminis tyrimas. Tačiau byla perduota ne Klaipėdos – kaip buvo privalu - o Vilniaus apygardos teismui.

Kodėl Vilniaus apygardos teismui? Tai nėra atsitiktinumas - galima numanyti kelias priežastis. Viena, Lietuvos pasipriešinimo okupacijai organizacijos yra pastebėjusios, kad Vilniaus apygardos teismas yra pats prosovietiškiausias iš visų teismų Lietuvoje. Antra, tai labai palanku, nes E. Kusaitės byla siūta baltais siūlais, ir Lietuvos VSD bei GP, kaip šios bylos autoriams, nesinorėjo rizikuoti, atiduodant ją nepatikrintiems ir toli esantiems pareigūnams. Trečia, Vilniuje E. Kusaitė yra labiau izoliuota nuo savo artimųjų, kurie, priversti važinėti iš uostamiesčio, per teismo maratoną pervargo ir patyrė didelius materialinius nuostolius.

VSD Ikiteisminio tyrimo skyriaus viršininkas Vytas Lengvenis 2009 metų rugpjūčio 27 dieną nusprendė pradėti E. Kusaitės veikos ikiteisminį tyrimą ir informavo GP Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiąjį prokurorą Algimantą Kliunką. Tą pačią dieną A. Kliunka nusprendė pradėti ikiteisminį tyrimą, paskirdamas tai atlikti prokurorui Justui Lauciui ir skirdamas į tyrimo grupę VSD Ikiteisminio tyrimo skyriaus vyresnįjį inspektorių Audrių Bareišį bei Adrijų Žymančių. Tą pačią dieną VSD Kovos su terorizmu valdybos viršininkas Arūnas Paukštė tarnybiniu pranešimu informavo VSD generalinio direktoriaus pavaduotoją Andrių Tekorių, einantį generalinio direktoriaus pareigas, apie prieš E. Kusaitę pradėtą ikiteisminį tyrimą pagal LR BK 21 ir 250(5) straipsnių požymius.

Vilnius, kaip vertingą grobį, perėmė bylą į savo rankas. O iš čia ir Maskvos FSB ranka pasiekiamas.

Teisine prasme galima buvo sužaisti pagal BPK 229 straipsnio 1 dalį: ,,Siekiant užtikrinti svarbius valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar teisingumo interesus, baudžiamoji byla gali būti perduota iš teismo, kuriam ji teisminga, kitam teismui.“ Tokiu atveju numatyta, kad tokį sprendimą gali padaryti Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas arba šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas. Labai ginčytinas klausimas dėl tokių įvardintų interesų egzistavimo. Tai paprasčiausias subjektyvus pasirinkimas.

Kaip tokie sprendimai kuriami, parodo toks pavyzdys. Prokuroras J. Laucius 2009 metų spalio 26 dieną Vilniaus areštinės viršininkui rašo: ,,Atsižvelgiant į jai inkriminuotų nusikaltimų pobūdį ir siekdamas užtikrinti suimtosios saugumą /.../ prašau pirmąsias 15 suėmimo dienų iki 2009-11-10, E.
Kusaitę laikyti Vilniaus apskrities VPK areštinėje.“ Areštinėje asmenį galima laikyti 3-5 paras. Sunkiai paaiškinama argumentų logika, kas jai galėtų grėsti, išskyrus norą ją laikyti klaikiose sąlygose ir taip gniuždyti.

Vilniaus apygardos teismas kaip sovietinis bastionas

Pateiksiu tik porą pavyzdžių.

Vilniaus apygardos teismo teisėjai Alvyra Ona Kvaraciejūtė, Stasys Punys ir Zenonas Birštonas 2002 metų birželio 4 dienos nuosprendžiu išteisino KGB agentus – smogikus, 1952 metais klastingai suėmusius partizanus B. Žukauską ir V. Sabaliauską, kuriuos okupacinis Pabaltijo karinis tribunolas po to nuteisė mirties bausme. Nuosprendyje, kuriuo išteisino agentus-smogikus, šie teisėjai dėstė tokius argumentus:

,,...B. Žukausko nėra pagrindo laikyti nukentėjusiu dėl genocido jį suimant, nes jis irgi buvo nuteistas teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje.“, ,,Tarp V. Sabaliausko suėmimo ir jo nuteisimo mirties bausme nėra priežastinio ryšio. V. Sabaliauskas mirties bausme buvo nuteistas teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje...“

Tokiu būdu minėti teisėjai legalizavo KGB agentų-smogikų veiklą ir legitimavo okupacinio Pabaltijo karinio tribunolo priimtus ir įvykdytus mirties nuosprendžius. Pateikiamas konceptualus sovietinės istorijos aiškinimas, kad smogikai atliko teisėtą darbą ir nėra nusikaltimo bendrininkai – partizanus nužudė ne jie. Ir ta šventvagystė paskelbta Lietuvos Respublikos vardu!

Aktyvų pasipriešinimo okupacijai dalyvį Algimantą Andreiką galima laikyti kultiniu pasipriešinimo simboliu lemtingais 1988 metais. Visą gyvenimą KGB persekiotas disidentas buvo suimtas ir žiauriai sumuštas prie Vilniaus Arkikatedros, o jo drąsa tapo viena iš reikšmingiausių pamokų, kėlusių Lietuvą atgimimui. Bet A. Andreikos budeliai yra išteisinti. 2009 metų balandžio 29 dienos nutartyje Vilniaus apygardos teismo teisėja Alvyra Ona Kvaraciejūtė išdėstė tokius motyvus:

,,Z. Bernoto (kaltinamo budelio – A. E.) veiksmai nėra ir negali būti vertinami kaip A. Andreikos ir kitų asmenų persekiojimas dėl politinių ar kitų motyvų, kadangi persekiojimas tarptautinėje humanitarinėje teisėje suprantamas ir laikomas tuomet, kai tam tikrai grupei žmonių atimamos ar ribojamos teisės reikštis kurioje nors politinėje ar visuomeninio, socialinio gyvenimo srityje konkrečiais veiksmais (rinkimų teisės atėmimas, savos kalbos vartojimo draudimas, teisių kreiptis į teismą ribojimas ir pan.) Bylos medžiagoje duomenų apie tokius ribojimus nėra.“

Tai – absurdo pasaka, kuria atvirai pateisinami sovietų režimo nusikaltimai. Lietuvos Respublikos vardu paskelbta, kad sovietinės rinkimų teisės atėmimas būtų laikomas nusikaltimu, o A. Andreikos suluošinimas ir smegenų sutrenkimas – tik paprastas pareigybinių įgaliojimų viršijimas.

Šie ir kiti atvejai sukrečia: nepriklausomos Lietuvos teismų teisėjai elgiasi taip, tarsi vis dar gyventume Molotovo-Ribentropo pakto galiojimo laikais. Lietuvos pasipriešinimo okupacijai organizacijų darbo grupė 2010 metų kovo 19 dieną įteikė Aukščiausiojo Teismo pirmininkui Gintarui Kryževičiui ir Teisėjų Tarybai pareiškimą, kuriame nurodė daugybę panašių atvejų, bet ir tai neįkvėpė daugiau pagarbos teisei, istorijai ir Lietuvos Laisvės gynėjų aukai. Mūsų įsitikinimu,  tokius sprendimus priimantys asmenys negali dirbti teisėjais. Bet teismų vadovybė, teisėjų savivaldos etikos, garbės ir kitokios struktūros to nei mato, nei negirdi, nes jų ausyse skamba praeities kurantai.

Pasitikėjimas Vilniaus apygardos teismo kolegija

Ką galima pasakyti apie teisėjų kolegijos, kuriai patikėta nagrinėti E. Kusaitės bylą, narius?

18 metų okupacinėje prokuratūroje dirbusio Zenono Birštono požiūrį liudija jau minėtas jo parašas, įteisinant 1952 metų Pabaltijo karinio tribunolo nuosprendį. Visa Lietuva matė, kaip E. Kusaitės bylos nagrinėjimo išvakarėse darkėsi šis teisėjas, sugebėjęs nusigerti iki žemės graibymo tiesiog teismo rūmuose (beje – tuose pačiuose, kur sovietmečiu buvo įsikūręs KGB).

2011 metų kovo 23 dieną 8.15 val. Z. Birštonas turėjo Vilniaus apygardos teisme nagrinėti pirmąją baudžiamąją bylą, o 9.00 val. kartu su teisėjais Jūrate Damanskiene ir Pavelu Frolovu - antrąją (iš viso tą dieną jis turėjo dalyvauti 7 bylose). Visuomenei nepaaiškinta, ar pirmoji ir antroji bylos, teisėjui pasigėrus, buvo išnagrinėtos, o jei ne – koks šioje gėdingoje istorijoje Z. Birštono kolegų teisėjų J. Damanskienės ir P. Florovo vaidmuo. Manytina, kad Z. Birštonas nusigėrė tarp 8-10 val. Kokios būklės jis paliko teismo rūmus, galima prisiminti čia:

Kitą dieną po šio alkoholinio cirko turėjo būti nagrinėjama E. Kusaitės byla. Nušalinus Z. Birštoną, vietoje jo paskirtas teisėjas Artūras Pažarskis – jam, nesusipažinusiam su 17 bylos tomų medžiaga, patikėta vykdyti Z. Birštono funkcijas. Tai visiškai fiktyvus ir formalus dalyvavimas byloje, pažeidžiant BPK 223 straipsnį.

Teisėja Jūratė Damanskienė 12 metų dirbo įvairų darbą okupacinėje teisingumo sistemoje. Virginija Švedienė teisinį darbą iš esmės pradėjo dirbti po 1990 metų, tačiau šiandieninis jos elgesys, nekorektiškai demonstruojant visagalybę, kategoriškai atsisakant paaiškinti neviešo bylos nagrinėjimo priežastis ir pabrėžtinai tramdant žiūrovus byloja apie išankstinę E. Kusaitei nepalankią nuostatą ir nepagarbą elementarioms Lietuvos Respublikos piliečių teisėms, kurias jiems suteikia įstatymai.

2011 metų balandžio 21 dieną Vilniaus apygardos teisėjai V. Švedienė, J. Damanskienė ir A. Pažarskis, reikalaujant prokurorui Mindaugui Dūdai, teismo salėje suėmė E. Kusaitę, kuri jau 258 dienas buvo praleidusi laisvėje.

Kolegija taip skubėjo, kad tą dieną paskelbtoje nutartyje užmiršo įrašyti E. Kusaitės asmens kodą, suėmimo terminą, suėmimo pradžios datą ir kur ji bus laikoma, todėl tą pačią dieną teko parašyti ir antrą nutartį. V. Švedinė nelaukė, kad E. Kusaitė pasinaudotų savo teise pateikti skundą apeliaciniam teismui, kuris, beje, 2011 metų gegužės 10 dieną - t. y. po 19 dienų – ir panaikino šios teisėjos paskelbtą suėmimo nutartį.

Svarbu ir tai, kad išduoti nutarties ,,Tikri nuorašai“ - tik su vienu teisėjos V. Švedienės parašu. Tai rodo, kad priimant nutartį kiti du teisėjai nepasirašė. Tad kas galėtų paneigti, kad vėliau savo parašais jie patvirtino nutartį dėl kolegės spaudimo ar iš neteisinio solidarumo, tiesiog post factum gelbėdami padėtį.

Praėjus dar 8 dienoms, 2011 metų balandžio 29 dieną, Virginija Švedienė vienasmenine nutartimi uždraudė su suimta mergina matytis motinai ir tetai ,,... iki bylos išnagrinėjimo ir nuosprendžio priėmimo...“. Tai yra aiškus prokurorų J. Lauciaus ir M. Dūdos koncepcijos – izoliuoti E. Kusaitę - patvirtinimas. Priminsiu, kad nuo suėmimo Kaune iki pirmojo paleidimo ji išbuvo kalėjime 217 dienų. Akivaizdu, kad teisėjai, užuot aiškinęsi aplinkybes, užsiėmė prokurorų J. Lauciaus ir M. Dūdos kaltinimo pozicijos įtvirtinimu.

Anksčiau ar vėliau informacija apie visus šiuos dalykus pasiekė Vilniaus apygardos teismo pirmininką Artūrą Šumską ir Aukščiausiojo teismo pirmininką G. Kryževičių. Bet jokio vertimo ir sprendimų jie nesiėmė. E. Kusaitės procesas nuo suėmimo pradžios tęsiasi jau 2 metus ir 10 mėnesių ir jau vien ši trukmė yra aiškus ženklas, kad šioje byloje žaidžiami nešvarūs žaidimai.