Konservatorius Andrius Kubilius pristatė mokslinį veikalą: Maršalo planą Rusijai

Konservatorius Andrius Kubilius, neseniai sukūręs ir pasaulio visuomenei pristatęs Maršalo planą Ukrainai, šį kartą sukūrė ir pristatė Maršalo planą Rusijai.

„Link Europietiškos Rusijos ir Maršalo Plano Rusijai (Po Putino)“ – toki1 kryptį atspindi naujasis konservatoriaus mokslinis veikalas.

„Lietuva gyvena sudėtingoje kaimynystėje: Rusija buvo, yra ir dar ilgą laiką bus didžiausia grėsmė Lietuvos geopolitiniam“, - veikalo pradžioje nurodo A. Kubilius.

Su visu veikalu galite susipažinti žemiau.



A. Kubilius. Lietuvos iniciatyva: Vakarų strategija Rusijos atžvilgiu

Lietuvai reikia turėti ilgalaikę santykių su Rusija strategiją, neturint iliuzijų, kad artimiausiu metu, valdant Putinui, Rusija gali tapti neagresyvia, demokratine, pagal europietiškus standartus gyvenančia valstybe. Tokia strategija turi būti labai aiški – pastangos ieškoti kontaktų ar santykių pagerėjimo tarp Putino režimo valdomos Rusijos ir Lietuvos yra beviltiškas ir net kenksmingas reikalas. Lietuvos santykių su Rusija strategija visų pirma turi būti orientuota į pastangas įtakoti Vakarų santykių su Rusija strategiją, kuri padėtų postputininei Rusijai transformuotis į neagresyvią, demokratinę, pagal europietiškus standartus gyvenančią valstybę.

Rusijos tapimas europietiška valstybe yra neišvengiamas istorinis procesas, tačiau užimsiantis labai ilgą laiko tarpą. Tai yra ir svarbiausias Lietuvos geopolitinio saugumo interesas – Rusijos tapimas europietiška valstybe turi tapti bendru Rusijos žmonių ir viso Vakarų pasaulio (tame tarpe ir Lietuvos) interesu, nes tik tai gali garantuoti taiką ir gerus santykius tarp kaimynų visame Europos kontinente.

Kai šiomis dienomis kalbame apie Putiną ir Rusiją, vienintelė pozityvesnė gaida yra tai, kad Vakarai pradėjo vis labiau „atsimerkti“: po Putino paskelbtų grasinimų branduoliniu ginklu, po „novičioko“ cheminio ginklo panaudojimo Britanijoje, po Putino draugo Assado cheminės atakos Sirijoje, po nesustojančio „toksinio melo“ srauto ir visų hibridinių išpuolių prieš didžiausias Vakarų valstybes, po pastarojo meto pasityčiojimo iš demokratinių „rinkimų“ pačioje Rusijoje, Vakarai patys sako, kad pagaliau pradėjo matyti tai, ką mes Lietuvoje, žvelgdami į Putino Rusiją, matėme jau prieš gerą dešimtmetį.

Ir čia iškyla esminis klausimas – jeigu ir mes, ir Vakarai nebeturime iliuzijų dėl Putino ir dėl „Putino Rusijos“ vystymosi trajektorijos per artimiausią dešimtmetį, tai kokios strategijos Rusijos atžvilgiu turime laikytis? Ir ne tik viena Lietuva.

Mes, Lietuva, patys vieni neturime galimybių įtakoti Rusijos, tačiau galime įtakoti Vakarų politiką Rusijos atžvilgiu. Su sąlyga, jeigu patys žinome, kokios Vakarų politikos Rusijos atžvilgiu mes norime ir siekiame. Iki šiol tokios politikos viziją mes susiaurindavome iki Vakarų sankcijų tęstinumo ir suprantamo Lietuvos gynybinio poreikio, kad vakarietiški NATO pajėgumai, skirti Rusijos atgrasymui, mūsų regione būtų stiprinami. Tik to ir prašydavome iš Vakarų, kai Vakaruose kalbėdavome apie agresyvią Putino Rusiją.

Ateina metas, kai pradedame suprasti, kad vien šių dviejų instrumentų nebeužtenka. Šalia atgrasymo strategijos mums reikia tokios Vakarų ilgalaikės strategijos Rusijos atžvilgiu, kuri padėtų rastis ir stiprėti europietiškos Rusijos perspektyvai. Ir mes turime galimybę ir atsakomybę padėti Vakarams tokią strategiją suformuluoti ir įgyvendinti.

Ligšioliniai ES bandymai dirbant Rusijos viduje kartu su Rusijos valdžia ar opozicija, kitais Rusijos politinės sistemos dalyviais padėti Rusijai transformuotis buvo nesėkmingi. Akivaizdu, kad tokios ES pastangos ir ateityje nepadės Rusijai. Iki šiol Vakarų politika Rusijos atžvilgiu nepasižymėjo aiškia ilgalaike strategija: santykiuose su Rusija buvo išbandyta viskas – „partnerystė vardan modernizacijos“, įvairūs „reset’ai“, parama opozicijai ir demokratinių rinkimų reikalavimas, pastangos išlaikyti dialogą vardan tariamų bendrų interesų Sirijoje, Šiaurės Korėjoje ar Irane, tačiau visa tai nepadėjo pasiekti, kad Rusija taptų labiau demokratiška ar europietiška. Priešingai – Vakaruose ilgą laiką vyravusi nuostata „nenorime provokuoti Rusijos“, atlaidus požiūris į Rusijos agresyvų elgesį kaimynų atžvilgiu, pradedant nuo Gruzijos 2008 metais, baigiant vidinės opozicijos sutriuškinimu 2012 metais, tik skatino Putino režimą darytis agresyvesniu tiek viduje, tiek ir išorėje.

Ateina laikas Vakaruose suprasti, kad Rusijos atžvilgiu nebeužtenka epizodinės, vienadienės ar tik reaguojančios į Kremliaus veiksmus politikos. Reikalinga proaktyvi, ilgalaikė Vakarų politika Rusijos atžvilgiu, paremta aiškia pamatine filosofija. Panašiai Vakarai elgėsi „šaltojo karo“ metu, įgyvendindami ilgalaikę „Rusijos sulaikymo strategiją“, kuri prasidėjo nuo žymiojo JAV diplomato ir analitiko G.Kenano dar 1946 metais „Ilgojoje Telegramoje“ suformuluotos „Rusijos sulaikymo“ filosofinės doktrinos, paremtos gilia Rusijos vidaus procesų ir vyraujančio visuomenės mentaliteto analize. Iš tokios sulaikymo filosofijos gimė garsioji „Trumano doktrina“, suformavusi Vakarų elgseną viso „šaltojo karo“ metu. Šios doktrinos nuosekli pasekmė – 1947-ųjų Maršalo planas Vakarų Europai, kuris užprogramavo ir Europos Sąjungos bei NATO atsiradimą. Taip Vakarai ne tik atlaikė Stalino ir vėlesnius sovietų planus plėsti savo įtaką visoje Vakarų Europoje bei kitur pasaulyje, bet ir padėjo išspręsti vieną iš ilgalaikių tektoninių konfliktų Europos žemyne, kuris buvo pagrindine I-ojo ir II-antrojo pasaulinių karų priežastimi. Tai XX amžiaus pirmos pusės konfliktas tarp Vokietijos ir Prancūzijos galių ir pretenzijų į dominavimą visame Europos kontinente, tame tarpe ir nesugebant pasidalinti industrinės galios šaltinio – Ruro regiono plieno ir anglies turtų. Šis ilgalaikis tektoninis konfliktas pasibaigė tik tada, kai amerikiečiai, pasiūlę abiem šalims ir visai Vakarų Europai Maršalo planą, pareikalavo apjungti Europos anglies ir plieno pramones, taip pradedant vienyti visas Vakarų ekonomikas. Toks ilgalaikis strateginis žingsnis garantavo ne tik konfliktų dėl Ruro turtų pabaigą, bet ir tvarią santarvę Vakarų Europoje.

Tačiau Europa ir Vakarai vis dar neatranda būdų, kaip išspręsti antrą tektoninį konfliktą Europos kontinente, kuris XX amžiuje taip pat lėmė tai, kad ištisi Europos regionai tapo „kruvinomis žemėmis“, o didelė dalis Europos kontinento vis dar negali džiaugtis demokratijos, laisvės ir gerovės galimybėmis. Tai tektoninis konfliktas tarp Rusijos ir kontinentinės Europos. Nuo karo pabaigos 1945 metais iki pat 1990-ųjų pradžios tai buvo stalininės ekspansyvios Rusijos imperijos keliamas konfliktas, po 1990-ųjų šio konflikto priežastimi yra postimperiniame sūkuryje paskendusi Rusija, sudariusi galimybes susiformuoti kleptokratiniam, autokratiniam ir vis agresyvesniam Putino režimui.

Štai šio tektoninio konflikto sprendimui, nors paties konflikto priežastis ir yra Rusija, o ne Vakarai, Vakarai turi pasiūlyti ilgalaikę strategiją. Tai turi būti tokio pat mąsto ir sistemiškumo strategija, kokia buvo Trumano doktrina, Maršalo planas ar Sovietų Rusijos sulaikymo strategija, nes „Rusijos problema“ XXI amžiaus pirmoje pusėje yra ir bus ne menkesnė, nei ji buvo XX amžiaus antroje pusėje. Jos pobūdis keičiasi, jos sprendimui reikalingi nauji instrumentai, tačiau nesėkmės kaina gali būti tokia pat didelė, kaip ir „šaltojo karo“ metais.

Deja, Vakarai tokios ilgalaikės strategijos šiam antrajam tektoniniam konfliktui spręsti iki šiol neturi. Lietuva yra labiausiai suinteresuota, kad tokia strategija atsirastų ir būtų sistemingai įgyvendinama, nes mes esame labiausiai suinteresuoti, kad Rusija ilgainiui taptų demokratiška, europietiška ir taikia valstybe, nes tik nuo to priklauso mūsų geopolitinis saugumas.

Mes negalime vien tik sėdėti ir laukti, kad Vakarai kada nors tokią strategiją Rusijos atžvilgiu turės (jeigu iš viso turės). Mes patys turime aktyviai jos siekti ir nebeapsiriboti vien tik prašymais stiprinti NATO batalionus, dislokuotus pas mus, ginti sankcijų tęstinumą, ar tradiciškai pasisakyti už Rytų Partnerystės politiką ir prieš Nord Stream. Mums reikia plačios ir išsamios Vakarų Strategijos Rusijos atžvilgiu, ir mes patys ją turime pasiūlyti, vietoje to, kad tuščiai gaištume laiką kalbomis apie mūsų santykių ar kontaktų su Rusija pagerinimą.

Mes esame labiausiai suinteresuoti gerais santykiais su Rusija, bet tam, kad juos turėtume reikia ne naujų kontaktų, o permainų Rusijoje. Toms permainoms atsirasti gali padėti Vakarai, bet tam reikia ilgalaikės Vakarų strategijos Rusijos atžvilgiu ir mes privalome padėti tokiai strategijai atsirasti.

Tam, kad tokią strategiją pasiūlytume Vakarams, visų pirma patys tarpusavyje turime susitarti, kokios Vakarų strategijos mes norime.

Šiuo tekstu siūlome 4 Vakarų Strategijos Rusijos atžvilgiu punktus, kurie Lietuvai yra svarbūs, ir kurie turėtų būti įtraukti į tokią strategiją:

I. Putino Rusija – ne partnerė, o strateginė grėsmė Europos Sąjungai ir NATO.

D. Trumpo administracija JAV Nacionalinio saugumo strategijoje [1], paskelbtoje 2018 metais, įvardino, kad Rusija (kartu su Kinija) yra didžiausia grėsmė JAV geopolitiniam saugumui. Tai netrukdo JAV Prezidentui D. Trumpui laikas nuo laiko pareikšti, kad jis nori dialogo su Putinu, tačiau tuo pat metu JAV administracija įgyvendina aiškią Rusijos grėsmės sulaikymo politiką. Jeigu dabartinė Putino Rusija yra laikoma geopolitinio saugumo grėsme Jungtinėms Valstijoms, tai Europos Sąjungai Rusija turėtų būti dar didesne grėsme, tačiau iki šiol oficialiuose Europos Sąjungos užsienio ir saugumo politiką apibrėžiančiuose dokumentuose [2] Rusija nėra įvardijama kaip esminė grėsmė Europos Sąjungos geopolitiniam saugumui. Kol to nėra padaryta, Europos Sąjungos biurokratijos krumpliaračiai sukdamiesi traktuoja Rusiją ne kaip grėsmę, o kaip potencialią partnerę.

Lietuva turi siekti, kad Europos Sąjunga pasektų JAV pavyzdžiu ir aiškiai įvardintų Rusiją kaip grėsmę Europos Sąjungos geopolitiniam saugumui. Lygiai taip pat tokios formuluotės turi atsirasti ir NATO dokumentuose.

II. NATO atgrasymo pajėgų stiprinimas Baltijos regione ir Vakarų sankcijos putiniškai Rusijai.

Tol, kol Rusiją valdo postimperinis kleptokratinis Putino režimas, jo agresyvumui stabdyti ir toliau yra būtinos griežtos Vakarų sankcijos Putino režimui bei jo talkininkams ir efektyvios karinio atgrasymo priemonės. Putino režimas gali tęstis dar ilgai. Pats Putinas gali siekti išlikti valdžioje tol, kol jam leis fizinė sveikata. Pagal sovietinę tradiciją taip gali prabėgti dar porą dešimtmečių. Nereikia tikėtis, kad kokie nors šiandieniniai Rusijos konstituciniai ribojimai sustabdys Putiną nuo galimo siekio įtvirtinti savo valdžią iki „gyvos galvos“. Garsusis Timothy Snyder savo naujausioje knygoje „The Road to Unfreadom“ [3] pateikia įtikinamą Putino režimo fašistinės prigimties ir sandaros analizę bei panoramą. Tokie režimai savaime nepasibaigia. Sunku tikėtis net ir to, kad tokio režimo įpėdiniai bus pajėgūs lengvai atsisveikinti su savo autokratine fašistine prigimtimi [4]. Kaip rašo T.Snyder [3], Putinas savo režimo „filosofiją“ pagrindžia tokias fašistines idėjas propagavusio rusų filosofo Ivan Iljin, po 1917 pasitraukusio į Vakarus ir garbinusio Mussolini bei Hitlerį, darbais. Išsivadavusiai iš bolševizmo palikimo Rusijai I.Iljinas taip pat piešė fašistinio valdžios režimo idealą. Dabar Iljiną garbina bei cituoja V.Putinas bei jo ideologijos architektas V.Surkovas. Ivan Iljin labai paprastai formulavo politikos sampratą: „Politikos esmė yra pasirinkti priešą ir su juo kovoti“, o reguliarūs rinkimai tokiame fašistiniame režime reikalingi tik tam, kad tauta turėtų reguliarią galimybę išreikšti savo lojalumą Vadui. Tai ir matome kaip skiriamuosius dabartinio Putino režimo bruožus.

Vakarų politikai turi galutinai atsisakyti iliuzijos, kad Putino režimo agresyvumą apmaldyti padėtų kokie nors ypatingi pasiūlymų paketai, apimantys, pavyzdžiui, gilų ir visaapimantį prekybos susitarimą. Kremliaus agresyvumas bus apribotas tik tada, kai Putinas įsitikins, kad Vakarų pasaulis geba apginti savo interesus, pradės „gerbti priešininką“ – tam būtinas stiprus Vakarų atoveiksmis hibridinėms iš Rusijos kylančioms grėsmėms, efektyvios tikslinės sankcijos, kurios skaudžiausiai paliestų režimo korupcinius ryšius ir finansinius šaltinius.

Yra didelė tikimybė, kad per artimiausią dešimtmetį Putino režimas darysis tik agresyvesnis. Neatmestina, kad ilgainiui Kremliui kils pagunda su kokia nors karine provokacija Baltijos regione patikrinti NATO, o tuo pačiu ir JAV, valią gintis.

• Todėl Lietuva ir toliau turi siekti, kad Putino agresyvumui būtų priešpastatyta kieta atgrasymo politika:

• sankcijos už agresiją prieš Ukrainą ir Krymo okupaciją ne tik tęstųsi, bet ir būtų griežtinamos;

• NATO pajėgumai mūsų regione ir toliau būtų stiprinami;

• kuo daugiau Vakarų demokratijų priimtų taip vadinamas Magnitskio sankcijas (prieš nebaudžiamumą už grubius žmogaus teisių pažeidimus, stambaus masto korupciją ir pinigų plovimą), ir įvestų sankcijas su Kremliumi glaudžiai susijusiems oligarchams bei jų verslams;

• Lietuva taip pat turi nesustoti stiprindama ir modernizuodama savo karinius pajėgumus.

III. Bendros pastangos sustabdyti Kremliaus hibridines grėsmes.

Lietuva turi siekti, kad Europos Sąjungoje ir NATO būtų kuriami nauji gynybiniai pajėgumai ir įgyvendinami nauji savisaugos stiprinimo veiksmai, atremiant ne tik kietąsias karines Rusijos grėsmes, bet ir sunkiau pastebimas, minkštesnes, hibridines Rusijos grėsmes.

• Lietuva turi stengtis, kad ES ir NATO kurtų ir stiprintų bendrus „anti-hibridinius“ gynybinius pajėgumus [5], siekiant padėti nacionalinėms valstybėms apsiginti nuo pačių įvairiausių hibridinių Kremliaus grėsmių: nuo kibernetinių ir propagandinių atakų;

• nuo „fake-news“ srautų; nuo purvinų, ofšorinių Kremliaus pinigų įliejimo į mūsų politines sistemas; nuo įtakos per nacionalinį verslą, turintį daug biznio interesų Rusijoje ir staiga tampančiu aktyviu bei ypatingai sėkmingu mūsų nacionalinėje politikoje. Kaip rodo mūsų patirtis [6] mums patiems, ar kitoms Vakarų šalims, pavieniui su tokiomis grėsmėmis gali būti sunku susidoroti, todėl ypatingai svarbus būtų bendrų NATO antihibridinių pajėgumų vystymas, tame tarpe ir išnaudojant turimus JAV bei Britanijos žvalgybos pajėgumus bei šių šalių institucijų gebėjimus persekioti ofšorinius pinigus ir bandymus juos įlieti į nacionalines politines sistemas. Pati Lietuva turi turėti savo efektyvią antihibridinę strategiją ir institucinius gebėjimus ją praktiškai įgyvendinti.

• Lietuva turi skatinti ES ir NATO imtis bendrų veiksmų užkertant kelią Kremliui artimų Rusijos oligarchų ar paties Kremliaus nuosavybėje esančių ofšorinių pinigų investicijoms į Vakarų, tame tarpe ir Lietuvos, ekonomikas ir, tuo labiau, į politines sistemas. Tam reikia naujų ES lygmens skaidrumo bei antikorupcinių standartų ir efektyvių bendrų instrumentų jų įgyvendinimui, kaip tai yra parodyta neseniai paskelbtame Didžiosios Britanijos Parlamento Užsienio reikalų komiteto atliktame tyrime [7].

• Lietuva turi skatinti Vakarų valstybes peržiūrėti „žodžio laisvės“ ir „informacijos laisvės“ standartus, kad jais negalėtų naudotis Kremlius savo dezinformacijos, „fake news“ ir propagandos sklaidai. „Russia Today“ ir „Sputnik“ tipo propagandiniai instrumentai negali būti laikomi žiniasklaida ir jiems turi būti taikomi aiškūs ir nedviprasmiški jų veiklą apribojantys reglamentai.

• Lietuva turi kategoriškai reikalauti, kad Vakarai, bet visų pirma ES, turėtų aiškią priklausomybės nuo Rusijos energetinių resursų mažinimo strategiją. Kol Rusija yra grėsmė Europos geopolitiniam saugumui, tol tokios priklausomybės didinimas yra grėsmės Europos saugumui didinimas.

• Lietuva turi aktyviai siekti, kad formuotųsi ES šalių, taip pat įskaitant ir JAV, koalicija, kuri aktyviai pasisakytu prieš „Nord Stream 2“ projektą, apeliuojant į tai, kad tai yra geopolitinis projektas, kuris ne tik stiprintų Europos energetinę priklausomybę nuo Rusijos, bet ir sunaikindamas Rusijos dujų tranzito per Ukrainą poreikį, atvertų duris masyviai Rusijos karinei agresijai prieš Ukrainą.

IV. Vakarų ilgalaikės pastangos padėti Rusijai transformuotis į europietišką valstybę. Maršalo planas Rusijai (po Putino)

Lietuvos svarbiausias strateginis tikslas – siekti tokios ilgalaikės Vakarų strategijos Rusijos atžvilgiu, kuri ne tik padėtų Lietuvai šiandien ir rytoj bei per artimiausią dešimtmetį apsiginti nuo agresyvios „Putino Rusijos“, bet kuri jau šiandien pradėtų tokias Vakarų finansines ir politines investicijas, kurios ilgainiui padėtų Rusijai pozityviai transformuotis link „europietiškos Rusijos“. Tokios Rusijos perspektyvą galima įsivaizduoti tik po to, kai pati Rusija atsisveikins su agresyviąja „Putino Rusija“. Tačiau tam, kad tai įvyktų Vakarai gali efektyviai padėti:

– Lietuva turi skatinti Vakarus investuoti politinius ir finansinius resursus į „sėkmės juostos“ palei Rusijos sieną kūrimą, pradedant nuo paramos Ukrainos, Moldovos, Gruzijos ekonominei sėkmei ir europietiškai perspektyvai. Tai, ką mes darome su „Maršalo planu Ukrainai“ yra šios strategijos įgyvendinimas. Ukrainos sėkmės reikia ne tik tam, kad ten nesugrįžtų imperinė Rusija, bet ir tam, kad sėkminga europietiška Ukraina savo sėkmės pavyzdžiu užkrėstų eilinius Rusijos piliečius. Tai Kremliaus režimui pavojingiausias Vakarų „ginklas“, kurio Putinas labiausiai ir bijo. Putino strateginis tikslas Ukrainoje – neleisti jai tapti sėkminga valstybe, Vakarai turi padaryti viską, kad Putino strategija Ukrainoje nelaimėtų. Ukrainos sėkmė yra tai, ką Vakarai gali padėti sukurti, ir tai šiuo metu yra vienintelis instrumentas, kaip Vakarai gali padėti Rusijai transformuotis į „europietišką Rusiją“. Todėl šiandien „Maršalo planas Ukrainai“ (kaip jis besivadintų) yra svarbiausias Vakarų geopolitinis instrumentas, kurį Vakarai turi įgyvendinti su visa savo politine bei finansine galia ir kuris gali padėti Vakarams išspręsti paskutinio tektoninio iššūkio Europos kontinente problemą. Po 5-10 metų, po to, kai Vakarų Balkanai taps ES nariais, tokiu geopolitiniu instrumentu turės tapti Ukrainos, Gruzijos, Moldovos ES narystės perspektyva.

– Lietuva turi siekti, kad Vakarai savo santykiuose su Rusija keistų dialogo partnerį ir turinį. Dialogas su Putinu yra neperspektyvus, nes Putinas nepasikeis, o bet kokias perdėtas Vakarų pastangas tokio dialogo ieškoti, Putinas ir toliau vertins, kaip Vakarų silpnumo požymį. Tokie Vakarų silpnumo ženklai provokuoja Putiną elgtis dar agresyviau. Vakarai strateginiais klausimais, Rusijos ateities klausimais turi kalbėtis ne su Putinu, o netiesiogiai su būsimąja Rusija, kurios dar nėra, bet kuri gali atsirasti po Putino. Reikalinga Vakarų strategija, kuri parodytų, kaip galėtų atrodyti Vakarų santykiai su potencialia postimperine nebeagresyvia Rusijai (tai kada nors įvyks!), kaip galėtų atrodyti tokios „europietiškos Rusijos“ perspektyva, jau dabar brėžiant tokios europietiškos Rusijos integracijos į Vakarų struktūras galimus modelius, kaip kad siūlo žinomas ekspertas Andreas Umland [8]. Tai galėtų apimti platų tokių ateities įsivaizduojamų santykių spektrą: nuo bevizio režimo ir muitų sąjungos iki laisvos prekybos ir Asociacijos su ES sutarties. Tai būtų savotiškas Maršalo planas Rusijai, apie kurį jau dabar Vakarai savo santykių su Rusija strategijoje galėtų garsiai skelbti. Tai padėtų eiliniams rusams ir elitui, nesusiliejusiam su kleptokratiniu Putino režimu, suprasti, ką jie šiandien dėl Putino režimo agresyvaus elgesio praranda ir ką jie laimėtų, jeigu ilgainiui gimtų „europietiška Rusija“ (po Putino).

V. Strategijai būtinos geopolitinės sąlygos Vakaruose, Strategijos įgyvendinimas ir baigiamosios nuostatos

Mes, Lietuva, esame labiausiai suinteresuoti padėti gimti „europietiškai Rusijai“, nes tai mūsų geopolitinio saugumo sąlyga. Tokio intereso neturi nei prancūzai, nei italai, gal ir vokiečiai taip neformuluoja savo pagrindinio geopolitinio saugumo intereso.

Todėl Lietuvos politika Rusijos atžvilgiu turi koncentruotis ne ties klausimu kaip ir vardan ko mums reikia stiprinti kontaktus su Rusijos valdžia (nes su Putino Rusija tai yra visiškai žalingos iniciatyvos), bet išskirtinai į klausimą, kaip padėti Vakarams turėti ir įgyvendinti tinkamą „Vakarų strategiją Rusijos atžvilgiu“, kurios ilgalaikis tikslas – padėti Rusijai tapti „europietiška Rusija“. Strategija turi būti labai aiški: dabartinei agresyviai kleptokratinei „Putino Rusijai“ ir ypač ją valdančiam Kremliaus režimui – sankcijos bei karinis ir antihibridinis atgrasymas; „europietiškai Rusijai“ (po Putino) – Maršalo planas.

Tai turi būti svarbiausias mūsų užsienio politikos klausimas.

Tam, kad tokia Vakarų strategija Rusijos atžvilgiu gimtų, yra keletas labai svarbių geopolitinių sąlygų pačiuose Vakaruose.

Visų pirma tokia strategija yra neįsivaizduojama be JAV lyderystės. Pastaruoju metu pagausėję JAV ir Vakarų Europos ginčai dėl Irano politikos, ambasadų perkėlimo į Jeruzalę, „Nord Stream 2“ ar plieno gamybos ir prekybos klausimu yra pavojingi, nes ilgainiui tai gali vesti prie negrįžtamų tektoninių pokyčių JAV ir Vakarų Europos santykiuose. Europos Sąjungai vis labiau pasiliekant vienai, atsakingai Europos kontinente už saugumą, gali rastis vis daugiau europietiškos pagundos elgtis nuolaidžiai Rusijos atžvilgiu, nes tariamai kitaip būtų provokuojamas dar didesnis jos agresyvumas. Tai tik dar labiau provokuotų pačios Rusijos nenuspėjamą elgesį ir tai būtų ypač pavojinga ir Europos Sąjungai, ir Jungtinėms Amerikoms Valstijoms.

Lietuva turi dėti visas pastangas, kad takoskyros įvairiose srityse tarp JAV ir Europos Sąjungos nedidėtų. Taip pat ypač svarbu, kad rūpinantis Europos kontinento saugumu JAV išlaikytų savo lyderyste, o europiečiai, NATO partneriai, sąžiningai vykdytų savo pareiga skirti 2% BVP gynybai.

Iš kitos pusės nemažiau yra svarbu, kad Europos Sąjunga toliau integruotųsi, stiprėtų, gebėtų efektyviau veikti ir vis labiau būtų pajėgi prisiimti sau svarbų ir atsakingą geopolitinio saugumo vaidmenį, visų pirma Europos kontinente. Tam Europos Sąjungai reikalinga tvirta partnerystė su JAV, reikalingas solidarus visų ES šalių indėlis į gynybą ir sienų apsaugą. Lygiai taip pat reikalinga efektyvi bendra Europos Sąjungos energetikos strategija, mažinanti Europos šalių energetinę priklausomybę nuo tiekimų iš tokių šalių, kurios savo elgesiu kelia geopolitinę grėsmę Europos Sąjungai. Reikalinga ir efektyvi Europos Sąjungos Kaimynystės ir plėtros politika, ypač nukreipta į Rytines kaimynes, nes tai vienintelis būdas vis labiau plėsti stabilumo, demokratijos ir taikos erdvę Europos kontinente. Tokia Rytų kaimynystės politika reikalauja neatidėliotinų ekonominio vystymo ir reformas skatinančių instrumentų, panašių į pokario Maršalo planą ir pritaikytų kiekvienai iš Rytų kaimynystės šalių: Ukrainai, Moldovai, Gruzijai. Tai turėtų būti ne tik ES, bet ir visos G7 grupės bendras rūpestis. Vėliau tokia politika turėtų natūraliai peraugti į ES plėtros į Rytų Kaimynystės regioną planą.

Lietuva turėtų imtis iniciatyvos burti tokios Vakarų strategijos Rusijos atžvilgiu koalicijos šalininkus. Natūralūs pirmieji partneriai galėtų būti artimiausieji kaimynai: Skandinavijos ir Baltijos šalys. Būtų galima tikėtis, kad tokios koalicijos pagrindiniais stulpais artimiausiu metu galėtų tapti Didžioji Britanija, pastaruoju metu turinti ką pasakyti apie „Putino Rusiją“ ir kaimyninė Lenkija. Koalicijos aktyviais dalyviais, siekiančiais tokios Vakarų strategijos Rusijos atžvilgiu, galėtų tapti Rytų Kaimynystės šalys, labiausiai nukentėjusios nuo Rusijos agresyvaus ekspansionistinio elgesio: Ukraina, Gruzija, Moldova.

Tačiau norint pasiekti, kad realizuotųsi tokia Lietuvos ambicija – padėti atsirasti tinkamai Vakarų strategijai Rusijos atžvilgiu, visų pirma pati Lietuva tokią ambiciją turi sau suformuluoti. O tam reikia esminio parlamentinių partijų, Vyriausybės ir Prezidento institucijos sutarimo. Po to reikia intensyvaus tokios ambicijos įgyvendinimo plano ir konkrečių veiksmų: kad kiekviena Lietuvos politikų delegacija, išvykdama į Vakarus susitikimuose apie tai kalbėtų ir, kad kiekvienai atvykstančiai vakariečių delegacijai būtų pasiūlyta jungtis į koaliciją. Taip, kaip mes dirbame su „Maršalo Plano Ukrainai“ iniciatyva. Ir pasiekėme, kad ji pradėtų tapti realybe.

Nuorodos:

„National Security Strategy of the United States of America“, President Donald Trump, December 2017. https://www.whitehouse.gov/wp-content/uploads/2017/12/NSS-Final-12-18-2017-0905.pdf
„Shared Vision, Common Action: A Stronger Europe“. A Global Strategy for the European Union’s Foreign And Security Policy. June 2016. http://eeas.europa.eu/archives/docs/top_stories/pdf/eugs_review_web.pdf
„The Road to Unfreedom: Russia, Europe, America“, by Timothy Snyder. Tim Duggan Books (April 3, 2018)
Ivan Krastev, Gleb Pavlovsky, „The arrival of post-Putin Russia“, Policy Brief, European Council on Foreign Relations, 2018, http://www.ecfr.eu/publications/summary/the_arrival_of_post_putin_russia
Andrius Kubilius. „Demokratijos apsaugos nuo hibridinių grėsmių strategija“, DELFI, 2018.05.14. https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/andrius-kubilius-demokratijos-apsaugos-nuo-hibridiniu-gresmiu-strategija.d?id=77961877
Andrius Kubilius. „Kremliaus hibridiniai karai prieš Lietuvą. Never ending story“, 15min, 2018.02.08., https://www.15min.lt/m/id/aktualu/nuomones/andrius-kubilius-kremliaus-hibridiniai-karai-pries-lietuva-never-ending-story-18-923222
Moscow‘s Gold: Russian Corruption int he UK, 2018, House of Commons Foreign Affairs Committee, https://publications.parliament.uk/pa/cm201719/cmselect/cmfaff/932/932.pdf
Андреас Умланд: „Как сделать Россию постимперской“, 2018.03.06, Наша Рада, http://rada5.com/articles/19216-andreas-umland-kak-sdelat-rossiyu-postimperskoj/

Šaltinis: tsajunga.lt