Kovo 11-oji: Mes už šūkį, kurio prasmė yra tokia pati, kaip ir pirmojo Konstitucijos sakinio

Lietuvos Taryba, kaip vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.

Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima graičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.

Tai yra pamatiniai Lietuvos Nepriklausomybės Akto teiginiai.

1990 metų kovo 11 dieną Aukščiausiosios Tarybos pasirašytas Aktas Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo patvirtino, kad 1918-ųjų metų aktas tebėra galiojantis dokumentas, kuris niekada nenustojo turėjęs teisinės galios. Šiame dokumente svarbiausi akcentai yra šie – Taryba yra lietuvių tautos atstovybė, kiekviena tauta turi pripažintąją tautų apsisprendimo teisę, Seimą demokratiniu būdu renka visi Lietuvos gyventojai ir įgalioja tvarkyti valstybės reikalus.

Dėl kokių dalykų pastaraisiais metais mūsų šalies viešojoje erdvėje yra laužomos ietys, kai tik pradedama kalbėti apie valstybės pamatus? Dėl tautos. Svarbiausias visų manipuliacijų, kurios dabar gudriai organizuojamos Lietuvos valstybėje, uždavinys – paneigti tautos pripažintąsias teises (kalbama ne tik apie Konstitucijoje numatytas, bet ir apie įvairiuose tarptautiniuose dokumentuose įtvirtintas visų tautų apsisprendimo teises), jos lemiamą vaidmenį kuriant ir valdant valstybę. Pirmasis pagrindinio šalies įstatymo – Konstitucijos – sakinys apskritai yra ignoruojamas, iš jo atvirai šaipomasi.

Įsiklausykime dar kartą: LIETUVIŲ TAUTA, prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę, jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis, šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę, išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę, siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią KONSTITUCIJĄ. Taigi, ir valstybę, ir pamatinius valstybingumo atributus kuria, puoselėja ir saugo lietuvių tauta.

Kovo 11-osios akto paskelbimo 23-iąsias metines pasitinkame nesibaigiančių bylų komoje. Visiškas sąmonės paralyžius. Tauta nebeturi jokių teisių, ji bijo savo išrinktųjų atstovų, ji nepasitiki ir elgiasi kaip su priešo infiltruotomis jėgomis su tais, kuriuos išrinko tautos išrinktieji atstovai (turime galvoje Vyriausybę ir Teismą, kurie pagal Konstituciją valdo valstybę). Tauta bijo. Bijo savo sukurtos valstybės valdymą vykdančių asmenų ir institucijų.

Pastarosiomis dienomis užvirė tikras diskusijų katilas dėl eitynių, kurias organizuoja Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga. Net teismų keliu piliečiams reikia įrodinėti, kad jie turi teisę minėti savo valstybės Nepriklausomybės dieną! Įrodinėti ne kam kitam, o saviems, užėmusiems valdančiųjų postus. Įrodinėti teismams, miesto valdininkams, isteriškai klykiantiems kitoms valstybėms atstovaujantiems kitų tautų atstovams.

Tautines vertybes puoselėjantys lietuviai nuolatos turi aiškintis, kad vienas ar kitas teiginys nepažeidžia kokių nors kieno nors teisių. Visi kaip išdegę akis isterikuoja dėl šūkio „Lietuva – lietuviams, lietuviai – Lietuvai“. Dėl šūkio, kurio prasmė yra tokia pati, kaip ir pirmojo Konstitucijos sakinio.

Reikia pripažinti, kad mes palikome ir apleidome valstybę. Mes absoliučiai aklai atidavėme ją savo išrinktiems atstovams ir pamiršome, nes jie juk pasirūpins viskuo. Mums neįdomios jokios priežastys ir jokios pasekmės. Ar tikrai? Mums trūksta šviesos, kad pagaliau įžiūrėtume ir pradėtume tikėti tiesa. Tiesoje yra stiprybė. Teisiojo širdis yra pilna tokio galingo ryžto, kuris gali sustabdyti okupacinės kariuomenės tankus ir iškelti savo valstybės vėliavą aidint šūviams.

Vienintelė mūsų tiesa yra mūsų gimtoji žemė, mūsų kalba, mūsų kultūra – visa tai, kas mums teisėtai priklauso, ką mes gerbiame, giname ir saugome, ką mes kuriame. Tai yra šventuma, kurios niekam nevalia suteršti. Mes esame suverenumo pareiškėjai ir vykdytojai, mes sukūrėme valstybę ir Konstituciją. Mes turime teisę pareikšti nepasitikėjimą savo atstovais, mes turime teisę keisti Konstituciją ir pradėti naujai valdyti savo valstybę. Mes – lietuvių tauta.

Minėdami 1990 metų kovo 11-ąją, kai visų mūsų valia buvo atkurta nepriklausoma Lietuvos Respublika, turime labai rimtai susimąstyti dėl savo pozicijos. Ši diena – pati tinkamiausia proga išreikšti savo apsisprendimą. Arba mes pradedame naują etapą ir perimame valstybę į savo rankas, arba atiduodame ją tiems, kurie „rūpinsis“ mūsų neįgalumu iki pat mirties.

Įsipareigodami savo Konstitucijai, mes turime teisę reikalauti jos paisyti ir kitus. Būti piliečiu – ne šiaip skambus šūkis, tai pareiga, kurią prisiimame laisvanoriškai. Visus, įsipareigojusius savo Tėvynei, savo valstybei, kviečiame kovo 11-ąją rinktis Vilniuje ir pasisakyti už tai, ką deklaruoja Konstitucija – mes turime teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje.

O dabar apie neišvengiamus praktinius veiksmus, kurie turėjo būti padaryti jau seniai. Bet geriau vėliau negu niekada. Taigi, ką pirmiausia reikia padaryti valstybėje, kad Lietuva po truputį imtų vytis civilizuotus kraštus?

• Nedelsiant išviešinti “kabinetinės” liustracijos duomenis, atimant galimybę jais šantažuoti. 
   
• Nedelsiant įsteigti Teisingumo kanclerio instituciją, kurios veiklos sritis apimtų ir ypatingojo prokuroro funkcijas, atimant galimybę teisėsaugai būti visiškai nebaudžiamai ir nekontroliuojamai, užkertant kelius korupciniams įstatymams ir nusikalstamiems Konstitucijos iškraipymams.

• ​Pakeisti Seimo rinkimų tvarką: jie turi vykti tik vienmandatėse apygardose.
   
• Nedelsiant pakeisti Savivaldybių rinkimų įstatyme numatytą tvarką, kuri dabar paneigia patį savivaldos principą.

• Nedelsiant išviešinti šalies biudžeto panaudojimą, kuris dabar yra iš esmės įslaptintas.
   
• Skubiai įtvirtinti nuostatą, kad valdžia negali atimti iš žmogaus jo prigimtinės, iš tėvų paveldėtos pilietybės. Ir Lietuvoje, ir užsienyje gyvenantys lietuviai – vienas tautos kūnas.
   
• Valdžios kontroliuojamas ir jos propogandiniams tikslams naudojamas valstybinis Lietuvos radijas ir televizija turi tapti visuomeniniu transliuotoju ir po ilgų metų pagaliau pradėti atlikti savo tikrąją misiją.
   
• …

Tai tik keletas neišvengiamų ir gyvybiškai būtinų žingsnių, jei norime, kad šita valstybė išliktų, o ne būtų tautinių padugnių kontroliuojama ir jokios pagarbos nekelianti pilka Europos zona. Šių žingsnių per 23 atkurtos nepriklausomos Lietuvos metus ne tik nebuvo žengta, bet vengiama apie tai net ir kalbėti.

Svarbi detalė - įgyvendinti šiuos žingsnius kainuotų daugybę kartų mažiau, negu pastatyti Valdovų rūmus, papirmininkauti Europos Sąjungos Tarybai ar suręsti nacionalinio stadiono griaučius. O efektas būtų grandiozinis.

Galbūt sunku patikėti, bet įgyvendinus aukščiau paminėtas nuostatas labai greitai teigiamai išsispręstų ir tokie paprasti buitiniai, tačiau visiems labai svarbūs dalykai, kaip mažytės pensijos, maži atlyginimai. Net baisios duobės sostinės ir kitų miestų keliuose imtų sparčiai nykti.

Todėl Kovo 11-ąją kviečiame visus, kurie tik gali, minėti kartu: neleiskime bukiems, aršiems, suįžūlėjusiems tautiniams politiniams aferistams šlykščiai dangstytis patriotizmu, trispalve ir Lietuvos himnu.

Šarūnas Puidokas:
Beveik kiekvieną dieną kam nors reikia pasiaiškinti išrinktajai valdžiai, kuri privalo pagal Konstituciją tarnauti Lietuvos žmonėms, ar nepadarei ko nors tokio, kuo įžeidei tuos tarnautojus ar jų draugus, ar jų draugų atstovaujamus interesus, ar kitų valstybių interesus Lietuvos žemėje… Netgi Lietuvos Respublikos Prezidentė, prasitarusi, kad lyg ir palaiko tautinį jaunimą, pabrėžia, kad privaloma laikytis sąlygų, jei toks jaunimas norėtų egzistuoti, tai yra, tuomet Jos Ekscelencija tikriausiai neprieštarautų: „aš juos pavadinčiau tautiniu jaunimu. Jei tas tautinis jaunimas kalba apie patriotizmą, nežeidžia kitų piliečių ir nediskriminuoja jokiais lozungais, tai yra sveikintina, kodėl ne. (…) Jei jaunimas nori parodyti meilę Lietuvai gatvėse, neskriausdamas kitų, be įžeidžiančių lozungų, nemanau, kad reikėtų tai smerkti.” Taigi, jei norite parodyti meilę Lietuvai, gal jūsų ir nereiktų smerkti. Kodėl ne, rodykite… Kažkaip pakęsime… Žinote, jei kas prie 20 metų man būtų pasakęs, kad šitaip kalbės ne bet kas, o Lietuvos Prezidentas, tokį asmenį būčiau palaikęs nevisapročiu…

Erika Drungytė:
Mus kažkaip vis dar pakenčia. Labiausiai rinkimų metais. Bet jei nėra šios progos – sunkiai. Ypač referendumų metu. Ypač savo teisių gynimo atvejais. Ypač visais tais atvejais, kurie išvardyti pirmame Konstitucijos sakinyje – kovojant už savo žemę, kalbą, tautinę dvasią, raštą ir papročius, siekiant atviros, teisingos, pilietinės visuomenės, siekiant teisinės valstybės. Kokiomis priemonėmis įgyvendinamas šis „pakantumas“ tautai? Pagal geriausius komunistinės mokyklos pavyzdžius, pasitelkiant elitinius strategus ir vykdytojus. Tauta, piliečiai, jums reikia demokratijos? Ji visur deklaruota. Jums reikia atstovų? Rinkite Seimą, jūs laisvi pasirinkti. O mes laisvi jums įrodyti ir priversti pasirinkti „teisingai“. Jūs norite minėti Nepriklausomybės dieną? Mes jums suorganizuosime tai, ko jums reikia – paskirsime laiką, sukviesime eisenų dalyvius, atliksime protokolines apeigas, sumokėsime kolektyvams, kurie jus džiugins. Mes net surengsime uždarą minėjimo popietę Seime, kurią leisime jums stebėti TV ekranuose, ir jūs išgirsite, kaip mes mylime Tėvynę, kaip labai kentėjome kol sulaukėme nepriklausomybės, kiek daug darome, kiek daug esame nuveikę ir kaip stengiamės dėl jūsų. Jūs norite referendumo? Mes neprieštaraujame, bet po to mes pasitarsime ir nuspręsime, kaip yra iš tikrųjų geriau Lietuvai. Sakote, kad jūs ir esate Lietuva? Na, mes taip nemanome…

Taip sako mūsų valstybę valdanti kompanija, kuri padarė viską, kad, gink Dieve, nepasikartotų Sąjūdis, kad tauta taip ir liktų jai įvarytoje komoje, kad sąmoningumo jau nebebūtų galima reanimuoti. Tačiau sąmoningumo kodas yra mūsų himno žodžiuose – ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi. Mums labai trūksta šviesos. Ypač švietimo srityje. O labiausiai – savišvietos, kuri padeda išlaikyti tvirtą stuburą ir orią laikyseną. Mums juk dar niekas neuždraudė skaityti Konstituciją, išmanyti įvairius teisės kodeksus, susipažinti su įstatymais ir juos analizuoti. Mums dar niekas neuždraudė mąstyti, bent jau oficialiai tokio pareiškimo nebuvo.

Rolandas Boravskis:
Šia proga trumpam galėčiau stabtelti ties sveikatos reikalų pavyzdžiu. Mes privalome, norime ar nenorime, mokėti pinigus už sveikatos draudimą. Mums medikai pataria rūpintis savo sveikata patiems. Sunegalavus jie pažada suteikti bet kokią pagalbą, kurios reikės, nes taip yra prisiekę. Ir ką gi mes girdime iš gydytojų lūpų, kai kalba pasisuka apie gimdymus? Dar viena visą tautą krečianti silpnaprotystės karštinė vėl tęsia valstybę valdančios kompanijos misiją – skaldyk tautą. Jei man nors vienas gydytojas įrodys, kad nėštumas ir gimdymas yra liga, aš sutiksiu, kad galiu norėti jų paslaugų, už kurias moku. Tačiau tai nėra liga! Tai yra taip pat natūralu, kaip valgyti, kalbėti, vaikščioti… Kokios institucijos yra atsakingos už žmogaus fiziologiją? Kam privaloma atsiskaityti už nevalingą ašarų ištekėjimą? Kita vertus, jei už Lietuvos piliečių sveikatą atsakingi yra tik gydytojai, o pacientai yra paklusnūs robotai, nesidomintys, kuo jie serga, kokia yra ligos priežastis, kokios yra praktikos tokią ligą gydant, kokie neigiami vaistų poveikiai gali grėsti, tai tie piliečiai iš tiesų yra neįgalieji, durnių palata, kuria manipuliuoja visagaliai medikai. Ar žmogus nėra atsakingas už savo organizmą? Kam jis priklauso? Tokia pati yra ir byla dėl mūsų požiūrio į valstybę.

Audrius Nakas:
Paradoksas: tie, kurie garsiausiai rėkia - ar tai būtų koks žiniasklaidos lyderis, ar kokia "Antifa Lietuva" grupuotė, ar patriotiškiausia jėga Lietuvoje prisistatantys konservatoriai - esą jie siekia užkirsti kelią lietuviškojo neonacizmo užuomazgoms, iš tiesų patys labiausiai propaguoja tautinę ir rasinę nesantaiką, netoleranciją ir nepakantumą. Galima tik spėlioti, kurios jėgos tai daro sąmoningai, o kurios iš bukumo. Apgailėtina, kai ketverius metus valstybei vadovavę ir iki ausų prisidirbę, apsimelavę konservatoriai patriotizmą paverčia šlykščia karikatūra. Kodėl aš miniu būtent konservatorius, o ne mažai nuo jų besiskiriančius naujuosius tvarkdarbius, lddpistus ar abonentinius liberalus? Todėl, kad jų šalininkas ir pats asmeniškai kažkada buvau, dėl ko dabar galiu tik apgailestauti.

Paprastas klausimas – ar gali piliečiai gerbti ir toleruoti tokią valdžią, kurios aukščiausias organas Seimas jau seniai yra parklupęs prieš Prokuratūrą ir VSD? Manau, kad tikrai negali.

Nė kiek neabejoju, kad akivaizdžiai provokaciniai, žeminantys Lietuvos autoritetą, kompromituojantys Lietuvos atgimimą bei šiuolaikinę Lietuvą demokratinio pasaulio akyse šūkiai yra rengiami ar bent jau kurstomi ne kieno nors kito, o gerai žinomų tam tikrų Lietuvos specialiųjų tarnybų. Ir kai kurių, dažniausiai labai apie toleranciją mėgstančių šnekėti, politinių veikėjų. Todėl šiandien baimintis ir kovoti reikia ne su valdžios aktyviai reklamuojamais "neonaciais". Baimintis ir kovoti reikia su įsisenėjusiomis valstybėje vėžinėmis ląstelėmis, įsitvirtinusiomis aukščiausioje šalies valdžioje įvairių partijų pavidalu.

Rasa Kalinauskaitė:

Kažkas išmintingas yra pasakęs, kad įnirtingiausias fasadų blizginimas prasideda tada, kai vidus yra galutinai išpuvęs. Kuo pompastiškesnės kalbos – tuo nykesnė ir kraupesnė už jų tuštuma. Valdžia, jau atėmusi iš mūsų daugybę teisių – įskaitant ir konstitucinę teisę į demokratiškus rinkimus – dabar bando uzurpuoti ir šventę. Tragikomiška, kai kokie nors zuokinio tipo personažai, kurių darbo vieta jau seniai turėtų būti Lukiškėse, bando nurodinėti, kaip mes turėtume vaikščioti, kalbėti, mąstyti ir švęsti. Net ir šventę jie bando panaudoti kaip tramdomuosius marškinius tiems, kurie dar bando judėti. Bet kas yra už tų proginių fasadų, kuriuos jie mums siūlo? Ne tik valstybinio masto korupcija, apie kurią kalbėjo a. a. Kęstutis Čilinskas, bet ir sulaužyti žmonių likimai. Klausydama jų kokčiai saldžių paradinių kalbų, negaliu neprisiminti Eglės Kusaitės, iš kurios prokurorai už žodžius bando atimti 10 gražiausių gyvenimo metų, į JAV priversto pabėgti Sausio 13-osios gynėjo Šarūno Paberaliaus, kurį nuo kėdainietiško “teisingumo” apgynė tik Amerikos teismas, Čečėnijos karo našlaičius gelbėjusių Gatajevų, kuriems politinį prieglobstį nuo VSD ir prokurorų persekiojimo suteikė Suomija, po žūties apšmeižto Vytauto Pociūno ir vaiko, kurio akivaizdoje panaudojusi prievartą prieš jo senelius, valdžia liepė pasirinkti: dabar arba po minutės. Šitos valstybės vardu yra naikinami jos žmonės, o mums bandoma įteigti, kad tai yra norma. Todėl jiems ir reikia šventės proga mus sutramdyti ir surikiuoti, kaip rikiuojami į skerdyklą vedami avinai.