Gal skaitėte pasaką „Smaragdo miesto burtininkas“? Esmė, kad to miesto karaliaus įsakymu, visi miesto gyventojai ir atvykėliai privalėjo nešioti (ir niekada jų nenusiimti) akinius su žaliais stiklais. Kadangi pasakose karališki įstatymai vykdomi, visi tuos akinius nešiojo ir tikėjo, kad iš tikrųjų gyvena smaragdiniame mieste... Kur viskas pastatyta ir pagaminta iš grynų gryniausių smaragdų. Tad, miestiečiai jautėsi orūs ir turtingi. Laimės indeksui kilti skalės padalų pritrūko.
O įsivaizduokime tokį miestą realiame gyvenime. Kaip jis funkcionuotų? Pasakoje tik karalius žinojo, kad jo valdomas Smaragdo miestas pastatytas ne iš smaragdų. Tikrąją tiesą slėpė nuo turistų, svečių, investuotojų. Mieste - visi akiniuoti. Karalius gal ir iš pasakos, bet diktatorius.
Tik, kad miestas gyvuotų reikia ir pastatus statyti, ir smaragdinius šaligatvius remontuoti, ir daug kitų darbų atlikti. Be savų patarėjų, vykdytojų, valdininkų neišsiversi (pažiūrėkite kiek jų aplink Vilniaus merą ar Lietuvos premjerą sukasi). Kaip jie turėtų elgtis? Nešioti žalius akinius ar ne? O jei prireiks gretimame, kito karaliaus valdomame mieste kažko nusipirkti? Pavyzdžiui plytų. Klerkas su žaliais akiniais kreiptųsi į pardavėją: - Parduokite smaragdinių plytų? Kvailai atrodytų. Visi pamanytų, kad Smaragdo mieste kvailiai gyvena. Negražu. Įvaizdžiui kenkia.
Reiškia, karaliaus artimiausi valdininkai privalo žinoti tiesą „be akinių“. Tada jie pigiai pirktų paprastas plytas, o gyventojams meluotų kad jos smaragdinės. Kišenės pinigais pasipildytų. Tačiau juk norisi savo papilnėjusiu kapšu pasigirti. Kad ir gražiai akiniuotai žmonelei? Prisiekė niekam nesakyti. Tačiau papasakojo draugei. Toji nepatikėjo. Nusiėmė žalius akinius. Tą pačią akimirką Smaragdo miestas dingo. Jo vietoje teliko paprasčiausi pastatai. Iš molio ir plytų.
Sakysite, kad gyvenime taip nebūna. Kodėl? Būna. Auksinių šaukštų juk būna. Už paprastus šaukštus buhalterija sumoka auksinę kainą ir jie tampa auksiniais. O jei koks tipelis ima tuo piktintis, tai pats save ir išsiduoda. Kad žalių akinių nenešioja ir karaliaus įsakymo nevykdo. Sulėkę sargybiniai rėkia: - Laikykite priešiškos karalystės agentą. Tik, kažkokie greiti tie velnio agentai. Nuo melo karalystės sargybinių vis pabėga ir pabėga. Beveik milijonas pabėgo...
Mes tebegyvename melo, klastos, demagogijos ir iškreipto vaizdo pasaulyje. Kaip tarybiniais laikais „kabino makaronus“ ant ausų, taip ir dabar tebekabina.
Kad kažkas netvarkoje parodo biurokratijos gausėjimas. Žvelgiu į miestą. Nepriklausomybės laikais „valdiškų“ pastatų daugėjo. Buvusiame viešbutyje įsikūrė Mokesčių inspekcija. Per tris aukštus. Kitame panašaus dydžio pastate įsikūrė Darbo birža. SODRA - irgi naujame pastate. Tarybiniais laikais visi rajono biurokratai, valdininkai, partinės galvos sutilpo į dvigubai mažiau pastatų. Iš jų jie ir valdė viso rajono gyvenimą: ūkinį, partinį, ekonominį, kultūrinį, socialinį.
Prisiminkime, kad tarybiniais laikais privataus verslo tai nebuvo. Visos parduotuvės, servisai, gamyklos, kolūkiai - valstybiniai. Suvaldyti tokį ūkį - nelengva. Anuomet juk ir popierinį darbą lengvinančių kompiuterių nebuvo. Interneto, mobilaus ryšio taipogi nebuvo. Valdiškų mašinų – tik viena kita. Nors... gyventojų rajone gyveno daugiau. Nes emigracijos tada irgi nebuvo.
Mano mama sako: - O ką tas ruskis išmokino? Tik gerti, vogti ir meluoti. ES - gerai. Pensiją moka. Kaime gyvenant užtenka. Paskui sako: - Bet kažkas su ta Europa negerai... jei man pinigus moka už tai, kad žemės nedirbčiau.
Praeityje priesaika (karininko, gydytojo, policininko) asocijuodavosi su pasiaukojimo, garbės, sąžinės, kilnumo idealais. Dabartiniais laikais priesaika jau labai stipriai devalvuota. Tai įrodo ir Lietuvos banko valdybos pirmininko V.Vasiliausko ištarti žodžiai, kad „etika, moralė – ne šio pasaulio dimensijos“. Jis tai tikrai supranta žodžio „devalvuoti“ reikšmę.
Priesaiką devalvuoja ir Lietuvos politikai. Jie irgi prisiekia, oriai gieda himną, tačiau tai jiems netrukdo tarnauti ne savo šaliai, o privatiems interesams. Devalvuoja ir jaunavedžiai tardami: „prisiekiu gerbti ir mylėti kol mirtis mus išskirs“. Negalima prisiekti daryti tai, ko tu pats nevaldai. Jei tavo labai mylima (nes graži) ir gerbiama (nes protinga) žmona taps apsileidusi, smirdinti ir besikeikianti, manau tavo pagarba jai tikrai sumažės. Jei ims paleistuvauti į kairę ir į dešinę, ko gero tavosios meilės JAI nebesulaikys ir anksčiau duota priesaika.
Lietuva serga. Kad serga sunkiai, parodo emigracijos mastas... Iš sėkmingos, turtingos, laimingos, orios valstybės gyventojai taip masiškai neemigruoja.
Kur šios problemos giluminės šaknys? Kas kaltas? Dauguma sakys: korupcija, skurdas, maži atlyginimai, emigracija, didėjanti socialinė atskirtis, teisingumo stoka. Taip. Šitos šaknys gerai žinomos. Tačiau pradedu suprasti, kad yra ir dar viena, minėtas šaknis maitinanti šaknis. Va nukirtus šitą, anos šaknys, Lietuvos syvus siurbiančios, greitai imtų nykti. Viešoje erdvėje apie tą motininę šaknį beveik nekalbama. Tą šaknį įvardijau straipsnio pavadinime.
Piliečiams vertėtų žinoti, kad korupcija, grobstymai, neūkiškumas, nekompetencija, vešinti biurokratija, neužtarnautos elito privilegijos ir nebaudžiamumas, neteisingumas, pasiskolinti milijardiniai kreditai, neefektyviai taškomi ES fondai, nepotizmas, viešieji pirkimai už keleriopai didesnę kainą, pradėti ir nebaigti stadionai, likutinės vertės nesukuriantys VEKS‘ai ir kitokie ŠMEKS‘ai, „konsultantai ir partneriai“ iš ofšorinių zonų, prasti santykiai su kaimynais, auksiniai šaukštai ir komercine paslaptimi dengti sandėriai pirmiausia smogia per eilinių piliečių kišenę. Per jų algas ir pensijas. Per jų orumą ir savigarbą. T.y. veja lauk iš Lietuvos.
Nežinau tos šaknies storio, jos išsišaknijimo ir gylio, bet kad ji yra, esu įsitikinęs beveik 100 %. Jos buvimo ir įtakos šalies gerovei mastelio nepatvirtins jokie moksliniai tyrimai, apklausos ar slapti dokumentai. Tai mano versija, hipotezė. Ji paremta viešai publikuojama informacija, bandymu suvokti elito interesus, elementaria logika ir amžinu klausimu „kam tai naudinga“.
Kokį penketą kartų buvau kviečiamas apklausai į policiją. Tarp senų rakandų atradau savo, mano įsitikinimu prieš kokį 15 ar 20 metų pamestą (taip galvojau), dujinį pistoletą. Pats paskambinau į policiją. Paklausiau kaip man reikėtų elgtis. Pažadėjau artimiausiomis dienomis nunešti pistoletą į policiją. Nelaukė. Už valandos pati prisistatė. Tyrėja pareiškė įtarimus pagal baudžiamąjį kodekso 253 straipsnio 1 dalį dėl „nelegalaus ginklo laikymo“. Pagal jį baudžiama areštu arba laisvės atėmimu iki 5 metų. Po penktos apklausos bylą nutraukė prokuratūra. Kiek brangaus laiko sugaišta. Apklausų metu tyrėjai sakiau: - Nedarykite iš Lietuvos parodijos...
Gal tada pirmą kartą ir pagalvojau, kad tokios nesąmonės nevyksta be priežasties. Kad kvaili įstatymai ar kvailas kvailų įstatymų taikymas kažkam labai naudingas. Kažkam labai patiktų Lietuvos piliečių nelojalumas valdžiai, stagnacija, degredacija, atsilikimas, susiskaldymas ar jų nepasitikėjimas teisėsauga? Kam? Galvoje sukirbėjo atsakymas. Manau, vienintelis teisingas. Tai patiktų tik Lietuvos priešams ir nedraugams. Vidiniams ir išoriniams. Slaptiems ir nelabai.
Vertinkime ne žodžius. Sukčiai, aferistai irgi moka gražiai ir maloniai pakalbėti. Spręskime pagal darbus. Pavojų kelia protas be sąžinės, laisvė be atsakomybės.
Kad gyvenu melo ir propagandos vandenyne ir kaip sunku jame nepaskęsti, supratau po paskutiniu metu rašyto straipsnio „nustokime meluoti patys sau ir vieni kitiems“. Straipsnyje parodomi tikrieji II-ojo pasaulinio karo sukėlėjai, demaskuojamas melas apie Didijį Tėvynės karą. Tai kertinis Kremliaus propagandos ir ideologijos akmuo. Teigiantis, kad TSRS išlaisvino Europą nuo fašizmo. Pamiršdama pasakyti, kad Stalino TSRS pati jį ir pagimdė. Svarstydavau, o kodėl šitų faktų nepanaudoja mūsų Prezidentė ir likusioji valdžia. Informaciniame kare prieš „teroristinį Kremlių“ tokie, Kremliaus melą demaskuojantys faktai tikrai praverstų.
Straipsnį kai kas atspausdino. Vienas jų – portalas ekspertai.eu. Prie manojo straipsnio jie savo iniciatyva prisegė dar ir 4 dalių V.Suvorovo videofilmą „Paskutinis mitas“. Kas? A.Nakas? Ekspertai.eu? Ar ne juos VSD buvo apkaltinusi prorusiškumu ar netgi Kremliaus agentais? Kažkas čia ne taip. Jei jie dirbtų Kremliaus agentais, mano straipsnio nebūtų publikavę. Ir tuo labiau, nebūtų prie jo prisegę minėto videofilmo. Gali būti, kad priešui dirba tie, kurie juos ir įrašė į Lietuvos priešų gretas. Gal jie ir yra tikrieji priešai? Vidiniai. Užsimaskavę. Turintys galią ir valdžią. Apsimetantys kad dirba Lietuvai. Tokie – patys pavojingiausi.
Myliu Rusija ir jos žmones. Daugelis jų juk irgi palaikė Lietuvos Nepriklausomybės siekį. Ir Maskvoje. Daugiatūkstantiniuose mitinguose. Patinka man rusų rašytojai, menininkai, artistai. Pasaulinės revoliucijos labui Stalinas milijonus jų paaukojo ir supūdė Gulaguose. Gerbiu rusų intelektualus. Iki tol, kol jie nepradeda pasakoti apie Didijį Tėvynės arba kaip Stalinas Europą nuo hitlerinio fašizmo išvadavo. Šitą melą tebekartoja ir nemaža dalis Lietuvos intelektualų. Ši istorija apie „Didijį Tėvynės“ karą ir požiūris į jį, kaip lakmuso popierėlis parodo „kas yra kas“.
Kiek žinau iš mokyklinių istorijos vadovėlių ir skaitytų knygų, visa civilizuotos(?) Žmonijos istorija persmelkta kruvinais karais ir užkariavimais. Visada atsirasdavo tokių, kurie bandydavo užkariauti kaimynines gentis, tautas, valstybes, kolonijas ar netgi visą pasaulį. Po karo visada būna taika. Dar girdėjau posakį, kad generolai visada ruošiasi ne busimam karui, o buvusiam.
Žiūriu į Lietuvos perkamus itin brangius šarvuočius, haubicas ir stebiuosi. Ponai generolai, Jūs šį karą jau pralaimėjote. Jūs dar tiktai ruošiatės II-ajam pasauliniui, kai jau vyksta III-ias pasaulinis: hibridinis, ekonominis, informacinis, kibernetinis, teroristinis... Tai kitoks karas. Ačiū dievui, dar ne branduolinis.
Galioja posakis, kad geopolitikoje amžinų draugų nėra. Yra tik amžini interesai. Lietuva nėra geopolitinis žaidėjas. Ir į regioninį nepanašus. Kažkada bandė skelbtis „drąsia šalimi“, vėliau - „Baltijos tigru“. Skelbtis neužtenka. Reikia BŪTI ar bent jau stengtis tokiu tapti. Geopolitinių interesų lauke Lietuva tėra tik mažas taškelis. Gaublyje uždengiamas mažojo piršto galiuku.
Šachmatuose, o ir geopolitikoje, daugiau galimybių laimėti turi tasai, kuris sugeba greičiau reaguoti į pokyčius, tiksliau numatyti galimus atsakomuosius priešininko veiksmus, aprėpti platesnį figūrų (interesų) lauką, strategiškai mąstyti ir numatyti daugiau ėjimų į priekį...
Pajutau, kad norėčiau būti Putinu ir vadovauti didžiausiai pasaulio valstybei, kurios krantus skalauja 13 jūrų, kuri ribojasi su trimis vandenynais ir 14 kaimyninių valstybių, kuri ypač turtinga energetiniais resursais, miškais ir naudingomis iškasenomis. Kuri tvirtai jaučiasi kosmose ir nestokoja branduolinių bei kitokių ginklų. Tik... karinis metinis biudžetas (lyginant su NATO) pas Putiną daugelį kartų mažesnis. Aplink piktai amsi Pabaltijo respublikos. Šalia, pusiau primerktomis akimis snaudžia milijardinė Kinija. Jaučiu, ją masina neaprėpiami Sibiro plotai. Konfliktai su ES, JAV, Ukraina, Lenkija, Gruzija ir dar aibė kitokių. Ką aš daryčiau?
Stipri valstybė privalo turėti stiprią ekonomiką. Tik stipri ekonomika sugeba konkuruoti globaliame pasaulyje, kurti aukštesnę pridėtinę vertę ir gerai apmokamas darbo vietas. Be stiprios ekonomikos visada truks lėšų šalies švietimui, sveikatos apsaugai, kultūrai ir gynybai.
Planuodamas II-ą pasaulinį karą, Stalinas prieš tai įvairiais būdais kiršino kapitalistines valstybes. Tegul susigrumia tarpusavyje. Tegul žlunga jų ekonomikos. O kai jos nusilps, tada jas „išvaduosiu“. Pradžioje viskas vyko puikiai. Slepiant kėslus netgi nuo sąjungininkų. Vėliau Hitleris susiprotėjo. Užpuolė pirmas. Jei nebūtų susiprotėjęs, Europa dabar būtų tarybinė.
Stalinas turėjo galingiausią pasaulyje žvalgybą. Ir po visą pasaulį išsibarsčiusių šnipų tinklą. Jo žvalgai dirbo pačioje priešo panosėje, užimdavo aukštus postus, nugvelbdavo didžiausias paslaptis. Dabartinės demokratijos, su savo ilgalaikiais viešais debatais, neturėtų jokių šansų laimėti karą prieš kruviną diktatorių Staliną. Jam keli milijonai žuvusių gailesčio nesukeldavo.
Jei būčiau Putinu, tikrai suprasčiau, kad kariauti tradicinį karą prieš ekonomiškai galingesnį NATO ar kitokį priešą nepavyks. Ekonomika neatlaikys. Šiandieniniai tomahaukai jau milijonus kainuoja. Tai ne indėniški, į kirvukus panašūs. Už penkių šiuolaikinių tomahaukų kainą galima visą pundą smulkesnių Lietuvos politikėlių nusipirkti. Arba vieną stambesnį. Tedirba Kremliaus naudai: žlugdo savo šalies konkurencingumą, ekonomiką ir karinę galią, varo busimus karius į emigraciją, leidžia kvailus įstatymus, skaldo tautos vienybę, žudo kovinę dvasią ir patriotizmą, sėja nepasitikėjimą, blokuoja inovacijas, praskolina, skurdina šalį ir žmones, skleidžia melą ir patyčias, pykstasi su kaimynais, tarnauja svetimųjų, o ne savo šalies interesams ir t.t.
Vietoje dešimties tomahaukų nusipirkčiau pulką geriausių pasaulio hakerių. Tegul laužiasi į Pentagono serverius, aukštų pareigūnų elektroninius paštus ir jų slaptus archyvus, duomenų bazes ir saugyklas. Tegul organizuoja kibernetines atakas, skleidžia virusus ir nepasitikėjimą prezidentinių rinkimų rezultatais. Sukurčiau stipriausią pasaulyje kibernetinių šnipų armiją.
Nestatyčiau ir naujo lėktuvnešio. Jam skirtus pinigus nukreipčiau į Europos skaldymą ir jos elito papirkimą, šantažą. Tegul rėkia kad NATO nereikia, tegul balsuoja už sankcijų nuėmimą. Negailėčiau pinigų ir pabėgėlių srautų didinimui. Pelningas bizniukas. Gal ir teroristų tuo pačiu daugiau į ES įsmuks? Tegul. Negi trukdysiu jiems patekti į rojų? Tai jų teisė. Aš tolerantiškas.
Šią akimirką prabudau. Išpiltas šalto prakaito. Nenoriu būti Putino vietoje. Negalėčiau siųsti žmonių į mirtį. Kad ir dėl kilnaus tikslo ar dėl savo šalies interesų. Bet labai jau realus sapnas atrodė. Ypač toji dalis apie Lietuvą. Negi Putinas mano sapnus skaito ir realizuoja? Negi jau nusipirko pundą smulkesnių? O gal ir kokį stambesnį? Gal jis ir kaišiojo pagalius į HAV ratus?
Patikrinsiu. Turiu tam priemonių. Gal VSD ar netgi Prezidentūra man patalkins. Juk ne savo, o Lietuvos labui. Supras, kad būtina išsiaiškinti kenkėjus. Ypač tuos, kurie šalies elite sėdi.
(Bus daugiau)
Antanas Albrikas, nepartinis, konkurso „Padovanok Lietuvai viziją“ laureatas, ilgametis verslininkas, buvęs Pakruojo verslininkų asociacijos prezidentas
Susiję:
Lietuva serga. Padėkime jai pasveikti. Pirmiausia, nustokime meluoti. Ir patys sau, ir vieni kitiems (3)
Lietuva serga. Sunkiai. Padėkime jai pasveikti. Arba: Lietuvos verslo ir politikos galiūnų slaptieji interesai (2)
Lietuva serga. Sunkiai. Padėkime jai pasveikti. Arba: Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia (1)
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
