Kovo 11-osios suvokimas (III d.)

Kovo 11-osios suvokimas (I d.)

Kovo 11-osios suvokimas (II d.)

XVI. Šis straipsnis nėra V. Landsbergio asmens vertinimas, bet svarbių faktų, kuriuos norima ištrinti iš mūsų Tautos atminties, priminimas. Po 1988 m. lapkričio 24 d. po „Izvestijose“ paskelbto L. Kapeliušno straipsnio LPS Seimo taryba tą pačią dieną posėdžiavo kinematografininkų patalpose Žvėryne. Skirstantis po posėdžio Vitas Tomkus manęs paklausė, ar nereikėtų rinkti LPS Seimo tarybos pirmininko? Iki tol tiek LPS inciatyvinėje grupėje, tiek LPS Seimo taryboje apie vadovą net negalvojome. Savaime buvo aišku, kad vieną užspauti lengviau nei 35 narius. Vitui atsakiau, kad gal ir taip, bet kad nematau, ką rinkti. Pamastęs V. Tomkus manęs paklausė: gal Landsbergį? Gal? Taip ir įvyko 1988 m. lapkričio 25 d. LPS Seimo tarybos posėdyje, kuriame, beje, rinkti pirmininku V. Landsbergį pasiūlė Algimantas Čekuolis. Ramiai ir be emocijų mąstant, tuo metu nemačiau jam lygių oponentų – V. Landsbergis sugebėdavo ginčiuose ne tik apibendrinti nuomonę, bet ir rasti kompromisus. Tai jam pavykdavo dažniausiai.

Tačiau V. Landsbergis labai pasikeitė iškart po jo, kaip Sąjūdžio kandidato, išrinkimo 1990 m. kovo 11 d. XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku. Būdamas netoliese ir matydamas jo veiklą iš arčiau daugiau kaip pusantrų metų, tai pajutau iškart. Tačiau įvykis vijo įvykį, ir V. Landsbergis pademonstravo visapusišką politiko meistriškumą – ir nuojautą, ir gebėjimą mobizuotis, bet ir intrigas, kerštingumą. Todėl mūsų keliai nuosekliai ir išsiskyrė. Galutinai – 1992 m. vasarą.

Ruošdamas šį straipsnį, diskutavau su istoriją ir politiką, manau, gerai išmanančiu žmogumi. Jis V. Landsbergį pavadino mūsų laikų lietuviškuoju Robespjeru. Maksimiljanas Robespjeras buvo 1789-1794 m. Prancūzijos didžiosios revoliucijos veikėjas, ne tik teoriškai pagrindęs aukščiausią revoliucijos formą – revoliucinę demokratinę diktatūrą, pakeitusią konstitucinį režimą, bet ir nuo 1793 m. liepos vadovavęs visuomenės gelbėjimo komitetui, šaukęs liaudį į kovą su vidaus ir užsienio kontrrevoliucija ir tapęs revoliucinės vyriausybės vadovu. Termidoro perversmo metu Robespjeras bei kiti jo šalininkai buvo suimti ir be teismo giljotinuoti. Negaliu nesutikti su V. Landsbergio palyginimu su M. Robespjeru. Mastai tik skiriasi. Bet intrigomis ir jų pasekmėmis jie lygintini.

XVII. V. Landsbegio kelias rinkimuose buvo banguotas. Po to, kai jis nelaimėjo dviejų rinkimų į XI-ojo šaukimo į LTSR Aukščiausiosios Tarybos laisvą deputato vietą Vievio rinkiminėje apygardoje [27], jo išrinkimas tapo Sąjūdžiui dideliu sopuliu ir nelengva užduotimi. Gaila, kad Lietuvos centriniam valstybės archyvui (LCVA fondas R-349, apyrašas 1) neperduoti šių rinkimų dokumentai. Spręsti šį klausimą pasišovė Panevėžio miesto sąjūdiečiai (tarybos pirmininkas Gintaras Šileikis), pasiūlę V. Landsbergiui 1989 m. kovo 26 d. TSRS liaudies deputatų rinkimuose dalyvauti Panevėžio mieste. Bandymas pavyko – V. Landsbergis Panevėžio miesto buvo išrinktas TSRS liaudies deputatu. Kol kas nėra išsamių žinių, ką nuo LPS Seimo tarybos narių slėptų V. Landsbergio ir A. Brazausko susitikimų metu šie du vyrai sutardavo. Tačiau bent jau 1989 m. kovo 26 d. TSRS liaudies deputatų rinkimų klausimai tikrai buvo aptarti. Jų pasekoje be LPS Seimo tarybos sprendimų nuo rungimosi su LKP CK pirmuoju sekretoriumi A. Brazausku nusiėmė (manau, buvo nuimtas, bet be LPS Seimo tarybos nutarimo) Arvydas Juozaitis, o nuo rungimosi su LKP CK antruoju sekretoriumi Vladimiru Beriozovu – Algimantas Nasvytis [28].

Tačiau 1990 m. vasario 24 d. rinkimuose į XII-ojo šaukimo į LTSR Aukščiausiąją Tarybą V. Landsbergio klausimas sudėtingėjo. Po 1989 m. gruodžio 19–20 d. įvykusio LKP atsiskyrimo nuo TSKP ir šio klausimo svarstymo Maskvoje į neregėtas aukštumas šovė LKP ir jos vadovo A. Brazausko reitingai. Gruodžio pabaigos–sausio pradžios visuomenės apklausos (jas vykdė ir Sąjūdis) rodė, kad 73% Lietuvos gyventojų palankiai vertino LKP, o Sąjūdį – 65%. A. Brazauską palankiai vertino taip pat 73% Lietuvos gyventojų, V. Landsbergį – tik 12% [29]. Todėl Sąjūdžiui sudėtingėjo principinės svarbos klausimas dėl LPS Seimo tarybos pirmininko V. Landsbergio išrinkimo XII-ojo šaukimo LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Panevėžio sąjūdiečiai dar kartą ėmėsi šios užduoties. Šiuose rinkimuose Panevėžio mieste (rinkiminėse apygardose Nr.52–Nr.56 [30]) vyko Sąjūdžio ir LKP manevrai – iki paskutiniųjų dienų buvo slepiama, kurioje apygardoje bolotiruosis V. Landsbergis. Į apygardas Nr.52–Nr.55 buvo keliami ir beveik visose jose buvo registruojami Sąjūdžio kandidatai vilniečiai R. Astrauskas ir V. Landsbergis, panevėžiečiai Julius Beinortas, Egidijus Jarašiūnas, Jonas Liaučius ir Gintaras Šileikis. Dalis jų konkrečiose apygardose nedavė jų registravimui būtino raštiško sutikimo dalyvauti rinkmuose, dalis jų atsisakė dalyvauti rinkimuose jau po jų įregistravimo. Šie manevrai baigėsi tuo, kad V. Landsbergis liko rungtis Kniaudiškių rinkiminėje apygardoje Nr.54 su Panevėžio miesto tarybos vykdomojo komiteto pirmininku Juozu Bečeliu ir LLKJS (Lietuvos Lenino komunistinės jaunimo sąjungos) Panevėžio miesto pirmuoju sekretoriumi Alvydu Peleniu, o Lietuvos Žaliosios Partijos kandidatas R. Astrauskas liko vienintelis iškeltas ir 1990-01-23 d. įregistruotas Panevėžio Smiltynės rinkiminėje apygardoje Nr.56, t.y. be konkurentų. Manau, kad dviejų LKP kandidatų, besirungusių su V. Landsbergiu, iškėlimas, suskaldęs LKP rinkėjus, padėjo V. Landsbergiui.

XVIII. Rašydamas šį straipsnį, LR Seimo Teisės aktų registre (e-tar.lt) ieškojau ir neradau po kruvinųjų 1991 m. sausio įvykių ir sėkmingo 1991 m. vasario 9 d. plebiscito dėl Lietuvos Nepriklausomybės LR Aukščiausiosios Tarybos priimtą 1991-02-11 LR konstitucinį įstatymą Nr.I-1051 „Dėl Lietuvos valstybės“ [31]:

„Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba,

atsižvelgdama į tai, kad daugiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos gyventojų, turinčių aktyviąją rinkimų teisę, 1991 m. vasario 9 d. per visuotinę apklausą (plebiscitą) slaptu balsavimu pasisakė už tai, kad „Lietuvos valstybė būtų nepriklausoma demokratinė respublika“,

pažymėdama, kad šiuo suvereninių galių ir valios pareiškimu Lietuvos tauta vėl patvirtino savo nekintamą nuostatą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės,

suprasdama plebiscito rezultatus kaip visuotinį pasiryžimą stiprinti ir ginti Lietuvos nepriklausomybę bei kurti demokratinę respubliką ir

vykdydama Lietuvos tautos valią,

priima ir iškilmingai skelbia šį įstatymą.

1. straipsnis. Teiginys „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ yra Lietuvos Respublikos konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas.

2. straipsnis. Šio įstatymo pirmajame straipsnyje suformuluota konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas gali būti pakeisti tik Lietuvos tautos visuotinės apklausos (plebiscito) būdu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių, turinčių aktyviąją rinkimų teisę.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis, Vilnius, 1991 m. vasario 11 d., Nr.I-1051“

Šias nuostatas 1992 m. spalio 25 d. priimtoje Konstitucijoje mūsų Tauta įtvirtino referendumu, jos nepakeistos ir po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą. Manau, kad nepakeistos dėl to, jog už principą, bet ne už stojimo sutarties turinį balsavo ne privalomi pagal šį konstitucinį įstatymą ir LR Konstituciją 75% rinkimo teisę turinčių Lietuvos Respublikos piliečių, o tik 57% jų. Manau, kad dėl to ir kitų šiurkščių pažeidimų ir po šio balsavimo liko nepakeistas LR Konstitucijos I skirsnis „Lietuvos valstybė“ – mūsų pagrindiniame dokumente Lietuva tebėra nepriklausoma respublika. Ir tai yra mūsų vilties išlikti mūsų valstybei teisinis pagrindas. 1990 m. vasario 9 diena – labai atmintina diena mūsų Tautai.

V. Landsbergis labai teisingai ir stipriai dėl Tautos valios pasisakė po šio 1991 m. vasario 9 d. balsavimo: „...per 90% Lietuvos plebiscite dalyvavusiųjų pareiškė – tebūnie Lietuva nepriklausoma valstybė! Ir tų žodžių, kuriuos įtarė beveik visa Lietuva, niekas nebegalės atšaukti, pakeisti, paneigti. Jokia partija, jokia kariuomenė, joks prezidentas ar caras, net viso pasaulio gelbėjimo arba priežiūros komitetas, net šita mūsų Aukščiausioji Taryba, sakykim, kokiomis nors dujomis apsvaiginta ir sušaudyti prigrasinta, negalėtų priimti nutarimo, kuris teisėtai pakeistų visos tautos, vienintelio šios žemės suvereno, sprendimą. Visų Lietuvos žmonių nutarimas, kad Lietuva turi būti nepriklausoma, yra aukščiausias ir galutinis, nebent jie patys rytoj balsuotų priešingai, o to jau gal nesitikėtų nė velionis Molotovas. Tai kertinis akmuo, kuris šiandien jau padėtas į konstitucinius Lietuvos Respublikos pamatus. Ant jo toliau statysim teisinę valstybę su žmonių rinkta valdžia, kuri pati yra pavaldi įstatymui.“ [32]

Gerb. mūsų Sąjūdžio Seimo tarybos ir Aukščiausiosios Tarybos pirmininke Vytautai Landsbergi, ar pamenate šiuos savo žodžius?

XIX. Nepamirškime ir LPS Seimo IV sesijos I posėdžio LPS Seimo pareiškimo Lietuvos žmonėms dėl pateikto svarstymui Lietuvos TSR Konstitucijos projekto. Tuo metu viskas buvo aišku, ir sąžiningai bei vieningai skelbėme, kad “…Pagal tarptautinės teisės sampratą valstybinis suverenitetas reiškia aukščiausiąją valstybės valdžią ir yra nedalomas, todėl negali būti iš dalies suverenių valstybių. Suverenitetas yra valstybės nepriklausomybė – teisė savarankiškai tvarkyti savo vidaus ir užsienio reikalus, laisvai pasirinkti ir vystyti politines, socialines ir ekonomines sistemas, priimti savo įstatymus. Kitokia suvereniteto samprata tarptautinei teisei nėra žinoma. Suvereniteto sąvoka yra detalizuota Helsinkio pasitarimo Baigiamajame akte ir apima aštuonis suvereniteto požymius. … Suverenios valstybės Konstitucija turi apibrėžti valstybės vidaus sandaros principus, bet neprivalo nusakinėti ryšių ar sąjungų su kitomis valstybėmis pobūdžio. Suverenių valstybių sąjungos ir ryšiai turi būti nustatomi tik tarptautinėmis Sutartimis. Negali būti suverenios valstybės kitos valstybės sudėtyje. …“

LPS Seimo sesijos I posėdžio pirmininkai V. Čepas, V. Plečkaitis Vilnius, 1989 m. balandžio 1 d. ”

XX. Mūsų jaunimas, kuris yra mūsų Lietuvos ateitis, to nematė, bet Kovo 11-ąja gyvena ir džiaugiasi. 1988-1991 m. mes buvome, visų pirma, trokštantys tiesos. Jautėme, kad ji yra kažkur čia pat. Ilgai nuo mūsų slėpta. Ir mes suvokėme, kad gyvename netikrame pasaulyje. Ieškojome tiesos, ėjome į nežinią. Ir tikėjome tuo, ką darėme, pasitikėjome vieni kitais. Taip bėgte, nespėdami paskui įvykius, atėjome prie tos ribos, kuri mums visiems leido spręsti patiems. Ir tada prasidėjo tai, kas buvo dar sunkiau – spręsti patiems. Nes ir atsakomybė tuomet jau tik mūsų.

XXI. Šiais laikais, kai išoriškai atrodo, kad esame laisvi, ko gero, dar sunkiau apsispręsti. Esame dirtinai supriešinti, nežinome, kas mūsų laukia. Ir tai yra mūsų visų didysis išbandymas. Nes ir šiais laikais vėl gyvename netikrame pasaulyje. Tik ne visi drįstame tai pripažinti sau, nes tik ir girdime iš visų pusių apie dirbtinį susiaurintą patriotizmą, kvietimus vis švęsti, bet ne apie esmines bėdas ir jų sprendimą.

Todėl pradėkime kalbėti dalykiškai apie mūsų Atgimimo ištakas ir stiprybės ieškokime toje mūsų istorijoje, kurios dalyviai dar daug kas mūsų buvo. Nebijokime savęs – mes tada tuo ir buvome stiprūs.

Nuoširdžiai linkiu nebūti lengvai patikliais. Jūsų, jaunime, sprendimai tebūnie Jūsų, bet ne kažkieno Jums primetami sprendimai. Tik tuomet sugebėsite būti stipriais ir atsakingais. Atsakingais už save ir kitus. Ir tai, manau, labai sudėtinga. Todėl linkiu ir kantrybės.

Ir nepamirškime, kad tai, ką turime, ir tai, ko neturime – visa tai yra ir mūsų apsisprendimas.

Su Kovo 11-ąja!

[27] Čepaitis Virgilijus. Su Sąjūdžiu už Lietuvą. Leidykla Tvermė, Vilnius, 2007, 403 psl.

[32] Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos priimtas 1991-02-11 LR konstitucinis įstatymas Nr. I-1051 „Dėl Lietuvos valstybės“

Susiję:
 

Kovo 11-osios suvokimas (I d.)

Kovo 11-osios suvokimas (II d.)