Kviečiu V. Landsbergį ir Prezidentę D. Grybauskaitę parodyti pavyzdį kitiems – pradėti nuo jų abiejų saviliustracijos

Pastaruoju metu plačiai nuskambėjęs KGB agentų sąrašų viešinimo klausimas Lietuvos politiniam „elitui“ pasirodė per sunkus. Gegužės 5 d. posėdžiavusi valdančiųjų Politinė taryba nutarė kreiptis į VSD dėl galimo pavardžių viešinimo tų asmenų, kurie savanoriškai prisipažino bendradarbiavę su KGB. „Mes nusprendėme oficialiai kreiptis į VSD, į vadovą, kad būtų atliktas patikrinimas, nes, kaip žinote, iki pakeičiant įstatymą visos bylos buvo VSD. Dabar jos yra Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre. Todėl VSD turi patikrinti, ar ten viskas gerai, kaip jos buvo perduotos pagal aprašus, pagal viską. Ir kada gausime patikrinimo aktą, tada spręsime“, – po Politinės tarybos sakė Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė.

Premjeras Algirdas Butkevičius pasiūlė persvarstyti klausimą dėl prisipažinusių buvusių KGB agentų paviešinimo bei informavo, kad buvo susitikęs su VSD vadovu Dariumi Jauniškiu ir šis pateikė papildomus, iki šiol neturėtus Vytauto Landsbergio pasirašytus dokumentus, kai 1990-aisiais Aukščiausioji Taryba kreipėsi į Lietuvos piliečius, bendradarbiavusius su KGB, kad jie prisipažintų ir būtų lojalūs Lietuvos valstybei.

Partijos Tvarka ir teisingumas pirmininkas Rolandas Paksas Politinės tarybos posėdyje siūlė pataisyti bei papildyti Lietuvos Respublikos asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusių apsaugos įstatymą, kuriame būtų užtikrintos valstybės garantijos piliečiams, prisipažinusiems slapta bendradarbiavus su KGB, tačiau be išlygų, dar šiais metais paskelbti visuomenei sąrašus asmenų, kurie nuslėpė savo KGB praeitį.

„Turime gerbti valstybės kūrėjų duotą pažadą. Atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, Aukščiausioji Taryba užtikrino, kad nė vienas asmuo, nepadaręs sunkių nusikaltimų Lietuvos gyventojams ir atsisakęs palaikyti tolesnius ryšius su SSRS spec. tarnybomis, taip pat jų šeimos bei artimieji nepatirs nei moralinių, nei teisinių, nei jokių kitokių šalies valdžios persekiojimų. Slaptų informatorių sąrašuose esančios jų pavardės niekada nebus oficialiai skelbiamos ar patvirtinamos, jeigu viešumon iškiltų kokiu kitu būdu“, – akcentavo R.Paksas.

Prezidentūra patarė nuodugniai išanalizuoti situaciją, prieš priimant galutinį sprendimą: „Turime pasižiūrėti įstatymo raidę ir įstatymus, kokia forma tai galima daryti, ar būtina daryti, ar valstybė jiems buvo garantavusi ir kiek garantavusi anonimiškumą", – teigė prezidentė D. Grybauskaitė.

Seimo narė, buvusi Genocido ir rezistencijos centro direktorė, liberalė Dalia Kuodytė mano, jog paviešinę slaptus KGB bendradarbius, valstybę griautume iš vidaus:

„Žmonės ten ne traktorininkai ir melžėjos. Juos paviešinę kirsime per valstybės pamatus iš esmės, nereikės net priešų. Kol kas matau diskusijas žmonių, kurie neįsigilinę į tai, ką kalba. Kurie galbūt net neskaitė įstatymų ir populistinį šūkį „tebūnie tiesa“ bando pritaikyti, tačiau reikia suprasti, kokios gali būti to pasekmės“, – nuogąstavo D. Kuodytė, pridurdama, jog racionaliausia būtų pratęsti duomenų slaptumo terminą.

Pasak Seimo NSGK pirmininko Artūro Paulausko, dabar egzistuoja galimybė kitaip kvalifikuoti tą informaciją ir jos slaptumo terminą pratęsti ilgesniam laikui. „Šiandien Paslapčių įstatymas mums leidžia tų asmenų neviešinti“, – sako A. Paulauskas.

„Viešinti negalima palikti“, – miglotai samprotavo Seimo NSGK narys, konservatorius Arvydas Anušauskas. Ir tiktai Konservatorių partijos patriarchas, „Dėdulė“ Vytautas Landsbergis pasisakė už tai, kad be jokių išlygų ar išankstinių sąlygų būtų paviešintos pavardės asmenų, kurie prisipažino bendradarbiavę su KGB.

Šioje vietoje vertėtų priminti, jog būtent V.Landsbergio iniciatyva Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 27 d. didžiule balsų persvara priėmė kreipimąsi į visus KGB darbuotojus, kviečiantį juos visus išeiti iš tos struktūros ir būti lojalius Lietuvos Respublikai. Lietuva tokiu būdu įsipareigojo, kad nepersekios šitų žmonių dėl buvimo KGB struktūroje, jei jie neįvykdė kriminalinių nusikaltimų. Tada ir buvo įsipareigota agentų pavardžių neviešinti, o tie žmonės išėjo iš KGB.

„Vienareikšmiškai manau, kad toks Aukščiausiosios Tarybos kreipimasis buvo labai sėkmingas ir pasėjo grūdą KGB Lietuvos filiale, mat žmonėms atsirado galimybė pasirinkti, kurioje barikadų pusėje būti.

Tačiau 1991 m. rudenį įvyko toks dalykas: pavogti KGB archyvai. Šį klausimą V. Landsbergiui primenu ir priminsiu, parodymus duosiu prokuratūrai, jei dėl to vyks tyrimas. Kai mes viską suruošėme, sekėme pavogtų dokumentų keliu ir mums beveik pasisekė, viena po kitos prasidėjo VSD reorganizacijos. Nes tikslas buvo akivaizdus: reikia pašalinti Zigmą, kuris pasakė, kad vogti negalima, kuris V. Landsbergiui pasakė, kad reikia reglamentuoti visus tuos dalykus, tarp jų ir Balio Gajausko vadovautos komisijos KGB veiklai tirti darbą. Juk man teko šlykštus darbas – net atiminėti iš komisijos narių iš KGB rūmų jų išnešamus dokumentus, kompiuterinius diskus, priversti juos grąžinti. Vyriausybė mano vadovaujamai valstybinei komisijai buvo pavedusi ne tik viską ten inventorizuoti.

 Be to, iš istorijos ir archyvų norima ištrinti ir faktą, kad 1991 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos Respublikos vardu, turėdamas visus tam Vyriausybės įgaliojimus, Ministro Pirmininko pavaduotojas Zigmas Vaišvila įtikino tik vieną parą TSRS VSK („KGB“) laikinai vadovavusį pirmosios vyriausiosios valdybos viršininką Leonidą Šebaršiną atsiųsti TSRS Vyriausybės įgaliotą atstovą į Vilnių, kur visą dieną vykusiose mūsų derybose pavyko paruošti ir pasirašyti pirmąją tarpvalstybinę Lietuvos Respublikos ir TSRS sutartį dėl KGB padalinio Lietuvoje likvidavimo. O tuo metu atmosfera prie pastato Gedimino pr. 40 Vilniuje kaito valandomis ir darėsi panaši į 1989 m. pavasario įvykius Tbilisyje, kur besiveržiančius į KGB pastatą pėstininkų kastuvėliais stabdė generolo Radionovo vadovaujami tarybiniai desantininkai. Vilniuje KGB buveinėje buvo atvežta pasieniečių, pavaldžių TSRS KGB, kuopa, kuriai įsakyta šaudyti į visus, įsiveržusius į šį pastatą.

Labai lengvai visa tai „pamiršo“ V. Landsbergis, kurį derybų su TSRS atstovu A. Lebedevu metu man teko stabdyti nuo jo raginimų žmonėms veržtis į minėtą pastatą. Ačiū Dievui, tada jis suprato atsakomybę ir mitinge prie Respublikinės bibliotekos (dabar – M. Mažvydo bibliotekos) mano prašomas atsiėmė savo kurstytojo raginimus ir pradėjo taip pat stabdyti mūsų žmones nedaryti neapgalvotų žingsnių. O dabar staiga ima V. Landsbergis ir lyg atsibudęs sako, kad nesvarbu, kokius valstybė įsipareigojimus yra kada nors prisiėmusi. Į tokį jo pareiškimą aš, kaip Lietuvos pilietis, mandagiai atsakysiu, kad valstybės, kuri ne tik negina savo žmonių, bet ir nevykdo savo įsipareigojimų, niekas negerbs. Ir taip mūsų valstybė elgiasi vos ne kiekvieną dieną - interviu „Laisvam laikraščiui“ teigia Kovo 11-osios Akto signataras Zigmas Vaišvila.    

LL: – Jūsų nuomone, koks šiuo metu diskutuojamos problemos sprendimo variantas būtų pats geriausias, optimaliausias?

ZV: – Tai, kad esminė problema yra ne ta. Visų pirma, tai yra siekis nukreipti visuomenės dėmesį nuo tikrųjų problemų. Štai net Europos Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris (Jean-Claude Juncker) perspėjo apie galimą euro zonos sugriovimą dėl Graikijos ir kitų euro zonos šalių padėties („The Times“ pranešė apie šio veikėjo kalbą Belgijos Leuveno universiteto studentams), Jungtinė Karalystė jau pradėjo ruoštis išstojimo iš Europos Sąjungos referendumui, tačiau Lietuvos valdžia apsimeta, kad to nemato, ignoruoja signatarų V. Baldišio, E. Grakausko, E. Klumbio ir Z. Vaišvilos kreipimąsi dėl skubaus Lietuvos išstojimo iš euro zonos.

Antra mintis. Šis primityvus ir tiesmukas pasažas – tipiškas V. Landsbergio elgesys, sugalvotas arkliukas, kuriuo jam norėtųsi į Seimo rinkimus 2016 metais „atjodinti“ konservatorius. Tačiau šis jau nuvalkiotas kuinas nepatemps sunkios, per metų metus konservatorių sukauptos nuodėmių naštos. Ir visuomenė Žemės referendumo kovose pati pamatė tikrąjį V. Landsbergio veidą, jo silpnumą – nevaldomo pykčio protrūkius ir nesiskaitymą su mūsų piliečiais, tikrai „profesoriškas“ Tautai jo suteiktas pravardes – šunauja, vaikų darželis, kurdupelis, Kremliaus tarnai... Tik spėk skaičiuoti!

Mūsų Tauta labai kantri. Tačiau V. Landsbergis pamiršta, kad visa tai mes ne tik atsimename. Ir jis pats gauna grąžos. 2013 m. birželio 18 d. konservatorių partijos suvažiavime jų Garbės pirmininko pamokas išmokęs Mantas Adomėnas iš V. Landsbergio pasityčiojo taip, kad man net nejauku tapo. Gal „Garbės“ primininkas pamiršo kitą savo mokinį – „Jaunųjų konservatorių lygos” vadą Adomą Bužinską, viešai, anglišku „matu” besityčiojusį iš dabar jau a. a. signataro Algirdo Patacko, daugiau kaip du dešimtmečius ir savo sveikatą aukojusio V. Landsbergiui?..

Nesutikau su V. Landsbergio spekuliacijomis KGB korta 1991–1992 metais, neleisiu jam spekuliuoti plačiosios visuomenės nežinojimu ir šiandien!.. Buvęs Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas drąsus tik už akių ir nugarų, ar LRT ekrane, sėdėdamas studijoje be tikro oponento. Jeigu jau kalbame apie KGB, tai priminsiu mano 2013 m. spalio 31 d. straipsnio „NUOPOLIS (du klausimai Vytautui Landsbergiui)” viešą klausimą šiam spekuliantui tiesa ir KGB kortomis, į kurį atsakymo vis negirdime: kuo Jums, Vytautai Landsbergi, D. Grybauskaitė skiriasi nuo K. Prunskienės ir V. Uspaskicho? Jais visais trimis V. Landsbergio keikiamas Kremlius pasitikėjo ir, panašu, kad pasitiki šiandien. Po tamstos sąžiningo atsakymo į šį klausimą tikrai visiems palengvėtų...

Pradžiai kviečiu Vytautą Landsbergį visuomenei paaiškinti: ką jis žino apie KGB dokumentus, 1991 m. rudenį išvežtus iš KGB rūmų Vilniuje?.. Dar geriau būtų, jeigu šie dokumentai būtų grąžinti atgal geruoju. Be prokuratūros procesinės prievartos. Be to, labai sveika žmonėms būtų sužinoti V. Landsbergio nuomonę – kodėl jis padarė viską, kad liustracijos įstatymai nebūtų priimti 1990–1992 metais, t. y. pačiu laiku?.. Tautos pažangos frakcija Aukščiausioje Taryboje savotiškai padėjo V. Landsbergiui reikalavimu į liustruojamų asmenų sąrašą įtraukti ir tuos, kurie dėstė marksizmą-leninizmą (pamąstymui – nepartinis V. Landsbergis Konservatorijoje dėstė šį dalyką).

Kyla daug klausimų ir šiandien. Visų pirma, kodėl Liustracijos komisija yra pseudokomisija? Jei jau liustruojamės, tai liustruokimės nuo viršaus ir darykime tai rimtai. Tačiau visų duomenų mes neturime. Jeigu kas nors galvoja, kad tai, kas palikta Lietuvoje, yra pagrindinė medžiaga, yra labai naivus. Tai, kas palikta, tinka tik visuomenei kiršinti bei susidoroti su politiniais oponentais. Kodėl Aukščiausioji Taryba nebaigė savo kadencijos? Nes prasidėjo tikri bei tariami demaskavimai. Tai kažkas paaiškėjo dėl Virgilijaus Čepaičio, tai dėl Vladimiro Beriozovo, tai... Abi pusės dėl KGB šleifo viešai mėtė kaltinimus viena kitai.

Tikslas gan tiesmukas – valdau informaciją, vadinasi, valdau viską, nes galiu į viešumą išmesti ką nuspręsiu, arba ką lieps Kremlius, valdantis visus šiuos galus. Prieš 25 metus toks buvo V.Landsbergio, dabar jau ir D. Grybauskaitės požiūris. Jūs pjaukitės, o mes tvarkysimės reikalus. Tų, kurie iš tikrųjų reikalus tvarko, Maskva nedemaskuoja. O dabar politikai nori demaskuoti tuos, kurie patys prisipažino ir kuriems valstybės vardu buvo pažadėta jų nedemaskuoti. Bent jau to tikrai neturėtų daryti ir siūlyti politikai, kurie patys yra su KGB šešėliu!..

Aukščiausios Tarybos, atkūrusios Lietuvos Nepriklausomybę, pirmininko Vytauto Landsbergio pareiškimas, kad nesvarbu, kokius valstybė įsipareigojimus yra kada nors davusi mūsų valstybė, yra visiškas šio, į pasaulinį rangą pretenduojančio politiko, NUOPOLIS. Deja, ir mūsų valstybės nuopuolis!..

Šiuo požiūriu, nors ir keista, V. Landsbergio mokinė ūmaus būdo Prezidentė D. Grybauskaitė pasirodė išmintingesnė. Ji nepaskubėjo kategoriškai ką nors tvirtinti. Manau, pasimokė iš 2012 m. rugsėjo–spalio mėnesių pamokos, kai ji viešai užsipuolė Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, įstatymo nustatyta tvarka paviešinusį faktą, kad Lietuvos kriminalinės policijos vadas Algirdas Matonis neįvykdė 1999 m. liustracijos įstatymo reikalavimų prisipažinti dėl darbo KGB, o jo pavardė dėl to buvo viešai šio centro paskelbta interneto puslapyje.

Š. m. kovo 31 d. be didelės reklamos įvyko dar vienas tipiškas „grybauskaitiškas nuotykis“ mūsų valstybėje – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas patenkino A. Matonio prašymą dėl jo administracinės bylos atnaujinimo, o Vilniaus apygardos teismas apeliacine tvarka nagrinės šią bylą iš naujo. Mat byloje nerastos dvi Lietuvos kriminalinės policijos slaptos pažymos apie „superslaptą“ šios institucijos už tarnybinio automobilio vairo ne darbo metu sėdėjusio girtutėlio jau buvusio vadovo A. Matonio „misiją“ – pernai „atskleisti“ Prezidentei rusų sąmokslą, tolygų Krymo užėmimui. Kai A. Matonį policija pagavo girtą vairuojantį, tai jis „pamiršo“ atvykęs į Vilnių nuvykti pas Prezidentę ir perspėti ją apie „DIDELĮ PAVOJŲ“ mūsų valstybei.

Dabar gi, jau įsiūbavus karo isteriją, Prezidentei, matyt, pavyks apginti šį „slaptą“ misiją vykdžiusį „užmarštuolį“, buvusį aukšto rango pareigūną A. Matonį. Tiktai jo broliui UAB „Skomė“ direktoriui Juozui Matoniui pradėjo prasčiau sektis teismuose – š. m. gegužės 4 d. galų gale įsiteisėjo teismo sprendimas, kuriuo panaikinti jo suorganizuoti ir įgyvendinti galimai nusikalstami veiksmai, už simbolinę kainą neteisėtai perimant 7500 m² komercinių patalpų adresu Konstitucijos pr. 12 Vilniuje valdymą iš kitų UAB „Skomė“ akcininkų.

Beje, į Lietuvos kriminalinę policiją Algirdas Matonis perėjo per keletą dienų savo brolio, tuomečio vidaus reikalų ministro pavaduotojo Juozo Matonio dėka, tik žlugus pučui Maskvoje, 1991 m. rugpjūčio pabaigoje. Ne taip, kaip tie dvidešimt keli Vilniaus skyriaus KGB darbuotojai, atėję į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą ir pasisiūlę patys išeiti iš šitos tarnybos iškart po 1990 m. Kovo 11-osios. Tai jų dėka Aukščiausiosios Tarybos pirmininko V. Landsbergio siūlymu priimtu Aukščiausiosios Tarybos nutarimu mūsų valstybė viešai prisiėmė įsipareigojimą neviešinti prisipažinusiųjų pavardžių. Kontroliuoti buvusius KGB agentus būtina, o ir galimybė yra, nes jie jau prisipažino. Be to, jų prisipažinimas nebeleidžia buvusių KGB darbuotojų šantažuoti dėl šio fakto, t. y. naudoti juos veiklai prieš mūsų valstybę.

Todėl mūsų valstybė privalo tesėti savo pažadus. Lietuvos valstybė ir VSD turėtų užsiimti kitais KGB agentais. Signataras prof. Bronius Genzelis, dirbęs Aukščiausios Tarybos komisijoje KGB veiklai tirti, š. m. gegužės 8 d. Mokslų Akademijos salėje įvykusioje Konferencijoje R. Ozolo atminimui paskelbė duomenis, kad TSRS turi per 6300 neprisipažinusiųjų KGB bendradarbių Lietuvoje savo veiklai užtikrinti. Todėl paskutinieji gan mėgėjiški ir triukšmingi „šnipų“ demaskavimai, nuėję net iki teismo, atrodo labai nerimtai – Kaune demaskuotas Lietuvos kariškių veiklą „šnipinėjęs“ mūsų pilietis, pasirodo, sužinojo paslapties nesudarančius viešus duomenis. Iš ties „aukštas“ lygis!..

– Ar nemanote, jog Lietuvos Prezidentės – Centijos Valdovės – gan atsargi pozicija dėl KGB agentų paviešinimo yra sąlygojama kai kurių slepiamos nuo visuomenės D.Grybauskaitės biografijos faktų bei politinės karjeros sovietmečiu, galimai agentei „Magnolijai“ bendradarbiavus su KGB?

– Štai čia ir priartėjome prie esmės. Priminsiu balandžio mėnesio savo pokalbį su Lietuvoje viešėjusia „Komsomolskaja pravda“ žurnaliste, kuri paklausė manęs: „kodėl tokios biografijos Lietuvos Prezidentė taip elgiasi Rusijos atžvilgiu, nes Rusijos valdžiai tai labai padeda lengvai propagandiškai apdoroti Rusijos tautą, nuteikti ją prieš Lietuvą?..“ Į tai atsakiau klausimu – visa medžiaga apie D. Grybauskaitę disponuoja Rusija, tai kodėl Rusija leidžia jai taip elgtis, kodėl šios medžiagos nepaskelbia?.. Rusijos žurnalistės atsakymai buvo paprasti ir aiškūs – „Šios sistemos žmonės savų neišduoda, dar toks laikas neatėjo, kad reikėtų pasielgti taip, kaip buvo pasielgta su A. Litvinenko“. Todėl mano papildomas klausimas žurnalistei, „kada gi šis laikas ateis?“, – liko be atsako. Be atsako liko ir mano kitas klausimas: ko Rusija siekia, toleruodama tokį p. D. Grybauskaitės elgesį Rusijos atžvilgiu?..

Pabandykime bent patys sau atsakyti į kai kuriuos esminius klausimus, kuriuos galime atsakyti be Rusijos „failų“. Kodėl prieš keletą metų Prezidentės D. Grybauskaitės iniciatyva buvo nutarta viešinti (ir net internete) neprisipažinusius KGB darbuotojus ir bendradarbiavusius? Juk viską, ką reikėjo, KGB laiku išsivežė. Lietuvoje paliko tik tai, ką KGB nusprendė palikti. Ir tiesą, ir netiesą. Kas dabar tai atskirs?..

Kodėl Lietuvoje iki šiol niekas nekalba apie GRU, kuri, pagal Ukrainos valdžios informaciją, sėkmingai darbuojasi Ukrainoje? Kodėl kandidatų į Respublikos Prezidentus ir Seimo narius anketose Lietuvoje nėra klausimo dėl kandidato galimo bendradarbiavimo su GRU? Kodėl savo iniciatyva atsakyti į šį klausimą 2014 m. Respublikos Prezidento rinkimuose nepanoro ne tik Dalia Grybauskaitė, bet ir kiti kandidatai?..

Klausimų daug, bet atsakymų, deja, iki šiol nėra. Todėl liustraciją reikėtų pradėti ne nuo beatodairiško pačių žemiausių aistrų kurstymo visose pakampėse, o nuo pat viršaus – nuo valstybės vadovų!.. Liustracijos komisijos darbas turi būti ne pasirinktinis, bet privalomas ir neformalus, tikras. Na, o rinkiminės kampanijos turi vykti tiek laiko, kad galima būtų bent jau teoriškai šiuos klausimus pabandyti išsiaiškinti. Dabar gi rinkiminių kampanijų terminai, deja, tokie, kad nieko negalima spėti padaryti ar išsiaiškinti. Rinkėjams belieka tik greitai, greitai prabalsuoti. Sistema tokia, kad nėra jokių galimybių nei kampanijos laiko gilintis į pačią esmę. Tai tik dar kartą patvirtina, kad liustracija Lietuvoje skirta ne valdžios išrinktiesiems!..

Vienaip ar kitaip, tačiau pradėti reikia nuo Respublikos Prezidentės D.Grybauskaitės atsakymų į klausimus dėl jos slepiamos biografijos, dėl šios biografijos kaitaliojimo, net jau būnant Prezidente, pagal vėjarodės ar būsimų apdovanojimų kryptį bei karų poreikį. Ir svarbiausias klausimas Prezidentei, į kurį ji privalo nedelsdama atsakyti Tautai šiuo sudėtingu laikotarpiu – jos darbas kolaboranto Mykolo Burokevičiaus samdomoje komandoje ne tik po LKP atsiskyrimo, bet ir po Kovo 11-osios?!.. Tada visiems mums būtų kur kas aiškesnė Prezidentės D. Grybauskaitės beatodairiška karo kurstymo logika.

Kaip žinia, Prezidentės tyla lietuvių tautosakoje reiškia sutikimą su jai keliamais klausimais.

– Kuo grindžiama „Dėdulės“ V. Landsbergio principinga pozicija dėl KGB agentų pavardžių paviešinimo? Nejau konservatorių patriarchas yra absoliučiai tikras, kad oficialiai niekada nebus pripažintos ir įrodytos jo bendradarbiavimo su KGB faktinės aplinkybės, kaip tai viešai ne kartą tvirtino KBG majoras Vladas Gulbinas, disidentas Stasys Stungurys?

- Iki V. Landsbergio projekto „Tebūnie Dalia – Lietuvos Dalia“ paskelbimo 2009 m. pradžioje ir kategoriško V. Landsbergio nukirtimo mudviejų pokalbyje, kad bus taip ir ne kitaip, o man jis patariąs šio klausimo mano paties labui apskritai nekelti, maniau, kad V. Landsbergio akivaizdus, nors tuo metu dar ne visiems matomas, elgesio pasikeitimas po jo išrinkimo 1990 m. Kovo 11 dieną XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, „Williams“ ir kitų aferų modeliavimas – yra sietini tik su jo asmeniniais tikslais. Tačiau po 2009 m. „Lietuvos Dalios“ projekto, kuris palaidojo bet kokius Sąjūdžio principus ir moralės šiame žmoguje likučius (tai geriausiai ir atviriausiai atskleidė jis pats Žemės referendumo metu), į šį reiškinį privalau žiūrėti jau kitomis akimis.

Pavyzdžiui, Aukščiausioje Taryboje paviešinus KGB dokumentą dėl V. Landsbergio buvimo kandidatu verbavimui, tuomet į tai žiūrėjau ramiai. Tačiau po to, kai gindamasis dėl šio dokumento jis viešai ir labai neatsargiai paaiškino, jog tik keletą kartų konspiraciniame bute buvo susitikęs su KGB darbuotoju dėl galimo jo verbavimo darbui KGB, supratau, kad Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V.Landsbergis sako NETIESĄ arba tiesiog MELUOJA. Mat tiek KGB, tiek Lietuvos policijos konspiracinis butas iškart tampa nebekonspiraciniu, jeigu į jį patenka sistemai nepriklausantis asmuo. Juk konspiracinio buto ir jo legendos paruošimas bei įgyvendinimas trunka iki penkerių metų. Todėl ši V. Landsbergio pasakėlė, deja, labai jau „profesoriška“.

Lūžio metais, kai buvo brangus kiekvienas žmogus ir balsas kovoje dėl Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo ir įtvirtinimo, maniau, kad, visų pirma, turime pasitikėti vienas kitu ir žmogų vertinti pagal jo darbus. Maniau ir tebemanau, kad šitokio Virsmo – visuomenės ir valstybės lūžio metu – kiekvienas turėjo teisę apsispręsti, kurioje barikadų pusėje jam ar jai būti. Priešingu atveju, neturėdami pakankamai ir patikimos informacijos, būdami maža Tauta, mes būtume buvę sustabdyti ir sutrypti pusiaukelėje.

Tai, iš principo, pasiteisino, nes be pasitikėjimo vienas kitu, be vienijimosi – Lietuvos valstybės nebūtume atkūrę. Dabar postringauti, mokyti vienas kitą po tiek prabėgusių metų, labai lengva ir nesąžininga. Ir tada norėjosi, ir dabar norisi žmones vertinti, visų pirma, pagal jų darbus. Todėl, visų pirma, kviečiu Vytautą Landsbergį ir Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitę parodyti pavyzdį kitiems – pradėti nuo jų abiejų saviliustracijos!.. Po mūsų karčios istorinės patirties tik tada jiedu, galbūt, turės moralinę teisę ko nors reikalauti ir iš kitų piliečių!..

Kaip žinia, p. Dalia Grybauskaitė Lietuvos atgimimo Virsmo metu apsisprendė ir buvo kitoje barikadų pusėje. Ji iki šiol slepia nuo visų, kokiu būdu ir kada, kieno valia ir veiksmais atsidūrė šioje barikadų pusėje. Jeigu tai ne paslaptis, kodėl taip užsispyrusiai tai slepiama iki šiol?.. Kodėl turime pasitikėti šia ponia, vadovaujančia mūsų šaliai ir nuolat mums meluojančia?!..

Beje, iš patikimo šaltinio, kurį atskleidžiau LL redakcijai, sužinojau svarbią naujieną, susišaukiančią su D. Grybauskaitės vadovavimo šaliai laikotarpio dominuojančių valstybės ligų simptomais – slaptomis pažymomis, melu, veidmainyste ir pan. Pasirodo, kad švietimo ministro D. Pavalkio atleidimą inicijavo ne V. Uspakichas ar ministrą delegavusi Darbo partija, bet pati Prezidentė D.Grybauskaitė, sugebėjusi viešoje erdvėje pateikti viską priešingai ir akivaizdžiai siekianti šiuo ministru paskirti ne partijos deleguotą atstovą, o savo pasirinktą!..

Siūlau bent prisiminti D.Grybauskaitės pareiškimą, kad ji rinksis iš trijų kandidatų, kurių tarpe turi būti ir ne Darbo partijos nariai. Lietuvos Respublikos Konstitucija Prezidentei tapo tik paprastu rašinėliu, kurio žinių tikrinimo konkurso globėja šalies vadovė skelbiasi besanti. Neteisėta ir negarbinga Prezidentės D.Grybauskaitės veikla jau tapo karčia Lietuvos kasdienybe!..

– Drąsiai kalbate apie V.Landsbergio ir jo „mokinės“ D.Grybauskaitės saviliustraciją, bet ar pačiam Zigmui Vaišvilai nereikėtų saviliustracijos atlikti?

– Po to, kai KGB dokumentų vagystę bebaigiantis demaskuoti VSD buvo reorganizuotas, o jo vadovas Z. Vaišvila buvo atleistas iš pareigų, AT pirmininkas Vytautas Landsbergis mano liustracija nuoširdžiai pasirūpino: tuomečio Ministro Pirmininko Gedimino Vagnoriaus raštišku pavedimu Zigmą Vaišvilą patikrino ir Balio Gajausko vadovaujama komisija KGB veiklai tirti, o taip pat naujų vadovų – B. Gajausko, o vėliau ir Jurgio Jurgelio vadovaujamas VSD, ir netgi Valstybinė Mokesčių inspekcija, ir Valstybės kontrolė!..

– Dėkoju už pokalbį.