Lietuva ir užsienis per savaitę

Populiariausias Lietuvos politikas Saulius Skvernelis (viduryje). Nuotr. vdu.lt

S. Skvernelio pasirinkimas ir nauja Lietuvos karinė doktrina. Atvertos D. Trumpo kortos ir paslaptingas Rokfelerių sprendimas. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje…

Lietuva

Pirmoje vietoje Lietuvos politinio gyvenimo įdomybės. VRM vadovas S. Skvernelis nusprendė kandidatuoti į Seimą ne kaip „Tvarkos ir teisingumo“ partijos, kuri jį delegavo į ministrus, atstovas, o kaip „Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos“ lyderis. Turbūt, ilgai galvojo, kokią „komandą“ pasirinkti – tą, kur bus pagrindinis „žaidėjas“, ar tą, kur bus tik vienas iš rinkimų veidų. Pasirinko pirmą variantą. Ar padarė teisingai, parodys ruduo. O dabar R. Paksas siūlo jam atsistatydinti, kas logiška, bet dar labiau artina vyriausybę prie ribos, kai ji turės tikrinti pasitikėjimą Seime. Tuo pat metu opozicinių konservatorių atstovė R. Juknevičienė parlamente pareiškė: „Pirma, sovietinė nomenklatūra su bolševikine ir KGB stiliaus propagandine patirtimi, kuri deja tebevaldo Lietuvą, yra puikūs Rusijos V. Putino mokiniai. Meluoti, šmeižti, naikinti demokratiją, tai yra vienijantis dabartinę Lietuvos valdžią, su Kremliaus įpročiais, bruožai“. Grįžtant prie sportinės terminologijos, galima pasakyti, kad A. Butkevičius, socdemai ir visa valdančioji dauguma kuo toliau, tuo labiau primena boksininką, kurį oponentas daužo vis stipriau, bet kuris, praleisdamas smūgius, laikosi ir nori tik vieno – išgyventi iki raundo pabaigos.

Antroje vietoje atnaujinta Lietuvos karinė doktrina. Teigiamas dalykas – viskas trumpai ir aiškiai, ir tai pastebima Lietuvos strateginių dokumentų rašytojų pažanga. Daugiau klausimų dėl turinio. Pagrindinė grėsmė, kaip ir galima buvo tikėtis – Rusija, ir „konvencinės karinės agresijos prieš Lietuvą ir (ar) kitas NATO šalis regione tikimybė nebėra teorinė“. Kodėl daroma tokia išvada, iki galo neaišku. Matyt, priežastis yra „Rusijos veiksmai, griaunantys taisyklėmis pagrįstą saugumo architektūrą Europoje“, bet kodėl Maskva turėtų pulti NATO, vis tiek sunku suprasti. Taip pat didesnio dėmesio norėtųsi teroristinei, o ypač migracinei problemai, nes dabar dokumentas aiškiai orientuotas į tradicinę (valstybinę) grėsmę bei jos aspektus (energetinį, informacinį ir pan.), bet ne į ateities iššūkius. Pagaliau, būtų įdomu sužinoti, kaip „bendradarbiaujant saugumo srityje su Rytų Europos, Pietų Kaukazo ir Centrinės Azijos [ypač įdomu] valstybėmis plečiama saugumo erdvė, prisidedama prie demokratinių vertybių sklaidos, skatinamas regioninis bendradarbiavimas“? O tai, kad svarstomas bendros Baltijos valstybių priešlėktuvinės gynybos sukūrimo klausimas, protinga.

Trečioje vietoje Lietuvos išlaidos socialinei apsaugai. Eurostato duomenimis, 2014 m. šalis jai skyrė 11,5 proc. nuo BVP. Mažiau – tik Rumunija (11,4 proc. nuo BVP). Latvija ir Estija šiai sričiai užpernai skyrė 11,5 ir 11,8 proc. nuo BVP, o visoje Europos Sąjungoje šis rodiklis siekė 19,5 proc. nuo BVP. Bendros Lietuvos vyriausybės išlaidos 2014 m. buvo mažiausios ES ir siekė 34,8 proc. BVP. Latvijoje ir Estijoje šis rodiklis siekė atitinkamai 37,3 proc. ir 38 proc. BVP, o Europos Sąjungoje – vidutiniškai 48,2 proc. BVP. Štai tokia lietuviška socialdemokratija, kuri dabar dar ruošia Lietuvai naują „socialinį“ modelį.

Užsienis

Pirmoje vietoje teroro aktai Briuselyje. Jeigu žiūrėsime paviršutiniškai – „Islamo valstybė“ smogė Europai, keršydama už savo bendražygio suėmimą ir pademonstruodama europiečiams jų pažeidžiamumą. Paprasta ir suprantama. Tačiau tokiais atvejais visada yra vietos sąmokslo teorijai, kuri galėtų būti daugmaž tokia: pagrindinė ES problema šiandien – pabėgėliai, ir labai norisi uždaryti sienas nepriklausomai nuo Turkijos pozicijos, o kai sprogdinama Europos širdis, lengviau paaiškinti visuomenei, kad tai būtina padaryti. Kitaip tariant, europinės specialiosios tarnybos, pavyzdžiui, galėjo žinoti, kas įvyks, bet tiesiog nesutrukdė teroristams. Ir NATO kažkodėl tyli, nors po Rugsėjo 11-osios buvo kitaip. Antras variantas – Rusija labai pasipiktino, kai Ukrainos saugumo tarnybos vadovas leido sau pasakyti, kad įvykiai Briuselyje tai galimai Kremliaus hibridinio karo Europoje tęsinys. Už tai RF ministras pirmininkas D. Medvedevas išvadino jį puspročiu, o V. Putino administracijos vadovas S. Ivanovas – degeneratu. Tačiau štai V. Žirinovskis tiesioginiame eteryje pareiškė: „Dabar teraktai vyksta Europoje, ir vyks visoje! Ir mums tai naudinga. Tegul jie dvesia ir žūsta“.



Ir niekas jo nesugėdino. Dar daugiau, dabar kasdien Rusijos televizijoje kalbama apie tai, jog Europa turi pamiršti kvailą geopolitiką ir vienytis su Maskva kovoje prieš bendrą teroristinę grėsmę. Kuo tikėti, tegul kiekvienas renkasi pats.

V. Landsbergis ir L. Donskis apie įvykius Briuselyje:


 

Antroje vietoje dvi žinios, susijusios su Amerika. Pirma, pagaliau paaiškėjo D. Trumpo, o tiksliau už jo stovinčių žmonių, užsienio politikos strategija. Interviu „The Washington Post“ jis pasakė tris esminius dalykus (be profesionalaus patarimo taip geopolitiškai aiškiai vargu ar suformuluotų): reikia palikti ramybėje Artimuosius ir Vidurio Rytus, reikia palikti ramybėje Rytų Azijos regioną, reikia palikti ramybėje Ukrainą – tegul visas šias problemas sprendžia tie, kurie ten gyvena, ir jų kaimynai, o amerikiečiams reikia rūpintis savo šalimi. Jei kas nežino – klasikinio JAV izoliacionizmo politika, „neo Monroe doktrina“. Tokiu būdu, akivaizdu, kad Baltijos šalims, NATO bei Kijevui D. Trumpo išrinkimo atveju ateis sunkūs laikai, ir todėl nenuostabu, kad apie tai, kaip jį sustabdyti, jau galvoja ne tik demokratų, bet ir respublikonų elitas. Antra naujiena – B. Obamos vizitas į Kubą, kuris nuo pat pradžių, kai Raulis Castro neatvyko jo pasitikti į oro uostą, tapo kažkokiu JAV pažeminimu – kaip ir visas B. Obamos prezidentavimas.

Trečioje vietoje verčianti susimąstyti žinia iš Rokfelerių. Šios šeimos, kuri sąmokslo teorijų šalininkų traktuojama kaip vienas iš Vakarų pasaulį valdančių subjektų, fondas paskelbė, kad jam daugiau nebeįdomūs aktyvai, susiję su angliavandeniliais. Jo manymu, investicijos į šį sektorių neturi prasmės etiniu ir finansiniu požiūriu, kai visas pasaulis stengiasi atsikratyti priklausomybės nuo naftos, dujų ir anglies. Viena iš pagrindinių tokio Rokfelerių sprendimo aukų turėtų tapti „ExxonMobil“ kompanija, su kuria jie daugiau nenori turėti nieko bendro, taip pat dėl jos antiekologinės politikos. Kodėl taip elgiamasi (geranoriško rūpinimosi visuotiniu gerbūviu versijos nesiūlyti), suprasti sunku, kadangi kaip tik energetinis verslas buvo Rokfelerių verslo imperijos pamatas. Ar tai reiškia, kad jau artimiausiu metu pasaulio laukia perėjimas prie alternatyvių energijos šaltinių, kurių technologijos pagaliau bus ištrauktos iš stalčių? Jeigu taip, kažkas – tas, kuris jų neturi, bet labai priklauso nuo angliavandenilių eksporto – gali prarasti labai daug pinigų, o gal ir valstybingumą. Įdomiausia, ar tokiam scenarijui pasiruošusi geopolitinį iššūkį Vakarams metusi Rusija.