Gegužės 8 ir 9 dienomis paminėtos II pasaulinio karo pabaigos 70-osios metinės. Nejaukiai jaučiamės. Visuotinės dirbtinai keliamos isterijos fone tampame vis labiau susigūžę, užsidarę savyje, nežinome, kaip elgtis. Kodėl? Kas nutiko su mumis? Gegužės 9 d. Vilniaus Antakalnio kapinėse susirinkusieji buvo ramūs ir orūs, jų buvo daug. Mūsų valdžia nežinojo, kaip elgtis.
Nelengva Lietuvos dalia rinktis vaidmenį tarp trijų okupantų. Mūsų Dalia pasirinko lenkiškąjį variantą. Vargu ar tinkamiausią. Vis tik vasališką. Priminsiu keletą istorinių faktų.
1945 m. gegužės 8 d. sąjungininkai nepakvietė į Vokietijos kapituliacijos akto pasirašymą Tarybų Sąjungos, kurios tautos šiame kare prarado apie 20 mln. žmonių.
1945 m. gegužės 9 d. Tarybų Sąjunga pasirašė kitą Vokietijos kapituliacijos aktą. Manau, ne tik diktatorius gruzinas J. Stalinas taip būtų pasielgęs po gegužės 8 d. sąjungininkų akibrokšto.
Manome, kad mes nuspręsime, kuris pasaulio galingasis kaltesnis dėl šio akibrokšto ir pasaulio pasidalinimo, šiandieninio nesusikalbėjimo? Tačiau logika labai tiesmuka ir paprasta - jau tuo metu vyko nauja kova dėl pasaulio geopolitinio perdalinimo. JAV, iki tol neturėjusi savo kolonijų, pajuto galimybę ekonomiškai ir savo karinėmis bazėmis įsitvirtinti nukraujavusioje Europoje. Ši nešvari didžiųjų geopolitinė kova tęsiasi ir šiandien.
Šis klausimas nelengvas ir Vokietijai. Vienas frontalinis Kiolno Katedros kampas, subombarduotas anglų aviacijos, sąmoningai iki šiol neatstatomas. Drezdeno subombardavimo logiką nebeaptarinėkime – ji aiški. Tokia pati, kaip ir Tokijo, Hirosimos bei Nagasaki bombardavimų, palaužusių Japoniją ne tik fiziškai, bet ir morališkai. 2002 m. drauge su vietiniais vokiečiais Diuseldorfo priemiesčiuose važiavome mišku ir pamačiau įvažiavimą į karinį dalinį, šalia kurio virte virė komercinė veikla. Paklausiau vokiečių, kas čia? Inteligentų vokiečių atsakymas buvo trumpas, aiškus ir be komentarų: „Okupantai“.
Šiandieninė Lietuvos situacija nepavydėtina. Tačiau, ar ne patys, visų pirma, esame taip pat kalti. Todėl, kad nesuprantame paprastų tiesų, toleruojame absurdišką, net ir karą kurstančios mūsų Prezidentės vaidmenį.
Gegužės 8 dieną Prezidentė Dalia Grybauskaitė viešėjo Lenkijoje. Būtų buvę labai prasminga mūsų Prezidentės vietoje tai paminėti Vilniuje, pasikvietus Lenkijos valdžios atstovus. Pavyzdžiui, prisiminti ir pagerbti Lenkijos okupuotame Vilniuje II pasaulinio karo pradžioje veikusio Lietuvos Respublikos konsulato veiklą. To paties konsulato, kurį Tautų Sąjunga ir didžiosios valstybės privertė Lietuvą atidaryti drauge mūsų ambasada Varšuvoje – okupanto sostinėje. Vokietijai užpuolus Lenkiją, šis Lietuvos konsulatas (viso labo du darbuotojai – konsulas ir sekretorė) dieną naktį išdavinėjo Lietuvos vizas ne tik žydų tautybės Lenkijos piliečiams. Lietuva priglaudė visus savo kaimyno ir okupanto Lenkijos karo pabėgėlius. Suteikė net galimybę žinomai Lenkijos inteligentijai užsidirbti pragyvenimui, internavo Lenkijos kariškius ir išlaikė juos iki jų tolimesnio pervažiavimo į Vakarus. Nors pati Lietuva finansiškai tikrai neklestėjo. Štai tokie dalykai prisiminti, p. Respublikos Prezidente, bet ne mūsų blaškymasis ir, atsiprašau, už ne diplomatišką žodį, lodymasis.
Ar nepajutome, kad Lietuva tapo už šeimininko nugaros lojančiu apgailėtinu šunyčiu, taip demonstruojančiu savo lojalumą gaspadoriui už jam numetamą kaulą? Visa mūsų kalba tapo apgailėtinu ir pačiu pigiausiu „koloradiniu“ žargonu, kuriuo lodomės, drąsindami save. Tačiau tokį šunpalaikį bet kas ir bet kada gali paspirti koja ir pavaryti į šoną. Kur bėgsime tuomet, cypdami ir laižydamiesi sužeistą šoną, kam paliksime savo žemę? Naudodami iš JAV tarybiniais laikais atsiųsdintų kolorado vabalų pavadinimą, norime priversti Rusiją atsisakyti Georgijaus juostos, nuo 1769 m. jos naudojamos su šv. Jurgio ordinu kaip kovinės garbės atributą, medalio „Už pergalę prieš Vokietiją“ atributą? Nepriversime. Rusija neverčia mūsų atsisakyti Vyčio simbolio. Liksime tik garbingos LDK istorijos nevertai apgailėtinais palikuonimis. Tos pačios LDK, dėl kurios fakto per amžius Rusija mus pripažindavo kaip turinčius valstybingumo tradiciją. Pripažino ir Pirmąją, ir Antrąją Respublikas. Pirmiau nei Vakarai.
Liksime apgailėtinais savo vietos šiame pasaulyje nerandančiais bėduliais, jei nesuprasime šių paprastų priežasčių. Todėl, deklaruodami, kad esame laisvi, prisiminkime ir Dž Orvelo žodžius: „Jei laisvė iš viso ką nors reiškia, tai ji reiškia teisę žmonėms pasakyti, ko jie nenori girdėti“ (George Orwell „1984-ieji”).