Kovo 11-osios suvokimas (II d.)

Kovo 11-osios suvokimas (I d.)

Kovo 11-osios suvokimas (III d.)

XIV. Kadangi TSRS ir Lietuvos TSR Konstitucijose tarybinėms respublikoms buvo suteikta teisė išstoti iš Tarybų Sąjungos be jokio reglamentavimo, tačiau dėl to, kad nebūtų pažeistas Lietuvos inkorporavimo į TSRS 1940 m. nepripažinimo principas, Kovo 11-osios Akte formaliai šia tarybinių Konstitucijų suteikiama teise nesinaudota. Galima pasakyti, kad pasinaudota nutylėjimo būdu. 1990 m. kovo 11 d. Lietuva atkūrė valstybingumą XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Aktu, prieš pat jo priėmimą ne tik pakeitus valstybės pavadinimą į Lietuvos Respubliką, bet ir valstybės tęstinumui užtikrinti po Nepriklausomybės Akto priėmus dar ir LR įstatymą Nr.I-13 „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ [21]. Šiuo įstatymu jau Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, atsižvelgdama į Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. vasario 7 d. nutarimą „Dėl 1939 metų Vokietijos-TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“, konstatuodama, kad 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimas buvo neteisėtai sustabdytas, TSR Sąjungai 1940 m. birželio 15 d. įvykdžius agresiją prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę ir ją aneksavus, siekdama atstatyti pažeistas tautos ir Lietuvos valstybės suverenines teises, nutarė:

1. Nutraukti 1978 m. balandžio 20 d. Lietuvos TSR Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo) galiojimą.

2. Nutraukti 1977 m. spalio 7 d. TSRS Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo), taip pat TSRS ir sąjunginių respublikų įstatymų pagrindų, kitų TSRS įstatymų galiojimą Lietuvos Respublikos teritorijoje.

3. Atnaujinti 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos veikimą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, sustabdant tų skyrių ir straipsnių, kurie reglamentuoja Respublikos Prezidento, Seimo, Valstybės Tarybos ir Valstybės Kontrolės statusą, galiojimą.

4. Nustatyti, kad 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų.

Tam, kad galima būtų gyventi pagal tuometinio gyvenimo realybes, tą pačią dieną buvo priimtas Sąjūdžo deputatų per keletą dienų po 1990-02-24 d. rinkimų paruoštas LR Įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“ [22]“. Šiuo konstituciniu įstatymu Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, atsižvelgdama į būtinumą suderinti atstatytos 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos nuostatas su pakitusiais politiniais, ekonominiais ir kitais visuomeniniais santykiais:

1. Sustabdė 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimą.

2. Patvirtino Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą.

3. Nustatė, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui.

4. Nustatė, kad šis įstatymas įsigalioja nuo jo priėmimo momento.

Šis paruoštas ir dar paskutiniąją naktį prieš priėmimą redaguotas įstatymų paketas buvo priimtas tik po to, kai naktį apie 1.30 val. iš 1990 m. kovo 10 d. į kovo 11 d. dėl to apsisprendė Sąjūdžio kandidatas į XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkus Vytautas Landsbergis po jo telefoninio pokalbio su ilgamečiu Lietuvos ambasadoriumi JAV Stasiu Lozoraičiu. St. Lozoraitis, zondavęs galimą Vašingtono reakciją į Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimą, pasakė paprastai: „Mes nesuprantame jūsų delsimo“. Kitą dieną 1990 m. kovo 12 d. Maskvoje pradėjo dirbti neeilinis III TSRS liaudies deputatų suvažiavimas, kurio darbotvarkėje buvo ne tik TSRS Prezidento rinkimai, bet ir TSRS įstatymo dėl išstojimo iš Tarybų Sąjungos priėmimas. Nors šio įstatymo projektą turėjome ir nesunku buvo suprasti, kad šis įstatymas, jau numatantis ne tik mūsų valią dėl išstojimo iš TSRS, bus priimtas, tačiau tenka prisipažinti, kad Nepriklausomybės atstatymo dokumentus priiminėti prieš minnėtą St. Lozoraičio pokalbį su V. Landsbergiu vienareikšmiškai apsisprendę buvome gal tik 8-10 Sąjūdžio deputatų. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo (dabar – Seimo Konstitucijos) salėje sąjūdiečiai spaudėme V. Landsbergį apsispręsti ir nedelsti. Po vidurnakčio įvyko V. Landsbergio pokalbis su St. Lozoraičiu. Prieš tai, ir mums nežinant, St. Lozoraičiui paskambino K. Moteika ir paprašė jo įtikinti V. Landsbergį. Po pokalbio su St. Lozoraičiu V. Landsbergis grįžo į Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo salę, ir jo veidas be žodžių rodė ir jo apsisprendimą.

XV. Tiesos troškulys ir pasitikėjimas žmonėmis, nuoširdumas ir atvirumas buvo Lietuvos Atgimimo pagrindas. Manau, kad dabartinė Lietuvos valdžia, beatodairiškai iš tautos atminties trinanti taip vadinamą „sovietmetį“, bijo istorinės tiesos – tuo metu buvome susitelkusi tauta, žinojusi, ko nori, buvome tikra ir stipri jėga. Jėga, kuri veikdama drauge su Sąjūdžiu, privertė ir tuometinę aukščiausiąją Tarybų Lietuvos okupacinę valdžią – XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą (turėjusią iki 350 deputatų, iš kurių tik keletas buvo Sąjūdžio iškelti ir išrinkti 1989 m. papildomuose rinkimuose) ir XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą (joje dirbo 141 deputatas) priimti istorinius sprendimus, kuriuos šiandien norima ištrinti iš mūsų istorinės atminties.

Tuo tarpu mūsų, Lietuvos, Latvijos ir Estijos, patirtys yra unikalios - mūsų, latvių ir estų tautos Atgimimo metais (1988-1991) sugebėjo susitelkti ir atkurti mūsų valstybių nepriklausomybes taikiai, privertusios tai padaryti šių šalių okupacinės valdžios aukščiausius valdymo organus (parlamentus). Mūsų nepriklausomybes Tarybų Sąjunga atėmė 1940 m. karine jėga. Nepriklausomybė tokiu būdu buvo atstatoma visose trijose tuomet vadintose Pabaltijo tarybinėse socialistinėse respublikose, derinant, kiek tai buvo įmanoma, Estijos Liaudies Fronto, Latvijos Tautos Fronto ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiksmus, sugebėjus pakelti šias tautas taikiam ir unikaliam žygiui. 1989 m. rugpjūčio 23 d. įvykęs mums patiems netikėtas Baltijos kelias buvo to bendro susitelkimo viršūnė. Kiekvienas buvęs jame žinojo, kad jis būtinai ten turi būti tą dieną ir tą valandą. Be jokių įkalbinėjimų.

Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje 1988-1991 m. šių šalių nepriklausomybių neatstatinėjo niekas kitas. Tik Lietuvoje 1996 metais vienas asmuo – Vytautas Landsbergis – sugalvojo paskelbti, kad buvo kitaip, t.y. kad Lietuvos Nepriklausomybę 1990 m. kovo 11 d. atkūrė mistinis niekada neegzistavęs Atkuriamasis Seimas. Seimo narys V. Landsbergis antrajam po 1990 m. atstatytos Lietuvos Respublikos nepriklausomybės išrinktam LR Seimui, kuriame Tėvynės sąjungos – Lietuvos konservatorių ir Lietuvos Krikščionių demokratų partijos koalicija laimėjo konstitucinę, pateikė 1996 m. lapkričio 27 d. projektą, kurį jau kitą dieną LR Seimas patvirtino ir kurį V. Landsbergis jau kaip Seimo Pirmininkas pasirašė – LR Seimo 1996 m. lapkričio 28 d. Deklaraciją Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo (be numerio) [23]. Šia Deklaracija LR Seimas:

- atsižvelgdamas į tai, kad nepriklausomoje Lietuvoje visos šalies piliečių rinktų atstovų susirinkimas vadinamas istoriniu Seimo vardu;

- remdamasis Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. Aktu dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo ir Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. spalio 29 d. Aktu dėl atkuriamo Lietuvos Respublikos Seimo;

- pripažindamas, kad 1940–1990 m. okupacijų ir pasipriešinimo laikotarpio pabaigoje, išsivadavimo aušroje, Tautos demokratiškai išrinkta ir jos suverenią valią reiškusi Aukščiausioji Taryba, atkūrusi ir apgynusi nepriklausomą Lietuvos valstybę, iš tikrųjų įvykdė atkuriamojo Seimo uždavinius;

nusprendė ir paskelbė, kad 1990–1992 m. dirbusi Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba vadinama: Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas.

Panašu, kad už šią Deklaraciją balsavę Lietuvos Seimo nariai neatidžiai perskaitė ją ir nesusipažino su joje minimais dokumentais, kad už ją balsavo, nes ją pateikė V. Landsbergis. Ši Deklaracija – tai ne tik istorijos klastojimas, bet ir tikrovės neatitinkantys teiginiai, klaida po klaidos:

1. Dėl argumento, kad „nepriklausomoje Lietuvoje visos šalies piliečių rinktų atstovų susirinkimas vadinamas istoriniu Seimo vardu“ – V. Landsbergis ir LR Seimo nariai pamiršo, kad 1990 m. vasario 24 d. rinkimuose (antras turas – skirtingose apygardose vyko 1990 m. kovo 8 d., 9 d. ir 10 d.) ne tik rinkome XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą, bet ir šie rinkimai vyko iki 1990 m. kovo 11 d., t.y. tuo metu, kada Lietuva dar nebuvo nepriklausoma, o buvo okupuota. Be to, šių rinkimų metu Lietuvoje tebebuvo okupacinės TSRS Ginkluotosios pajėgos, kurios tuomet dar nemąstė apie išėjimą iš Lietuvos.

2. Dėl argumento, kad remiamasi Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. Aktu dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo - V. Landsbergis ir LR Seimo nariai pamiršo, kad šį Aktą priėmėme dar okupuotoje Lietuvoje, o po to pirmieji Lietuvos parlamento (Seimo) rinkimai įvyko tik 1992 m. spalio 25 dieną, kada mūsų Tauta referendume priėmė Lietuvos Respublikos Konstituciją.

3. Nepagrįstas rėmimasis ir LR Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. spalio 29 d. Aktu dėl atkuriamo Lietuvos Respublikos Seimo Nr. I-3022 [24]. Šis Aktas tik nurodo, kad 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos piliečiai priėmė Lietuvos Respublikos Konstituciją, kad Lietuvos Respublikos parlamentas pagal šią Konstituciją atgauna savo tikrąjį vardą – Seimas, kad 1992 m. spalio 25 d. išrinktas Lietuvos Respublikos Seimas yra ankstesnių nepriklausomos Lietuvos Respublikos Seimų ir 1990 m. išrinktos Aukščiausiosios Tarybos, pagal Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą 1990–1992 m. turėjusios šį sąlyginį vardą, teisių ir tradicijų tęsėjas. Tad šiame Akte nėra net užuominos apie 1990–1992 m. veikusios Aukščiausiosios Tarybos kitokį statusą, nei jis buvo, nei pavadinimo keitimą.

Be to, LTSR Aukščiausiųjų Tarybų priimti teisės aktai buvo numeruojami pagal jų šaukimo numerius. Pvz. XI-ojo šaukimo Aukščiausiosios Tarybos priimti teisės aktai sunumeruoti Nr.XI-xxx. XII-ojo šaukimo LTSR Aukščiausiosios Tarybos, 1990-03-11 d. pakeitusios valstybės pavadinimą, teisės aktai buvo pradėti numeruoti nuo pirmojo numerio Nr.I-xxx. 1992-10-25 d. po Nepriklausomybės atstatymo išrinktas pirmasis LR Seimas priimtus teisės aktai numeravo taip pat nuo pirmojo numerio Nr.I-xxx. Tuo tarpu V. Landsbergio vadovaujamas antrasis po Nepriklausomybės atstatymo 1996 m. išrinktas LR Seimas priimtus teisės aktus numeravo nuo numerio Nr.VIII-xxx, t.y. numeracijon įskaitė ir tarpukario Lietuvos Seimus. Tik nepasiryžo dar ir pakeisti jų priimtų teisės aktų numerius. Numeravimo sistema liko tarybinė, tik pernumeruota. Ko tik nepadarysi dėl... Beje, LR Seimo 1996 m. lapkričio 28 d. Deklaracijai Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo [25] joks teisės akto numeris nesuteiktas. Kodėl?

Kitų argumentų V. Landsbergio Deklaracijos projekte, kuriam 1996 m. lapkričio 28 d. pritarė LR Seimas, nėra. Todėl nebuvo ir nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo okupacijos metu išrinktą Lietuvos parlamentą vadinti laisvoje valstybėje renkamu Seimu ir klastoti įspūdingą ir dvasiškai pakilią mūsų Atgimimo istoriją, kurios unikalumu turime didžiuotis, bet ne perrašinėti ją.

Tai patvirtino ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2002-06-19 nutarimu byloje Nr.29/2000 [26], nagrinėjęs klausimą dėl Respublikos Prezidento pensijos mokėjimo 1990 -1992 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos buvusiam Pirmininkui Vytautui Landsbergiui ir išaiškinęs, kad tuo metu galiojęs Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas nenumatė valstybės vadovo pareigybių, kad teisiškai bei istoriškai jokio Lietuvos Atkuriamojo Seimo tuo metu nebuvo. Autoriaus nuomone, turime didžiuotis unikalia Lietuvos patirtimi – Tautos priversta okupacinė valdžia 1990 m. kovo 11 d. atstatė Lietuvos valstybės Nepriklausomybę.