Laimei, Donelaitis

2014 m. sausio 1-oji – 300-asis Kristijono Donelaičio gimtadienis.

Prieš penketą dešimtmečių kalbėdamas apie Kristijoną Donelaitį, literatūros istorikas Vincas Maciūnas priminė lietuviams Voltaire'o sąmojį. Šis XVIII šimtmetyje klausęs, kodėl visi taip garbinantys Dantės Dieviškąją komediją. Ir pats atsakęs: “Ogi todėl, kad niekas dabar jos neskaito”. Dar XIX amžiuje aukštaitiškai eiliavęs Valkininkų klebonas Silvestras Gimžauskas su pasididžiavimu ir apgailestavimu rašė:

Ir mes turim Donaleitį,

Tiktai asam mažai skaitį.

Ar nėra Dantės likimas ištikęs Donelaitį mūsų dienomis? Ar Metai Lietuvos visuomenei netapo didingu pakelės paminklu – garbinamu, bet nebyliu, iš gyvos šių dienų kultūros išstumtu tekstu? O gal naujos, nepriklausomybės dešimtmečiais įgytos tautos patirtys galėtų atverti dabarčiai svarbias Donelaičio epo reikšmes? Gal Apšvietos laikų Prūsų Lietuvos kunigas galėtų būti išmintingas ir iškalbingas mūsų laikų tautinio polilogo dalyvis?

Iš tiesų, Donelaitis ateina iš amžiaus, kuriame brėžtos šiuolaikinio Vakarų pasaulio gairės. Tačiau ateina su savo išskirtine patirtimi, savo įžvalgomis ir savo nuostatomis. Karaliaučiaus universitetas XVIII šimtmetyje išlavino du iškilius Europos intelektualus – Immanuelį Kantą ir Kristijoną Donelaitį. Abu juos siejo ta pati intelektualinė Prūsijos Karalystės aplinka, skyrė – asmeniniai apsisprendimai ir įsipareigojimai. Vienas jų ieškojo patikimų filosofinių atramų modernaus žmogaus savarankiškumui ir pasaulio tautų amžinai taikai. Kitas rūpinosi nykstančios tautinės bendruomenės, pasak vokiečių švietėjų, “mažos lietuvių tautelės”, išlikimu.

Kad geriau suprastume Donelaičio epą, turime matyti politinį ir kultūrinį jo kontekstą – XVIII amžiaus Prūsijos lietuvių būklę. Negausi lietuvių bendruomenė Prūsijos Karalystėje susidūrė su dvejopu valstybės požiūriu: į lietuvius žvelgta ir globėjiškai – kaip į išlikusius senuosius krašto gyventojus, ir iš aukšto – kaip į menkesnius, atsilikusius, “necivilizuotus”. Per pirmojo Prūsijos karaliaus Frydricho I vainikavimo iškilmes, vykusias 1701-aisiais Karaliaučiuje, monarchas sietas su legendiniu senųjų prūsų ir lietuvių valdovu Vaidevučiu, jam simboliškai įteiktas tais metais pirmąsyk lietuviškai išleisto Naujojo Testamento pirmasis egzempliorius. Karaliui dedikuotos knygos pratarmėse aukštinta lietuvių kalba, pabrėžta jos giminystė su antikinėmis graikų ir lotynų kalbomis, priminta lietuvių raštijos tradicija Prūsijoje nuo XVI amžiaus rašytojų Martyno Mažvydo ir Jono Bretkūno darbų 1718 metais Karaliaučiaus universitete pradėta dėstyti ir lietuvių kalba – atidarytas paties karaliaus globotas Lietuvių kalbos seminaras, kurį su kitais būsimais lietuvių kunigais lankė Donelaitis. Universiteto profesoriai rūpinosi lietuviškų religinių raštų rengimu ir leidimu.

Kita vertus, lietuvių daugumą Prūsijoje sudarė socialiai bene labiausiai pažeminta nelaisvųjų žemdirbių bendruomenė. Ji daug smarkiau nei kiti karalystės gyventojai nukentėjo nuo 1709-1711-aisiais siautusio maro: Prūsų Lietuvoje (taip vadinta lietuvių gyventa valstybės dalis) tuo metu išmirė daugiau nei pusė žmonių – iš 300 000 liko vos 145 000. Ištuštėjusiame lietuvių krašte Prūsijos valdovai įkurdino kolonistus iš Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos žemių. Karalius Frydrichas Vilhelmas I, vadinęs lietuvių valstiečius “vergų tauta” (“eine sklawische Nation”), 1724 metais taip grindė būtinybę kolonizuoti lietuviškas žemes: “Kuo daugiau vokiečių atvyks, tuo maloniau ir geriau, jais reikia keisti lietuvius, kurie jokie šeimininkai”. Skirtingai nei baudžiavą ėjusiems lietuviams, kolonistams leista ūkininkauti laisvai. Tolminkiemio parapijoje, kurioje nuo 1743 iki mirties klebonavo Donelaitis, iš trijų tūkstančių gyventojų lietuvių buvęs tik trečdalis.

Apšvietos amžiuje rengti pragmatiški lietuvių “civilizavimo”, įjungimo į kuriamą pažangos pasaulį, sykiu ir į pažangesnę vokiečių tautą projektai. Krašto bažnyčių ir mokyklų inspektorius, Karaliaučiaus universiteto profesorius Johannas Heinrichas Lysius 1719-aisiais ragino atsisakyti per brangios lietuviškų religinių knygų leidybos ir mokyti lietuvius “naudotis gausiomis ir pigiomis vokiečių knygomis”, nes “evangeliškoji Lietuva yra maža žemė”, o joje “lietuvių kalba jau tokia reta, kad po dešimtmečio visai išnyks ir visi kalbės vokiškai”. Nuo 1739 metų Prūsijos lietuviškose mokyklose įvesta vokiečių kalba tam, kad visi žmonės “galėtų būti religinami vokiškais pamokslais ir knygomis”.

Kultūrinio pasipriešinimo germanizacijai ėmėsi dalis lietuvių kunigų. Jie atkakliai tęsė senas šio krašto lietuvybės tradicijas: rengė religines lietuviškas knygas, rinko tautosaką, rašė žodynus ir gramatikas, tyrinėjo lietuvių kalbą, sykiu viešai gynė žmogiškąjį lietuvių orumą ir jų kalbos teises. Donelaičio kaimynas, greta Tolminkiemio esančio Valtarkiemio klebonas Pilypas Ruigys 1747-aisiais išleisto Lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų žodyno pratarmėje teigė, kad germanizavimo siekiai prieštaraujantys Dievo tvarkai ir tęsiantys senąją Kryžiuočių Ordino politiką. Tais pačiais metais vokiškai pasirodžiusiame Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjime Ruigys, paskelbęs tris lietuvių liaudies dainas ir kitų tautosakos tekstų, įrodinėjo lietuvių kalbą esant savarankišką ir artimiausią senajai graikų kalbai. Šventojo Rašto vertėjas ir lietuviškų giesmių kūrėjas Papelkių klebonas Adomas Frydrichas Šimelpenigis šlovino lietuvius eiliuotoje 1755-aisiais išleistos lietuviškos Biblijos pratarmėje ir tvirtino, jog Dievas mylįs vargšų lietuvininkų sielas taip pat, „kaip karalių didelių“. Todėl nėra teisūs vokiečiai, peikiantys „mielą mūsų Lietuvą“:

Rods tūlasis vokietis,

Didiai pasipūtęsis,

Pastatydamas zūbus [lūpas],

Niekina lietuvninkus,

Tar‘: „Kas yr‘ lietuvninkas?

Argi Dievs ir jo bojąs [paisąs]?“

Todėl jie taip neverti,

Vos per kiaulę laikomi.

Kristijonas Donelaitis, pasak amžininkų, kilęs iš „tikrų lietuvių laisvųjų valstiečių“, išsilavinęs Apšvietos žmogus, gerai išmanęs Antikos filosofiją ir literatūrą, vokiškai rašęs filosofinius eilėraščius, iš atminties citavęs Vergilijaus Eneidą, kaip ir Kantas domėjęsis mechanika bei gamtos mokslais, visame krašte garsėjęs paties pagamintais mikroskopais, termomentrais, barometrais, klavesinais ir net fortepijonu, sekęs Antikos filosofais ir darbavęsis užsiaugintame sode, sąmoningai rinkosi tarnavimą lietuvių tautinei bendruomenei, stojo greta „būrų“, nelaisvų valstiečių baudžiauninkų – įsijungė į lietuvių kalbos ir kultūros gynėjų gretas. Savo lietuviškąjį patriotizmą Donelaitis pabrėžė privačiuose tekstuose. Bičiuliui, jaunam mokslininkui Jonui Gotfrydui Jordanui, vienu metu dirbusiam toliau nuo lietuviškų žemių, rašytame laiške ragino jį būti ištikimam lietuvybei – „neužmiršti lietuvių kalbos vokiškame krašte; taip pat jokio paaukštinimo vokiškame krašte nepriimti“. Ir pastebėjo: „Gerų lietuvių mūsų laikais reta“ („Gute Lithauer sind rar zu unserer Zeit“). Būsimam Tolminkiemio klebonui skirtuose užrašuose poetas kvietė: „Mi successor! [Mano įpėdini!] Tegul tavo sūnūs, jeigu jų turėsi ir norėsi paskirti teologijai, laiku išmoksta gerai lietuviškai, kad galėtų tinkamai vadovauti parapijai lietuvių kalba“. Taigi Donelaitis sau, draugams ir būsimiems Prūsų Lietuvos kunigams kėlė moralinį imperatyvą – išlikti sąmoningais, gimtajai kultūrai dirbančiais „gerais lietuviais“. Būtent iš tokio imperatyvo kilo jo paties lietuviškoji kūryba.

Šiandien išlikusį literatūrinį Donelaičio palikimą sudaro 3522 lietuviškos ir 36 vokiškos poezijos eilutės: lietuviškai rašytos šešios pasakėčios – Lapės ir gandro čėsnis, Rudikis jomarkininks, Šuo Didgalvis, Pasaka apie šūdvabalį, Vilks provininks, Aužuols gyrpelnys; du ankstyvieji Metų fragmentai, kuriuos pats autorius yra pavadinęs Pričkaus pasaka apie lietuvišką svodbą ir Tęsiniu; epas Metai; trys vokiški eilėraščiai – Tamsybių Dievas, Kiekvienam daryti gera ir O greit slenką laikai. Įsidėmėtina: visi lietuviški tekstai sukurti hegzametru. Žinoma, kad Tolminkiemio klebonas rašė religines giesmes bei dainas – pastarosioms pats kūrė ne tik žodžius, bet ir muziką. Deja, nei giesmių, nei dainų nėra išlikę. Donelaitis yra lietuviškai perpasakojęs ir 1769-aisiais išleidęs vokišką knygelę apie žemės reformos naudą, kurioje jau citavo Metus, taip pat išsakė tokį švietėjišką paraginimą valstiečiams: „Ak, bent Proto imkitės! Ir bandykit, o ne vis abejokit“.

Manoma, kad pasakėčias Donelaitis parašęs dar jaunystėje, apie 1740-1743 metus. Jose plėtodamas antikinius Ezopo, Fedro bei originalius siužetus pabrėžė Dievui ištikimo, “viežlybai” gyvenančio “vargdienio” moralinį pranašumą prieš savivaliaujantį “didpilvį”, užjautė mažą žmogų dėl patiriamų skriaudų ir neteisybės. Metus, savo didįjį darbą, kaip Johannas Wolfgangas Goethe Faustą, Donelaitis, regis, bus kūręs visą gyvenimą – iki senatvės. Šis lietuvių epas iki šiol gaubiamas neįmintų paslapčių. Spėjama, kad šiandien turimas tekstas greičiausiai bus parašytas per dešimtmetį – 1765-1775 metais. Atlikta autoriaus rankraščio mokslinė ekspertizė atskleidė, kad Metus poetas ilgai redagavo ir taisė, retušavo ir papildomai ryškino atskirus žodžius: taigi greičiausiai pats rengė juos spaudai. Apie šį jo kūrinį žinojo amžininkai – ne tik kaimynai kunigai, bet ir Karaliaučiaus mokslininkai. Vienas jų – Karaliaučiaus archyvaras Georgas Christophas Pisanskis – mini, kad Donelaitis „659 eilučių hegzametro eilėraščiu“, išverstu ir į vokiečių kalbą, yra apdainavęs keturis metų laikus ir „šiuo savo darbu pelnęs didelį lietuvių kalbos ir poezijos žinovų pritarimą“.

Lieka mįslė, kodėl Metai, nepaisant „didelio žinovų pritarimo“, nebuvo išspausdinti Donelaičiui gyvam esant, kodėl to nepadarė su Karaliaučiaus mokslininkais bendravęs jo draugas Jordanas. Gal iš dalies šią mįslę padėtų įminti Rėzos paskelbta kūrinio redakcija: joje praleisti ne tik šiurkštesni žodžiai, bet ir kai kurios prieš vokiečius nukreiptos eilutės. Taigi galime spėti, kad Metai savo laiku buvo per daug maištingas kūrinys: atvirai išsakytos socialinės ir politinės autoriaus nuostatos galėjo tapti pagrindine kliūtimi epui paskelbti.

Iš tiesų, Metai – politinio pobūdžio tekstas, turintis aiškiai išdėstytą tautinio ir kultūrinio pasipriešinimo programą. Visą kūrinį yra persmelkusi tautos likimo ir išlikimo idėja. Epe vaizduojama Vyžlaukio valsčiaus lietuvininkų bendruomenė, kovojanti dėl savo garbės, papročių, kalbos, tapatybės, taigi – dėl išlikimo. Kaip pastebėjo Donelaičio kūrybos tyrinėtojas profesorius Albinas Jovaišas, pats Vyžlaukio pavadinimas yra provokuojantis. Tokiu valsčiaus pavadinimu poetas metė iššūkį ne tik vokiečių valdininkams, kurie, pasak to meto lietuvių tautosakos, „lietuvninką už vyžą laiko“, bet ir pačiam Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui I. Mat valdovas 1724 metų įsaku buvo uždraudęs savo karalystėje avėti vyžas – iš liepų karnų pintą tradicinį lietuvių valstiečių apavą. „Karališka Gromata, jog nė viens [...] toliaus Vyžias ant savo kojų [ne]drįstų turėti“ skelbė, kad su vyžomis neleidžiama eiti į bažnyčią, dvarą ir baudžiavą, o jeigu kas su vyžomis ateitų į miestą, tas „per budelį [..] tur ant subinės plaktas būti“.

Tuo metu Donelaitis iškėlė vyžas kaip tautiškumo, lietuvių tapatybės ir ištikimybės protėviams ženklą. „Mes lietuvninkai vyžoti“ (VD 29), – nusako Metuose vaizduojamą bendruomenę pasakotojas, pats teigdamas esąs jos dalimi. Lietuviai raginami nesigėdyti ir neatsisakyti vyžų:

O tasai, kurs užgimdams būru prasidėjo,

Gėdėtis vyželių būriškų neprivalo,

Kad tikt viežlybai kaip reik, atliekt savo darbus

Ir labiaus, kad jis širdingai bijosi Dievo. (ŽR 475-478)

Vyžos siejamos su senosiomis lietuvių dorybėmis, jų kilnumu – „viežlybumu“, su išmintimi: „Lietuviški kytri pilosopai [...] naujas vyžas prasimano“ (PL 253-255). Ankstyvajame epo fragmente dorybingas valstietis Krizas vadinamas simboline Didvyžio pavarde. Vyžos, pasak Donelaičio, esančios toks pats brangintinas lietuvių tapatybės dėmuo kaip gimtoji kalba:

Ak, kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės,

Kaip dar prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo

Ir nei kurpių, nei sopagų dar nepažino,

Bet vyžas, kaip būrams reik, nešiodami gyrės. (RG 775-778)

„Nekęsdami viežlybai padarytų vyžų“ – pamindami tapatybę – lietuviai netenkantys ir senųjų dorybių, „pražaidžiantys savo viežlybumą“:

Bet kaip sviets po tam didžiuotis jau prasimanė

Ir lietuvninkai su vokiečiais susimaišė,

Štai ir viežlybums tuojau į nieką pavirto;

Taip kad klapai vyžų, viežlybai padarytų,

O mergaitės krosytų marginių nekenčia.

[...]

Taip lietuvninkai savo viežlybumą pražaidė. (VD 347-355)

Tolminkiemio klebonas, kaip ir XVI amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės intelektualas Mikalojus Daukša, laikė gimtąja kalba grįstą tautiškumą prigimties dalyku ir glaudžiai siejo jį su žmogaus morale, su Dievo duota tvarka. Tautiškumas Metuose iškeliamas kaip būtina žmogaus moralės atrama, o gimtoji kalba – kaip svarbiausias tautiškumo dėmuo. Vyžlaukio žmogus – „lietuviškai kalbėdams“ – „mūsų Lietuvą garbin“ ir „baudžiavą seka“ (VD 6-7). Donelaičio teigimu, atsisakydamas savo klabos, papročių, religijos, lietuvis prarandantis dorovę ir griaunantis moralinę pasaulio tvarką. Kad išliktų savimi, jis visų pirma  privaląs būti doras, „viežlybas“ – sąžiningai ir teisingai gyventi.

Jau Metų leidėjas Rėza atkreipė dėmesį, kad Donelaitis dažnai vartojama „viežlybumo“ sąvoka nusako tai, ką senovės romėnai vadino žmogaus garbingumu, kilnumu, moraliniu grožiu: “Wiežlibummas […] bezeichnet das honestum et decorum der Lateiner”. Taigi XVIII amžiaus epe lietuvių baudžiauninkui keliamas Romos kilmingajam būdingas kilnumo, garbingumo imperatyvas. Kilnumas priskiriamas tradiciniam lietuvio būdui, jo papročiams. Būtent dorybė, „viežlybumas“ lietuvius priartinąs prie Dievo.

Metų herojai ir pasakotojas „nesidyvija“, nesistebi, kai nedorai elgiasi vokiečiai ir kiti kitataučiai: aiškina, kad „jiems toks prigimė būdas“. Tačiau karštai piktinasi, kai „randasi smirdas [netikęs žmogus], kurs lietuviškai kalbėdams pradeda branyt [apgaudinėti]“ (ŽR 134-141). „Ne dyvai“, „kad pilvots koks ponpalaikis prasikeikia“, bet plaukus pašiaušia „baisybė“, jei taip elgiasi koks „būrpalaikis“ (VD 126-135). Gyventi dorai lietuviams esą svarbiau nei kitiems:

Rods, – tarė Selmas, – nei vienam klastuot nepareitis,

O lietuvninkams dar juo daugiaus nepritinka. (ŽR 182-183)

Taigi Donelaitis suteikė lietuvybei dorovinį turinį, susiejo ją su krikščioniška etika ir teigė socialiai pažemintų lietuvių valstiečių moralinį pranašumą prieš vokiečių valdininkus, diduomenę ir atvykusius kolonistus. Taip stengtasi pažadinti nelaisvų žmonių tautinę savigarbą ir žmogiškąjį orumą, paskatinti juos vertinti ir saugoti paveldėtą savo bendruomenės gyvenimo būdą.

Būrai Metuose iškeliami kaip senieji Prūsijos gyventojai: lietuviams priklausanti šio krašto praeitis. „Barzdotos mūsų gadynės“, „lietuviškos gadynėlės“, kadaise buvusios „Prūsuose“, - tai lietuvininkų tautinės bendruomenės laikas, protėvių gyventas, esančių su ilgesiu prisimenamas. Tai amžiai, kai „dar prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo“ (RG 776), kai „lietuvninkės dar vokiškai nesirėdė / Ir dar vokiškus žodžius ištart negalėjo“ (PL 580-581). „Barzdotos gadynės“ siekiančios laikus, kai svetimi – „šveisteris ir prancūzas“ – dar nebuvo „Lietuvą gavę“, jos taip pat apimančios amžius, kai „lietuvninkai dar buvo pagonai“ ir garbino „savo dievaičius“ (VD 530-537). Donelaitis pabrėžtinai tapatina Prūsiją – „Prūsus“ – ir Lietuvą, prūsus ir lietuvius. Metų būrai sakosi esą ir prūsai, ir lietuviai: „mes, krikščionims būdami prūsai, / Mes lietuvninkai“ (VD 540-541). Sykiu prūsai – senieji krašto gyventojai –  aiškiai atskiriami nuo vokiečių: anksčiau prūsai vokiškai nekalbėję.

Politinį atspalvį Metams suteikia ir sodrūs moraliai pakrikusių vokiečių pareigūnų vaizdai. Epe valdžią turintys svetimieji dažniausiai yra nutolę nuo Dievo, „pasidavę velniui“, praradę saiką, puolę savivalėn. Savo elgesiu jie griauną gamtos ir visuomenės tvarką, „drebiną svietą“. Keiksmais plūstantis vakmistras, dvaro policininkas, būrų žvilgsniu žvelgiant, esąs moraliai aklas, „apjekėlis“, „bedievis“, kuris „kaip mūsų glūpi galvijai stipt užsigeidęs, / Kiaulėms ant garbės vis kiauliškai šūdinėja“ (VD 129-130). Vokiečių valdininkų savivalė ir Lietuvos kolonizavimas epe iškyla kaip blogis, su kuriuo Vyžlaukio lietuvininkai nelinkę susitaikyti. Metų būrai drauge su pasakotoju atvirai piktinasi, kad „nusvilęs ponpalaikis […] jų darbus niekina“ (VD 278-279), kad „jau, kas tikt nor, tas būrišką nabagėlį / Stumdo šen ir ten nei kokį šunį nevertą“ (ŽR 466-467), kad „lašinių lietuviškų prisiėdę“ ir „mūs alų visą sugėrę“, vokiečiai juos „per drimelį [kvailį] laiko“, o „prancūzpalaikiai“ šaiposi ir „viežlybus lietuvninkus išpeikt nesigėdi“ (ŽR 530-536). Įsidėmėtina: pašiepiami ir niekinami būrai Donelaičio epe pažeminimui priešinasi – atsikerta:

Tu prancūziškas žioply su šveisteriu storu

Ir kas dar daugiaus susibastėt Lietuvą vargint,

Kas jums liepė mus ir žmones mūsų paniekint?

Ar negalėjot ten pasilikt, kur jus nuperėjo

Ir varles bei rupuižes jus ėst pamokino? (ŽR 537-541)

Metuose lietuvis baudžiauninkas, tarsi Apšvietos intelektualas, drąsiai smerkia amtstroto, dvaro valdytojo, savivalę, primena jam prigimtinę žmonių lygybę, pareigūno priedermę tarnauti teisingumui ir jo laukiantį Dievo teismą:

Tu savavalninke didpilvi, vis pasišiaušęs

Ir nei žaibas koks žaibuodams gandini būrą,

Ar tu ne taip jau kaip biedžius toks prasidėjai,

Ir moma taip tau, kaip jam, pasturgalį šluostė?

Kas tau liepė vargdienį nuliūdusį spardyt

Ir pasidžiaugt dėl to, kad jis vaitoja dejuodams?

Dievs ant sosto prakilnaus tau paliepė sėstis

Ir piktus koravot bei baust tau įdavė šoblę;

Bet teisiuosius kirst ir durt tau nedavė valią.

Taigi dabokis, aštrų kardą savo pakeldams,

Kad n'įžeistumbei tau klausantį nabagėlį.

Ale matau, kad tu, tyčioms akis užsimerkęs,

Vieryt jau bijais, kad Dievs visur tave mato

Ir kad kartą jis atdengs tavo visą raspustą. (ŽR 479-491)

Pagrįsta yra profesoriaus Vytauto Kavolio, tyrinėjusio lietuvių sąmoningumo istoriją, įžvalga: nors Donelaitis pripažįsta, kad valdančiai klasei teisę valdyti davęs Dievas, bet, „realistiškai vaizduodamas ją moraliai pakrikusią, jis atima jos moralinį autoritetą ir palieka „paprastiems žmonėms“ moralinę autonomiją patiems suvokti ir savo jėgomis vykdyti savo uždavinį“. Taip Metai Prūsijos lietuvininkų istoriją, jų „barzdotas lietuviškas gadynėles“ atveria ateičiai, susieja istoriją su pačios bendruomenės valia ir apsisprendimais: „Pesimistiškiausiame Donelaičio momente istorija lietuviams pradeda įgyti laisvės istorijos moralinį potencialą“ (Vytautas Kavolis).

Tautos orumui ginti lietuvininkų poetas bus sąmoningai pasirinkęs antikinę kūrinio formą, antikinę eilėdarą. Pasak profesoriaus Jovaišo, „tautinis kodas slypi ir Donelaičio hegzametre“. Homeras ir Vergilijus hegzametru išaukštino graikų ir romėnų didvyrius, Tolminkiemio klebonas – vyžotus lietuvininkus. Profesoriaus Jurgio Lebedžio pastebėjimu, Metuose lietuvių baudžiauninkai, mėždami mėšlą, šnekučiuojasi taisyklingais hegzamentrais tartum Olimpo dievai. Vartodamas hegzametrą, Donelaitis siekė pagrįsti lietuvių kalbos vertę, parodyti jos prigimtinį panašumą į senąsias graikų ir lotynų kalbas. Iš tiesų, lietuvių kalba, kaip senosios graikų ir lotynų kalbos, turi išsaugojusi ilguosius ir trumpuosius balsius bei skiemenis. Šia lietuvių kalbos savybe remdamasis, Tolminkiemio poetas, tarsi gabus kalbos mechanikas, sukūrė savitą – metrotoninį – hegzametrą: jis buvo pagrįstas ne tik senuoju, antikiniu ilgų ir trumpų skiemenų kaitos principu, bet ir naujaisiais laikais atrastu kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų kaitaliojimu. Tokį Metų eilėdaros savitumą atskleidęs profesorius Aleksas Girdenis su nuostaba atkreipia dėmesį ir į Donelaičio „unikalų mokėjimą kalbėti taip raiškiai, laisvai ir sklandžiai, kad skaitydamas nė nepagalvoji, į kokią Prokrusto lovą guldomas kiekvienas poemos žodis, keikvienas skiemuo ir šiaip garsų derinys“: „Poetas kiekvieną Metų eilutę bus šlifavęs taip pat rūpestingai ir kantriai, kaip garsiuosius savo didinamuosius stiklus“.

Metai – sudėtingas ir mįslingas kūrinys. Jis turi ne vieną prasminį sluoksnį, gali būti įvairiais raktais rakinamas, įvairiais būdais perskaitomas, suvokiamas ir interpretuojamas. Literatūros tyrinėtojai jau du šimtus metų skirtingai šį tekstą aiškina, ginčijasi dėl jo žanro ir jame išsakytų idėjų. Metus įmanoma aptarti kaip idilę, vaizduojančią žemdirbio gyvenimą gamtoje. Juos pagrįstai galime nagrinėti kaip Apšvietos laikų didaktinę poemą, kuri moko žmones teisingai gyventi, sėkmingai ūkininkauti, kurios teigiami ir neigiami veikėjai įkūnija sektinas dorybes ir vengtinas ydas, kurioje išsakomos Apšvietai būdingos prigimtinės žmonių lygybės idėjos, ginama žemdirbio žmogiškoji vertė, aukštinamas jo darbas kaip visuomenės gerovės šaltinis: „Ak! Kur dingtų ponai, kad jie būro netektų / Ir kad bėdžius toks su šūdais jiems nepadėtų“ (VD 282-283). Metai perskaitomi kaip realizmo tekstas, tikroviškai aprašantis valstiečių buitį, vaizduojantis tipiškus jų charakterius. Jie siejami su romantizmu: ramantikams būdingu požiūriu į tautą ir gamtą. Siūloma juos interpretuoti kaip eiliuotą pamokslą, kaip pasakėčių pynę.

Vis dėlto viena akivaizdu: Donelaičio epas nėra tik paprastas pasakojimas apie Vyžlaukio valsčiaus būrų gyvenimą – jame, kaip Homero tekstuose, slypi tautinės bendruomenės kalbos, mąstymo, vaizduotės, dorinių nuostatų lobynas, per šimtmečius kurtas tradicinis tautos pasaulis. Būtent šią Metų ypatybę visų pirma pabrėžė juos Europos visuomenei pristatęs Rėza. Jo teigimu, Donelaičio kūrinys esąs „lietuviškos išraiškos“, o toji išraiška – „gryna, liaudiška ir klasiška“. Vaizduodami būrą kaip visos lietuvių tautos reprezentantą, Metai išreiškiantys ir tautos būdą bei mąstyseną. Juose viešpataujanti lietuvio charakterį atitinkanti „romi, kūdikiška sąmonė [ein frommer kindlicher Sinn], tauri mąstysena, kuri bodisi bet kokia priespauda ir nedorybe, tyra tėvynės meilė ir nuoširdi Dievo baimė“. Dėl šių savybių ir ypatingo kalbos grožio Donelaičio „didaktinis epas“, pasak Rėzos, turįs lietuvių tautai išskirtinę, klasikinę vertę ir tampąs jai „pavyzdiniu kūriniu, šedevru“ („Musterwerk für die litthauische Nation”)“. Rėzai atitarė ir didysis Lietuvos romantikas Adomas Mickevičius, 1823-iaisiais Vilniuje išleistoje Gražinoje teigęs, kad Metai „turi sužadinti ypatingą mūsų susidomėjimą, nes yra patikimas lietuvių tautos papročių paveikslas“. „Pagirtą dainių Donelaitį“ su graikų ir romėnų herojinių epų kūrėjais Homeru ir Vergilijumi lygino istorikas Simonas Daukantas 1822-aisiais parašytuose Darbuose senųjų lietuvių ir žemaičių. Maironis 1893-iaisiais sukurtoje poemoje Tarp skausmų į garbę vadino prūsų poetą „tikru Homeru“, giliausiai ištyrusiu lietuvį būrą, o XX amžiaus pradžioje išleistoje Trumpoje lietuvių rašliavos apžvalgoje tvirtino, kad Metai esąs „gryniausias senovės Graikų objektyviškas epas”.

Stiprias Metų sąsajas su atikiniu herojiniu ir didaktiniu epu, aptartas dar XX amžiaus viduryje, mūsų dienomis išryškino Antikos kultūros tyrinėtoja Dalia Dilytė. Lietuvių poetas tiesiogiai rėmęsis Homero Iliada, Hesiodo žemdirbišku epu Darbai ir dienos, Vergilijaus poema apie žemės ūkį Georgikos bei herojiniu epu Eneida. Pasinaudojęs Antikos tradicija Donelaitis, Dilytės teigimu, sukūręs tuometinėje Europos literatūroje dar nebūtą naujo tipo epą – didaktinio ir herojinio epų sintezę. Iš Antikos epo Donelaitis perėmė ne tik eilėdarą, bet ir herojų monologus bei dialogus, vaizdingą žodyną, epitetus ir hiperboles, išdidintus, visumą aprėpti siekiančius vaizdus, dalį temų ir idėjų. Dialogų gausa liudija, kad lietuvių poetui, kaip ir Homerui, rūpėjo sukurti tarpusavio ryšiais sujungtos bendruomenės paveikslą. Metuose, kaip Iliadoje ir Eneidoje, pasitelkiami išvardijimai, išskaičiavimai, graikiškai vadinami katalogais. Donelaitis išvardija pavasarį pabudusius gyvūnus, Vyžlaukio kaimo vyrus ir moteris, jų gyvulius, javus, daržoves, valgius ir darbus. Tokie išskaičiavimai epuose yra atsiradę iš senųjų maginių užkalbėjimų. Įvardijant žmones ir daiktus, jie pakviečiami iš nebūties į gyvenimą, įrikiuojami į bendrą pasaulio tvarką. Taip Tolminkiemio poetas katalogais pašaukia būti ir įamžina Prūsijos lietuvių bendruomenės pasaulį, jo visumą. Su Antikos epu Donelaičio kūrinį sieja amžinojo grįžimo, atgimimo ir pasikartojančio laiko idėja, žmogaus būties kaip vargo ir džiaugsmo vienovės suvokimas, žemdirbio triūso išaukštinimas. Kaip minėta, lietuvių poetas Vyžlaukio valstiečiams priskiria herojinio epo veikėjams būdingą dorybę (gr. aretė, lot. virtus) – ypatingą žmogaus taurumą, kilnumą, „viežlybumą“. Pasak Dilytės, Metų herojai, nors nesikauna mūšio lauke, bet nuolat didvyriškai kovoja su dvaru ir kolonistais už savo papročius, tapatybę, išlikimą: „Kaip ir Troja, lietuvių bendruomenė turi išlikti, išsilaikyti svetimųjų apsiaustyje“.

Taigi pagrįstai galima teigti, kad Donelaitis, remdamasis Antikos herojinių ir didaktinių epų pavyzdžiais, sukūrė savitą lietuvių tautos epą. Jo kūriniui būdingas visuotinumas, įkūnyta kolektyvinė išmintis, bendruomenės sąmonė. Metai – tai būrų bendruomenės pokalbis, būrų krivulė, kurioje aptariami esminiai tautos gyvenimo dalykai: santykis su Dievu ir jo duota tvarka, požiūris į kitus ir svetimus, bendruomenės prigimtis, būdas, dorybės ir jų išsaugojimo rūpesčiai. Pats Metų pasakotojas, kartu su paukščiais ir kitais gyvūnais, yra šios krivulės narys, būrų pašnekesio dalyvis. Būtent herojų pokalbyje išryškėja kolektyvinis lietuvininkų tautos paveikslas, atsiskleidžia tragiška nykstančios tautos drama.

Donelaičio epo savitumą lemia ir jo metafizinė plotmė. XX amžiaus viduryje plėtodamas Rėzos pastebėjimus apie Metų lietuvišką išraišką ir charakterį, kitas Prūsų Lietuvos intelektualas – filosofas Vydūnas atkreipė dėmesį į ypatingą religinį Donelaičio teksto pobūdį. Pasak Vydūno, lietuvis čia visų pirma vaizduojamas kaip „tikybiškas žmogus“, visose savo patirtyse matąs Dievo valią ir malonę, visas gyvenimo patirtis sutinkąs kaip prasmingas ir Dievo duotas. Lietuvio „gyvasis tikybiškumas“ apibrėžiantis ir tauriu žmoniškumu pažymintis jo santykį su gamta, su viskuo, kas gyva. Jis lemiąs ypatingą lietuvio pagarbą ir užuojautą gyvybei, gebėjimą regėti ir jausti visą pasaulio gyvumą.

Iš tiesų, Metus galime skaityti kaip misticizmo persmelktą metafizinę poemą, kurioje žemiškoji žmogaus tikrovė vaizduojama kaip darnus Dievo sodas, kurioje atskleidžiamas žmogui skirto pasaulio šventumas. Šioje tikrovėje menkiausi dalykai turi sakralumo žymę ir gali virsti stebuklais: „Iš menkų daiktų daugsyk dyvai pasidaro; / O iš mėšlo smirdinčio žegnonė pareina“ (VD 276-277). Metuose „pasaulis tampa šventove“: dieviška būtis čia apsireiškia rupia žemės tikrove. „Pasaulis jam [žmogui] būti rojumi duotas“ [„ihm ist die Welt zum Paradies gegeben“],- teigė Donelaitis vokiškai rašytame filosofiniame eilėraštyje O greit slenką laikai (Ihr Schatten schneller Zeit). Būtent tokia pasaulio samprata išplėtojama Metuose. Donelaičio epui apibūdinti tinka iš Lietuvos kilusio Vakarų intelektualo Czesławo Miłoszo įžvalgos, skirtos Adomo Mickevičiaus Ponui Tadui. Remdamasis lietuvių kilmės prancūzų poetu Oskaru Milašiumi, Miłoszas siejo Mickevičiaus kūrybą su „lietuvišku misticizmu“, su lietuvišku „labai stipriu ontologiniu būties, pasaulio vertės pajautimu“ ir aiškino Poną Tadą kaip „metafizinę poemą“, skelbiančią „pasaulio palaimingumą“, teigiančią, kad pasaulis – „tai Viešpaties Dievo sodas“. Donelaičio kūrinys išaukština Viešpatį ir jo į žemę leistus žmones, gyvūnus, augalus. Jis tvirtina, kad pasaulis, nepaisant jo gyventojams tenkančių vargų bei rūpesčių, yra geras, ir kviečia žmogų tokiu pasauliu džiaugtis, pasitikėti jo tvarka, kartu su visa kūrinija dėkoti už jį Dievui. Taip Donelaitis iš esmės ginčijasi su Apšvietos kurtu pažangos mitu: jo teigimu, žmogaus priedermė – ne pertvarkyti jam duotą pasaulį, bet jo grožį įžvelgti, prie jo darnos pritapti, su juo susigyventi.

Religinė šviesa Metuose ištirpdo žmogaus gyvenimo prieštaravimus. Epe kuriama jauki mistiška žmogaus, gamtos ir Dievo bendrystė. Gamta čia – lyg darni simfonija, skambanti Dievo garbei. Ji visada morali, išmintinga, teisinga. Su gamta sutapęs, gamtai ištikimas žmogus bus taip pat moralus ir teisingas, nes būtent gamta jį priartinanti prie Dievo. Taikliu Kavolio pastebėjimu, „Metų žmones į Dievą šaukia ne bažnyčių varpai, bet paukščių giesmės, ne civilizacija, bet gamta“. Donelaitis kviečia būrus stebėti laimingus, Kūrėją giesmėmis šlovinančius paukščius ir sekti jais, mokytis iš jų pasitenkinti – „pasikakinti“ – duotu gyvenimu:

Tu niekings žmogau! Mokinkis čia pasikakint,

Kad tau kartais tropijas skūpai prisivalgyt.

Į paukščius žiūrėk! [...]  (PL 145-147)

Metų gamta – intymi, suasmeninta. Paukščiai čia „tamsoj budėdami garbina Dievą“, sako išplėtotus monologus, samprotauja apie Viešpaties sukurto pasaulio nuostabumą, laukiniai gyvūnai užkalbina žmogų (PL 156-201, 220-226). Valstiečių galvijai – lyg šeimynos dalis: „bandelė mylima“, rūpestingai „sotinama“ ir prižiūrima, jei „lietuviškai kalbėti galėtų“, už dovanas būrams „didei dėkavotų“ (ŽR 526, 553-559). Ankstyvajame epo fragmente taurumas, garbingumas priskiriamas ne tik būrui, bet ir jo arkliui: lietuvis įspėjamas pagarbiai elgtis su „viežlybu kuinu“, kaip ir jis „baudžiavos lupamu“. Metų pasakotojas, tarsi Šventasis Pranciškus iš Asyžiaus, šnekučiuojasi su lakštingala ir kitais „paukšteliais mielais“, kalbina žiemos vėjus ir kviečiasi juos į pagalbą (PL 131-144, ŽR 53-100).

Toks pat intymus, šiltas ryšys sieja žmogų ir Kūrėją – „Sutvertojį“. Donelaitis tapo skaidrų „viežlybų lietuvninkų“ ir Dievo sugyvenimo paveikslą. Viešpats čia savas ir artimas, tarsi rūpestingas „vyresnysis šeimos narys“. Su juo šnekučiuojamasi kaip su „dangiškuoju tėtučiu“. Teocentrinė idėja Metuose yra pagrindinė: ją išryškina tiek kūrinio vaizdų visuma, tiek kompozicija. Pradedamas Donelaičio kūrinys Dievą šlovinančia gamtos giesme, baigiamas – širdinga žmogaus malda:

Bet be tavęs, tu dangiškasis mūsų tėtuti,

Nieks negal mums tekt, ką miela vasara žada.

Ką mums mačys priprovos, ką mūsų trūseliai?

[...]

Vislab bus niekai, ką veiksim argi pradėsim,

Kad žegnojanti rankelė tavo negelbės.

Tu mus išlaikei per visą prašokusį metą,

Tu dar ir toliaus mus išlaikyti galėsi. (ŽR  666-668,671-674)

Donelaitį išaugino Prūsijos lietuvių kultūros tradicija: religinė raštija, tautosaka, šios tradicijos išsaugota gyva tautinė savivertė ir savigarba. Jo kūrybą veikė Apšvietos kultūra: jos dėmesys Antikai, žemiesiems luomams, gamtos pasauliui. Metai pagrįstai lyginami su XVIII amžiaus Europoje populiaria škotų poeto Jameso Thomsono poema The Seasons (1726-1730), jos įkvėpta vokiečių poeto Ewaldo Christiano von Kleisto hegzametru parašyta poema Der Frühling (1749), ja sekusia prancūzų poeto Jeano François de Saint-Lamberto poema Les saisons (1769) – su tais Apšvietos literatūriniais tekstais, kurie gręžėsi į Antiką, vaizdavo metų laikus, žemdirbio gyvenimą gamtos aplinkoje. Būtent šie lyginimai išryškina Donelaičio epo unikalumą. Tik Prūsų Lietuvos poetas, būdamas intelektualas, gebėjo susitapatinti su valstiečių bendruomene. Tik jis pasakojo apie žemdirbio darbą ir buitį iš paties valstiečio pozicijų, žvelgė į gamtą valstiečio žvilgsniu. Donelaičio epe pirmąsyk valstietis baudžiauninkas vaizduojamas kaip tautą reprezentuojanti individualybė, kaip savarankiška asmenybė,pasaulis įvardijamas ir gyvenimo išmintis dėstoma šiurkščia jo kalba. Taigi Donelaitis, palikęs lietuviams išties keistą herojinį tautos epą, savo teksto savitumu išsiskiria  XVIII amžiaus Europos literatūroje.

Rėzos paskelbti Donelaičio Metai XIX šimtmetyje priminė lietuvių tautos, jos kultūros kūrybinę galią tiek pasaulio tautoms, tiek savimi išlikti siekusiems lietuviams. Jie turėjo įtakos lietuvių rašto žmonių pasirinkimams ir viešoms laikysenoms ir taip brėžė lietuvių kultūrai istorinę perspektyvą. Donelaičiu patikimai rėmėsi XIX amžiaus pradžioje kilęs žemaičių kultūrinis sąjūdis. Jo pasakėčias 1829-taisiais kartu su savo tekstais perleido žemaitis Simonas Stanevičius: knygos prakalboje „Krizas Donalaitis“ aukštintas kaip „pilnas teisingos dvasios vyras“, o apie metų laikams skirtas jo „aukštas giesmes“ pasakyta – „vertos yra, kad kožnas lietuvininkas ar žemaitis, savo tėviškę mylįs, jas skaitytų“. Taigi kiekvienas Lietuvos patriotas ragintas skaityti Metus. Donelaičio ir Stanevičiaus pasakėčių knyga simboliškai pabaigta pirmuoju tautos himnu – Stanevičiaus parašyta „aukšta daina“ Šlovė Žemaičių. Joje pakiliai skelbta: „Lietuvos senos giminės pražuvime sveikos liko“. Įsidėmėtina: šis viltingas himno tekstas kilo iš Donelaičio. Greta publikuojama Donelaičio kūryba ir yra tas tautos išlikimo pražuvime ženklas, tas argumentas, kad per amžių negandas lietuvybė išliko gyva. Tai stipriausias kalbinis, kultūrinis argumentas tautos egzistencijai tęsti.

XX šimtmečio pradžioje, lygindamas Donelaitį su Dante, Maironis pripažino esminę prūsų poeto įtaką jo, lietuviškai rašančio kūrėjo, apsisprendimui, sykiu – ir visam tautiniam lietuvių atgimimui:

Jis ne tik buvo lietuvis, kaip Kantas ir kiti, bet gerai ir rašė lietuviškai, rašė dar tuomet, kuomet apie Lietuvos atgimimą tik nedaugelis išrinktųjų nedrąsiai svajojo. Donelaitis mūsų vardą pakėlė aukštai svetimtaučių akyse. [...] Bet dar daugiau sužadino pačiuose lietuviuose savimi pasitikėjimą ir tėvynės meilę. Aš patsai nors anksti pamylėjau Lietuvą, bet šiaip, nedrįsdamas tuo per daug pasirodyti. Bet kuomet Mickevičiaus veikaluose išskaičiau žinelę, kaip Lietuva turi didį savo poetą, kursai jau apie du šimtu metų puikiai apdainavo Lietuvą, kuomet dar nei Mickevičiaus, nei Šilerio, nei Getės dar nebuvo raštų, tuomet pradėjau didžiuotis, kad ir aš lietuvis. Man rodos, kad ne vienas iš mūsų savo praeity atsimena Donelaičio vardą, kursai prakalbėjo į jo širdį ir jausmus. Tokie mūsų praeities vardai daug nusveria. Drąsiau žmogui kovoti, kuomet jis jaučiasi ne vienas. […] tai dvasios milžinai, tai žvaigždės, kurios aukštai šviečia ir kelią rodo.

Taigi Maironis mums liudija tiesioginę Donelaičio įtaką savo meto inteligentų moralinėms laikysenoms. Būtent Donelaitis drąsino moderniąją lietuvybę, ragino ją išeiti į viešumą. Donelaičio raštai, XIX amžiuje ir XX pradžioje skaityti lietuvių studentų Pertapilyje, Maskvoje, Krokuvoje, brandino nepriklausomų lietuvių kartą.

XX amžiaus viduryje Lietuvos valstybei žlugus, vėl gręžtasi į Metus. 1948-aisiais Vydūnas lietuvių išeivijai aiškino Donelaičio epą kaip tautos išlikimo programą. Jos gaires nepriklausomybę atgavusiai tautinei benduomenei dar kartą priminė Vydūno mokinė profesorė Marija Gimbutienė. 1993-aisiais apsilankiusi Lietuvoje, kaip kadaise būrams Donelaitis, kalbėjo: tautai, kad išliktų savimi dabarties pasaulyje, būtinas stiprus „moralinis nugarkaulis“, ir laisvam, nepriklausomam žmogui svarbu nenutraukti ryšio su gimtos žemės gyvybinėmis jėgomis, su tautos atmintimi, svarbu žinoti – „niekas niekad galutinai nepranyksta“. Ragino nepamiršti savo šaknų, suvokti savo kultūros galią, pajusti jos gyvą ryšį su praėjusiais amžiais: „Dabar viso pasaulio globalinė problema – grąžinti žmogui žemės šventumo jausmą, o žemės šventumas Lietuvoje dar ir dabar jaučiamas, aš manau, jo nesam praradę“.

„Laimei, Maironis“, – prieš keturis dešimtmečius yra taręs Tomas Venclova, atskleisdamas Maironį kaip vieną svarbiausių modernios lietuvių tautos kūrėjų. „Laimei, Donelaitis“, – turėtume tarti mes, švęsdami 300-ąjį jo gimtadienį. Nes be Donelaičio kitoks būtų buvęs Maironis. Matyt, kitokie būtume buvę ir mes.

Bernardinai.lt