Liaudies konceptualizmas ir Jurgis Mačiūnas

Apie savo grindžiamą ir skleidžiamą kūrybos kryptį Jurgis Mačiūnas yra man rašęs, jog tai - liaudies menas.

Tai tikriausias liaudies menas todėl, kad jo nereikia mokytis; nebe išrinktieji, o kiekvienas "liaudies" žmogus gali jį kurti be jokių akademijų ar konservatorijų. Štai mintis, beveik pacituota. Kaip regis, profesionalų konservatorijos arba akademijos galėtų tik užkirsti tam liaudies menui kelią, nors nebūtinai. Antai vienas Jurgio pasitelkiamų atlikėjų, Emmet Williams, apie kurį koncerto metu būdavo pranešama, jog jis - pianistas dievinąs Chopiną, tačiau dabar pasirinkęs kitokį "įvykį" arba veiklą, scenoje Wiesbadene elgėsi išties kitaip. Jis nėjo per fortepijono, bet paprašė, kad jam nuskustų galvą (pianistų garbanos!), po to gavo dubenį sviesto, mušė į jį kiaušinius, daug kiaušinių, trynė tą košę rankomis ir tepė ja savo pliką galvą. Gal iš karto ataugs plaukai? Visi praplikę džentelmenai klausytojai (jie, tarkim, atėjo su damomis į normalų koncertą) turėjo gyvai šiuo kūriniu domėtis. Paskui artisto padėjėjai nešė dubenį į publiką ir kiekvienam dalino tiesiog saujomis. Kuo baigėsi ar baigdavosi toks teatras su satyros, epatažo ir "alternatyvios kultūros" elementais, nebe taip svarbu. Neabejotina, kad salėje niekas nesnaudė ir neliko abejingas. John Cage buvo vienas tų, kuriuos lietuvis amerikietis Jurgis Mačiūnas (George Maciunas) ir visas Fluxus sąjūdis matė kaip savo pirmtakus. J. Cage pjesė fortepijonui 433" išties reikalavo fortepijono, pianisto (manau, su fraku), koncertinės salės ir (manau) solidžios publikos. Išėjimas į sceną, nusilenkimas publikai ir pasėdėjimas prie fortepijono tą kūrinio pavadinime nurodytą laiką, nepaspaudžiant nė vieno klavišo. Po to artistas atsistoja, nusilenkia salei (švilpimai, aplodismentai, protesto šauksmai) ir see you later. Taip įsivaizduoju vyksmą, kuris begalinėje filharmonijų rutinoje (su visais jų žvaigždėtais aukščiausio artistizmo blyksniais) turėjo būti kaip gaivus vėjo gūsis. Jonas Mekas, puikus lietuvių poetas ir vienas ryškiausių Amerikos kino avangardistų, Jurgio Mačiūno draugas ir kurį laiką tikras bendražygis, yra skelbęs juolab išganingą programą: subombarduoti Hollywoodą! Jo filmuoti "Dienoraščiai" (parodyti Lietuvoje apie septyniasdešimtuosius) - kamera, kuri godžiai čiumpa viską aplink į vieną koncentruotą, superdinamišką, svaigų gyvenimo vaizdą, - išties kėlė klausimą, ar po to dar įmanomas "anas" kinas? Tokia po Antrojo pasaulinio karo formavosi amerikietiška ir tarptautinė (vokiška, japoniška) kultūros maištininkų aplinka, kurioje reiškėsi Jurgis Mačiūnas - anot J. Meko, žymiausias XX a., po M.K. Čiurlionio, pasaulinis meno žmogus iš Lietuvos. Jurgis Mačiūnas buvo Fluxus idėjos brolių bendrijos "popiežius", pagrindinis ideologas, linksmai rimtų pokštų ("įvykių") pramaniūgas ir puikus profesionalus dizaineris - plakatai, antologijos, dėžutės daiktų rinkiniams, medinė (į dvi storas lentas įrišta) Jono Meko knyga. Jis įkvėpdavo kitus, jį mylėjo; nežinau, ar jis kada ant ko nors buvo supykęs. Policiją jis tik erzindavo, kad išeitų spektaklis (yra įvairių istorijų). Viskas aplink jam buvo įvykiai, hepeningai vizualinis teatras, į kurį gali įsijungti , iššaukti arba panaudoti. Jį artimai pažinojęs niujorkietis žurnalistas Almus Šalčius pasakojo tokią šiurpiai būdingą istoriją. Kažkoks rangovas blogai atliko darbus Jurgio gelbėjamuose Greenwich Village sandėliuose (kuriuos jis paskui perleisdavo menininkams), ir Jurgis nemokėjo pinigų, kol tas nepataisys. Rangovas grasino, reketavo, galų gale patykojęs užpuolė Jurgį ir baisiai sumušė. Metaliniu strypu pradūrė plautį, išmušė akį… Šalčiui kažkas paskambinęs telefonu: Jurgį užmušė! Nuvažiavęs į ligoninę, rado Jurgį ne lavoninėje, o išrengtą ant operacinio stalo, visą paplūdusį kraujuose, kaip ir be sąmonės. Vis dėlto suvokęs, kad atėjo Almus, paklausė: "ar turi kamerą?" Tai yra, fotografuok, filmuok, nepraleisk vaizdo! Jurgis buvo diplomuotas architektas, po to studijavęs meno istoriją (ir sukūręs originalią pasaulinę jo raidos koncepciją su viršūne Fluxus!), mėgo taurią senovinę muziką ir džiazą (laisvė!), bet pats organizavo koncertus, kurie, kaip ir ta Cage pjesė, buvo tikra esamojo meno gyvenimo priešingybė, antirutina. Suprantama, kad kritikai vadindavo tai antimenu, antimuzika, gal ir "nemenu". Man regis, Jurgis bevelijo tokį apibūdinimą, nors rašė taip pat, versdamas į lietuvių kalbą, "prieš-menas". Kūryba, kuri nėra "menas" įprastine prasme, bet nuolatinis išradimas ir atradimas. Jį turėjo žavėti netikėtumas, atsitiktinumas (muzikoje taip radosi aleatorinis konceptualizmas), tolydinis atsinaujinimas (Fluxus žodžio prasmė!), gal tiesiog gyvo gyvenimo džiaugsmas. ( Juk yra tų, ir nemažai, kurie aplink vaikščioja mirę). Kai Jurgis bėgiojo Kaune į pradinę mokyklą (vienerius metus lankėm tą pačią klasę), Klaipėdoje dėstė senas fortepijono profesorius Ignas Prielgauskas. Taigi jie negalėjo susitikti jokioje sankryžoje, bet profesoriaus pedagoginiuose užrašuose yra pastaba: "Žavėkis, ką nors išgalvojęs". Tai kaip tik visas menas ir Jurgis Mačiūnas, niekada nepraradęs vaikystės ir sugebėjimo džiaugtis, juolab ką nors išgalvojus. Taip ir Knuto Hamsuno romane badaujantis studentas, kuriam jau galva svaigsta nuo išsekimo, džiūgaute džiūgauja, sugalvojęs naują žodį, dar neturintį prasmės. Bet kai atsiras prasmė!… Nekonvencialus, nesutartinis elgesys, kurį siūlydavo Fluxus bendrija, o Jurgis platino mažomis kortelėmis, galėjo būti visai paprastas. Įėjęs naktį į savo butą, gali užsižiebti šviesą, o gali ir neužsižiebti (nauji patyrimai, lytėjimas, klausa, ar ne įdomu! - o gal suprasi, kaip gyvena aklasis…). Telefonui skambant, yra trys galimybės: ilgai klausytis ir visai nekelti ragelio; pakelti ir iškart vėl padėti; pakelti ir atsiliepti. (Trečiasis atvejis, be abejo, pats neįdomiausias; pirmaisiais dviem gali tiek daug spėti, įsivaizduoti…). Į nesutartinio elgesio grupinius "įvykius" Jurgis įvesdavo ir tautinių motyvų - toks buvo jo pasiūlytas vaikščiojimas kojūkais iš Lietuvos piemenų žaidimų… Idėja, vėlgi pateikta vienoje mažoje Fluxus kortelėje, būtų galėjus įdomiai atrodyti kokioje stotyje: ranka su ištiestu smiliumi rodo į kairę, o apačioj parašyta: eik į dešinę. Iš esmės, kuo labiau išplėtota kokia dogmatinė ideologija, tuo ji panašesnė į šį ženklą. O kiek žmonės laiko sutaupytų! Taigi ir scenoje nekonvencialus, nesutartinis elgesys galėjo atrodyti kaip "koncertinis" epatažas, iššūkis, o sykiu "fun", priklausomai nuo skonio ir humoro jausmo. Amerikiečio Philippo Cornerio "Fortepijono veiksmai" septyniems atlikėjams, veikalas, kurį Jurgis įtraukė į festivalį Wiesbadene (ir atsiuntė stulbinantį įrašą), turėjo ir tragiško katarsio matmenį. Septyni vyrai scenoje ardė fortepijoną pjūklu, elektriniu grąžtu, replėmis (lupdami stygas), kalė plaktuku ar kirviu, kartais ir paskambindami kokį motyvą. Fortepijonas, nelyginant senas artistas, mirė scenoje per savo paskutinį benefisą. Tą suvokiau kiek vėliau. Dar Jurgis turėjo man parašyti apie savo ketinimus atvykti su koncertais į Sovietų Sąjungą ir Lietuvą. Atrašiau jam kaip sovietžmogis, kad čia jo niekas nesuprastų, sakytų: baltarankiai ponaičiai iš gero gyvenimo mėgaujasi, užuot atidavę instrumentą kokiai mokyklai… Jurgio atsakymą - paaiškinimą verta pacituoti: "Tu lyg prilygini mus su "ponaičiais baltomis rankomis, kuriems, matyt, nereikia sunkiai pinigo uždirbti - apmokėti tiems fortepijonams ir kelionėms ir festivaliams ir t.t"… Pirma - visi FLUXUS veikėjai dirba 40 valandų į savaitę, metai po metų (daug kas sunkiai dirba, kaip pav. Flynt), kad sau užsidirbtų pragyvenimui. Antra - mūsų festivalių niekas nefinansuoja. Mes visi patys kolektyviai užmokam už sales, keliones, reklamą. Aš pats esu visą savo uždarbį tam išleidęs jau treti metai. Rezultate - tenka mums labai pigiai gyventi, paprasčiausiai valgyti ir pigiausiai kambarius nuomoti. Trečia - fortepijoną (kurį Wiesbadene sulaužėm) buvau aš pats pirkęs. Jis buvo jau negrojamas, ir mum kainuotų daugiau jį išmesti, negu sulaužyti, todėl jo sulaužymas buvo labai praktiškas. Ketvirta - mūsų rankos nėra baltos - Dick Higgins dirba spaustuvėje (rankos rašaluotos). Aš pats grafikos srityje (irgi rašaluotos). Ben Patterson yra negras (jo rankos juodos). Japonų rankos geltonos, George Brecht - chemijos laboratorijoj, Alison Knowles - spaustuvėj ir t.t. Dykaduonių tarp mūsų nėra…" / Iš laiško V. Landsbergiui, 1965.04.19, Rašyba truputį taisyta. / Dar iš to paties laiško: "Publikai pirma reikia parodyti, kad paprasti kasdieniniai veiksmai turi tiek pat potencialinės reikšmės meno pajutimui, kiek dirbtiniškiausias veikalas. Jeigu tokie veiksmai yra linksmi ir smagūs - tai jau parodo, kad jie turi galios duoti pramogos (kaip ir dirbtina teatralinė komedija). Pirmas etapas tos prieš-meninės akcijos užtai yra indoktrinacija arba publikos mokymas, kad jie gali rasti tiek pat pramogos ir nemeniniuose veiksmuose (tiek pat meno pajutimo)." Kadangi kada nors ir kaip nors viską reikia baigti, pamėginsiu atspėti Jurgio Mačiūno puoselėjamą ir kartu su Fluxus sąjūdžiu skleidžiamą ideologiją. Tai nepaprastas humanizmas, kvietimas žmonijai ant bedugnės krašto. Žmonės, nepasiduokite valdomi savo sukurtų padarų! Nepavirskite veikimo automatais, daiktų priedais ir sąlygų patikrinimais! Kiekvieną akimirką pasirinkite, protu ar jausmu, kaip elgtis, tik ne iš papratimo! Kurk situacijas ir džiaukis, turėsi gyvenimą, o ne egzistenciją sub jugo. Būk pats. Šalin homo faber, tegyvuoja homo ludens! Virš tavęs dangus, kurio debesys kiekvieną akimirką kitokie. Žvaigždes naudingiau skaičiuoti negu pinigus. Skiautelė popieriaus, kurioje keli nuplėšti žodžiai - erdviausia erdvių poezija. Toks yra Yoko Ono eilėraštis (gal paveikslas) "Jurgiui". Vytautas Landsbergis

Šaltinis: lrs.lt

„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]